1/2 Daiktinės teisės bendroji dalis

Daiktinė teisė, jos reikšmė civilinės teisės sistemoje.

1. Sąvoka
→ Specialiosios dalies pošakis
→ absoliučios teisės į turtą
→ CK 4.20 ❗
→ V + N + D

2. Apimtis
→ platesnė už nuosavybę
→ nuosavybė + ribotosios DT

3. Objektas
→ TURTAS
→ materialus (res corporales)
→ nematerialus (res incorporales)

4. Patrimonija
→ turtinių teisių + prievolių visuma

5. Savybės – ASPA
→ absoliutumas = prieš visus
→ sekimas = seka turtą
→ pranašumas = pirmenybė
→ apyvartumas = civilinė apyvarta

6. Reikšmė
→ civilinės teisės pamatas
→ ryšys su kitais pošakiais
→ ekonomika
→ teisingumas
→ Konst. 23 ir 46 str.

Ir iš šito vieno lapo bandai iškalbėti visą 1–2 lapų atsakymą.

Dar geriau: po kelių pakartojimų užversk net šitą lapą ir ant tuščio lapo iš atminties parašyk tik:

1. Sąvoka
2. Apimtis
3. Objektas
4. Patrimonija
5. ASPA
6. Reikšmė

Daiktinė teisė yra civilinės teisės Specialiosios dalies pošakis, reguliuojantis absoliutines teises į turtą, suteikiančias jų turėtojui galimybę įgyvendinti teisinę valdžią turtui. Subjektinės absoliučios teisės į turtą vadinamos daiktinėmis teisėmis (ius in rem).

Pagal CK 4.20 str., daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises arba tik kai kurias iš jų. Valdymas (ius possidendi) reiškia daikto kontrolę, naudojimas (ius utendi) – galimybę gauti daikto naudingąsias savybes, o disponavimas (ius disponendi) – galimybę spręsti daikto teisinį likimą, pvz., jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti.

Daiktinė teisė yra platesnė už nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė yra pagrindinė ir plačiausia daiktinė teisė, tačiau greta jos egzistuoja ribotosios daiktinės teisės į svetimą turtą: servitutas, uzufruktas, emfiteuzė, superficijus, hipoteka, kilnojamojo turto įkeitimas ir daikto sulaikymas.

Daiktinių teisių objektas yra turtas, todėl sąvoka „daiktinė teisė“ nereiškia, kad jos objektu gali būti tik materialūs daiktai. Turtas apima tiek materialųjį turtą (res corporales), pvz., žemę, statinius, automobilius, tiek nematerialųjį turtą (res incorporales), pvz., finansines priemones, turtines autoriaus teises, skaitmeninį turinį ir kt. Todėl funkciniu požiūriu daiktinę teisę galima vadinti turto teise.

Daiktinės teisės sudaro svarbią asmens patrimonijos, t. y. jo turtinio komplekso, kurį sudaro asmens turtinės teisės ir prievolės, dalį. Nuo prievolinių teisių daiktinės teisės ypač skiriasi keturiomis savybėmis:

1. Absoliutumas – daiktinė teisė veikia erga omnes, t. y. prieš visus asmenis. Jos turėtojas gali savo teisę ginti prieš kiekvieną ją pažeidžiantį ar ginčijantį asmenį. Tuo ji skiriasi nuo prievolinės teisės, kuri paprastai veikia inter partes – tarp konkrečių prievolės šalių.

2. Sekimas (ius persequendi) – daiktinė teisė seka paskui turtą, todėl turto savininko pasikeitimas savaime jos nepanaikina. Pvz., įkeitimas gali išlikti ir perleidus įkeistą turtą kitam asmeniui.

3. Pranašumas (ius preferendi) – daiktinės teisės turėtojui gali būti suteikiama pirmenybė prieš kitus asmenis. Pvz., hipotekos kreditorius gali turėti pirmenybę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto prieš kitus kreditorius.

4. Apyvartumas – daiktinės teisės gali dalyvauti civilinėje apyvartoje ir, kai tai leidžia jų pobūdis bei įstatymas, būti perleidžiamos.

Daiktinės teisės reikšmė civilinės teisės sistemoje yra pamatinė. Ji reguliuoja pradinius turto priklausomybės, valdymo, naudojimo ir disponavimo santykius, o turto judėjimas civilinėje apyvartoje sukuria poreikį prievolių teisei. Turto perdavimas po asmens mirties siejasi su paveldėjimo teise, šeimos narių turtinių interesų apsauga – su šeimos teise, o teisės į intelektinės veiklos rezultatus – su intelektinės nuosavybės teise. Todėl daiktinė teisė yra glaudžiai susijusi su kitais civilinės teisės pošakiais.

Daiktinė teisė taip pat turi didelę ekonominę reikšmę. Konstitucijos 46 str. nustato, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Aiškiai apibrėžtos ir ginamos daiktinės teisės užtikrina turto apsaugą, skatina savanoriškus mainus, investicijas, turto išsaugojimą, inovacijas ir ekonominį augimą.

Galiausiai daiktinė teisė svarbi teisingumo įgyvendinimui: ji nustato turto priklausomybę ir taip prisideda prie paskirstomojo teisingumo, o suteikdama pažeistų daiktinių teisių gynimo būdus – prie korekcinio teisingumo. Nuosavybės apsaugos principą įtvirtina Konstitucijos 23 str. – „nuosavybė neliečiama“.

Taigi daiktinė teisė – pamatinis civilinės teisės pošakis, nustatantis absoliučią ir prioritetinę teisinę valdžią turtui. Jai būdingi absoliutumo, sekimo, pranašumo ir apyvartumo požymiai, o jos reguliuojami santykiai sudaro svarbų civilinės apyvartos, kitų civilinės teisės pošakių ir rinkos ekonomikos pagrindą.

Daiktinės teisės teisinio reguliavimo dalykas ir metodas.

Taip — šitas yra „Daiktinės teisės teisinio reguliavimo dalykas ir metodas“. Jis tikrai gana patogus egzaminui, nes visas atsakymas laikosi ant dviejų klausimų: KĄ reguliuoja? ir KAIP reguliuoja?

Daiktinės teisės teisinį reguliavimą galima apibūdinti per du elementus – jos reguliavimo dalyką ir metodą. Reguliavimo dalykas parodo, kokius visuomeninius santykius daiktinė teisė reguliuoja, o metodas – kokiais būdais šie santykiai reguliuojami.

Daiktinės teisės reguliavimo dalyką sudaro turtiniai visuomeniniai santykiai, susiję su nuosavybės ir kitų daiktinių teisių įgyvendinimu.

Šių santykių esmė yra asmens teisinė valdžia konkrečiam turtui – galimybė jį valdyti, naudoti, juo disponuoti, taip pat reikalauti, kad kiti asmenys šios teisinės valdžios nepažeistų.

Daiktinė teisė reguliuoja ne tik nuosavybės teisę, bet ir ribotąsias daiktines teises į svetimą turtą, pavyzdžiui, servitutą, uzufruktą, emfiteuzę, superficijų, hipoteką, įkeitimą ir daikto sulaikymo teisę.

Daiktiniams teisiniams santykiams būdingas absoliutus poveikis – erga omnes. Tai reiškia, kad daiktinės teisės turėtojo teisę turi gerbti ne konkretus iš anksto apibrėžtas asmuo, o visi tretieji asmenys, kurie privalo susilaikyti nuo šios teisės pažeidimo.

Tuo daiktinės teisės skiriasi nuo prievolinių teisių. Daiktinė teisė yra tiesiogiai susijusi su asmens teisine valdžia turtui ir paprastai veikia prieš visus, o prievolinė teisė paprastai sieja konkrečius asmenis – kreditorių ir skolininką.

Taigi daiktinės teisės reguliavimo dalykas apima santykius dėl turto priklausomybės, jo valdymo, naudojimo, disponavimo, suvaržymo bei daiktinių teisių apsaugos ir gynimo.

Daiktinės teisės reguliavimo metodas parodo, kokiais būdais šie turtiniai santykiai yra reguliuojami. Jam būdingas imperatyvaus ir dispozityvaus reguliavimo derinys, tačiau didelę reikšmę turi imperatyvusis reguliavimas.

Imperatyvus reguliavimas reiškia, kad tam tikras taisykles nustato įstatymas, o asmenys savo susitarimu negali jų laisvai pakeisti. Toks reguliavimas daiktinėje teisėje ypač svarbus dėl to, kad daiktinės teisės veikia ne tik konkrečias santykio šalis, bet ir trečiuosius asmenis.

Imperatyvumas ypač atsiskleidžia per numerus clausus principą. Jis reiškia, kad daiktinių teisių rūšys nustatomos įstatymo, todėl šalys negali savo susitarimu sukurti naujos, įstatyme nenumatytos daiktinės teisės, kuri galiotų tretiesiems asmenims. Įstatymas taip pat nustato pagrindines daiktinių teisių turinio, atsiradimo, įgyvendinimo ir pasibaigimo taisykles.

Tačiau daiktinei teisei būdingas ir dispozityvumas. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytose ribose asmenims paliekama tam tikra pasirinkimo ir susitarimo laisvė, pavyzdžiui, nustatant konkrečias daiktinės teisės įgyvendinimo sąlygas.

Taigi daiktinės teisės reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai, susiję su asmens teisine valdžia konkrečiam turtui, o reguliavimo metodui būdingas imperatyvaus ir dispozityvaus reguliavimo derinys. Imperatyvumo svarbą lemia daiktinių teisių absoliutus poveikis tretiesiems asmenims ir numerus clausus principas.

Kaip aš šitą mokyčiausi

Visas klausimas = 2 žodžiai:

DALYKAS → KĄ?
METODAS → KAIP?

Tada:

DALYKAS = TURTINIAI SANTYKIAI

→ nuosavybė + ribotosios daiktinės teisės
→ valdymas + naudojimas + disponavimas
→ suvaržymas
→ apsauga ir gynimas
→ erga omnes

METODAS = IMPERATYVUMAS + DISPOZITYVUMAS

Svarbiausia suprasti priežastinę grandinę:

Daiktinė teisė veikia erga omnes → paveikia trečiuosius asmenis → todėl šalims negalima suteikti visiškos laisvės → todėl svarbus imperatyvumas ir numerus clausus.

Čia labai gražiai susijungia su tavo ką tik mokytu numerus clausus.

Jeigu dėstytojas paklaustų: „Kodėl daiktinėje teisėje tiek imperatyvumo?“, geras trumpas atsakymas būtų:

Todėl, kad daiktinės teisės veikia ne tik tarp šalių, bet ir erga omnes, todėl jų sukūrimas ir pagrindinis turinys negali priklausyti vien nuo šalių valios.

O dispozityvumas reiškia ne tai, kad „galime daryti ką norime“, bet:

įstatymo nustatytose ribose galime tartis.

Atminties formulė

„KĄ? – TURTĄ. KAIP? – ĮSTATYMAS + ŠALIŲ LAISVĖ JO RIBOSE.“

Arba dar egzaminiau:

DALYKAS → turtiniai santykiai + erga omnes.
METODAS → imperatyvumas + dispozityvumas + numerus clausus.

Šito karkaso šiam klausimui visiškai pakanka, kad paskui galėtum savo žodžiais išplėsti atsakymą.

Daiktinės teisės ir prievolių teisės santykis, šių teisių skirtumai.

Šitas vadovėlio skyrius labai platus, bet tavo egzamino klausimas yra konkretesnis: „Daiktinės teisės ir prievolių teisės santykis, šių teisių skirtumai.“ Todėl nereikia į atsakymą tempti visos dalies apie baudžiamąją, administracinę, šeimos, mokesčių teisę ir t. t. Koncentruojamės į daiktinė ↔ prievolių teisė.

Daiktinės teisės ir prievolių teisės santykis, šių teisių skirtumai

Daiktinė ir prievolių teisė yra glaudžiai susiję civilinės teisės pošakiai, reguliuojantys turtinius santykius, tačiau jų reguliuojamų subjektinių teisių pobūdis skiriasi.

Daiktinė teisė suteikia asmeniui tiesioginę teisinę valdžią turtui ir paprastai yra absoliuti, t. y. veikia erga omnes – prieš visus asmenis. Visi tretieji asmenys turi pareigą nepažeisti daiktinės teisės turėtojo teisių.

Prievolinė teisė yra santykinė teisė, siejanti konkrečius asmenis – kreditorių ir skolininką. Kreditorius turi reikalavimo teisę, o skolininkas – pareigą atlikti tam tikrą veiksmą arba nuo jo susilaikyti. Todėl prievolinė teisė paprastai veikia inter partes, t. y. tarp konkrečių prievolės šalių.

Pavyzdžiui, nuosavybės teisę į butą savininkas gali ginti prieš bet kurį ją pažeidžiantį asmenį – tai daiktinė teisė. Tačiau jeigu pirkėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį turi teisę reikalauti, kad pardavėjas perduotų jam butą, šį reikalavimą jis paprastai gali pareikšti konkrečiam pardavėjui – tai prievolinė teisė.

Daiktinės ir prievolinės teisės skiriasi ir pagal jų ryšį su turtu. Daiktinė teisė tiesiogiai susijusi su konkrečiu turtu, o prievolinė teisė pirmiausia nukreipta į konkretaus skolininko elgesį. Daiktinėms teisėms taip pat būdingos sekimo ir pranašumo savybės. Sekimas (ius persequendi) reiškia, kad daiktinė teisė gali sekti paskui turtą jam perėjus kitam asmeniui, o pranašumas (ius preferendi) – kad daiktinės teisės turėtojas įstatymo nustatytais atvejais gali turėti pirmenybę prieš kitus kreditorius.

Skiriasi ir šių teisių sukūrimo laisvė. Prievolių teisėje svarbus sutarties laisvės principas, todėl šalys gali susitarti ir dėl įstatyme tiesiogiai nenumatytų sutarčių. Daiktinėje teisėje taikomas numerus clausus principas – asmenys negali savo susitarimu sukurti naujos įstatyme nenumatytos daiktinės teisės, kuri galiotų tretiesiems asmenims.

Daiktinės ir prievolių teisės santykis

Daiktinės ir prievolių teisės santykis gali būti ribojantis arba kooperacinis.

Ribojantis santykis atsiranda tada, kai daiktinės ir prievolinės teisės, susijusios su tuo pačiu turtu, konkuruoja. Tokiais atvejais įstatymas nustato, kuriai teisei teikiama pirmenybė. Daiktinės teisės dėl jų pranašumo tam tikrais atvejais turi pirmenybę prieš prievolines teises, ypač skolininko nemokumo atveju. Be to, numerus clausus principas riboja sutarties laisvę – šalys negali vien susitarimu sukurti naujų daiktinių teisių.

Tačiau ir prievolių teisė gali riboti daiktinių teisių įgyvendinimą. Pavyzdžiui, savininkas negali naudotis savo nuosavybe taip, kad padarytų žalą kitam asmeniui. Be to, galiojanti sutartinė teisė naudotis daiktu gali riboti savininko galimybę reikalauti jį nedelsiant grąžinti.

Kooperacinis santykis reiškia, kad daiktinė ir prievolių teisė viena kitą papildo.

Pirma, sutartis gali būti pagrindas daiktinei teisei atsirasti, pasikeisti, pasibaigti ar būti perleistai. Pavyzdžiui, hipotekos sutartimi gali būti sukuriama hipotekos teisė, o pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nuosavybės teisės perleidimo pagrindas.

Antra, daiktinės teisės gali užtikrinti prievolių įvykdymą. Pavyzdžiui, hipoteka, įkeitimas ar daikto sulaikymas suteikia kreditoriui papildomą apsaugą ir skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę.

Trečia, daiktinės ir prievolinės teisės gali būti viena kitos objektu. Tam tikros turtinės reikalavimo teisės gali būti daiktinių teisių objektu, pvz., gali būti įkeičiamos, o tam tikros daiktinės teisės gali būti sandorių objektu.

Taigi daiktinė ir prievolių teisė skiriasi savo pobūdžiu, tačiau civilinėje apyvartoje glaudžiai sąveikauja. Daiktinė teisė pirmiausia nustato tiesioginę ir absoliučią teisinę valdžią turtui, o prievolinė teisė – santykinį kreditoriaus ir skolininko teisinį ryšį. Jų santykis gali būti tiek ribojantis, kai šios teisės konkuruoja, tiek kooperacinis, kai jos viena kitą papildo.

Šitą klausimą mokantis labai padėtų galvoje turėti vieną centrinį palyginimą:

Daiktinė teisė	Prievolinė teisė
Teisė į turtą	Teisė reikalauti iš asmens
Absoliuti	Santykinė
erga omnes	inter partes
Neapibrėžtas pareigą turinčių asmenų ratas	Konkretus kreditorius + skolininkas
Sekimas	Paprastai neseka paskui daiktą
Pranašumas	Paprastai tokio pranašumo nėra
Numerus clausus	Sutarties laisvė

O santykį prisimink dar paprasčiau:

RIBOJA + BENDRADARBIAUJA.

Riboja → kartais daiktinė ir prievolinė teisė konkuruoja.

Bendradarbiauja → sutartis gali sukurti/perleisti daiktinę teisę, o daiktinė teisė gali padėti užtikrinti prievolę.

Jeigu šituos du principus suprasi, likusį atsakymą daug lengviau atkursi, negu mokydamasi visą vadovėlio tekstą pažodžiui.

Daiktinės teisės funkcijos*

(ne tiek butina mintinai)

Daiktinės teisės funkcijos

Daiktinė teisė, kaip civilinės teisės pošakis, atlieka dvi pagrindines funkcijas: reguliacinę ir apsauginę. Šios funkcijos ypač svarbios todėl, kad visuomenės turtiniai ištekliai yra riboti, todėl teisė turi nustatyti, kam turtas priklauso, ką jo turėtojas gali su juo daryti ir kaip jo teisės yra saugomos bei ginamos.

1. Reguliacinė funkcija

Daiktinės teisės reguliacinė funkcija pasireiškia dviem pagrindiniais aspektais.

Pirma, daiktinė teisė priskiria turtą konkretiems asmenims, t. y. atsako į klausimą – kam priklauso konkretus turtas? Tam daiktinės teisės normos nustato daiktinių teisių įgijimo ir praradimo pagrindus, pagal kuriuos nustatoma, kas yra savininkas ar kitos daiktinės teisės turėtojas.

Svarbų vaidmenį atlieka ir viešieji registrai, kurie išviešina daiktines teises ir leidžia nustatyti jų turėtojus. Tai suteikia civilinei apyvartai aiškumo ir teisinio saugumo.

Antra, daiktinė teisė apibrėžia asmens teisinę valdžią turtui, t. y. atsako į klausimą – ką asmuo gali daryti su jam priklausančiu turtu?

Asmens valdžia turtui turi dvi puses:

• pozityvioji valdžia – teisė pačiam valdyti, naudoti turtą ir juo disponuoti savo nuožiūra;

• negatyvioji valdžia – teisė neleisti kitiems asmenims be teisėto pagrindo valdyti, naudoti turtą ar juo disponuoti.

Tačiau ši valdžia nėra absoliučiai neribota. Pozityviąją valdžią gali riboti viešosios ir privatinės teisės normos, pvz., reikalavimas gauti statybos leidimą arba pareiga naudojantis savo turtu nedaryti žalos kitiems asmenims.

Negatyvioji valdžia gali būti ribojama kitų asmenų daiktinėmis teisėmis į svetimą turtą. Pavyzdžiui, nustačius servitutą, savininkas tam tikra apimtimi privalo toleruoti kito asmens naudojimąsi jo turtu.

Taigi reguliacinė funkcija atsako į du pagrindinius klausimus: kam priklauso turtas ir kokia yra asmens teisinės valdžios tam turtui apimtis.

2. Apsauginė funkcija

Daiktinės teisės apsauginė funkcija pasireiškia teisių apsauga iki pažeidimo (ex ante) ir teisių gynimu jau įvykus pažeidimui (ex post).

Preventyvioji apsauga (ex ante) skirta užkirsti kelią teisių pažeidimui arba turto vertės sumažėjimui. Ji gali būti įgyvendinama daiktinėmis teisėmis, kurios užtikrina prievolių įvykdymą ir kreditoriaus interesus. Pavyzdžiui, hipoteka apsaugo kreditorių ir užtikrina jo reikalavimą skolininkui.

Preventyvi apsauga galima ir kitais būdais, pvz., nustatant servitutą, draudžiantį tam tikrus veiksmus, arba skiriant turto administravimą siekiant išsaugoti turtą.

Teisių gynimas ex post taikomas tada, kai daiktinė teisė jau yra pažeista. Daiktinė teisė suteikia specialius daiktinių teisių gynimo būdus – actiones in rem, kuriuos galima panaudoti prieš daiktinės teisės pažeidėją.

Vienas svarbiausių pavyzdžių yra vindikacija – savininko teisė išreikalauti savo turtą natūra iš svetimo neteisėto valdymo. Tokiu būdu siekiama savininkui grąžinti patį turtą, o ne vien sumokėti piniginę kompensaciją.

Taigi daiktinė teisė atlieka dvi pagrindines funkcijas: reguliacinę ir apsauginę. Reguliacinė funkcija nustato, kam priklauso turtas ir kokia yra asmens teisinė valdžia jam, o apsauginė funkcija saugo daiktines teises iki jų pažeidimo (ex ante) ir suteikia jų gynimo priemones jau įvykus pažeidimui (ex post).

Šitą klausimą labai patogu mokytis kaip „2 → 2 → 2“ schemą:

Funkcija	1	2
REGULIACINĖ	Kam priklauso?	Ką galiu daryti?
	turto priskyrimas	valdžia turtui
		pozityvioji + negatyvioji
APSAUGINĖ	Iki pažeidimo	Po pažeidimo
	ex ante	ex post
	pvz., hipoteka	pvz., vindikacija

Jeigu egzamino metu užstrigtum, prisimink keturis klausimus:

Kam priklauso? → Ką gali daryti? → Kaip apsaugome prieš pažeidimą? → Kaip giname po pažeidimo?

Daiktinės teisės principai.

Šitam klausimui egzamino atsakymą formuočiau taip: pradžioje trumpa principų samprata, tada aiškus skirstymas į dvi grupes, po to kiekvienas svarbiausias principas 1–3 sakiniais ir pabaigoje bendra išvada. Tavo medžiagos struktūra tam labai tinkama.

Daiktinės teisės principai yra pamatinės nuostatos, persmelkiančios visą daiktinės teisės sistemą. Jie padeda reguliuoti daiktinius santykius, aiškinti teisės normas, užpildyti teisės spragas, šalinti normų kolizijas ir argumentuoti teisinius sprendimus.

Daiktinei teisei taikomi bendrieji teisės principai, tokie kaip teisingumas, sąžiningumas ir proporcingumas, tačiau kartu išskiriami ir specialieji daiktinės teisės principai. Juos galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: daiktinių teisių pranašumo principus ir daiktinių teisių kontrolės principus.

Pirma, daiktinių teisių pranašumo principai išreiškia tas savybes, dėl kurių daiktinės teisės yra ypač stiprios kitų civilinių teisių atžvilgiu.

Nuosavybės neliečiamumo principas reiškia, kad nuosavybė yra saugoma nuo neteisėto kitų asmenų kėsinimosi. Jis įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje ir pagrindžia veiksmingų nuosavybės apsaugos bei gynimo priemonių būtinybę.

Nuosavybės vientisumo principas reiškia, kad daiktinės teisės objektu laikomas vientisas daiktas ar turtas, o ne savavališkai atskirtos jo dalys. Šis principas padeda paaiškinti ir pagrindinio bei antraeilio daikto santykį.

Absoliutumo principas reiškia, kad daiktinė teisė veikia erga omnes, t. y. prieš visus asmenis. Todėl daiktinės teisės turėtojas gali savo teisę ginti nuo kiekvieno ją pažeidžiančio asmens. Tačiau tai nereiškia, kad daiktinės teisės negali būti ribojamos įstatymo.

Apyvartumo principas reiškia, kad daiktinės teisės gali dalyvauti civilinėje apyvartoje ir, kai tai leidžia įstatymas bei teisės pobūdis, gali būti perleidžiamos.

Daiktinių santykių stabilumo principas reiškia, kad daiktiniai teisiniai santykiai paprastai yra ilgalaikiai, todėl teisė siekia užtikrinti jų pastovumą, teisinį tikrumą ir apsaugą nuo nepagrįstos intervencijos.

Pirmumo, arba ius preferendi, principas reiškia, kad įstatymo nustatytais atvejais daiktinės teisės turėtojas turi pirmenybę prieš kitus asmenis, pretenduojančius į tą patį turtą. Pavyzdžiui, hipotekos kreditorius gali turėti pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto.

Sekimo, arba ius persequendi, principas reiškia, kad daiktinė teisė paprastai seka paskui turtą net pasikeitus jo savininkui. Todėl turto perleidimas savaime nepanaikina su juo susijusios daiktinės teisės.

Antra, daiktinių teisių kontrolės principai riboja ir kontroliuoja daiktinių teisių kūrimą bei įgyvendinimą. Tokia kontrolė būtina todėl, kad daiktinės teisės veikia prieš trečiuosius asmenis ir gali suteikti jų turėtojui pirmenybę prieš kitus asmenis.

Daiktinei teisei būdingas formalizmas, reiškiantis, kad kuriant, perleidžiant ar panaikinant daiktines teises turi būti laikomasi įstatymo nustatytų taisyklių ir procedūrų.

Vienas svarbiausių kontrolės principų yra numerus clausus. Jis reiškia, kad daiktinių teisių sąrašas yra baigtinis, todėl šalys savo susitarimu negali sukurti naujos, įstatyme nenumatytos daiktinės teisės, kuri būtų veiksminga prieš trečiuosius asmenis. Taip pat ribojama galimybė savavališkai pakeisti įstatyme nustatytą daiktinių teisių turinį.

Skaidrumo principas reikalauja, kad daiktinė teisė būtų pakankamai aiški tretiesiems asmenims. Jį sudaro du elementai: specifiškumas ir viešumas. Specifiškumas reiškia, kad daiktinės teisės objektas turi būti aiškiai identifikuotas, o viešumas – kad tretieji asmenys turi turėti galimybę sužinoti apie daiktinės teisės egzistavimą, pavyzdžiui, iš faktinio valdymo arba viešo registro.

Akcesoriškumo principas reiškia, kad tam tikra daiktinė teisė priklauso nuo pagrindinės teisės ar prievolės. Tai išreiškiama formule accessorium sequitur principale – priklausinį ištinka pagrindinio dalyko likimas. Šis principas ypač svarbus hipotekai, įkeitimui ir daikto sulaikymui. Pasibaigus pagrindinei užtikrinamai prievolei, paprastai pasibaigia ir ją užtikrinanti daiktinė teisė.

Lex rei sitae principas reiškia, kad teisėms į daiktą paprastai taikoma tos valstybės, kurioje yra daiktas, teisė. Šis principas padeda užtikrinti teisinį aiškumą, apsaugoti trečiuosius asmenis ir išvengti turto buvimo valstybės daiktinės teisės taisyklių apėjimo.

Taigi daiktinės teisės principai atlieka dvejopą funkciją: viena vertus, jie užtikrina daiktinių teisių turėtojo teisinės padėties stiprumą ir apsaugą, kita vertus, kontroliuoja šių teisių kūrimą ir įgyvendinimą, kad būtų apsaugoti tretieji asmenys, civilinė apyvarta ir teisinis apibrėžtumas.

Šitą klausimą mokyčiausi ne principas po principo, o per vieną logiką: „pranašumo principai parodo, kuo daiktinė teisė stipri, o kontrolės principai – kodėl tas stiprumas turi būti ribojamas ir išviešinamas.“

Jei reikėtų trumpai atkartoti prieš egzaminą, užtektų formulės: neliečiamumas – vientisumas – absoliutumas – apyvartumas – stabilumas – pirmumas – sekimas; tada formalizmas – numerus clausus – skaidrumas – akcesoriškumas – lex rei sitae.

Subjektinės daiktinės teisės sąvoka.

TAMINSKAS PASKAITŲ MEDŽIAGA:   

Subjektinė – sąvoka pateikiama per subjektą, per teisių turėtoją, per tos teisės TURINĮ.

·       4.20 straipsnis. Daiktinės teisės sąvoka Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

1)         Absoliutinė teisė – teisės turėtojas prieš neapibrėžtą asmenų ratą

2)         Teisės turėtojas turi arba nuosavybės teisę, arba tik kai kurias iš jų (pavyzdžiui, servituto atveju turi teisę naudotis tik tam tikra dalimi, užstatymo atveju tik valdymo ir naudojimą, ilgalaikės nuomos atveju – tik valdymas ir naudojimas). Turinys  - arba visos nuosavybės teisės, arba siauresnis turinys.

·       Objektyvioji daiktinės teisės sąvoka – sistema, kuri reguliuoja santykius, susiklostanti daiktinės teisės turėtojui įgyvendinant disponavimą, naudojimą, valdymą arba kai kurias iš tų teisių.

Daiktinės teisės objekto sąvoka

Taip — šitą klausimą egzamine dėliočiau labai aiškia seka: turtas → daiktas → 2 daikto požymiai → specifiškumas → išvada. Svarbiausia nepadaryti klaidos ir nesutapatinti daiktinės teisės objekto su daiktu.

Daiktinės teisės objektas plačiąja prasme yra turtas – daiktai ir kiti ekonominę vertę turintys objektai. Todėl daiktinės teisės objektas nėra tik materialus daiktas, o daiktas yra tik viena iš turto rūšių.

Tačiau ne visas turtas gali būti visų daiktinių teisių objektu. Konkrečios daiktinės teisės objektą gali riboti įstatymas. Pavyzdžiui, tam tikros daiktinės teisės gali būti nustatomos tik į nekilnojamuosius daiktus, o kitos – į kilnojamąjį turtą. Todėl kiekvienu atveju reikia nustatyti, koks turtas gali būti konkrečios daiktinės teisės objektu.

Viena pagrindinių daiktinės teisės objektų rūšių yra daiktai. Pagal CK 4.1 straipsnį daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Iš šios sąvokos išplaukia du pagrindiniai daikto požymiai.

Pirma, objektas turi būti pasisavinamas. Tai reiškia, kad turi egzistuoti objektyvi galimybė jį užvaldyti – paimti iš natūralios aplinkos arba sukurti gamybos būdu. Nebūtina, kad objektas jau būtų faktiškai pasisavintas – pakanka realios galimybės tai padaryti. Pavyzdžiui, miške augantis grybas gali būti laikomas daiktu, nors dar nėra nuskintas.

Pasisavinimo galimybė turi egzistuoti ne tik faktiškai, bet ir teisiškai. Todėl vien to, kad objektas materialiai egzistuoja, nepakanka. Jeigu objekto negalima pasisavinti dėl jo prigimties arba teisės nustatytų apribojimų, jis negali būti laikomas daiktu šia prasme. Pavyzdžiui, Mėnulis ar atviroji jūra negali būti privačiai pasisavinami.

Antra, daiktas turi būti materialaus pasaulio dalykas, t. y. fiziškai egzistuojantis objektas. Šis požymis leidžia daiktus atskirti nuo kitų turto rūšių, tokių kaip turtinės teisės, kompiuterių programos, domenų vardai, prekių ženklai ar kitas nematerialusis turtas. Tokie objektai gali turėti ekonominę vertę ir būti turtu, tačiau jie nėra daiktai CK 4.1 straipsnio prasme.

Daiktinės teisės objektui taip pat svarbus specifiškumo principas. Jis reiškia, kad daiktinės teisės objektas turi būti pakankamai aiškiai apibrėžtas ir identifikuojamas, kad būtų galima nustatyti, į kokį konkretų objektą egzistuoja daiktinė teisė.

Taigi daiktinės teisės objektas plačiąja prasme yra turtas, apimantis daiktus ir kitus ekonominę vertę turinčius objektus. Daiktas yra tik viena turto rūšis. Pagal CK 4.1 straipsnį daiktui būdingi du pagrindiniai požymiai: jis turi būti materialaus pasaulio dalykas ir turi egzistuoti faktinė bei teisinė galimybė jį pasisavinti. Be to, daiktinės teisės objektas turi būti pakankamai apibrėžtas ir identifikuojamas.

Šitas iš tikrųjų yra lengvesnis klausimas, jeigu prisiminsi vieną schemą:

OBJEKTAS = TURTAS
↓
TURTAS = DAIKTAI + kitas ekonominę vertę turintis turtas
↓
DAIKTAS (CK 4.1) = MATERIALUS + PASISAVINAMAS
↓
Pasisavinamas = faktiškai + teisiškai
↓
SPECIFIŠKUMAS = turi būti aišku, KOKS konkretus objektas.

Ypač saugočiausi vienos egzamino klaidos: nesakyti „daiktinės teisės objektas yra daiktas“. Pagal tavo pateiktą medžiagą tai būtų per siaura. Geresnė pradžia: „Daiktinės teisės objektas plačiąja prasme yra turtas, o daiktas yra viena iš turto rūšių.“

O Mėnulio pavyzdys labai gerai padeda prisiminti antrą žingsnį: materialus? Taip. Pasisavinamas? Ne. Vadinasi, vien materialumo nepakanka.

Daikto ir turto sąvokos

Daikto ir turto sąvokos

Daikto ir turto sąvokos nėra tapačios. Turtas yra platesnė sąvoka negu daiktas. Kiekvienas daiktas yra turtas, tačiau ne kiekvienas turtas yra daiktas.

Daikto sąvoka

Pagal CK 4.1 str. daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Taigi daiktui būdingi keli pagrindiniai požymiai.

Pirma, daiktas egzistuoja materialiame pasaulyje, t. y. turi fizinę išraišką. Tuo daiktas skiriasi nuo nematerialaus turto, pavyzdžiui, reikalavimo teisės.

Antra, daiktas gali būti pasisavintas iš gamtos. Pasisavinant gamtos objektą jis turi būti pakankamai apibrėžtas ir individualizuotas. Pavyzdžiui, žemės sklypas gali būti suformuotas, nustatant jo ribas.

Vien to, kad objektas egzistuoja materialiame pasaulyje, nepakanka. Pavyzdžiui, Mėnulis turi materialią išraišką, tačiau jo negalime pasisavinti ir individualizuoti taip, kaip žemės sklypo, todėl jis nelaikomas daiktu civilinės teisės prasme.

Trečia, daiktai gali būti sukurti gamybos procese, pavyzdžiui, automobilis, stalas ar kitas žmogaus pagamintas materialus objektas.

Turto sąvoka

Turtas yra platesnė sąvoka nei daiktas. Turtą sudaro ne tik materialūs daiktai, bet ir kitos turtinę reikšmę turinčios teisės bei įsipareigojimai.

Daikto ir turto skirtumą gerai atskleidžia paveldėjimo santykiai. Paveldėti galima ne tik mirusiajam priklausiusius daiktus. Pavyzdžiui, jeigu palikėjas buvo paskolinęs kitam asmeniui pinigų, paveldėtojas gali įgyti reikalavimo teisę į skolininką. Reikalavimo teisė nėra materialus daiktas, tačiau ji yra turtinio pobūdžio.

Taip pat į turtą gali patekti skoliniai įsipareigojimai. Todėl asmens turtinė padėtis neapsiriboja vien jam priklausančių materialių daiktų visuma.

Daiktai paprastai turi ekonominę vertę, tačiau materialus objektas nebūtinai visada bus naudingas ar vertingas ekonomine prasme. Pavyzdžiui, šiukšlės gali būti materialūs objektai, nors jų ekonominė vertė gali būti labai maža ar jos apskritai nebūti.

Taigi pagrindinis daikto ir turto sąvokų skirtumas yra jų apimtis: daiktas yra materialaus pasaulio dalykas, atitinkantis CK 4.1 str. nustatytus požymius, o turtas yra platesnė kategorija, apimanti ne tik daiktus, bet ir kitas turtines teises bei turtinius įsipareigojimus. Todėl kiekvienas daiktas yra turtas, tačiau ne kiekvienas turtas yra daiktas.

Šitą klausimą siūlyčiau išmokti nuo vieno sakinio, nes iš jo gali išvynioti praktiškai visą atsakymą:

KIEKVIENAS DAIKTAS YRA TURTAS, BET NE KIEKVIENAS TURTAS YRA DAIKTAS.

Tada galvoje:

DAIKTAS → CK 4.1 → materialus + pasisavintas iš gamtos / sukurtas gamybos procese.

TURTAS → platesnis → daiktai + reikalavimo teisės + skoliniai įsipareigojimai.

Ir labai geras Taminsko pateiktas būdas atsiminti yra paveldėjimas: paveldi butą → daiktas ir turtas; paveldi teisę atgauti skolą → turtas, bet ne daiktas; gali pereiti ir skolinis įsipareigojimas → turtinės visumos dalis.

Manau, šitam klausimui tau net nereikėtų bandyti įsiminti daug teksto. Jeigu tvirtai moki CK 4.1 + „kiekvienas daiktas yra turtas...“ + paveldėjimo pavyzdį, jau turi labai tvirtą atsakymo karkasą.

Nuosavybės teisės vieta ir reikšmė daiktinės teisės sistemoje

Nuosavybės teisės vieta ir reikšmė daiktinės teisės sistemoje

Nuosavybės teisė yra svarbiausia ir savo turiniu plačiausia daiktinė teisė. Ji užima centrinę vietą daiktinės teisės sistemoje – nuo nuosavybės teisės pradedamas ir ja iš esmės užbaigiamas daiktinių teisinių santykių reguliavimas.

Nuosavybės teisė yra plačiausia teisė į turtą, nes savininkui suteikiama plačiausia teisinė valdžia jam priklausančio turto atžvilgiu. Pagal CK 4.20 str. daiktinė teisė gali pasireikšti galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises arba tik kai kurias iš jų. Nuosavybės teisės atveju savininkas turi plačiausią šių teisių apimtį – jis gali turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, kiek to neriboja įstatymas ar kitų asmenų teisės.

Tuo nuosavybės teisė skiriasi nuo ribotųjų daiktinių teisių į svetimą turtą (iura in re aliena). Ribotosios daiktinės teisės jų turėtojui suteikia tik tam tikrą teisinę valdžią kitam asmeniui priklausančio turto atžvilgiu.

Pavyzdžiui, servituto turėtojas turi tik konkrečią teisę naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu, uzufruktorius – teisę naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją bei pajamas, o hipotekos kreditorius netampa įkeisto daikto savininku ir neįgyja visų savininkui priklausančių valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių. Taigi ribotosios daiktinės teisės suteikia tik dalį teisinės valdžios, kurią nuosavybės teisės atveju turi savininkas.

Nuosavybės teisė taip pat yra pagrindas ribotosioms daiktinėms teisėms egzistuoti, nes jos paprastai nustatomos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą ir atitinkamai suvaržo savininko teises. Pasibaigus tokiam suvaržymui, savininko teisinė valdžia turtui vėl įgyvendinama visa likusia įstatymo leidžiama apimtimi.

Daiktinės teisės specialiojoje dalyje greta nuosavybės teisės išskiriamos ribotosios daiktinės teisės, tarp jų naudojimosi svetimu turtu teisės – servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė (superficies), ilgalaikė nuoma (emfiteuzė) – bei prievolių įvykdymą užtikrinančios daiktinės teisės – hipoteka, kilnojamojo turto įkeitimas ir daikto sulaikymas.

Nuosavybės teisės reikšmę sustiprina jos konstitucinė apsauga. Konstitucijos 23 str. nustato, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai. Todėl nuosavybės teisės apsauga yra vienas iš pamatinių daiktinės teisės sistemos elementų.

Skiriama privati ir viešoji nuosavybė. Privačios nuosavybės savininkui iš esmės leidžiama su savo turtu atlikti veiksmus, kurių nedraudžia įstatymas, o viešosios nuosavybės subjektų – valstybės ir savivaldybių – galimybės valdyti, naudoti ir disponuoti turtu yra labiau susietos su teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Taigi nuosavybės teisė užima centrinę vietą daiktinės teisės sistemoje. Ji yra svarbiausia ir plačiausio turinio daiktinė teisė, suteikianti savininkui plačiausią teisinę valdžią turtui, o kitos daiktinės teisės paprastai suteikia tik ribotą teisinę valdžią svetimam turtui. Nuosavybės teisės reikšmę papildomai pabrėžia jos konstitucinė apsauga pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Kaip šitą suprasti, o ne iškalti

Šito klausimo „paukščio skrydis“ labai paprastas:

NUOSAVYBĖ = daiktinės teisės centras.

Įsivaizduok butą. A yra savininkas. Jo nuosavybės teisė yra plačiausia – jis iš esmės turi V + N + D:

valdyti + naudoti + disponuoti.

Bet tame pačiame bute gali atsirasti kitų asmenų ribotosios daiktinės teisės. Pavyzdžiui, bankas turi hipoteką. Ar bankas dėl to gali ateiti ir gyventi bute? Ne. Ar gali kasdien spręsti, kaip butu naudotis? Ne. Jis turi tik konkrečią, ribotą daiktinę teisę, skirtą jo reikalavimui užtikrinti.

Todėl Taminsko pasakymas „nuosavybės teisė yra NUO... IKI...“ labai gerai perteikia esmę: nuosavybė yra maksimali daiktinės teisės suteikiamos valdžios turtui apimtis, o ribotosios daiktinės teisės suteikia tik tam tikras konkrečias galias.

Ką būtinai mokėčiau egzaminui

Jeigu reikėtų šitą klausimą atkurti be konspekto, užtektų prisiminti 4 atramas:

1. VIETA → centrinė daiktinės teisės sistemoje.
2. APIMTIS → svarbiausia ir plačiausia daiktinė teisė → V + N + D.
3. PALYGINIMAS → nuosavybė plati, iura in re aliena ribotos.
4. APSAUGA → Konstitucijos 23 str. – nuosavybė neliečiama.

Šitas klausimas, palyginti su „Daiktinės teisės principais“, yra gerokai siauresnis. Nesimokyčiau čia visų servituto, uzufrukto, hipotekos ir kitų teisių apibrėžimų. Užtenka žinoti, kodėl jos paminimos: jos parodo, kodėl nuosavybės teisė yra plačiausia, o jos – ribotosios.

Daiktų rūšys ir tokio skirstymo teisinė reikšmė

Daiktų rūšys ir tokio skirstymo teisinė reikšmė

Daiktai civilinėje teisėje klasifikuojami pagal skirtingus kriterijus. Toks skirstymas turi teisinę reikšmę, nes ne visas turtas gali būti visų daiktinių teisių objektu, o nuo konkretaus daikto rūšies priklauso jam taikomas teisinis režimas, jo dalyvavimo civilinėje apyvartoje galimybės, teisių į jį įgijimas, perleidimas, registravimas ir gynimas.

1. Materialūs ir nematerialūs daiktai

Materialūs daiktai – materialaus pasaulio reiškiniai, turintys materialią formą, pavyzdžiui, obuolys.

Nematerialūs daiktai – materialaus pasaulio reiškiniai, neturintys materialios formos, pavyzdžiui, elektros srovė.

2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai

Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra fiziškai mobilūs ir nesusieti su žeme neatskiriamais saitais.

Nekilnojamieji daiktai gali būti nekilnojami pagal prigimtį arba pagal įstatymą.

Pagal prigimtį nekilnojamais laikoma žemė bei su ja neatskiriamai susiję daiktai. Vertinamas daikto fizinis integravimas į žemę ir galimybė praktiškai jį perkelti.

Pagal įstatymą nekilnojamaisiais gali būti pripažinti ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, pavyzdžiui, įstatymų nustatytais atvejais laivai ar orlaiviai.

Šis skirstymas turi reikšmę daiktų registravimui, sandorių formai, teisių išviešinimui ir kitoms teisinėms pasekmėms.

3. Registruojami ir neregistruojami daiktai

Registruojami daiktai – daiktai, kuriems teisės aktai nustato privalomą civilinę registraciją.

Neregistruojami daiktai – daiktai, kuriems tokia privaloma registracija nenustatyta.

Šis skirstymas susijęs su daiktinių teisių viešumo ir skaidrumo principu: registruojamų daiktų ir teisių į juos teisinė padėtis išviešinama registre, o neregistruojamų daiktų atveju svarbi faktinio valdymo viešumo funkcija.

4. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

Pagal CK 4.7 str. daiktai klasifikuojami pagal galimybę dalyvauti civilinėje apyvartoje.

Išimti iš apyvartos daiktai yra išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai.

Ribotai esantys apyvartoje daiktai – daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.

Neišimti iš apyvartos daiktai civilinėje apyvartoje gali dalyvauti laisvai, jeigu įstatymas nenustato kitaip.

Šis skirstymas lemia, ar ir kokiomis sąlygomis daiktas gali būti privačios nuosavybės bei civilinės apyvartos objektu.

5. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

Pakeičiamieji daiktai apibūdinami rūšies požymiais ir neturi teisiškai reikšmingų individualių požymių.

Nepakeičiamieji daiktai yra individualiais požymiais apibūdinti, konkretūs ir unikalūs daiktai.

Šis skirstymas ypač reikšmingas prievoliniuose santykiuose bei sprendžiant, ar galima reikalauti grąžinti konkretų daiktą natūra.

6. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai

Pagal CK 4.5 str., suvartojamieji daiktai, naudojami pagal paskirtį, yra iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

Nesunaudojamieji daiktai, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nekeičia savo paskirties ir vertės.

Šis skirstymas reikšmingas nustatant, kokių civilinių teisinių santykių objektu daiktas gali būti, pavyzdžiui, nuomos, panaudos, uzufrukto ar paskolos.

7. Įprastiniai ir pavojingi daiktai

Pavojingi daiktai – daiktai, kurių naudojimas kelia didesnę žalos grėsmę aplinkiniams ir kurių neįmanoma visiškai patikimai kontroliuoti, pavyzdžiui, automobilis.

Įprastiniai daiktai – daiktai, nepriskiriami pavojingiems daiktams.

Šis skirstymas reikšmingas pirmiausia civilinės atsakomybės požiūriu.

8. Dalieji ir nedalieji daiktai

Pagal CK 4.6 str., dalusis daiktas yra toks daiktas, kurį fiziškai padalijus jo tikslinė paskirtis nepasikeičia, o atidalytos dalys gali būti savarankiškais daiktais.

Nedalusis daiktas yra toks, kurį padalijus jo tikslinė paskirtis pasikeistų. Nedaliu daiktas taip pat gali būti pripažintas įstatymu arba šalių susitarimu.

Šis skirstymas reikšmingas, be kita ko, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo natūra bei prievolės dalumo.

9. Vientisi ir sudėtiniai daiktai

Vientisas daiktas sudarytas iš vieno kūno.

Sudėtinis daiktas susideda iš kelių daiktų, sujungtų į vieną daiktą taip, kad šie praranda savarankiškumą ir tampa sudėtinio daikto dalimis.

Pagal CK 4.15 str., esminės pagrindinio daikto dalys yra tokios dalys, be kurių pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu.

Šis skirstymas padeda nustatyti atskirų daikto dalių teisinį savarankiškumą ir jų teisinį likimą.

10. Pavieniai daiktai ir daiktų grupės

Daiktai gali egzistuoti pavieniui arba sudaryti daiktų grupę.

Daiktų grupė gali egzistuoti faktiškai, pavyzdžiui, gyvulių banda, arba būti teisiškai pripažįstama vientisu objektu – turtiniu kompleksu.

Paprastas turtinis kompleksas susideda iš turto, kurį vienija bendra ūkinė paskirtis.

Sudėtingas turtinis kompleksas – patrimonija – apima ne tik turtą, bet ir prievoles. Tokiais kompleksais gali būti palikimas ar įmonė.

11. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai

Pagal CK 4.12 str., pagrindinis daiktas yra daiktas, galintis būti savarankišku teisinių santykių objektu.

Pagal CK 4.13 str., antraeiliai daiktai yra su pagrindiniu daiktu egzistuojantys, jam priklausantys arba kitaip su juo susiję daiktai.

Antraeiliams daiktams priskiriamos pagrindinio daikto dalys, priklausiniai, vaisiai, produkcija ir pajamos.

Priklausinys – savarankiškas antraeilis daiktas, skirtas nuolat tarnauti pagrindiniam daiktui.

Šio skirstymo pagrindinė teisinė reikšmė yra ta, kad pagal prijungimo principą antraeilį daiktą paprastai ištinka pagrindinio daikto teisinis likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip.

Daiktų klasifikacijos teisinė reikšmė

Daiktų klasifikavimas nėra vien teorinis skirstymas. Nuo daikto rūšies priklauso jam taikomas teisinis režimas.

Daikto rūšis gali lemti:

• ar daiktas apskritai gali būti konkrečios daiktinės teisės objektu;

• ar jis gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje;

• ar daiktas ir teisės į jį turi būti registruojami;

• kokia sandorio forma ir teisių išviešinimo tvarka taikoma;

• ar daiktą galima padalyti ir atidalyti natūra;

• ar jį galima suvartoti, pakeisti kitu tos pačios rūšies daiktu arba reikalauti grąžinti būtent konkretų daiktą;

• koks yra tarpusavyje susijusių daiktų teisinis likimas;

• kokie civilinės atsakomybės, prievolių ar kitų civilinės teisės institutų reikalavimai taikomi.

Taigi daiktų klasifikacijos teisinė reikšmė yra ta, kad pagal daikto rūšį nustatomas konkrečiam daiktui ir teisėms į jį taikomas teisinis režimas.

Kaip aš šitą mokyčiausi

Nebandyčiau iškalti šito atsakymo kaip 11 atskirų pastraipų. Tau jau didžioji dalis šių klasifikacijų pažįstama iš atskirų klausimų.

Pasidaryčiau vieną „paukščio skrydžio“ schemą:

Kriterijus	Skirstymas	Vienas žodis apie reikšmę
Forma	materialūs / nematerialūs	objekto pobūdis
Mobilumas	kilnojami / nekilnojami	režimas, forma, registracija
Viešumas	registruojami / neregistruojami	registracija
Apyvarta	išimti / riboti / neišimti	ar gali cirkuliuoti
Specifiškumas	pakeičiami / nepakeičiami	konkretus ar rūšinis
Naudojimas	suvartojami / nesuvartojami	ar išlieka
Pavojingumas	įprasti / pavojingi	atsakomybė
Dalumas	dalūs / nedalūs	ar galima padalyti
Sandara	vientisi / sudėtiniai	dalių savarankiškumas
Kiekis / kompleksas	pavieniai / grupės	turtinis kompleksas
Priklausomybė	pagrindiniai / antraeiliai	accessio

Ir tada užverti viską bei bandai eiti per lentelę:

„Pagal ką?“ → „Į ką skirstoma?“ → „Kuo skiriasi?“ → „Kokia teisinė reikšmė?“

Pvz.:

Pagal dalumą – dalūs ir nedalūs. Dalų fiziškai padalijus paskirtis nepasikeičia ir dalys gali būti savarankiški daiktai. Reikšmė – atidalijimas natūra.

Viskas. Tada eini prie kitos.

Vienas dalykas, kurį ypač verta mokėti

Jeigu klausimas yra „Daiktų rūšys IR TOKIO SKIRSTYMO TEISINĖ REIKŠMĖ“, neužtenka išvardyti:

kilnojami / nekilnojami; dalūs / nedalūs; pakeičiami / nepakeičiami...

Po klasifikacijos būtinai turi atsirasti „o kas iš to?“

Bendra baigiamoji frazė, kurią net išmokčiau:

Daiktų klasifikacijos teisinė reikšmė yra ta, kad nuo daikto rūšies priklauso jam ir teisėms į jį taikomas teisinis režimas.

O tada 3–4 pavyzdžiai: registracija, apyvarta, sandorio forma, atidalijimas, galimybė būti konkrečios teisės objektu.

Ir gera žinia dėl tavo mokymosi iki sekmadienio

Šitas klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo milžiniškas, bet iš tikrųjų jis nėra dar 2 puslapiai visiškai naujos informacijos. Jis yra ankstesnių klausimų žemėlapis.

Kai jau žinai „kilnojami / nekilnojami“, „pakeičiami / nepakeičiami“, „suvartojami / nesuvartojami“, „dalūs / nedalūs“, „pagrindiniai / antraeiliai“ ir t. t., šitas klausimas pradeda veikti kaip visos temos kartojimas.

Būtent čia ir atsiranda tas Taminsko minėtas „paukščio skrydis“: pirmiausia matai 11 klasifikacijų žemėlapį, o gavusi konkretų klausimą jau „nusileidi“ į CK straipsnį ir detales.

Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

4.2 straipsnis. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

1. Nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį ir pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.

2. Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

3. Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

4. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis.

5. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

6. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

7. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.

Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai

Daiktai pagal jų fizinį mobilumą skirstomi į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius. Tai viena svarbiausių daiktų klasifikacijų, nes nekilnojamųjų daiktų teisiniam režimui taikomi griežtesni reikalavimai negu kilnojamųjų daiktų.

Pagal CK 4.2 str. nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį, taip pat pagal savo prigimtį kilnojami daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.

Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį

Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

Taigi pagrindinis kriterijus yra ne tai, ar daiktą fiziškai apskritai įmanoma pajudinti, bet tai, ar jo perkėlimas yra praktiškai įmanomas išsaugant jo paskirtį ir vertę.

Pavyzdžiui, pastatą teoriškai galima perkelti į kitą vietą, tačiau jeigu toks perkėlimas yra neproporcingai sudėtingas ir brangus, jis dėl to netampa kilnojamuoju daiktu.

Pagrindinis nekilnojamasis daiktas yra žemės sklypas. Su žeme susiję statiniai, įrenginiai, augalai ir kiti objektai gali būti nekilnojamaisiais pagal prigimtį, jeigu jų ryšys su žeme atitinka nekilnojamajam daiktui keliamus kriterijus.

Statinio atveju svarbu, kad jis būtų fiziškai integruotas į žemės sklypą, jo perkėlimas būtų nepraktiškas – per brangus, iš esmės sumažintų vertę ar pakeistų paskirtį – ir pats daiktas būtų statybos rezultatas.

Vien fizinio pritvirtinimo prie nekilnojamojo daikto ne visada pakanka. Pagal CK 4.2 str. kilnojamasis daiktas, kuris yra pritvirtintas prie nekilnojamojo daikto, tačiau nepraranda savo individualių požymių, savaime netampa nekilnojamojo daikto dalimi.

Tačiau kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, tampa nekilnojamojo daikto dalimi.

Kilnojamieji daiktai

Pagal CK 4.2 str. kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie gali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.

Pavyzdžiui, kilnojamaisiais daiktais laikomi automobiliai, telefonai, kompiuteriai, baldai, įrankiai, neįmontuoti įrenginiai, konteineriai, nuskinti vaisiai ir kiti lengvai perkeliami daiktai.

Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai pagal įstatymą

Daikto teisinis statusas ne visada sutampa su jo fizinėmis savybėmis.

Tam tikrus pagal prigimtį kilnojamuosius daiktus įstatymas gali pripažinti nekilnojamaisiais. Pavyzdžiui, tam tikri registruojami laivai ir orlaiviai dėl savo vertės, reikšmės ir teisinės kontrolės poreikio gali būti prilyginami nekilnojamiesiems daiktams.

Ir atvirkščiai – įstatymas tam tikrus pagal prigimtį nekilnojamus objektus gali laikyti kilnojamaisiais, kai siekiama jiems taikyti kitokį teisinį režimą.

Skirstymo teisinė reikšmė

Daiktų skirstymas į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius turi didelę praktinę reikšmę.

Nekilnojamųjų daiktų teisinis režimas yra labiau formalizuotas. Nekilnojamieji daiktai turi būti tinkamai suformuoti ir registruojami viešajame registre, o daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus perleidimo ir suvaržymo sandoriams įstatymo nustatytais atvejais taikoma privaloma notarinė forma. Jų naudojimą taip pat intensyviau riboja viešosios teisės normos, pavyzdžiui, teritorijų planavimo, statybos ar žemės naudojimo reikalavimai.

Taigi pagrindinis kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų atskyrimo kriterijus yra galimybė perkelti daiktą iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai gali būti tokie pagal savo prigimtį arba jiems atitinkamas teisinis režimas gali būti suteiktas įstatymu. Šis skirstymas svarbus dėl skirtingų jų formavimo, registravimo, perleidimo, suvaržymo ir naudojimo taisyklių.

Kaip šitą įsidėti į galvą

Pirmiausia išmokčiau vieną testą:

Ar galiu perkelti daiktą → nepakeisdamas jo paskirties → iš esmės nesumažindamas jo vertės?

TAIP → kilnojamasis.
NE → nekilnojamasis.

Būtent taip CK atskiria abi kategorijas.

Labai svarbi Taminsko mintis apie namą: neužtenka sakyti „namas nekilnojamasis, nes jo neįmanoma pajudinti“. Teoriškai jį kartais įmanoma perkelti. Klausimas – kokia to perkėlimo praktinė ir ekonominė prasmė? Vadovėlis irgi akcentuoja, kad perkėlimas gali būti fiziškai įmanomas, tačiau toks nepraktiškas ar brangus, kad objektas vis tiek kvalifikuojamas kaip nekilnojamasis.

Dar vienas labai egzamininis niuansas:

pritvirtintas ≠ automatiškai nekilnojamasis.

Pavyzdžiui, kažką prisukau prie pastato, bet galima lengvai atsukti, daiktas išlaiko savo individualumą → jis gali likti kilnojamasis. CK 4.2 str. 4–5 d. būtent skiria situaciją, kai daiktas praranda individualius požymius, nuo situacijos, kai jų nepraranda.

Tavo karkasas iš atminties

Šitam klausimui užtektų ant lapo užsirašyti:

K / NK → CK 4.2 → PERKĖLIMO TESTAS → PRIGIMTIS / ĮSTATYMAS → PRIJUNGIMAS → REIKŠMĖ

Ir iš to pasakoti visą atsakymą.

Beje, visų vadovėlyje esančių pavyzdžių apie statinius, ežerus, augalus, cirko palapines, konteinerius, katilus ir t. t. tikrai nekalčiau. Jie skirti padėti suprasti kriterijų. Egzaminui daug svarbiau, kad gavusi naują objektą pati mokėtum pritaikyti perkėlimo + paskirties + vertės kriterijus.

Materialūs ir nematerialūs daiktai

Taip — čia „Materialūs ir nematerialūs daiktai“, ir šitam klausimui svarbiausia pagauti vieną iš pirmo žvilgsnio keistą skirtumą: „materialaus pasaulio dalykas“ nebūtinai reiškia „kūnišką ir apčiuopiamą daiktą“. Pagal tavo medžiagą būtent taip ir reikia aiškinti.

Pagal CK 4.1 straipsnį daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Svarbu tai, kad CK vartojama sąvoka „materialaus pasaulio dalykas“, o ne tiesiog „materialus dalykas“. Todėl tam, kad objektas būtų laikomas daiktu, nėra būtina, kad jis turėtų kūnišką formą ir būtų fiziškai apčiuopiamas. Svarbu, kad objektas realiai egzistuotų materialiame pasaulyje, galėtų jį fiziškai paveikti, būtų techniškai suvaldomas ir galėtų būti panaudojamas žmogaus poreikiams.

Pagal šį kriterijų galima išskirti materialius ir nematerialius daiktus.

Materialūs daiktai – tai materialiajame pasaulyje egzistuojantys ir savarankišką materialią, kūnišką formą turintys objektai. Pavyzdžiui, akmuo, automobilis, stalas ar kitas fiziškai apčiuopiamas objektas.

Nematerialūs daiktai – tai materialiajame pasaulyje egzistuojantys, tačiau savarankiškos kūniškos formos neturintys dalykai. Jiems gali būti priskiriama elektros ir šilumos energija, radiacija, radijo bangos, šviesa ar garsas, jeigu šiuos objektus galima techniškai suvaldyti ir panaudoti žmogaus poreikiams.

Pavyzdžiui, elektros energija neturi tokios kūniškos formos kaip automobilis ar akmuo ir jos negalima paliesti kaip įprasto materialaus daikto. Tačiau ji realiai egzistuoja materialiame pasaulyje, gali būti sukuriama, perduodama, suvartojama ir gali fiziškai paveikti aplinką bei žmogų. Todėl ji gali būti laikoma materialaus pasaulio dalyku, nors neturi savarankiškos kūniškos formos.

Taigi materialumo kriterijus civilinėje teisėje nėra tapatus fiziniam apčiuopiamumui. Materialus daiktas turi materialią, kūnišką formą, o nematerialus daiktas tokios formos neturi, tačiau vis tiek egzistuoja materialiame pasaulyje ir gali būti techniškai suvaldomas bei panaudojamas.

Nematerialių daiktų taip pat negalima painioti su nematerialiuoju turtu. Nematerialus daiktas vis tiek yra materialaus pasaulio dalykas CK 4.1 straipsnio prasme, o nematerialusis turtas, pavyzdžiui, reikalavimo teisė, nėra daiktas CK 4.1 straipsnio prasme.

Taigi daiktai gali būti materialūs ir nematerialūs: materialūs daiktai turi savarankišką kūnišką formą, o nematerialūs daiktai jos neturi, tačiau abi kategorijos egzistuoja materialiame pasaulyje ir gali atitikti CK 4.1 straipsnyje įtvirtintą daikto sampratą.

Didžiausias kabliukas

Čia tikrai verta išmokti vieną lygybę ir vieną nelygybę:

DAIKTAS = materialaus pasaulio dalykas.

Bet:

MATERIALAUS PASAULIO DALYKAS ≠ būtinai kūniškas / apčiuopiamas.

Todėl:

🪨 Akmuo → materialaus pasaulio + turi kūnišką formą → materialus daiktas.

⚡ Elektra → materialaus pasaulio + neturi savarankiškos kūniškos formos → nematerialus daiktas pagal tavo medžiagos klasifikaciją.

📄 Reikalavimo teisė → nematerialus turtas, bet ne daiktas CK 4.1 prasme.

Ypač nepainiok dviejų sąvokų

NEMATERIALUS DAIKTAS ≠ NEMATERIALUS TURTAS.

Galvoje dėčiau taip:

TURTAS
→ DAIKTAI
 → materialūs – akmuo
 → nematerialūs – elektra
→ KITAS TURTAS, kuris nėra daiktas
 → reikalavimo teisė ir pan.

O jeigu egzamino metu viskas išgaruotų, prisimink:

„CK 4.1 sako MATERIALAUS PASAULIO, o ne būtinai MATERIALIOS FORMOS.“

Ir pavyzdį AKMUO ↔ ELEKTRA. Iš šitų dviejų dalykų jau galima atkurti praktiškai visą atsakymą.

Registruojami ir neregistruojami daiktai

klausimas „Registruojami ir neregistruojami daiktai“. Medžiaga atrodo milžiniška, bet branduolys gana paprastas: kodėl registruojame → kas registruojama → kuo skiriasi nuo neregistruojamų → kokią teisinę reikšmę turi registracija.

Registruojami ir neregistruojami daiktai

Daiktai pagal jų ir daiktinių teisių į juos registravimo būtinumą skirstomi į registruojamus ir neregistruojamus. Šis skirstymas susijęs su daiktinių teisių skaidrumo ir viešumo principu, nes absoliučios daiktinės teisės turi būti išviešintos, kad apie jas galėtų žinoti tretieji asmenys.

Daiktinės teisės išviešinamos dviem pagrindiniais būdais: atviru faktiniu daikto valdymu arba registravimu viešajame registre.

Registruojami daiktai

Pagal CK 4.253 str. registruojami daiktai – tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo bei perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai.

Viešajame registre registruojami patys registruojami daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai.

Esminis registruojamo daikto požymis yra įstatyme nustatyta pareiga registracijos būdu išviešinti informaciją apie daikto įgijimo ir perleidimo pagrindus bei daiktines teises į jį.

Registruojamiems daiktams pirmiausia priskiriami įstatymų nustatyta tvarka kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai suformuoti:

• žemės sklypai;

• statiniai;

• butai daugiabučiuose namuose;

• patalpos.

Registruojami ir tam tikri nekilnojamaisiais pagal įstatymą pripažinti objektai, pavyzdžiui, laivai, orlaiviai bei įmonės, kai jų registravimą nustato teisės aktai.

Svarbu atskirti civilinės paskirties registraciją nuo administracinės registracijos. Pavyzdžiui, automobiliai, ginklai ar kilnojamosios kultūros vertybės taip pat gali būti privalomai registruojami, tačiau tokia registracija gali būti skirta valstybės kontrolei ar visuomenės saugumui, o ne daiktinių teisių išviešinimui. Todėl vien faktas, kad objektas kažkokiame registre registruojamas, savaime nereiškia, kad jis yra registruojamas daiktas civilinės teisės prasme.

Neregistruojami daiktai

Neregistruojami daiktai – tai daiktai, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų bei daiktinių teisių privalomo registravimo teisės aktai nenustato.

Daiktines teises į tokius daiktus paprastai pakanka išviešinti atviru faktiniu valdymu.

Svarbu, kad ne kiekvienas nekilnojamasis pagal prigimtį daiktas yra registruojamas. Pavyzdžiui, žemėje augantys augalai gali būti nekilnojamieji pagal prigimtį, tačiau jie nėra atskirai registruojami Nekilnojamojo turto registre. Teisės į juos išviešinamos per žemės sklypo, kuriame jie auga, valdymą.

Registracijos teisinė reikšmė

Registracijos paskirtis – užtikrinti daiktinių teisių viešumą, skaidrumą ir apsaugoti trečiuosius asmenis.

Jeigu daiktinė teisė į registruojamą daiktą turi būti registruojama, jos neišviešinus gali būti negalima jos panaudoti prieš trečiuosius asmenis (erga omnes). Iki registracijos tam tikras šalių susitarimas gali veikti tik tarp pačių šalių (inter partes).

Tačiau reikia skirti registracijos reikšmę nuosavybės teisei ir ribotosioms daiktinėms teisėms.

Nuosavybės teisės į registruojamą daiktą atsiradimui registracija dažniausiai turi procesinę (įrodomąją) reikšmę, nes nuosavybės teisė gali atsirasti įstatyme nustatytu pagrindu dar iki registracijos.

Tuo tarpu registruotinoms ribotosioms daiktinėms teisėms registracija gali turėti materialinę – teisę sukuriančią – reikšmę. Tik tinkamai išviešinus tokią teisę registracijos būdu ji įgyja absoliutų poveikį tretiesiems asmenims.

Pavyzdžiui, sudarius užstatymo teisės ar ilgalaikės nuomos sutartį, tačiau jos neįregistravus, iki registracijos atitinkama teisė neturi visaverčio erga omnes poveikio ir pirmiausia veikia tarp sutarties šalių.

Registracija taip pat svarbi konkuruojant kelių asmenų teisėms. Pagal CK 1.75 str., jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises pagal skirtingus sandorius įgijo keli asmenys, registracijos faktas ir jos momentas gali lemti, kurio asmens teisė turės pirmenybę.

Taigi registruojamų ir neregistruojamų daiktų skirstymo esmė yra skirtingas daiktinių teisių išviešinimo būdas: registruojamų daiktų atveju pagrindinę reikšmę turi viešasis registras, o neregistruojamų – faktinis valdymas. Registracija užtikrina daiktinių teisių viešumą, teisinį apibrėžtumą ir galimybę įstatymo nustatytais atvejais jomis remtis prieš trečiuosius asmenis.

Kaip šitą suprasti

Visa šita tema iš tikrųjų atsako į vieną klausimą:

Kaip tretieji asmenys sužino, kad aš turiu daiktinę teisę?

Yra du pagrindiniai atsakymai:

Daiktas	Kaip išviešinama teisė?
Registruojamas	📖 Viešasis registras
Neregistruojamas	👁 Atviras faktinis valdymas

Kodėl to reikia? Nes daiktinė teisė yra absoliuti – erga omnes. Jeigu noriu savo teisę priešpriešinti tretiesiems asmenims, teisės sistema turi sudaryti galimybę jiems apie ją sužinoti.

Labai svarbus kabliukas – automobilis

Čia aš pasižymėčiau didelį šauktuką:

„REGISTRUOTAS“ ≠ „REGISTRUOJAMAS DAIKTAS CIVILINĖS TEISĖS PRASME“.

Automobilis registruojamas, bet pagal tavo pateiktą medžiagą jo registracija yra administracinės paskirties – valstybės kontrolės ir visuomenės saugumo tikslais. Tai nėra tas pats, kas daiktinės teisės išviešinimas civilinės teisės prasme.

Šita vieta labai tinkama dėstytojo klausimui „O automobilis?“ – ir čia svarbu neautomatiškai atsakyti „registruojamas daiktas“.

Dar vienas svarbus skirtumas

Čia verta mokėti:

NUOSAVYBĖ + registracija → dažniausiai procesinė / įrodomoji reikšmė.

RIBOTOJI DAIKTINĖ TEISĖ + privaloma registracija → materialinė / teisę sukurianti reikšmė.

Paprasčiau:

Procesinė: teisę jau turiu → registras padeda ją išviešinti / įrodyti.

Materialinė: kol neįregistravau → dar neturiu pilnavertės absoliučios daiktinės teisės.

Karkasas sąsiuviniui

Šitam klausimui užsirašyčiau tik:

REGISTRUOJAMI / NEREGISTRUOJAMI

1. Kodėl? → skaidrumas + viešumas + erga omnes
2. Kaip išviešinama? → registras / faktinis valdymas
3. Registruojami → CK 4.253 → žemė, statiniai, butai, patalpos + įstatymo numatyti
4. SVARBU: automobilio registracija ≠ civilinės paskirties registracija
5. Neregistruojami → nėra privalomos civilinės registracijos → faktinis valdymas
6. Registracijos reikšmė → nuosavybei dažn. procesinė; ribotosioms DT gali būti materialinė
7. Tikslas → viešumas + tretieji asmenys + erga omnes

Šitam klausimui tikrai nekalčiau visų paskutinių pastraipų apie konkuruojančių sandorių registravimo eiliškumą žodis į žodį. Pirmiausia labai tvirtai išmokčiau šitą karkasą; detalės apie CK 1.75 str. jau būtų antras sluoksnis.

Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai

rūšies požymiais apibūdintas → pakeičiamasis
individualiais požymiais apibūdintas → nepakeičiamasis.

Svarbiausia ne tik apibrėžti, bet ir paaiškinti kaip nustatome individualumą ir kokia šio skirstymo teisinė reikšmė.

Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai

Pagal specifiškumą daiktai skirstomi į pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius, o pagal jų apibūdinimo būdą – į rūšies ir individualiais požymiais apibūdintus daiktus. Šios klasifikacijos yra glaudžiai susijusios.

Pagal CK 4.3 ir 4.4 str., pakeičiamieji daiktai yra rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai, o nepakeičiamieji – individualiais požymiais apibūdinti daiktai.

Rūšies požymiais apibūdinti daiktai turi bendrus visai tos rūšies daiktams būdingus požymius. Civilinėje apyvartoje jie paprastai apibūdinami pagal skaičių, kiekį, svorį, spalvą, medžiagą ar kitus bendrus požymius. Pavyzdžiui, kilogramas braškių, keturios žieminės padangos ar barelis naftos.

Tokie daiktai yra pakeičiamieji (res fungibiles), nes vienas tos pačios rūšies daiktas gali būti pakeistas kitu tokios pat rūšies ir atitinkamos kokybės daiktu.

Individualiais požymiais apibūdinti daiktai yra tokie daiktai, kurie pagal savo objektyvias savybes yra atskirti nuo kitų vienarūšių daiktų. Juos gali individualizuoti unikalus numeris, išskirtinės fizinės savybės, medžiaga, istorija, speciali komplektacija, nekintama geografinė padėtis ar kiti požymiai.

Tokie daiktai yra nepakeičiamieji (res non fungibiles), nes prievolės ar kito teisinio santykio požiūriu jų negalima tiesiog pakeisti kitu tos pačios rūšies daiktu.

Daikto individualumas turi būti nustatomas pagal objektyvius, o ne subjektyvius požymius. Pavyzdžiui, vien tai, kad savininkui konkreti suknelė yra labai graži ar turi sentimentalią reikšmę, savaime nedaro jos nepakeičiamu daiktu teisine prasme.

Nekilnojamieji daiktai visada yra nepakeičiamieji, nes juos individualizuoja, be kita ko, jų konkreti ir nekintama geografinė padėtis.

Kilnojamųjų daiktų kvalifikavimas gali keistis, nes jie gali įgyti arba prarasti individualius požymius. Pavyzdžiui, automobilį gali individualizuoti VIN kodas, valstybinis numeris, jo naudojimo ir techninės priežiūros istorija bei kiti duomenys. Ir priešingai, individualus daiktas gali prarasti savo individualumą – pavyzdžiui, unikalų aukso papuošalą išlydžius į bendrą aukso lydinį.

Teisinė reikšmė

Šis daiktų skirstymas ypač reikšmingas prievolių teisėje.

Jeigu prievolės dalykas yra rūšies požymiais apibūdintas daiktas, skolininkas paprastai neprivalo perduoti būtent konkretaus fizinio daikto – jis turi perduoti sutartos rūšies, kiekio ir tinkamos kokybės daiktą.

Jeigu prievolės dalykas yra individualiais požymiais apibūdintas daiktas, turi būti perduotas būtent tas konkretus daiktas. Pagal CK 6.41 str. skolininkas atsako už tokio daikto kokybės pablogėjimą dėl jo kaltės.

Skirstymas svarbus ir nustatant prievolės įvykdymo vietą. Pagal CK 6.52 str. 2 d., jeigu kitaip nenustatyta, prievolė perduoti individualiais požymiais apibūdintą daiktą vykdoma daikto buvimo vietoje prievolės atsiradimo momentu, o rūšies požymiais apibūdintą daiktą – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje.

Be to, paskolos sutarties dalyku gali būti rūšies požymiais apibūdinti daiktai, nes grąžinamas ne tas pats konkretus daiktas, o toks pat tos pačios rūšies ir kiekio turtas.

Rūšies požymiais apibūdintas daiktas gali būti ir daiktinių teisių objektu bei ginamas daiktiniu ieškiniu, jeigu jis yra pakankamai individualizuotas ir atskirtas nuo kitų asmenų daiktų. Tačiau jį sumaišius su kitais vienarūšiais daiktais taip, kad konkretaus objekto nebeįmanoma identifikuoti, jo išreikalavimas natūra tampa neįmanomas.

Taigi pakeičiamieji daiktai yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, kuriuos galima pakeisti kitais tos pačios rūšies daiktais, o nepakeičiamieji – individualiais požymiais apibūdinti daiktai, kuriuos nuo kitų daiktų skiria objektyvūs individualūs požymiai. Šis skirstymas ypač reikšmingas nustatant prievolės dalyką, jos įvykdymo būdą ir vietą bei galimybę konkretų daiktą išreikalauti natūra.

Kaip šitą suprasti

Čia siūlau galvoje turėti braškes ir konkretų automobilį.

„1 kg braškių“ → man nesvarbu, kurios konkrečiai braškės → rūšies požymiai → pakeičiamasis.

„Mano automobilis VIN XYZ...“ → noriu būtent šito automobilio → individualūs požymiai → nepakeičiamasis.

Todėl formulė:

RŪŠIS → PAKEIČIAMAS
INDIVIDUALUS → NEPAKEIČIAMAS

Bet yra svarbus niuansas

Tas pats kilnojamasis daiktas nebūtinai visą gyvenimą lieka vienoje kategorijoje.

Tarkime, gamykloje yra 100 visiškai vienodų aukso luitų → jie gali būti apibūdinti rūšies požymiais.

Vieną konkretų luitą paėmė, atskyrė nuo kitų, apskaitė ir padėjo į konkrečią saugyklą → nors pagal savo fizines savybes jis tebėra standartinis luitas, dabar jau galima nustatyti, kuris konkretus daiktas yra teisės objektas.

Ir priešinga kryptis:

💍 unikalus auksinis žiedas → individualus / nepakeičiamasis.
↓ išlydome
🪙 aukso masė → individualumas gali išnykti.

Todėl svarbus žodis yra SPECIFIŠKUMAS / IDENTIFIKAVIMAS.

Dar viena vieta, kurią tikrai pasižymėčiau

Nekilnojamieji daiktai → visada nepakeičiamieji.

Du vienodo dydžio, vienodos vertės ir vienodos paskirties žemės sklypai vis tiek nėra tas pats daiktas, nes kiekvienas turi kitą konkrečią geografinę padėtį.

O paskolos pavyzdys labai padeda atsiminti teisinę reikšmę

Paskolinu tau 100 €.

Tu neprivalai po mėnesio grąžinti tų pačių konkrečių banknotų. Grąžini tokį patį kiekį → rūšies požymiai → pakeičiamumas.

Bet jeigu perduodu saugoti savo konkretų automobilį, negali man grąžinti „tokio pat modelio automobilio“. Noriu to paties konkretaus daikto.

Čia jau labai gerai matosi, kodėl ši klasifikacija teisėje apskritai reikalinga.

Atminties karkasas:
SPECIFIŠKUMAS → RŪŠIS / INDIVIDUALUS → PAKEIČIAMAS / NEPAKEIČIAMAS → objektyvūs požymiai → gali įgyti/prarasti individualumą → teisinė reikšmė prievolėms + išreikalavimui.

Šito klausimo tavo vietoje irgi nekalčiau visų vadovėlio paskutinių pastraipų žodis į žodį. Labai tvirtai mokėčiau sąvokas, porų ryšį, 2–3 pavyzdžius ir teisinę reikšmę.

Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai

Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai

Pagal naudojimo padarinius daiktai skirstomi į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius.

Pagal CK 4.5 str. 1 d., suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

Suvartojamųjų daiktų esmė yra ta, kad juos panaudojus pagal paskirtį jų nebegalima dar kartą panaudoti tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, suvartojamaisiais daiktais laikomi maistas, gėrimai, energijos ištekliai ir panašūs daiktai. Suvalgius maistą, išgėrus gėrimą ar sudeginus malkas, šie daiktai išnyksta arba iš esmės pasikeičia.

Pagal CK 4.5 str. 2 d., nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

Pavyzdžiui, automobilis, telefonas, knyga ar drabužiai gali būti naudojami daug kartų. Vieną kartą panaudojus tokį daiktą pagal paskirtį, jis neišnyksta ir iš esmės nepraranda savo paskirties bei vertės.

Svarbu, kad daiktas vertinamas pagal jo naudojimą pagal paskirtį. Todėl vien tai, kad daiktą fiziškai galima sunaikinti, nereiškia, kad jis yra suvartojamasis. Pavyzdžiui, automobilį galima sunaikinti, tačiau jo paskirtis nėra būti sunaikintam – pagal paskirtį jis naudojamas daug kartų, todėl yra nesunaudojamasis daiktas.

Civilinės teisės teorijoje diskutuojama dėl pinigų priskyrimo suvartojamiesiems daiktams. Pagal pateiktą požiūrį pinigai turėtų būti laikomi nesunaudojamaisiais, nes juos išleidus jie objektyviai neišnyksta, o tik pereina kitam asmeniui. Tuo tarpu, pavyzdžiui, čekis ar vekselis gali būti panaudotas tik vieną kartą ir jį panaudojus atitinkama jo paskirtis pasibaigia, todėl tokie objektai gali būti laikomi suvartojamaisiais.

Teisinė reikšmė

Daiktų skirstymas į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius svarbus nustatant, kokių civilinių teisinių santykių objektu konkretus daiktas gali būti.

Pagal CK 6.870 str. 1 d., natūrinės paskolos dalyku gali būti pinigai ir suvartojamieji daiktai.

Tuo tarpu uzufrukto, nuomos ir panaudos objektu gali būti nesunaudojamieji daiktai (CK 4.142 str. 1 d., CK 6.477 str. 2 d., CK 6.629 str. 1 d.).

Tokį skirtumą lemia šių teisinių santykių prigimtis. Nuomos ar panaudos atveju daiktas perduodamas laikinai naudotis ir vėliau turi būti grąžinamas, todėl jis turi išlikti. Paskolos atveju suvartojamasis daiktas gali būti sunaudojamas, o vėliau grąžinamas ne tas pats konkretus daiktas, bet atitinkamas tos pačios rūšies ir kiekio turtas.

Taigi suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai atskiriami pagal jų naudojimo pagal paskirtį padarinius: suvartojamasis daiktas panaudotas iš karto sunaikinamas, prarandamas arba iš esmės pasikeičia, o nesunaudojamasis gali būti naudojamas ilgą laiką iš esmės neprarasdamas savo vertės ir paskirties. Šis skirstymas ypač svarbus nustatant, kokių civilinių teisinių santykių objektu daiktas gali būti.

Kaip labai paprastai atskirti?

Užduok sau vieną klausimą:

„Kas nutiks, jeigu šitą daiktą VIENĄ KARTĄ panaudosiu PAGAL PASKIRTĮ?“

🍎 Obuolys → suvalgiau → nebėra → SUVARTOJAMASIS.

🪵 Malkos → sudeginau → nebėra → SUVARTOJAMOSIOS.

📱 Telefonas → paskambinau → telefonas liko → NESUNAUDOJAMASIS.

🚗 Automobilis → nuvažiavau 100 km → automobilis liko ir toliau yra automobilis → NESUNAUDOJAMASIS.

Čia labai svarbūs žodžiai „pagal paskirtį“. Telefoną galima sudaužyti plaktuku, bet nuo to jis netampa suvartojamuoju, nes telefono paskirtis nėra būti sudaužytam.

Teisinę reikšmę irgi galima išvesti logiškai

Pagalvok apie nuomą.

Išsinuomojau automobilį → panaudojau → turiu grąžinti tą automobilį. Vadinasi, nuomai reikia nesunaudojamojo daikto.

Bet būtų absurdiška:

„Išnuomoju tau šitą sumuštinį. Suvalgyk ir rytoj grąžink tą patį sumuštinį.“

😄 Negali. Todėl suvartojamiems daiktams tinka paskolos logika: gauni tam tikrą kiekį → suvartoji → grąžini atitinkamą kiekį tos pačios rūšies daiktų.

Viena vieta, kur būčiau atsargi – pinigai

Pagal būtent tavo pateiktą medžiagą autorius kritikuoja tradicinį požiūrį ir teigia, kad pinigai turėtų būti laikomi nesunaudojamaisiais, nes atsiskaitant jie objektyviai neišnyksta – tik pakeičia savininką.

Todėl jeigu mokaisi pagal šią medžiagą, įsidėčiau:

PINIGAI → diskutuotina → pagal šio autoriaus poziciją NESUNAUDOJAMIEJI.

Bet kartu reikia mokėti CK 6.870 str. taisyklę, kad paskolos dalyku gali būti pinigai ir suvartojamieji daiktai. Tai nereiškia, kad pats autorius pinigus dėl to priskiria suvartojamiesiems.

Karkasas sąsiuviniui

PAGAL NAUDOJIMO PADARINIUS

SUVARTOJAMI → CK 4.5(1)
→ panaudojus pagal paskirtį
→ iš karto sunaikinamas / prarandamas / iš esmės pasikeičia
→ maistas, gėrimai, malkos

NESUNAUDOJAMI → CK 4.5(2)
→ ilgą laiką iš esmės nekeičia vertės + paskirties
→ automobilis, telefonas, knyga

REIKŠMĖ:
→ paskola → pinigai + suvartojamieji
→ uzufruktas / nuoma / panauda → nesunaudojamieji

Atminties formulė: „SUVALGAU – nebelieka; NAUDOJU – lieka.“

Dalieji ir nedalieji daiktai.

Pagal dalumą daiktai skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius.

Pagal CK 4.6 straipsnio 1 dalį dalieji daiktai yra tokie daiktai, kuriuos fiziškai padalijus jų tikslinė paskirtis nepasikeičia ir kiekviena po padalijimo atsiradusi dalis gali būti savarankiškas daiktas.

Pavyzdžiui, dalusis daiktas gali būti tam tikras kiekis kuro. Padalijus 100 litrų kuro į dvi dalis po 50 litrų, abi dalys išlieka kuru ir gali būti savarankiškai naudojamos pagal tą pačią paskirtį.

Pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį nedaliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis, taip pat pagal prigimtį dalieji daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymas.

Todėl fizinis daikto dalumas savaime nereiškia jo teisinio dalumo. Pagrindinis kriterijus yra tai, ar padalijus daiktą išlieka jo tikslinė paskirtis ir ar atsiradusios dalys gali būti savarankiški daiktai. Pavyzdžiui, automobilį fiziškai galima išardyti, tačiau jo dalys nebebus savarankiški automobiliai, todėl automobilis yra nedalusis daiktas.

Be to, daiktas gali būti fiziškai dalus, tačiau jo dalijimą gali riboti įstatymas. Tai ypač aktualu nekilnojamiesiems daiktams, kai jų padalijimui gali būti taikomi specialūs teisės aktų, statybos ar paveldosaugos reikalavimai.

Daliųjų ir nedaliųjų daiktų skirstymas ypač reikšmingas bendrosios nuosavybės santykiuose. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį bendrosios nuosavybės objektas gali būti atidalijamas natūra, jeigu jį galima padalyti nepadarant neproporcingos žalos jo paskirčiai. Todėl sprendžiant dėl atidalijimo reikia vertinti ne vien fizinę galimybę padalyti daiktą, bet ir tai, ar po padalijimo gali būti suformuoti savarankiški objektai, išlaikantys savo paskirtį.

Dalumo kriterijus taip pat reikšmingas nekilnojamojo turto pertvarkymui ir prievolių teisėje. Jeigu prievolės objektas yra nedalusis daiktas, tai gali lemti ir pačios prievolės nedalumą.

Pagal CK 4.6 straipsnio 3 dalį pagal prigimtį dalieji daiktai šalių susitarimu taip pat gali būti laikomi nedaliaisiais.

Taigi pagrindinis daliųjų ir nedaliųjų daiktų atskyrimo kriterijus yra padalijimo poveikis daikto tikslinei paskirčiai. Dalusis daiktas po padalijimo išlaiko savo tikslinę paskirtį, o kiekviena jo dalis gali būti savarankiškas daiktas. Nedaliojo daikto paskirtis jį padalijus pasikeičia arba jo dalumą riboja įstatymas.

Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Šitas klausimas yra „Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai“. Jis iš esmės atsako į klausimą: kiek laisvai konkretus daiktas gali dalyvauti civilinėje apyvartoje?

Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai

Pagal galimybę dalyvauti civilinėje apyvartoje daiktai skirstomi į neišimtus iš apyvartos, ribotai esančius apyvartoje ir išimtus iš apyvartos.

Pagal CK 4.7 str. 1 d. kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu jie nėra išimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

Todėl bendroji taisyklė yra laisva daiktų civilinė apyvarta. Dauguma daiktų yra neišimti iš civilinės apyvartos (res in commercio) ir gali būti privačios nuosavybės bei civilinių sandorių objektais.

Ši taisyklė siejama ir su Konstitucijos 46 str. 1 d., pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Rinkos ekonomikos funkcionavimui būtina galimybė daiktams laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje.

Išimti iš apyvartos daiktai

Pagal CK 4.7 str. 2 d. išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai.

Tokie daiktai laikomi visiškai išimtais iš civilinės apyvartos (res extra commercium), todėl jie negali tapti privačios nuosavybės objektais.

Pagal Konstitucijos 47 str. 1 d. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso, be kita ko, žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Kadangi išimtinė valstybės nuosavybė įtvirtinta Konstitucijoje, negalima civilinės teisės institutais sukurti tokios teisinės padėties, kuri jai prieštarautų.

Ribotai esantys apyvartoje daiktai

Pagal CK 4.7 str. 3 d. ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.

Tai reiškia, kad tokie daiktai nėra visiškai pašalinti iš civilinės apyvartos, tačiau jų įsigijimui, turėjimui, naudojimui ar perleidimui gali būti nustatytos specialios sąlygos ir ribojimai.

Tokiems objektams pagal pateiktą medžiagą gali būti priskiriami ginklai, sprogmenys, narkotinės medžiagos, vaistai, atskirti žmogaus kūno organai ir audiniai bei kiti fizinį ar turtinį pavojų keliantys objektai.

Neišimti iš apyvartos daiktai

Neišimti iš apyvartos daiktai (res in commercio) sudaro bendrąją taisyklę. Tai daiktai, kuriuos asmenys gali turėti nuosavybės teise ir kurie gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje, jeigu įstatymas nenustato specialių apribojimų.

Taigi šias tris kategorijas skiria civilinės apyvartos laisvės laipsnis: neišimti daiktai civilinėje apyvartoje dalyvauja laisvai, ribotai esantiems apyvartoje taikomi specialūs ribojimai, o išimti iš apyvartos daiktai privačioje civilinėje apyvartoje dalyvauti negali.

Čia labai paprasta 3 lygių skalė

Galvok apie šviesoforą:

🟢 NEIŠIMTAS → gali dalyvauti civilinėje apyvartoje.
🟡 RIBOTAI APYVARTOJE → gali, bet su specialiais ribojimais.
🔴 IŠIMTAS → civilinėje apyvartoje negali dalyvauti, nes tai išimtinės valstybės nuosavybės objektas.

Ir svarbu, kad bendroji taisyklė yra žalia, o kitos dvi – išimtys.

Ką tiksliai mokėčiausi

Šitame klausime CK 4.7 str. yra toks trumpas, kad jo turinį verta mokėti beveik pažodžiui:

CK 4.7(1) → bendra taisyklė: kiekvienas gali turėti daiktus, jeigu neišimti / nėra ribotai apyvartoje.

CK 4.7(2) → išimti = tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai.

CK 4.7(3) → riboti = dėl saugumo + sveikatos apsaugos + kitų visuomenės poreikių.

Ir tada:

Konst. 46 str. → laisvos civilinės apyvartos / privačios nuosavybės pagrindas.

Konst. 47 str. → išimtinė valstybės nuosavybė.

Vienas niuansas, kurio nepamesčiau

„Ribotai apyvartoje“ nereiškia „uždrausta“.

Tai tarpinė kategorija.

Pavyzdžiui, pagal tavo medžiagos logiką tam tikras pavojingas objektas gali būti civilinėje apyvartoje, bet tik laikantis specialių įstatymo nustatytų sąlygų. O išimtinės valstybės nuosavybės objektas apskritai negali tapti privataus asmens nuosavybe.

Karkasas sąsiuviniui

PAGAL GALIMYBĘ DALYVAUTI CIVILINĖJE APYVARTOJE → CK 4.7

🟢 NEIŠIMTI – bendra taisyklė
→ res in commercio
→ laisva apyvarta
→ Konst. 46

🟡 RIBOTAI – CK 4.7(3)
→ apyvarta galima, BET ribojama
→ saugumas / sveikata / visuomenės poreikiai

🔴 IŠIMTI – CK 4.7(2)
→ res extra commercium
→ tik išimtinė valstybės nuosavybė
→ Konst. 47

Atminties formulė: „GALI → GALI, BET → NEGALI.“

Šitas klausimas, palyginti su registruojamais daiktais ar principais, yra tikrai trumpesnis. Čia daugiau neplėsčiau – CK 4.7 + trys kategorijos + jų skirtumas + Konstitucijos 46/47 str. yra jo stuburas.

Namų apyvokos daiktai

Namų apyvokos daiktai

Pagal CK 4.8 str., namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

Taigi namų apyvokos daiktams būdingi du pagrindiniai požymiai.

Pirma, tai yra tik kilnojamieji daiktai.

Antra, jie naudojami namų ūkyje ir skirti įprastiems kasdieniams žmogaus poreikiams tenkinti. Tai gali būti baldai, indai, įvairūs buities reikmenys, įrankiai, dekoracijos ir panašūs daiktai. Jų paskirtis susijusi su įprastu gyvenimu namuose – žmogui reikia kur miegoti, iš ko valgyti, kuo atlikti kasdienius buities darbus ir pan.

Tačiau ne kiekvienas namuose esantis kilnojamasis daiktas laikomas namų apyvokos daiktu. CK 4.8 str. iš šios kategorijos išskiria knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus. Tokie objektai nėra paprasti kasdieniams buitiniams poreikiams tenkinti skirti daiktai, nes turi ypatingą vertę ar reikšmę.

Šis daiktų išskyrimas turi praktinę reikšmę kituose civilinės teisės institutuose, be kita ko, paveldėjimo bei išieškojimo santykiuose. Todėl, nors namų apyvokos daiktų sąvoka pateikiama daiktinės teisės normose, konkrečios šios kategorijos teisinės pasekmės gali būti reglamentuojamos kitose civilinės teisės srityse.

Taigi namų apyvokos daiktai – tai kilnojamieji, namų ūkyje naudojami ir įprastiems kasdieniams poreikiams tenkinti skirti daiktai, išskyrus CK 4.8 str. nurodytus ypatingą vertę, mokslinę ar istorinę reikšmę turinčius objektus.

Kaip suprasti

Čia dėstytojo mintis labai praktiška:

„Ar tai paprastas daiktas, reikalingas kasdieniam gyvenimui namuose?“

🛏 lova → taip
🍽 lėkštės → taip
🪑 stalas / kėdės → taip
🔧 buities įrankiai → taip
🖼 paprasta dekoracija → taip

Bet:

📚 vertinga biblioteka / knygų rinkinys → ne
🎨 meno kūrinių kolekcija → ne
🏺 istorinės reikšmės daiktas → ne
🔬 mokslinės reikšmės daiktas → ne

Svarbu nepasakyti, kad „viskas, kas yra namuose, yra namų apyvokos daiktas“. Daiktas turi būti susijęs su įprastais namų ūkio / kasdieniais poreikiais, o CK dar nustato konkrečias išimtis.

Ką mokėčiausi egzaminui

Šiuo atveju CK 4.8 str. beveik išmokčiau pažodžiui, nes jis trumpas ir iš esmės pats yra visas atsakymo branduolys.

Sąsiuvinyje:

NAMŲ APYVOKOS DAIKTAI – CK 4.8

→ tik KILNOJAMIEJI
→ naudojami NAMŲ ŪKYJE
→ kasdieniams poreikiams

ĮEINA: baldai + buities daiktai + dekoracijos.

NEĮEINA:
→ bibliotekos / knygų rinkiniai
→ meno kūrinių ir kitos vertingos kolekcijos
→ mokslinės reikšmės daiktai
→ istorinės reikšmės daiktai

Reikšmė: pvz., paveldėjimas, išieškojimas; konkretus reguliavimas jau gali būti ne daiktinės teisės.

Atminties formulė: „KILNOJAMAS + BUITINIS + KASDIENIS, bet ne YPATINGAS.“

Šitam klausimui tikrai neskirčiau tiek laiko, kiek registruojamiems daiktams ar daiktinės teisės principams — čia svarbiau labai tiksliai atkartoti CK 4.8 str. ir Taminsko akcentus.

Daiktų skirstymas pagal vertę.

Pagal CK 4.11 straipsnio 1 dalį daiktai pagal jų vertę skirstomi į įprastinę vertę turinčius daiktus, ypatingą vertę turinčius daiktus ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

Įprastinė daikto vertė pagal CK 4.11 straipsnio 2 dalį priklauso nuo naudos, kurią paprastai galima gauti iš daikto. Tai objektyvi daikto vertė, siejama su įprasta nauda, kurią toks daiktas gali suteikti įprastam asmeniui. Pavyzdžiui, kompiuterio įprastinę vertę sudaro galimybė juo rengti dokumentus, naudotis internetu ir atlikti kitus įprastus veiksmus.

Ypatingoji daikto vertė pagal CK 4.11 straipsnio 3 dalį priklauso nuo naudos, kurią konkretus asmuo gauna pats valdydamas daiktą, juo naudodamasis ar disponuodamas. Dėl konkretaus asmens gebėjimų, profesijos ar kitų savybių tas pats daiktas jam gali suteikti didesnę naudą negu įprastam asmeniui. Pavyzdžiui, profesionaliam programuotojui kompiuteris gali turėti ypatingąją vertę, nes dėl savo profesinių gebėjimų jis gali šį daiktą panaudoti didesnei naudai gauti.

Įprastinė ir ypatingoji daikto vertė laikomos objektyvios vertės rūšimis.

Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė pagal CK 4.11 straipsnio 4 dalį priklauso nuo savybių, kurias konkretus asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinio asmeninio ryšio su juo, nepaisydamas naudos, kurią paprastai galima gauti iš tokio daikto. Tai subjektyvi daikto vertė.

Pavyzdžiui, paveldėtas šeimos papuošalas gali turėti nedidelę rinkos vertę, tačiau konkrečiam asmeniui būti itin vertingas dėl prisiminimų ir emocinio ryšio. Tokiu atveju kalbama ne apie ypatingąją, o apie asmeniniais tikslais pagrįstą daikto vertę.

Daiktų skirstymas pagal vertę turi ir praktinę teisinę reikšmę. Objektyvi daikto vertė gali būti reikšminga dalijant turtą, nustatant daiktui padarytos žalos dydį ar sprendžiant dėl kainos sumažinimo. Asmeniniais tikslais pagrįsta vertė tam tikrais įstatymo numatytais atvejais gali būti reikšminga sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Be to, daiktas gali turėti vertę ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei. CK 4.66 straipsnyje numatytais atvejais valstybė gali imtis priemonių dėl savininkui priklausančių daiktų, turinčių didelę istorinę, meninę ar kitokią visuomeninę vertę, jeigu savininkas juos netinkamai laiko.

Taigi CK 4.11 straipsnis išskiria tris daikto vertės rūšis: įprastinė vertė grindžiama nauda, kurią iš daikto paprastai galima gauti; ypatingoji – didesne nauda, kurią iš daikto dėl savo savybių ar gebėjimų gauna konkretus asmuo; o asmeniniais tikslais pagrįsta vertė – subjektyviu ir išskirtiniu konkretaus asmens ryšiu su daiktu.

Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai.

Daiktai pagal jų tarpusavio priklausomybės ryšį gali būti skirstomi į pagrindinius ir antraeilius daiktus. Toks skirstymas taikomas tada, kai tarp daiktų egzistuoja subordinacinis ryšys.

Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, kurie gali būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Tuo tarpu pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi daiktai, kurie egzistuoja tik kartu su pagrindiniais daiktais, jiems priklauso arba kitaip yra su jais susiję.

CK 4.13 straipsnio 2 dalyje išskiriamos penkios antraeilių daiktų rūšys: esminės pagrindinio daikto dalys, priklausiniai, vaisiai, produkcija ir pajamos.

Esminės pagrindinio daikto dalys pagal CK 4.15 straipsnį yra daiktai, įeinantys į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų laikomas nevisaverčiu. Todėl esminė dalis nėra savarankiškas daiktas ta prasme, kaip priklausinys, nes ji sudaro pagrindinio daikto dalį.

Priklausiniai pagal CK 4.19 straipsnį yra savarankiški antraeiliai daiktai, skirti tarnauti pagrindiniam daiktui ir pagal savo savybes nuolat su juo susiję. Priklausinio atveju svarbiausias yra ne fizinis ar geografinis, bet funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu. Todėl priklausinys gali būti fiziškai nutolęs nuo pagrindinio daikto, jeigu jis nuolat tarnauja jo poreikiams ar yra susijęs bendra ūkine paskirtimi.

Esminį esminės dalies ir priklausinio skirtumą sudaro jų savarankiškumas. Esminė dalis įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir yra nuo jo neatskiriama, o priklausinys išlieka savarankišku daiktu, tačiau funkciškai tarnauja pagrindiniam daiktui.

Antraeiliams daiktams taip pat priskiriami vaisiai, produkcija ir pajamos. Pagal CK 4.16 straipsnį vaisiai yra daiktai, kurie organiškai vystantis pagrindiniam daiktui atsiskiria arba yra atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties, pavyzdžiui, vaismedžių vaisiai ar gyvulių prieauglis. Pagal CK 4.17 straipsnį produkcija yra darbo rezultatas, gaunamas gamybos procese naudojant pagrindinius daiktus. Pagal CK 4.18 straipsnį pajamos siaurąja prasme yra pinigai ir kitos materialinės vertybės, gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje, pavyzdžiui, nuompinigiai, palūkanos ar dividendai.

Pagrindinių ir antraeilių daiktų skirstymo teisinė reikšmė siejama su prijungimo principu, arba accessio. Pagal CK 4.14 straipsnį antraeilį daiktą paprastai ištinka pagrindinio daikto teisinis likimas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip. Todėl perleidžiant pagrindinį daiktą kartu paprastai perleidžiamas ir antraeilis daiktas, nebent būtų įrodyta priešingai.

Taigi pagrindinis daiktas gali savarankiškai dalyvauti civilinėje apyvartoje, o antraeilis daiktas yra subordinaciniu ryšiu susijęs su pagrindiniu daiktu. Pagrindinė šio skirstymo teisinė reikšmė yra ta, kad antraeilį daiktą paprastai ištinka pagrindinio daikto teisinis likimas.

Daiktinės teisės suvaržymai

Daiktinės teisės suvaržymai

Pagal CK 4.9 str. 1 d., daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai.

Daiktinės teisės suvaržymas apriboja daikto savininko galimybes visa apimtimi įgyvendinti savo teises į daiktą. Kitaip tariant, daiktas išlieka savininko nuosavybe, tačiau jo valdymo, naudojimo ar disponavimo galimybės tam tikra apimtimi yra apribotos.

Suvaržymai gali atsirasti įstatymo pagrindu arba iš sutartinių teisinių santykių.

Pagal CK 4.9 str. 2 d., daiktinės teisės suvaržymai paprastai seka paskui daiktą – kartu su daiktu jie perleidžiami naujajam daikto savininkui.

Jeigu daiktinės teisės suvaržymas turi būti registruojamas, kartu su daiktu naujajam savininkui perleidžiamas tik įregistruotas suvaržymas. Įstatymų nustatytais atvejais arba asmenų susitarimu daiktinės teisės suvaržymai gali būti perleidžiami ir kitam asmeniui.

Pagal CK 4.9 str. 3 d., nekilnojamąjį daiktą padalijus arba sujungus su kitu nekilnojamuoju daiktu, viešajame registre įregistruotos daiktinės teisės ir jų suvaržymai išlieka, jeigu įstatymas nenustato kitaip.

Daiktinės teisės suvaržymo pavyzdys gali būti nekilnojamojo turto registre įregistruotas servitutas, pagal kurį per savininko žemės sklypą suteikiama teisė naudotis, pavyzdžiui, keliu. Tokiu atveju žemės sklypo savininko galimybės naudotis savo nuosavybe yra tam tikra apimtimi apribojamos.

Tačiau ne kiekvienas daiktinės teisės suvaržymas yra servitutas ar kita ribotoji daiktinė teisė. Įstatymas gali nustatyti su daiktu susijusius apribojimus, kuriais nėra suteikiama individuali nauda konkrečiam kitam asmeniui.

Pavyzdžiui, vandens apsaugos zonoje gali būti draudžiama tam tikra veikla. Toks apribojimas suvaržo savininko galimybes naudoti žemės sklypą, tačiau nėra konkretaus kito asmens, kurio naudai būtų suteikta teisė naudotis savininko daiktu.

Todėl specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir servitutas nėra tapačios sąvokos. Servituto atveju egzistuoja daiktinė teisė, suteikianti tam tikrą naudą kito nekilnojamojo daikto ar įstatymo nustatytais atvejais asmens naudai, o įstatyminio naudojimo apribojimo atveju savininko teisės gali būti ribojamos dėl viešojo intereso, nesuteikiant atitinkamos individualios teisės konkrečiam kitam asmeniui.

Taigi daiktinės teisės suvaržymo esmė yra su daiktu susietas savininko teisių apribojimas. Jam būdingas ryšys su pačiu daiktu, todėl suvaržymas paprastai seka daiktą ir išlieka pasikeitus jo savininkui, o registruotini suvaržymai tretiesiems asmenims reikšmingi juos tinkamai išviešinus registre.

Kaip suprasti „suvaržymą“?

Įsivaizduok:

Aš turiu žemės sklypą.
Nuosavybė man suteikia plačiausią valdžią → valdyti + naudoti + disponuoti.

Bet atsiranda suvaržymas:

„Šitoje sklypo dalyje negali statyti.“

Sklypas vis dar mano. Bet dalis mano, kaip savininko, galimybių yra suvaržyta.

Todėl labai paprasta formulė:

NUOSAVYBĖ → turiu galimybes → SUVARŽYMAS → dalį galimybių apriboja.

O kuo tada skiriasi servitutas?

Šitą Taminsko akcentą tikrai pasižymėčiau.

Tarkime:

Situacija A – servitutas:
Mano kaimynui reikia pravažiuoti per mano sklypą iki savo sklypo.

→ mano nuosavybė apribota;
→ bet kartu egzistuoja kito subjekto / daikto naudai nustatyta daiktinė teisė.

Situacija B – vandens apsaugos zona:
Valstybė nustato, kad tam tikroje sklypo dalyje negalima vykdyti tam tikros veiklos.

→ mano nuosavybė irgi apribota;
→ tačiau nėra konkretaus kito asmens, kuriam dėl to suteikiama individuali nauda;
→ ribojimas nustatytas dėl viešojo intereso.

Taigi:

SERVITUTAS → mano teisę riboja + egzistuoja atitinkama daiktinė teisė.

ĮSTATYMINIS / VIEŠOJO INTERESO SUVARŽYMAS → mano teisę riboja, bet nebūtinai kažkam suteikia daiktinę teisę.

Todėl dėstytojo frazę „specialiosios žemės naudojimo sąlygos ≠ servitutas“ pažymėčiau ryškiai.

Dar vienas svarbus ryšys su ankstesne teorija – SEKIMAS

Čia grįžta tavo jau mokytas ius persequendi.

Turiu sklypą su įregistruotu suvaržymu → parduodu sklypą Mantui → suvaržymas paprastai nedingsta vien dėl savininko pasikeitimo.

Jis susietas su daiktu, ne vien su buvusiu savininku.

DAIKTAS → SUVARŽYMAS „KELIAUJA“ KARTU.

Todėl CK 4.9 labai gražiai parodo praktiškai, ką reiškia sekimo požymis.

O CK 4.9(3)?

Čia dar viena paprasta logika:

Sklypas turi registruotą suvaržymą.

Savininkas pagalvoja:

„O jeigu sklypą padalinsiu, gal suvaržymas išnyks?“

Ne. 😄

Padalijimas / sujungimas savaime nenuvalo registro.

CK 4.9(3): įregistruotos daiktinės teisės ir suvaržymai išlieka, nebent įstatymas nustato kitaip.

Ką mokėčiausi beveik pažodžiui

Šitas klausimas yra toks, kur CK 4.9 tris dalis verta žinoti labai tiksliai:

CK 4.9(1) → suvaržymai = su daiktu susieti įsipareigojimai.

CK 4.9(2) → seka daiktą → naujam savininkui; jei registruotinas → svarbi registracija.

CK 4.9(3) → NT padalijus / sujungus → registruotos teisės + suvaržymai išlieka.

Ir Taminsko papildymas:

Suvaržymas = apriboja savininko teisių turinį.
Gali kilti iš sutarties / įstatymo.
Servitutas ≠ specialiosios žemės naudojimo sąlygos.
Viešojo intereso suvaržymas → nebūtinai yra konkretus naudos gavėjas.

Sąsiuvinio karkasas

DAIKTINĖS TEISĖS SUVARŽYMAI – CK 4.9

→ su DAIKTU susieti įsipareigojimai
→ APRIBOJA savininko galimybes
→ sutartis / įstatymas

SEKA DAIKTĄ
→ pasikeitė savininkas ≠ suvaržymas išnyko
→ registruotinas → registracija

NT padalijimas / sujungimas
→ registruoti suvaržymai IŠLIEKA

SVARBU:
→ servitutas gali būti suvaržymas
→ bet ne kiekvienas suvaržymas = servitutas
→ specialiosios žemės naudojimo sąlygos ≠ servitutas

Atminties formulė būtų: „VARŽO – SEKA – IŠLIEKA.“

Šitam klausimui to visiškai pakanka kaip tvirto pirmo sluoksnio; LAT servituto ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų atribojimą dėčiau atskirai prie servitutų temos, kai prie jos prieisi.

Daikto išlaidos.

Daikto išlaidos

Pagal CK 4.10 str. 1 d. daikto išlaidos skirstomos į įprastines ir ypatingąsias.

Pagal CK 4.10 str. 2 d., įprastinėmis išlaidomis laikomos išlaidos, būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo.

Taigi įprastinių išlaidų paskirtis yra ne padidinti daikto vertę ar iš jo gaunamas pajamas, o išsaugoti esamą daikto būklę ir apsaugoti jį nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo.

Pavyzdžiui, tokiomis išlaidomis galėtų būti išlaidos būtiniems remonto darbams, kai jų neatlikus daiktas būtų sugadintas ar jo būklė aiškiai pablogėtų.

Pagal CK 4.10 str. 3 d., ypatingosiomis išlaidomis laikomos išlaidos, daromos pačiam daiktui pagerinti arba iš daikto gaunamoms pajamoms padidinti.

Taigi ypatingųjų išlaidų tikslas yra ne vien išsaugoti esamą daikto būklę, bet suteikti daiktui papildomą naudą – jį pagerinti arba sudaryti galimybę iš jo gauti daugiau pajamų.

Teisinė reikšmė

Daikto išlaidų skirstymas į įprastines ir ypatingąsias svarbus nustatant skirtingas civilines teisines pasekmes.

Pagal CK 4.77 str. 1 d., bendraturčio, kitų bendraturčių sutikimu savo lėšomis padidinusio bendrąjį daiktą ar jo vertę, dalis bendrosios nuosavybės teisėje gali būti atitinkamai pakeista.

Daiktą išreikalaujant iš svetimo neteisėto valdymo, CK 4.97 str. 2–3 d. nustatytais atvejais reikšmingas būtinų daikto išlaikymo išlaidų atlyginimas.

Išlaidų rūšis reikšminga ir administruojant turtą: pagal CK 4.239 str. 1 d., ypatingųjų išlaidų atlikimas siejamas su visiško turto administravimo režimu.

Taigi pagrindinis įprastinių ir ypatingųjų išlaidų skirtumas yra jų tikslas: įprastinėmis išlaidomis siekiama išsaugoti daiktą ir apsaugoti jį nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo, o ypatingosiomis – daiktą pagerinti arba padidinti iš jo gaunamas pajamas.

Kaip labai paprastai atskirti?

Užduok sau klausimą:

„Kodėl aš leidžiu šiuos pinigus?“

Jeigu atsakymas:

„Kad daiktas nesugestų / nežūtų / aiškiai nepablogėtų.“

→ ĮPRASTINĖS išlaidos.

Jeigu:

„Kad daiktas taptų geresnis arba neštų daugiau pajamų.“

→ YPATINGOSIOS išlaidos.

Pavyzdžiui, turiu namą, kurio stogas prakiuro.

🏠 Sutvarkau skylę, nes kitaip vanduo sugadins namą → įprastinės.

🏠 Vietoj paprasto remonto įrengiu papildomą aukštą / pagerinu objektą, kad jo vertė ar pajamingumas padidėtų → ypatingosios.

Svarbus terminų kabliukas

Čia žodis „įprastinės“ nereiškia tiesiog „kasdienės“.

CK pateikia konkretų kriterijų:

BŪTINA → saugumui / išsaugojimui nuo žūties / aiškaus pablogėjimo.

Ir „ypatingosios“ nereiškia „labai brangios“. Svarbi ne suma, o išlaidų paskirtis:

PAGERINTI DAIKTĄ arba PADIDINTI PAJAMAS.

Todėl teoriškai didelės išlaidos gali būti įprastinės, jeigu jos būtinos daiktui išgelbėti, o mažesnės – ypatingosios, jeigu jomis siekiama jį pagerinti.

Ką mokėčiausi egzaminui?

Šitam klausimui CK 4.10 str. visas tris dalis mokėčiausi beveik pažodžiui, nes jos labai trumpos.

CK 4.10(1) → įprastinės + ypatingosios.

CK 4.10(2) → įprastinės = saugumas + išsaugojimas nuo žūties / aiškaus pablogėjimo.

CK 4.10(3) → ypatingosios = daikto pagerinimas + pajamų padidinimas.

O tada pridėčiau 2–3 sakinius apie teisinę reikšmę: bendroji nuosavybė (CK 4.77), daikto išreikalavimas (CK 4.97), administravimas (CK 4.239).

Sąsiuvinio karkasas

DAIKTO IŠLAIDOS – CK 4.10

ĮPRASTINĖS
→ IŠSAUGOTI
→ saugumas
→ nuo žūties
→ nuo aiškaus pablogėjimo

YPATINGOSIOS
→ PAGERINTI
→ patį daiktą
→ arba PADIDINTI PAJAMAS

REIKŠMĖ:
→ bendraturčiai – CK 4.77
→ išreikalavimas – CK 4.97
→ administravimas – CK 4.239

Atminties formulė: „IŠSAUGOTI vs PAGERINTI.“

Jei tą skirtumą tvirtai laikysi galvoje, praktiškai visas CK 4.10 atsikuria iš logikos.

Paaiškinkite numerus clausus principą.

Taip. Šitas yra siauresnis klausimas apie vieną konkretų daiktinės teisės principą – numerus clausus. Pagal tavo pateiktą dėstytojo medžiagą čia svarbiausia ne tik pasakyti „sąrašas baigtinis“, bet parodyti, kad principas turi du aspektus ir suprasti, kodėl jis reikalingas.

Numerus clausus yra vienas iš daiktinės teisės kontrolės principų. Jis reiškia, kad daiktinių teisių sąrašas yra baigtinis, todėl šalių autonomija kuriant daiktines teises ir nustatant jų turinį yra ribojama.

Numerus clausus principas turi du pagrindinius aspektus – skaitlingąjį ir turiningąjį.

Skaitlingasis aspektas reiškia, kad šalys negali savo susitarimu sukurti naujos, įstatyme nenumatytos daiktinės teisės, kuri galiotų tretiesiems asmenims. Daiktinės teisės rūšys turi būti pripažintos įstatymo.

Turiningasis aspektas reiškia, kad šalys negali visiškai laisvai savo nuožiūra nustatyti ar pakeisti įstatyme įtvirtintos daiktinės teisės turinio.

Toks šalių autonomijos ribojimas paaiškinamas daiktinių teisių absoliutumu. Daiktinės teisės veikia ne tik tarp konkrečių santykio šalių, bet ir trečiųjų asmenų atžvilgiu. Todėl šalys savo susitarimu negali laisvai sukurti teisių, kurios darytų poveikį kitų asmenų teisinei padėčiai. Toks poveikis tretiesiems asmenims turi būti legitimuotas įstatymo.

Tai ypač svarbu kuriant daiktines teises į svetimą daiktą – iura in re aliena. Tokios teisės suvaržo savininko nuosavybės teisę ir gali daryti poveikį ne tik dabartiniam savininkui, bet ir tretiesiems asmenims bei būsimam turto savininkui. Todėl šalys negali savo susitarimu sukurti naujos, įstatyme nenumatytos teisės į svetimą daiktą, kuri saistytų visus kitus asmenis.

Tačiau numerus clausus principas nereiškia visiško sutarčių laisvės panaikinimo. Jeigu šalys nesiekia sukurti teisės, kuri veiktų trečiuosius asmenis, jos inter partes santykiuose iš esmės gali laisvai susitarti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Tokiu atveju susitarimas gali sukurti prievolinius padarinius tarp šalių, tačiau jis netampa nauja daiktine teise, veikiančia erga omnes.

Numerus clausus principas taip pat siejamas su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumu. Kadangi naujos daiktinės teisės sukūrimas gali suvaržyti nuosavybės teisę, tokio pobūdžio suvaržymai negali būti laisvai kuriami vien privačių asmenų susitarimu.

Taigi numerus clausus principas riboja šalių autonomiją dviem aspektais: šalys negali laisvai kurti naujų įstatyme nenumatytų daiktinių teisių ir negali visiškai laisvai nustatyti jų turinio. Šio principo paskirtis – apsaugoti nuosavybės teisę ir trečiuosius asmenis bei užtikrinti daiktinių teisinių santykių aiškumą ir apibrėžtumą.

Čia aš mokyčiausi 4 žingsnių logiką:

NUMERUS CLAUSUS = UŽDARAS SĄRAŠAS

→ 1. Skaitlingasis aspektas = negaliu SUKURTI NAUJOS daiktinės teisės.
→ 2. Turiningasis aspektas = negaliu LAISVAI KEISTI TURINIO.
→ 3. Kodėl? = nes daiktinė teisė veikia erga omnes, todėl mano susitarimas gali paveikti trečiuosius asmenis.
→ 4. Bet inter partes? = šalys daug laisvesnės, jeigu susitarimas skirtas veikti tik tarp jų.

Labai geras egzamino pavyzdys būtų toks: A ir B gali tarpusavyje susitarti dėl įvairių prievolių, bet negali tiesiog sugalvoti visiškai naujos „daiktinės teisės X“ į A priklausantį butą ir pareikšti, kad ji nuo šiol saisto ir visus būsimus buto savininkus. Tam reikia įstatyminio pagrindo.

Svarbiausia frazė, kurią mokėčiausi beveik pažodžiui:

Numerus clausus principas reiškia, kad šalių autonomija ribojama tiek kuriant naujas daiktinių teisių rūšis – skaitlingasis aspektas, tiek nustatant jų turinį – turiningasis aspektas, nes daiktinės teisės veikia ne tik inter partes, bet ir erga omnes.

Jeigu šitą sakinį gerai suprasi, praktiškai visas likęs atsakymas iš jo išplaukia.

Kaip suprantamas daiktinių teisių absoliutus (universalus) pobūdis?

1.3. Absoliutumas

Absoliutumas kaip subjektinių daiktinių teisių savybė ir objektinės daiktinės teisės principas nurodomas ne tik teisės doktrinoje, bet ir tiesiogiai įstatyme (CK 4.20 str.). Absoliutumo principas sistemiškai gali būti siejamas ir išvedamas iš nuosavybės neliečiamumo principo, kaip pastarąjį principą kokybiškai aptarnaujantis principas. Šis principas reiškia, kad daiktinės teisės turėtojas gali panaudoti daiktines teises ne tik prieš kontrahentą (lot. inter partes), kaimyną ar praeivį, bet ir absoliučiai prieš bet kokį kitą asmenį (lot. erga omnes), o tai atitinkamai daiktinės teisės turėtojui suteikia teisę pareikšti actio in rem kiekvienam jo turimų daiktinių teisių pažeidėjui. Taigi šis principas glaudžiai susijęs su daiktinių teisių gynimo institutu. Tačiau jis negali būti suprantamas pažodžiui, kaip principas, reiškiantis, kad negali būti ribojamas daiktinių teisių turinys. Toks aiškinimas atmestinas, nes nėra absoliutaus turinio subjektinių teisių. Visos teisės vienaip ar kitaip gali būti ribojamos, ką įrodo vien daiktinių teisių į svetimus daiktus, ribojančių savininko teises, reglamentavimo faktas. Kai kurios išimtinės teisės, kaip antai teisė ginti intencinį valdymą, turto patikėjimo teisė, turto administravimo teisė, neturi visaverčio absoliutumo, todėl negali būti laikomos daiktinėmis teisėmis stricto sensu. Pavyzdžiui, teisės ginti valdymą iki sueinant įgyjamajai senačiai negalima veiksmingai panaudoti prieš daikto savininko vindikacinį ieškinį.

Nurodykite daiktinės teisės ir prievolių teisės atskyrimo požymius? Kurie iš jų yra esminiai?

Kokius žinote disponavimo daiktais, daiktinėmis teisėmis ribojimus? Pateikite pavyzdžių

Kokius daiktus, kurie būtų suvartojamieji daiktai, išskyrus maisto produktus, dar žinote? Kaip pasireiškia jų suvartojimas?

Kokius daiktus galima paskolinti, o kokius išnuomoti, perduoti panaudai? Pateikite pavyzdžių

Ar pinigai, vertybiniai popieriai yra daiktai civilinės teisės prasme? Kodėl?

Kada žemės sklypas yra dalusis daiktas, o kada ne?

Ar visi laivai bei orlaiviai yra laikomi nekilnojamaisiais daiktais? Kodėl?

Kokioms išlaidoms priskirtumėte išlaidas, susijusias su daugiabučio namo teritorijos aptvėrimu? Kodėl?

Nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Nuosavybės teisės turinys

Šitam klausimui tavo karkasas labai geras. Egzamine atsakymą dėliočiau CK 4.37 → V/N/D → pozityvioji ir negatyvioji valdžia → ribos → elastingumas. Tai leidžia atsakyti pilnai, bet nenuklysti į nereikalingas detales.

Nuosavybės teisė yra plačiausio turinio daiktinė teisė.

Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė yra teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi nuosavybės teisės turinį sudaro trys pagrindinės savininko teisės – valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Valdymas reiškia savininko teisinę galimybę fiziškai kontroliuoti daiktą ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Pavyzdžiui, savininkas gali kontroliuoti daikto buvimo vietą, pats jį turėti ir neleisti kitiems asmenims jo užvaldyti.

Naudojimas – tai galimybė panaudoti naudingąsias daikto savybes savo poreikiams tenkinti. Naudojimo teisė taip pat apima galimybę gauti iš daikto vaisius, produkciją ir pajamas.

Disponavimas reiškia savininko galimybę spręsti daikto teisinį ir faktinį likimą. Disponavimas gali būti fizinis ir teisinis. Fizinis disponavimas reiškia esminį daikto fizinių savybių ar formos pakeitimą arba jo sunaikinimą. Teisinis disponavimas apima, pavyzdžiui, daikto perleidimą kitam asmeniui, jo suvaržymą daiktinėmis teisėmis, atsisakymą nuo daikto ar kitokį esminį jo teisinės padėties pakeitimą.

Nuosavybės teisės turinį taip pat galima atskleisti per pozityviąją ir negatyviąją savininko valdžią.

Pozityvioji valdžia reiškia savininko galimybę pačiam įgyvendinti nuosavybės teisę – valdyti, naudoti daiktą ir juo disponuoti.

Negatyvioji valdžia reiškia savininko galimybę drausti tretiesiems asmenims be teisinio pagrindo valdyti, naudoti jo turtą ar juo disponuoti. Taigi nuosavybės teisė ne tik suteikia savininkui galimybę pačiam veikti, bet ir leidžia neleisti kitiems asmenims neteisėtai kištis į jo nuosavybę.

Tačiau savininko teisės nėra neribotos. Jau CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savininkas savo teises įgyvendina nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Pagal CK 4.39 straipsnį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu arba teismo sprendimu. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, laikoma, kad nuosavybės teisė yra neapribota.

Su nuosavybės teisės ribojimais susijęs jos elastingumo principas. Jis reiškia, kad išnykus nuosavybės teisės apribojimui jos turinys savaime grįžta į ankstesnę, platesnę apimtį. Savininkui nereikia iš naujo įgyti tų teisių, kurių įgyvendinimas buvo apribotas.

Valdymo, naudojimo ir disponavimo išskyrimas taip pat padeda atskirti nuosavybės teisę nuo ribotųjų daiktinių teisių. Nuosavybės teisė potencialiai apima visas šias savininko galias, o ribotoji daiktinė teisė paprastai suteikia tik dalį jų.

Taigi nuosavybės teisė yra plačiausio turinio daiktinė teisė, kurios pagrindą sudaro savininko teisės valdyti, naudoti ir disponuoti turtu. Šios galios turi tiek pozityvųjį, tiek negatyvųjį aspektą, tačiau jos nėra neribotos. Išnykus nuosavybės teisės apribojimams, dėl jos elastingumo nuosavybės teisės turinys grįžta į visą ankstesnę apimtį.

Šitam klausimui ypač patogi 5 žingsnių formulė:

1. CK 4.37 → 2. VND → 3. AŠ GALIU / KITI NEGALI → 4. RIBOS → 5. ELASTINGUMAS.

O VND praktiškai:

VALDYMAS = kontroliuoju.
NAUDOJIMAS = gaunu naudą.
DISPONAVIMAS = sprendžiu likimą.

Jei reikėtų iš viso klausimo išmokti vieną sakinį, rinkčiausi:

Nuosavybės teisė yra plačiausio turinio daiktinė teisė, suteikianti savininkui galimybę savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą ir juo disponuoti bei neleisti tretiesiems asmenims be teisinio pagrindo kištis į jo nuosavybę, tačiau šios galios įgyvendinamos nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

Iš jo egzamine jau galima „išvynioti“ beveik visą atsakymą.

Nuosavybės teisės samprata

Taip — šitas „Nuosavybės teisės sampratos“ atsakymas jau labai gerai sudėliotas egzaminui. Aš jį tik šiek tiek sutraukčiau, kad būtų lengva atgaminti ir kad atsakyme neliktų perteklinių nukrypimų.

Nuosavybės teisė gali būti suprantama objektyviąja ir subjektine prasme.

Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – tai nuosavybės santykius reglamentuojančių teisės normų visuma. Šios normos reguliuoja nuosavybės teisės įgijimą, įgyvendinimą, turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, taip pat nuosavybės teisės apsaugą ir gynimą. Nuosavybės santykius reglamentuoja CK ketvirtosios knygos normos, Konstitucija ir specialieji įstatymai. Nuosavybės apsauga taip pat įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje.

Nuosavybės teisė subjektine prasme – tai konkretaus savininko teisė į jam priklausantį turtą.

Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė yra teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Todėl nuosavybės teisė laikoma plačiausio turinio daiktine teise. Jos turinį sudaro trys pagrindinės savininko teisės: valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Nuosavybės teisė yra absoliutinė teisė, veikianti erga omnes, t. y. prieš visus asmenis. Visi tretieji asmenys privalo susilaikyti nuo savininko teisės pažeidimo, o savininkas gali savo nuosavybės teisę ginti nuo bet kurio ją pažeidžiančio asmens.

Tačiau nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ji yra neribota. Savininkas savo teises gali įgyvendinti savo nuožiūra, tačiau negali pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei kitų teisės saugomų vertybių.

Nuosavybės teisei taip pat būdingas stabilumas ir neterminuotumas. Tačiau tai nereiškia, kad nuosavybės teisė negali pasibaigti. Įstatymo nustatytais pagrindais nuosavybės teisė į konkretų turtą gali būti prarasta.

Taigi subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymo saugomą savininko galimybę savo nuožiūra valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių bei interesų.

Čia svarbiausia nepasimesti tarp 6 punktų

Aš galvoje turėčiau tokią grandinę:

OBJEKTYVI → SUBJEKTINĖ → VND → ERGA OMNES → RIBOS → STABILUMAS

Ir iš jos išskleisčiau visą atsakymą:

Objektyvi → kas tai? → teisės normų visuma.

Subjektinė → kieno? → konkretaus savininko teisė į konkretų turtą.

VND → ką savininkas gali? → valdyti + naudoti + disponuoti pagal CK 4.37 str.

Erga omnes → prieš ką veikia? → prieš visus.

Ribos → ar gali daryti ką nori? → ne. Negali pažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

Stabilumas → ar teisė amžina? → stabili ir neterminuota, bet įstatymo numatytais pagrindais gali pasibaigti.

Svarbiausias sakinys, kurį tikrai verta pasakyti egzamine, yra:

Nuosavybės teisė yra absoliuti, tačiau jos absoliutumas nereiškia neribotumo.

O jeigu visiškai užstrigtum, prisimink vieną formulę:

„NORMOS → MANO TEISĖ → VALDAU, NAUDOJU, DISPONUOJU → PRIEŠ VISUS → BET NE BE RIBŲ.“

Iš šitos vienos formulės praktiškai galima atkurti visą atsakymą.

Nuosavybės formos ir rūšys.

Pirmiausia – visa logika

RŪŠIS atsako: KAS yra savininkas / kokiems poreikiams turtas skirtas?

→ PRIVATI
→ VIEŠOJI: valstybės + savivaldybių.

FORMA atsako: KAIP nuosavybė priklauso subjektui(-ams)?

→ ASMENINĖ – vienam savininkui.
→ BENDROJI – keliems savininkams.

Dar pagal savininko galimybes:

→ LAISVA
→ SUVARŽYTA.

O specifinis atvejis → separuota (atskirta) nuosavybė, kai užstatymo teisė atskiria žemės ir ant jos esančių statinių nuosavybę.

Egzamino atsakymas:

Nuosavybės teisės rūšys ir formos

Nuosavybės teisės rūšys ir formos nėra tapačios sąvokos.

1. Nuosavybės teisės rūšys

Pagrindinis kriterijus, pagal kurį nuosavybės teisė skirstoma į rūšis, yra nuosavybės teisės subjektas ir turto paskirtis tenkinti privačius arba viešuosius poreikius.

Skiriama privati ir viešoji nuosavybės teisė.

Privati nuosavybės teisė – tai nuosavybės teisė į turtą, skirtą privataus fizinio ar juridinio asmens arba konkrečiai apibrėžto privačių asmenų rato privatiems poreikiams tenkinti.

Viešoji nuosavybės teisė – tai nuosavybės teisė į turtą, skirtą visos visuomenės arba tam tikrame teritoriniame vienete gyvenančių neapibrėžto skaičiaus visuomenės narių bendriems, t. y. viešiesiems, poreikiams tenkinti.

Viešajai nuosavybei priskiriama:

• valstybės nuosavybė, kurios savininkė yra valstybė;

• savivaldybių nuosavybė, kurios savininkės yra savivaldybės.

Valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės turtas nėra viešoji nuosavybė – šis turtas nuosavybės teise priklauso pačiai bendrovei ir yra privati nuosavybė. Viešosios nuosavybės objektas tokiu atveju yra valstybei ar savivaldybei priklausančios bendrovės akcijos.

2. Nuosavybės teisės formos pagal savininkų skaičių

Nuosavybės teisės rūšis reikia skirti nuo jos formų.

Pagal savininkų skaičių skiriama asmeninė ir bendroji nuosavybės teisė.

Asmeninė nuosavybės teisė yra tada, kai konkretus turtas nuosavybės teise priklauso vienam fiziniam arba juridiniam asmeniui.

Bendroji nuosavybės teisė yra tada, kai tas pats turtas nuosavybės teise priklauso keliems asmenims – bendraturčiams.

Bendroji nuosavybė gali būti bendroji dalinė arba bendroji jungtinė.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Galima ir viešoji bei mišri bendroji dalinė nuosavybė, kai to paties turto bendraturčiai yra privačios ir viešosios nuosavybės teisės subjektai.

3. Laisva ir suvaržyta nuosavybės teisė

Pagal savininko teisių įgyvendinimo galimybes nuosavybės teisė gali būti laisva arba suvaržyta.

Laisva nuosavybės teisė neturi paskui daiktą sekančių absoliučių suvaržymų, tačiau savininkui vis tiek taikomi bendrieji reikalavimai nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių.

Suvaržyta nuosavybės teisė yra tada, kai daiktui nustatytas absoliutus suvaržymas, pavyzdžiui, ribotoji daiktinė teisė, daiktinė prievolė ar procesinis suvaržymas.

Kai nuosavybės teisė suvaržoma itin stipriai, doktrinoje ji gali būti vadinama „nuoga“ arba „tuščia“ nuosavybės teise, nes savininkui lieka labai ribotos galimybės faktiškai įgyvendinti nuosavybės teisės turinį.

4. Separuota nuosavybės teisė

Specifinė nuosavybės teisės forma gali atsirasti užstatymo teisės atveju.

Kai užstatymo teisė nenustatyta, pagal nuosavybės vientisumo principą žemės nuosavybė apima žemės sklypą ir su juo sujungtus objektus.

Nustačius užstatymo teisę, gali būti sukurtas separuotos (atskirtos) nuosavybės teisės režimas, kai žemės sklypą ir ant jo esančius statinius apima skirtingos nuosavybės teisės.

Taigi nuosavybės teisės rūšys pirmiausia skiriamos į privačią ir viešąją nuosavybę, o jos formos gali būti asmeninė ir bendroji, laisva ir suvaržyta, taip pat tam tikrais atvejais separuota nuosavybė.

Kur čia lengviausia susipainioti?

Pavyzdžiui, Jonas vienas turi butą:

Rūšis → privati.
Forma → asmeninė.

Jonas ir Petras kartu turi butą:

Rūšis → privati.
Forma → bendroji.

Valstybė ir Jonas kartu yra tam tikro turto bendraturčiai:

Rūšys susimaišo → viešoji + privati.
Forma → mišri bendroji dalinė.

Taigi „privati“ ir „asmeninė“ nėra sinonimai. Čia būtų labai lengva padaryti klaidą.

Dar vienas geras kabliukas – valstybinė įmonė/bendrovė

Jeigu valstybė turi bendrovės akcijas:

valstybei priklausančios akcijos → viešoji nuosavybė.

Bet:

bendrovei priklausantis automobilis/pastatas/įranga → pačios bendrovės, t. y. privati nuosavybė.

Nereikia manyti:

„Valstybė valdo bendrovę → visas bendrovės turtas yra valstybės nuosavybė.“ ❌

Ką mokyčiausi pirmu sluoksniu

Šitam klausimui pirmiausia įsimink vieną medį:

NUOSAVYBĖS TEISĖ

RŪŠYS – KAS / KOKIAM POREIKIUI?
→ PRIVATI
→ VIEŠOJI
 ↳ valstybės
 ↳ savivaldybių

FORMOS – KAIP PRIKLAUSO?
→ ASMENINĖ – 1 savininkas
→ BENDROJI – keli savininkai
 ↳ dalinė
 ↳ jungtinė

PAGAL ĮGYVENDINIMO GALIMYBES
→ LAISVA
→ SUVARŽYTA
 ↳ labai suvaržyta = „nuoga / tuščia“

SPECIALUS ATVEJIS
→ SEPARUOTA – žemė ≠ statinio nuosavybė.

Atminties formulė:

„RŪŠIS – KAS? FORMA – KAIP?“

Man atrodo, šitas klausimas yra lengvesnis už „Nuosavybės teisės sampratą“. Čia daug teksto, bet iš tikrųjų beveik visas atsakymas laikosi ant vieno klasifikacijos medžio. Pirmiausia išmokčiau medį, o tik tada prie kiekvienos šakos pridėčiau po 1–2 paaiškinančius sakinius.

Teisinis nuosavybės santykių reglamentavimas.

Objektyvioji nuosavybės teisė

2. Nuosavybės teisės objektai ir jų erdvinės ribos

Turtas gali būti nepasisavintas ar apleistas. Tokiu atveju jis turės bešeimininkio turto statusą. Jei turtas yra įgytas ir valdomas nuosavybės teisėmis, jis laikytinas nuosavybe arba, teisiškai tariant, – nuosavybės teisės objektu. Pažymėtina, kad Lietuvos teisė plačiai apibrėžia nuosavybės teisės objektų ratą. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Nuosavybės teisė yra pati plačiausia daiktinė teisė, o visos kitos daiktinės teisės yra sukurtos nuosavybės teisės pagrindu, todėl nė vienos ribotosios daiktinės teisės objektas negali būti platesnis už nuosavybės teisės objektą. Taigi visi daiktinių teisių objektai gali būti ir nuosavybės teisės objektais, tačiau ne visi nuosavybės teisių objektai gali būti visų daiktinių teisių objektais. Pavyzdžiui, kilnojamasis daiktas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, gali būti nuosavybės teisių objektu, bet negali būti įkeitimo objektu (CK 6.201 str. 1 d.).

Kalbant apie nuosavybės teisės objektus, labai svarbu gebėti juos vieną nuo kito atskirti, todėl reikėtų aptarti erdvinių turto ribų klausimą. Kilnojamųjų daiktų kaip nuosavybės teisės objektų ribas įžvelgti nesunku, nes pagal daikto, pavyzdžiui, automobilio, kontūrus gana aišku, kur jis prasideda ir baigiasi. Kur kas sudėtingiau nustatyti nekilnojamųjų daiktų, o ypač žemės sklypo, erdvines ribas.

Viduramžių Europoje suformuluota maksima – cuius est solum, eius est usque ad coelum et ad inferos („kieno žemė, to ji iki pat Dangaus ir iki pat pragaro“) – šiuolaikinėse valstybėse, kuriose vystoma energetika, pramonė ir aviacija, taikoma ribotai. Geriausias to pavyzdys yra Konstitucijos 47 str., skelbiantis, kad Lietuvos Respublikai išimtinėmis teisėmis priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš jos teritorijos, kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje. Su juo konkuruoja Konstitucijos 23 str., įtvirtinantis nuosavybės neliečiamumą ir jo pagrindu nuosavybės ribas detalizuojantis CK 4.40 str., pagal kurį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Taip pat žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę ir į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas turi tokias teises, kiek jos neprieštarauja įstatymams ir kiek būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį. Taigi, žemės sklypas tęsiasi horizontaliai iki kito žemės sklypo, o vertikaliai nuo žemės gelmių iki sklypui priklausančios oro erdvės pabaigos. Todėl dirvožemis, statiniai ir augalai, oro erdvė, vandens telkiniai, miškai, taip pat paviršiuje esančios naudingosios iškasenos yra žemės sklypo sudėtinės dalys. Atsižvelgiant į šių normų konkurenciją, kyla klausimas – kur konkrečiai baigiasi privatus žemės sklypas ir prasideda valstybės išimtinės teisės tiek vertikaliu, tiek horizontaliu požiūriu?

Vertikalios privataus žemės sklypo ribos prasideda ties viršutinio žemės sluoksnio ir žemės gelmių riba, nes pastarosios yra išimtinė valstybės nuosavybė. Ši riba yra žemės plutoje (litosferoje) ir eina podirvio uolienų paviršiumi sausumoje ir dugno nuosėdų paviršiumi vidaus vandenyse (Žemės gelmių įstatymo 3 str. 9 d.). Viršutinė vertikali sklypo savininko teisių riba konkuruoja su valstybės išimtinėmis teisėmis į oro erdvę. Nors Aviacijos įstatyme nedetalizuojama, kur konkrečiai prasideda valstybės teisės į oro erdvę, šias ribas tiksliausia ir racionaliausia nustatyti atsižvelgiant į civilinių orlaivių žemiausio skriejimo ribą. Tokia riba Europos Sąjungos oro erdvėje šiuo metu yra 300 metrų virš tankiai apgyvendintų didelių miestų rajonų, miestų ir gyvenviečių, taip pat žmonių sambūrio atvirose vietose, o visur kitur – 150 metrų virš aukščiausios kliūties, esančios netoli orlaivio59. Nurodytas aukštis turėtų būti laikomas žemės sklypo savininko teisių riba de minimis, kuri, atsižvelgiant į būtinybę naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, išimtiniais atvejais teismo gali būti pripažinta ir aukštesne.

Horizontalios privataus žemės sklypo ribos tęsiasi iki pat kito asmens žemės, taigi horizontaliu požiūriu vieno privataus sklypo savininko teisių ribas apibrėžia kito žemės savininko teisių ribos. Šios ribos ne tik atskiria skirtingų savininkų žemės valdas, bet dėl viešosios teisės reikalavimų netgi sudaro prielaidų varžyti savininko ūkinę veiklą savo sklype. Pavyzdžiui, aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. D1-91 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1 p. nurodyta, kad statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėti interesai. Nustatomi šie mažiausi atstumai nuo statinių iki gretimo sklypo ribos bei kiti reikalavimai: visuomeninės paskirties statinių iki 8,5 m aukščio – ne mažesnis kaip 3,0 m. Aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui. Atstumas iki žemės sklypo ribos nustatomas nuo kiekvienos skirtingą aukštį turinčios visuomeninės paskirties statinio dalies; kt.

Nors Lietuvoje veikia griežta nekilnojamojo turto kadastro ir registro sistema, skirta teisiniam apibrėžtumui sukurti ir ex ante išvengti brangaus bylinėjimosi dėl turto ribų, tačiau praktiškai tarp gretimų sklypų savininkų vis dėlto kyla teritorinių ginčų. Šiems ginčams spręsti civilinių įstatymų nustatytos specialios taisyklės.

Visų pirma, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar teismas nenusprendžia kitaip (CK 4.45 str.).

Antra, savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui. Savininkas, kuris bendrai naudojasi jo žemės sklypo ribas žyminčiais nekilnojamaisiais daiktais, turi teisę naudotis jais pagal paskirtį tiek, kiek toks naudojimasis netrukdo gretimo sklypo savininkui. Išlaidas minėtiems objektams išlaikyti ir išsaugoti gretimų sklypų savininkai apmoka lygiomis dalimis, jeigu nesusitaria kitaip. Sklypų ribas žyminčių bendrai naudojamų nekilnojamųjų daiktų vienas sklypo savininkas negali pašalinti arba pakeisti be kito savininko sutikimo. Kitus teisinius kaimyninių sklypų savininkų santykius dėl sklypų ribas žyminčių nekilnojamųjų daiktų nustato bendrosios nuosavybės teisės nuostatos (CK 4.46 str.).

Trečia, žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs šio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo. Tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu gretimame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype, netrukdo naudoti žemės sklypą. Visais atvejais žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype (CK 4.42 str.).

Subjektinė nuosavybės teisė

Savininko teisės, jų turinys

Nuosavybės teisės ribojimai

3.2. Nuosavybės teisės ribojimai

Minėta, kad nuosavybės teisė – plačiausia įmanoma ir absoliuti civilinė teisė į turtą, kuri leidžia jį valdyti, naudotis ir juo disponuoti. Tačiau veikiant nuosavybės socialumo doktrinai, savininko teises riboja tiek privatinė, tiek viešoji teisė.

Nuosavybės teisės ribojimai – tai įvairūs savininko teisių laisvai valdyti, naudoti savo turtą ir juo disponuoti ribojimai.

Nuosavybės teisės ribojimų institutas yra vienas iš svarbiausių daiktinėje teisėje, nes, viena vertus, leidžia užtikrinti, kad individuali nuosavybės teisė bus suderinama su kitų asmenų teisėmis ir visuomenės interesais, kita vertus, šis institutas nustato ribojimų pagrindus ir mastą, todėl leidžia spręsti, kiek reali yra nuosavybės teisė konkrečioje jurisdikcijoje.

EŽTK Pirmojo protokolo 1 str. nurodoma, kad iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kurie, jos manymu, jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisė yra saugoma ne tik nuo jos paėmimo visuomenės poreikiams (ekspropriacijos), bet ir nuo teisinio reguliavimo, kuris atima ekonominę naudą iš naudojimosi nuosavybe, nors jokio turto perėmimo dar formaliai nėra.

Bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui.

Todėl trukdymas naudotis nuosavybe turi užtikrinti „teisingą pusiausvyrą“ tarp visuomenės poreikių ar bendrojo visuomenės intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų.

Nuosavybės teisių ribojimai leidžiami ir pagal nacionalinę teisę. Antai, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti tuo atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.

Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams.

Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 str. nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Civiliniai įstatymai taip pat nurodo, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo (CK 4.39 str. 1 d.).

Savanoriški nuosavybės teisės ribojimai yra galimi laikantis sutarčių laisvės principo (CK 6.156 str.), tačiau dėl sutarties uždarumo principo (CK 6.189 str. 1 d.), pagal bendrąją taisyklę, jie saisto tik sutarties šalis.

O štai priverstiniams nuosavybės teisių ribojimams taikomas konstitucingumo testas. Tai yra Konstitucija reikalauja, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais būtų laikomasi šių sąlygų:

• nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu;

• ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus;

• turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, kaip ir pagal EŽTK, nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Tam tikra nuosavybės teisės ribojimų kontrolės priemonė yra ir nuosavybės teisės elastingumas. Nuosavybės teisės elastingumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisė yra plačiausia įmanoma teisė į turtą ir reiškia, kad, išnykus ribojimams, nuosavybės teisės turinys atstatomas į ankstesnę padėtį.

Ši taisyklė išreikšta CK 4.39 str. 2 d., pagal kurią, kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.

Pagal prigimtį nuosavybės teisės ribojimai gali būti bendrieji ir specialieji.

Bendrieji nuosavybės teisės ribojimai yra adresuojami visiems tos rūšies turto savininkams, pavyzdžiui, bendraisiais ribojimais yra pareigos nepiktnaudžiauti nuosavybės teisėmis, nenaudoti turto neteisėtiems tikslams, neniokoti ir neteršti aplinkos, naudoti statinius ir žemės sklypus tik pagal jų tikslinę paskirtį, vykdyti atitinkamos rūšies statinių statybas tik gavus statybą leidžiančius dokumentus ir kt.

Bendrieji ribojimai tiesiogiai kyla iš teisės normų, todėl jų atskirai išviešinti nebūtina (CK 1.6 str.).

Specialieji ribojimai, arba, kitaip tariant, nuosavybės teisės suvaržymai (CK 4.9 str. 1 d.), yra atskirų juridinių faktų pagrindu atsiradę įpareigojimai, saistantys konkrečius daiktus. Šie įpareigojimai savaime nėra žinomi tretiesiems asmenims, todėl, kad juos saistytų, turi būti tinkamai išviešinti (CK 4.9 str. 2 d.).

Taip pat nuosavybės teisės ribojimus galima skirstyti ir pagal tai, kur jie įtvirtinti – privatinėje ar viešojoje teisėje. Toliau bus apibūdinami patys svarbiausi privatūs ir viešieji nuosavybės teisės ribojimai.

3.2.1. Ribojimai privatinėje teisėje

Dažnai, ypač tarp teisės praktikų, manoma, kad pagal civilinės teisės normas nuosavybės teisės yra praktiškai neribotos, o visi ribojimai kyla iš viešosios teisės.

Jei tai būtų tiesa, toks modelis reikštų fragmentišką ir nenuoseklų nuosavybės teisės turinį ir netgi antisocialinę nuosavybės teisės prigimtį.

Tačiau tai klaidingas įsivaizdavimas, nes fundamentalūs nuosavybės teisės ribojimai yra įtvirtinti tiesiogiai privatinėje teisėje, kuri siekia protingai suderinti savininko teises ir pareigas. Maža to – kuo civilinėje teisėje esantys ribojimai yra racionalesni ir efektyviau taikomi, tuo mažesnis visuomenės interesas nustatyti ribojimus viešojoje teisėje.

Pirma, civiliniuose įstatymuose nuosavybės teisė apibrėžiama kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.).

Kaip matyti, jau pačioje nuosavybės teisės sąvokoje apibrėžiamos šios teisės įgyvendinimo ribos, siejamos su įstatymais ir kitų asmenų teisėmis.

CK 1.137 str. 2 d. papildomai nurodoma, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Todėl pagal civilinės teisės normas savininko valdžia turtui yra leidžiama tik tiek, kiek šių ribų nepažeidžia. Jei vis dėlto šių ribų nepaisoma, savininkas gali sulaukti tiek viešosios, tiek privatinės teisės sankcijų, pavyzdžiui, būti teismo įpareigotas sumokėti baudą, atlyginti nuostolius, nutraukti kitų asmenų teises pažeidžiančius veiksmus ir kita.

Antra, nuosavybės teisių ribas taip pat brėžia draudimas piktnaudžiauti teise. Šis draudimas reiškia, kad draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.

Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

Pavyzdžiui, nuosavybės teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje (CK 1.137 str. 4 d.). Todėl nuosavybės teises įstatymai saugo tik tada, kai šios teisės įgyvendinamos neprieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 1.137 str. 5 d.).

Trečia, savininkas ne tik negali daryti žalos piktnaudžiaudamas savo teisėmis, bet pagal bendrosios deliktinės atsakomybės principą (CK 6.263 str. 1 d.) jis apskritai turi pareigą laikytis tokio elgesio su savo turtu taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Jei savininkas nesilaiko šios rūpestingumo pareigos, jis privalo visiškai atlyginti padarytą žalą (CK 6.251 str. 1 d.). Kai žala padaryta pavojingais daiktais, savininko atsakomybė yra sugriežtinama ir jis atsako prieš nukentėjusįjį be kaltės (CK 6.266 str., 6.267 str. 1 d., 6.270 str. 1 d.).

Ketvirta, nuosavybės teises in concreto riboja ribotosios daiktinės teisės, daiktinės prievolės, asmeninės sutartinės prievolės ir kiti privatūs suvaržymai (CK 4.9 str.) bei ribojimai.

Antai, bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių (CK 4.79 str. 1 d.), todėl ribojama bendraturčio teisė laisvai disponuoti savo dalimi;

dailės kūrinio originalo savininkas turi leisti kūrinio autoriui atgaminti kūrinį ar panaudoti jį savo parodai, jeigu autoriaus teisės atgaminti kūrinį ar jį viešai rodyti (eksponuoti) nėra perduotos kūrinio originalo savininkui, su sąlyga, kad nebus pažeisti kūrinio savininko teisėti interesai ir bus užtikrintas kūrinio saugumas (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 18 str. 1 d.);

akcininko teisė balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose gali būti uždrausta ar apribota įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai ginčijama nuosavybės teisė į akciją (Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 d.);

3.2.2. Ribojimai viešojoje teisėje

Viešoji teisė reguliuoja nuosavybės santykius dvejopai.

Visų pirma, viešoji teisė nustato itin griežtą viešosios (valstybės ir savivaldybių) nuosavybės teisės režimą. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 str. valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais:

• visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą;

• efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei;

• racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas;

• viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

Viešoji teisė, inter alia, detaliai ir griežtai kontroliuoja valstybės turto surinkimo procesą, kurį daugiausiai atlieka mokesčių administravimo institucijos (Mokesčių administravimo įstatymo 15 str.), viešosios nuosavybės valdymą ir naudojimą patikėjimo teise, kurį įgyvendina centralizuotai valdomo turto valdytojas, kitos valstybės institucijos ir savivaldybės (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 str. 2 d.), taip pat valstybės išlaidas, kurias prižiūri Viešųjų pirkimų tarnyba (Viešųjų pirkimų įstatymo 82 str.), Valstybės kontrolė (Valstybės kontrolės įstatymo 9 str.) ir kitos valstybės institucijos.

Viena vertus, nuosavybės teisės požiūriu toks teisinio reguliavimo braižas nėra problemiškas ir nekelia didelių legitimumo klausimų, nes valstybė, kaip turto savininkė, yra laisva elgtis su savo turtu kaip jai patogiausia, įskaitant ir teisę sukurti griežtą institucinę infrastruktūrą, kuri vadovautųsi viešosios teisės principais.

Kita vertus, kiek toks reguliavimas yra racionalus ir ekonomiškai pagrįstas. Be to, pripažįstant valstybės teisę tvarkytis su savo turtu, nevalia pamiršti ir su valstybe teisinių santykių turinčių asmenų, pavyzdžiui, valstybinės žemės nuomininkų ar pirkėjų, teisėtų lūkesčių ir teisių.

Visiškai kitokia yra valstybės kompetencija viešosios teisės normomis reguliuoti privačios nuosavybės santykius. Ši valstybės kompetencija kyla iš jos suverenių teisių į valstybės teritoriją, leidžiančių palaikyti tvarką jos teritorijos ribose.

Tačiau demokratinėje Lietuvos Respublikoje šias valstybės galias riboja Konstitucijos 23 str., nesuteikiantis teisių prisidengiant viešojo intereso bei nuosavybės socialumo šūkiais laisvai savintis privačių asmenų turtą ar nekontroliuojamai kištis į privačius santykius.

Taigi nuosavybės teisei suteiktas konstitucinis žmogaus teisės statusas reiškia, kad ji gali būti ribojama ne pirmai progai pasitaikius, bet tik išskirtiniais atvejais, kai tai išties būtina siekiant užtikrinti valstybės ir visuomenės viešuosius interesus ir suderinti juos su privačiais interesais.

Viešasis interesas (lot. res publica) yra bendra visuomenės gerovė ir atskiri jos aspektai, reikalaujantys pripažinimo ir apsaugos. Viešasis interesas demokratinėje santvarkoje yra bendras visuomenės interesas, kurį valstybė saugo, bet negali savintis, t. y. valstybė negali turėti savarankiško viešojo intereso, kuris nebūtų visuomenės interesu.

Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Pavyzdžiui, pagal įstatymą viešaisiais interesais planuojant teritorijas laikoma: visuomenės gyvenimo kokybė; valstybės ir savivaldybių funkcijoms ar teritorijų funkcionavimui reikalinga socialinė ar inžinerinė infrastruktūra, šių teritorijų plėtojimas; valstybei svarbūs projektai; visuomenės informavimas ir jos dalyvavimas priimant sprendimus (Teritorijų planavimo įstatymo 8 str. 1 d.).

Savaime suprantama, kad užtikrinti šių interesų būtų neįmanoma, jei valstybė neturėtų kompetencijos riboti nevaržomą elgesį su privačia nuosavybe, pavyzdžiui, jei negalėtų kontroliuoti žemės sklypų vystymo būdų ir krypčių.

Visiškai pateisinama, kad viešoji teisė draudžia pavojingą nuosavybės teisių įgyvendinimą siekdama užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.

Pavyzdžiui, pagal BK 270 str. 1 d. tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelės žalos orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Be atskirų veikų draudimo, baudžiamoji teisė taip pat riboja nuosavybės teises numatydama pagrindą konfiskuoti daiktus, kurie buvo panaudoti nusikalstamai veikai atlikti arba buvo gauti kaip tokios veikos rezultatas (BK 72 str. 1–2 d.). Panašūs, tik švelnesni, draudimai numatyti ir administracinėje teisėje (ANK 244–246 str., kt.).

Siekdama užtikrinti veiksmingą konkurenciją atitinkamoje rinkoje, viešoji teisė draudžia disponavimą turtu, kuriuo būtų neleistinai koncentruojama rinka (Konkurencijos įstatymo 3 str. 4 d. 2 p., 12 str. 1 d. 3 p.).

Taip pat viešoji teisė nustato detalų reglamentavimą atskiriems viešojo suinteresuotumo objektams, pavyzdžiui, maistui, vandeniui, biologiniam turtui, finansiniam turtui, ginklams ir pavojingoms medžiagoms, transporto priemonėms, ir, žinoma, nekilnojamajam turtui.

Deja, bet galiojanti viešoji teisė šiandien nustato tiek ir tokios plačios apimties ribojimų nekilnojamajam turtui (ypač specialiųjų naudojimo sąlygų forma), kad susidaro įspūdis, jog nuosavybės teisės ribojimai yra veikiau taisyklė, bet ne išimtis, o valstybė siekia aprašyti kiekvieną įmanomą elgesio su nekilnojamuoju daiktu atvejį.

Visų pirma, žemės sklypo savininko teisių ribojimai yra sistemiškai numatomi teritorijų planavimo arba žemėtvarkos dokumentų sprendiniuose, kurių privalo laikytis žemės savininkai ir kiti naudotojai (Žemės įstatymo 21 str. 2 p., Teritorijų planavimo įstatymo 13, 16, 19, 22 str.).

Teritorijų planavimo (angl. zoning) dokumentai yra kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 27 d.).

Funkciniu požiūriu šie dokumentai yra nuosavybės teisių į žemės sklypus ir ištisas teritorijas ribojimų vieša suvestinė, tam tikras žemės sklypo pasas, kuris apibrėžia šio sklypo vystymo galimybes.

Teritorijų planavimo procesas yra svarbus ekonominiu ir socialiniu požiūriu, nes leidžia kontroliuoti ir koordinuoti iš prigimties gaivališką bei chaotišką žemės nuosavybės įgyvendinimą beatodairiškai naudojant arba dirbtiniu (statybų) būdu transformuojant žemės sklypus.

Koreguojant žemės vystymo procesų visumą vykdoma urbanistinė, pramoninė ir bet kokia kita statybų politika.

Teritorijų planavimo dokumentai parodo, kaip konkretų žemės sklypą galima vystyti, tačiau tai dar nereiškia, kad jie tai galutinai leidžia, nes tam dar gali būti reikalingas statybą leidžiantis dokumentas.

Teritorijų planavimo dokumentai riboja ne tik statybos, bet ir naudojimosi žemės sklypu galimybes, juose nurodoma visa svarbi ribojanti informacija apie konkretų žemės sklypą ar teritoriją.

Žemės valdos projektas yra žemėtvarkos dokumentas, bet nėra teritorijų planavimo dokumentas stricto sensu.

Antra, svarbiausi pagal prigimtį nekilnojamieji daiktai – žemės sklypas ir statiniai – turi būti naudojami tik pagal tikslinę paskirtį (angl. property use), (Žemės įstatymo 21 str. 1 p., Statybos įstatymo 47 str. 1 d. 1 p.).

Šis reikalavimas yra susijęs su racionaliu nekilnojamojo turto (kaip riboto ištekliaus) naudojimu ir jo apsauga.

Žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio ir konservacinė žemės paskirtis (Žemės įstatymo 3 str. 2 d. 1–4 p.) atlieka ekologinę funkciją, nes siekiama apsaugoti išskirtinę funkcinę vertę turinčią žemę ir nuo jos priklausančius objektus nuo išeikvojimo ar nualinimo.

Juose ribojama ūkinė veikla, todėl nurodytos paskirtys žemę daro ekologinių paskirčių žeme.

Visa kita žemė, kuri netinka šioms funkcijoms vykdyti, gali būti naudojama urbanistiniais, pramoniniais ir infrastruktūriniais tikslais. Dėl to ji ir vadinama kitos paskirties žeme (Žemės įstatymo 3 str. 2 d. 5 p.).

Jei ekologinių paskirčių žemėje norima vykdyti pramoninę veiklą, būtina pasikeisti žemės paskirtį, jei tai teisiškai įmanoma.

Jei tokių ribojimų nebūtų, vyktų ekonomiškai neracionalūs ir ekologiškai žalingi procesai, nes, pavyzdžiui, būtų užstatomi rezervatai, nyktų fauna, flora, o užstačius derlingą žemę sumažėtų derliaus gavimo tikimybė.

Statinių paskirtis tarnauja techninio saugumo ir aplinkosaugos tikslais.

Trečia, nekilnojamojo turto savininkai ir kiti naudotojai privalo laikytis nustatytų specialiųjų naudojimo sąlygų.

Šias sąlygas reglamentuoja Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Žemės įstatymas ir kiti teisės aktai.

Specialiosios naudojimo sąlygos yra detalūs nekilnojamojo daikto savininko teisių administraciniai apribojimai, nulemti nekilnojamojo daikto ypatumų, kurie nustatomi siekiant tenkinti viešąjį interesą.

Pagal apimtį specialiosiomis naudojimo sąlygomis laikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, saugomų teritorijų naudojimo ribojimai ir paveldosaugos reikalavimai.

Pavyzdžiui, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 32 str. 12 d. žemės savininkai, naudotojai bei valdytojai negali trukdyti įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais tikslais lankyti arba tvarkyti saugomų kompleksų bei objektų (vertybių), poilsiaviečių, takų, regyklų, kitų rekreacinių objektų.

Tai reiškia, kad privačios žemės, per kurią eina ekologinės apsaugos juostos, pavyzdžiui, ežero pakrantės žemės (Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 1 d.), savininkai negali drausti lankyti šių rekreacijos objektų kitiems asmenims⁶¹.

Ketvirta, nekilnojamojo daikto savininkams taikomi įvairūs aplinkosaugos reikalavimai, kaip naudoti nekilnojamąjį turtą vengiant žalos aplinkai.

Visi gamtos išteklių naudotojai privalo savo lėšomis įvertinti ūkinės veiklos galimą poveikį aplinkai, racionaliai ir taupiai naudoti gamtos išteklius, nepažeisti aplinkos apsaugos reikalavimų, įgyvendinti priemones, naikinančias arba mažinančias neigiamą poveikį aplinkai; kt. (Aplinkos apsaugos įstatymo 14 str. 1–3 p.).

Dėl to taikoma taršos leidimų sistema, genetiškai modifikuotų, radioaktyviųjų ir cheminių medžiagų naudojimo ribojimai, draudimai medžioti, žuvauti ar uogauti be leidimo, kai tokio reikia (pavyzdžiui, gyvūnų rūšys, kurioms reikalinga griežta apsauga), draudimas kirsti miškus, deginti žolę ir pan.

Penkta, žemės savininkai teisę vystyti sklypus statybos būdu gali įgyvendinti tik laikydamiesi statybos teisės normų.

Statybos normos, kaip nuosavybės teisių ribojimas, siejamos ne su konkrečia urbanistine, pramonine ar kita politika (kaip teritorijų planavimo dokumentai), bet su inžineriniais ir technologiniais sprendiniais, tarnaujančiais statinių saugai, energetiniam efektyvumui ir pan.

Statybos normos yra aktualios visų pirma dėl to, kad statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama (Statybos įstatymo 27 str. 22 d.).

Tai viešosios teisės ribojimas, kuriuo varžoma žemės sklypo savininko civilinė teisė vystyti žemės sklypą (lot. ius aedificandi).

Kad būtų nuoseklumas, statybą leidžiantis dokumentas yra teisėtas tik tada, jei statyba neribojama teritorijų planavimo dokumentų sprendinių (Statybos įstatymo 24 str. 3 d., Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 str. 3 d. 10 p.).

Jei privalomas poveikio aplinkai vertinimas, statybos leidimas negali būti išduotas ir vykti statybos tokio vertinimo neatlikus (Statybos įstatymo 6 str. 1 d. 1 p.).

Jeigu vis dėlto statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.

Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys dėl savavališkos statybos turi teisę kreiptis į teismą (CK 4.103 str. 1–2 d.).

Statybos normos išlieka aktualios ir pabaigus statybas, nes pagal Statybos įstatymo 47 str. 1 d. statinio savininkui keliami statinio kokybės palaikymo reikalavimai, o būtent:

• laikytis statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų;

• organizuoti ir (ar) atlikti statinio techninę priežiūrą;

• suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti statinius, jeigu tolesnis jų naudojimas kelia pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai;

• leisti statinių naudojimo priežiūrą atliekantiems pareigūnams įstatymų nustatyta tvarka patekti į naudojamą statinį, butą ir kitas gyvenamąsias patalpas ir apžiūrėti juos, bei pateikti susijusius dokumentus.

Šešta, viešoji teisė nustato įvairius disponavimo nekilnojamuoju daiktu ribojimus.

Svarbiausiu disponavimo ribojimu laikytinas Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, pagal kurio 3 str. įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama tik užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, o 9 str. įvardijama žemė, kurios užsienio subjektai apskritai negali įsigyti.

Be to, įstatymai nustato leidžiamo įsigyti žemės ploto maksimalius dydžius (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 str., Žemės reformos įstatymo 9 str.) ir sąlygas gauti leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, jei tokios žemės bus valdoma virš 10 ha (Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 str. 5 d.).

Viešajam aplinkosaugos interesui tarnauja valstybės pirmenybės teisė pirkti parduodamą žemės sklypą Natūra 2000 teritorijoje (Žemės įstatymo 31 str. 3 d.).

Disponavimo teisę taip pat riboja nekilnojamojo kultūros paveldo objekto pardavėjo pareiga apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinį, šis turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str. 1 d.); kt.

Kaip matyti, viešoji teisė daro didžiulę reguliacinę ir apsauginę įtaką nuosavybės santykiams Lietuvoje.

Nustatydama antisocialinio elgesio su turtu ir supančia aplinka ribojimus viešoji teisė veikia ir dėl viešojo intereso siaurina nuosavybės teisių turinį.

Vis dėlto privačios nuosavybės teisė yra konstituciškai saugoma prigimtinė žmogaus teisė, o ne valstybės suteiktų administracinių leidimų – privilegijų (arba, kitaip tariant, suvereno dovanų) rinkinys, todėl Konstitucijoje užprogramuotas privačios nuosavybės teisės ir viešųjų interesų antagonizmas turi būti sprendžiamas su ypatingu apdairumu, taip, kad viešieji ir privatūs interesai būtų protingai ir sąžiningai suderinti.

Tam reikia profesionalaus požiūrio, tradicijos ir patirties.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai ir ribos

5.1.1.2. Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimas

Privačios nuosavybės teisės turėtojas (savininkas), kuriam turtas asmeniškai (tik jam kaip asmeniui) priklauso nuosavybės teise, savo nuožiūra gali spręsti dėl savininko teisių įgyvendinimo. Fizinis asmuo, įgyvendindamas asmeninės nuosavybės teisę, tiesiogiai gali išreikšti valią dėl nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo. Kadangi tik jis yra nuosavybės teisės turėtojas, todėl, įgyvendindamas nuosavybės teisės turinį sudarančias teises taip, kad nepažeistų įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, neprivalo atsižvelgti į trečiųjų asmenų nuomonę.

Panašiai privačios nuosavybės teisę įgyvendina ir neribotos civilinės atsakomybės privatūs juridiniai asmenys. Pavyzdžiui, individuali įmonė, kuri nors ir yra turto savininkė, turtiniu požiūriu yra neatsiejamai susijusi su jos savininku – fiziniu asmeniu84, todėl jis ir turi teisę priimti sprendimus, susijusius su šio juridinio asmens nuosavybės teisės įgyvendinimu. Ši individualios įmonės ir jos savininko sąsaja suponuoja ir savininko neribotą civilinę atsakomybę pagal tokios įmonės turtines prievoles. Pagal CK 2.5 str. 4 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Kitaip yra, kai asmuo nuosavybės teisę į turtą turi ne vienas, bet kartu su kitais savininkais (bendraturčiais). Esant bendrosios (tiek dalinės, tiek jungtinės) nuosavybės teisiniams santykiams, bendraturčiai, įgyvendindami bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, turi suderinti savo valią, t. y. šios teisės turi būti įgyvendinamos visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str. 1 d.), sutikimu (CK 4.88 str. 1 d.).

Jei bendras turtas įnešamas į juridinį asmenį, pastarasis tampa buvusio bendro turto asmeniniu savininku ir turtą įnešę asmenys nutolsta nuo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, o šias funkcijas perima juridinio asmens valdymo organai. Tačiau net ir šiuo atveju privataus juridinio asmens dalyviai turi galimybę tiesiogiai išreikšti valią priimant sprendimus svarbiausiais savininko teisių įgyvendinimo klausimais.

Pavyzdžiui, pagal Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą akcinės bendrovės įstatuose gali būti numatyta, kad valdyba, prieš priimdama sprendimus, susijusius su ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo (jeigu įstatuose nenurodyta kitokia vertė) investavimu, perleidimu, įsigijimu, nuoma, įkeitimu ir hipoteka, kitų asmenų prievolių įvykdymo laidavimu ir garantavimu, turi gauti visuotinio akcininkų susirinkimo ar stebėtojų tarybos pritarimą (34 str. 4, 5 d.).

Privataus juridinio asmens dalyvių dalyvavimas įgyvendinant juridinio asmens nuosavybės teises yra įmanomas ne tik dėl to, kad juridinio asmens dalyviai yra konkretūs asmenys, bet ir dėl to, kad yra konkretūs jų turtinių įnašų juridinio asmens turte dydžiai, išreikšti, pavyzdžiui, akcijomis, proporcingai kuriems priklauso ir turimų balsų skaičius85. Suprantama, kad juridinio asmens dalyvis, kuris, apmokėdamas savo dalis, yra įnešęs į juridinio asmens kapitalą didesnį turtinį įnašą nei kiti dalyviai, turi ir daugiau balsų sprendžiant pagrindinius su juridiniu asmeniu, inter alia, nuosavybės teisių į jo turtą įgyvendinimu, susijusius klausimus, nes esant nesėkmingai juridinio asmens veiklai toks dalyvis patirtų didesnių nei kiti dalyviai turtinių praradimų.

Minėta, kad valstybinė aukštoji mokykla gali turėti ne tik turto patikėjimo teise jai valstybės perduotą turtą (viešosios nuosavybės teisės objektus), bet ir pačiai aukštajai mokyklai privačios nuosavybės teise priklausantį turtą. Valstybinės aukštosios mokyklos specifinė turtinė padėtis, susijusi, viena vertus, su valstybės turto patikėtinio statusu, kita vertus, su Konstitucijos laiduojama jos autonomija mokslo ir studijų organizavimo srityje, lemia ir teisių į nuosavybės teise turimą turtą įgyvendinimo ypatumus.

Pirma, pagal Mokslų ir studijų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, valstybinės aukštosios mokyklos turtas ir pagal patikėjimo sutartį perduotas valstybės turtas turi būti apskaitomas atskirai (85 str. 3 d.).

Antra, valdydama, naudodama nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo disponuodama, valstybinė aukštoji mokykla gali sudaryti tik tokius civilinius sandorius, kurie neprieštarauja jos steigimo dokumentams ir veiklos tikslams (Mokslo ir studijų įstatymo 88 str. 2 d.).

Trečia, sudarydama sandorius, susijusius su disponavimu nuosavybės teise turimu turtu, valstybinė aukštoji mokykla privalo laikytis nustatytų ribojimų, pavyzdžiui, sandoriai, kuriais remiantis kitų juridinių ir fizinių asmenų nuosavybėn perleidžiamas valstybinės aukštosios mokyklos nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas, sudaromi vadovaujantis rinkos kainomis, nustatytomis pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gavus Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sutikimą Vyriausybės nustatyta tvarka (90 str. 1 d.).

Valstybinėms aukštosioms mokykloms draudžiama jų nuosavybės teise valdomu turtu užtikrinti trečiųjų asmenų prievoles (90 str. 4 d.). Valstybinė aukštoji mokykla negali įkeisti daugiau kaip 20 procentų nuosavybės teise valdomo materialiojo turto, kad užtikrintų skolinių įsipareigojimų laikymąsi. Nekilnojamojo turto įkeitimo sandoriams turi būti gautas Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sutikimas Vyriausybės nustatyta tvarka (90 str. 5 d.).

5.1.2.2. Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas

Minėta, kad kriterijai, pagal kuriuos nustatomi bendruomenės nariai, sukuriantys viešosios nuosavybės teisės objektus, skirtus visuomenės poreikiams tenkinti, yra nuolatinis gyvenimas konkrečioje vietovėje (būdinga savivaldybių nuosavybės teisei ir jai įgyvendinti) arba pilietybė ir gyvenimas tam tikroje teritorijoje (būdinga valstybės nuosavybės teisei ir jai įgyvendinti).

Nuolatinis gyvenimas konkrečioje vietovėje (tam tikroje teritorijoje) yra reikšmingas kriterijus, nes su šia aplinkybe tiesiogiai siejamas (jos nesant nebūtų įmanomas) viešosios nuosavybės teisės objektų sukūrimas, nes pagal galiojančius mokesčių įstatymus pareiga mokėti į valstybės (savivaldybių) biudžetus mokesčius, kurie, kaip minėta, yra pagrindinis šaltinis, iš kurio įgyjami nauji viešosios nuosavybės teisės objektai bei išlaikomi anksčiau įgytieji, siejama su gyvenimu (juridinio asmens buveinės vieta) tam tikroje teritorijoje (Mokesčių administravimo įstatymo 85 str.; Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23, 25, 33, 38 str.; Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 12–13, 121–123 str.). Tačiau nuolatinis gyvenimas konkrečioje vietovėje tiesiogiai sietinas ir su savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimu, o pilietybės turtėjimas – su valstybės nuosavybės teisės įgyvendinimu.

Konstitucijos 9 str. 1 d. nustatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Pagal Referendumo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą referendume gali dalyvauti tik Lietuvos Respublikos piliečiai (2 str. 2 d.). Jie, kaip ir Lietuvos Respublikos Seimas, turi teisę teikti siūlymus spręsti referendumu svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus (Referendumo įstatymo 1 str. 2 d.). Vadinasi, Lietuvos Respublikos piliečiai gali inicijuoti bei referendume išspręsti ir svarbiausius su valstybės nuosavybe susijusius klausimus.

Be to, tik Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę rinkti Lietuvos Respublikos Seimą (Seimo rinkimų įstatymo, kuris, kaip nustatyta Konstitucijos 67 str. 1 d., inter alia, leidžia įstatymus). Pagal Konstituciją sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu, valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Vadinasi, visų valstybės nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių (valdymo, naudojimo, disponavimo) įgyvendinimo tvarką nustato Seimas, t. y. piliečių tiesiogiai išrinkti atstovai, turintys mandatą atstovauti piliečiams ir, inter alia, šiuo klausimu išreikšti jų valią. Per šį subjektą piliečiai sprendžia ir dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų.

Būtent Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, t. y. pamatinės viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos.

Visuomeninės naudos principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą.

Efektyvumo principas reikalauja, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei.

Valstybės ir savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo turi atitikti ir racionalumo principą, pagal kurį toks turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas.

Vadinasi, kad savininko (valstybės, savivaldybių) teisių į viešosios nuosavybės teisės objektus įgyvendinimas atitiktų visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principus, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama atsakingai (tausojant, nešvaistant), siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, be kita ko, gaunant maksimalią naudą iš jo.

Visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principai yra specialiai įvardyti būtent dėl viešosios nuosavybės, nes faktiškai ją tvarko samdomi valstybės tarnautojai, kuriems ši nuosavybė nepriklauso ir kurie negali turėti asmeninio intereso į valstybės turtą, skatinančio elgtis su valstybės turtu taip rūpestingai, kaip elgtųsi su savuoju.

Viešosios teisės principas, kaip vienas iš valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

Viešosios nuosavybės prigimtis (viešosios nuosavybės objektus sukuria visuomenės nariai) ir paskirtis (visuomenės poreikių tenkinimas) suponuoja ir viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumus – tiek valstybės, tiek savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektus nustato imperatyvios teisės normos, kurios itin riboja daiktinių teisių apyvartumo principo veikimą viešosios nuosavybės atžvilgiu.

Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 str. 1 d.), o savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 str. 1 d.). Taigi, toks teisinis reguliavimas atitinka iš viešosios nuosavybės prigimties kildinamą nuostatą, pagal kurią, kaip minėta, nors visuomenė nėra viešosios nuosavybės teisės turėtoja (savininkė), tačiau tai, kad ji kuria viešosios nuosavybės teisės objektus, kad jie skirti visuomenės poreikiams tenkinti, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas visuomenei dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimu.

Atsižvelgiant į tai, kad visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principus atitiks tik atsakingas (tausojant, nešvaistant) valstybės ir savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo, kuriuo siekiama užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, be kita ko, gaunant maksimalią naudą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme imperatyviai įtvirtintos nuostatos, pagal kurias valstybės ilgalaikis materialusis turtas pirmiausiai naudojamas valstybinėms funkcijoms įgyvendinti, šalies gynybai ar saugumui užtikrinti. Ir tik šiuo tikslu nenaudojamas turtas gali būti išnuomojamas viešojo konkurso būdu, valstybės ir savivaldybių nekilnojamieji daiktai parduodami per viešąjį aukcioną, kas sudaro prielaidas gauti maksimalią naudą (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 str. 4 d., 11 str. 1 d. 2 p., 15 str., 21 str.).

Tačiau galimi atvejai, kai valstybės ir savivaldybių turtas išnuomojamas, parduodamas ne viešojo konkurso (aukciono) būdu. Pavyzdžiui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad Vyriausybės nustatyta tvarka valstybės ilgalaikį materialųjį turtą išnuomoja be konkurso Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar tarptautinius susitarimus, arba kai toks turtas išnuomojamas užsienio valstybių ambasadoms ar konsulinėms įstaigoms, taip pat tarptautinių organizacijų atstovybėms, CK 6.551 str. 2 d. nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais87.

Nors valstybė dėl jai, kaip savininkei, būdingo subjektiškumo nuosavybės teises, siekdama užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, įgyvendina per atitinkamas institucijas, kurių veiklą reglamentuoja viešosios teisės normos, pagal CK 2.36 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą valstybė ir jos institucijos civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Vadinasi, valstybės, kaip savininkės, įgyvendinančios nuosavybės teises siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, santykiai su kitais savininkais grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, kurie, be kita ko, reiškia, kad šiuose santykiuose turi būti užtikrinta teisinga visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyra.

Vadinasi, viešosios nuosavybės teisei įgyvendinti taikytina teisė (viešoji ar privatinė) priklauso nuo nuosavybės teisės įgyvendinimo stadijos, t. y. valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, ribas ir pan. reglamentuoja viešosios teisės normos, tačiau, pradedant viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo stadija, kada yra sudaromos civilinės sutartys ir atitinkamai valstybės ar savivaldybės tokiu būdu ar kitais pagrindais tampa civilinių santykių dalyvėmis, šiuos santykius reglamentuoja privatinės teisės normos.

Minėta, kad, siekiant atskleisti valstybės, savivaldybių, kaip viešosios nuosavybės teisės subjektų, sampratą, kuri geriausiai išryškėja per viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo į tam tikrus nuosavybės teisės objektus ypatumus, visi viešosios nuosavybės teisės objektai šiuo aspektu skirstytini į dvi grupes. Pirmajai grupei priskirtini nuosavybės teisės objektai, kurie tiesiogiai naudojami valstybės ar savivaldybių funkcijoms įgyvendinti arba, nors ir tiesiogiai tam nenaudojami, jų naudojimas yra susijęs su tokių funkcijų įgyvendinimu, viešųjų interesų tenkinimu. Antrajai viešojo turto grupei priskirtinas finansinis turtas, kurio didžiąją dalį sudaro pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų gaunami valstybės (savivaldybių) biudžetų piniginiai ištekliai.

Vertinant viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo į pirmajai grupei priskirtinus nuosavybės teisės objektus ypatumus pažymėtina, kad šiai grupei priskirtini objektai perduodami subjektams, įgyvendinantiems valstybės ar savivaldybių funkcijas, tenkinantiems viešuosius interesus, suteikiant jiems tiek ir tokių savininko turinį sudarančių teisių, kokių ir kiek reikia įgyvendinant konkrečias funkcijas, tenkinant viešuosius interesus. Valstybė ir savivaldybės institucijoms, per kurias įgyvendina savo funkcijas, valstybės, savivaldybių įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, perduoda šiai veiklai vykdyti reikalingus viešosios nuosavybės teisės objektus (pavyzdžiui, Seimui, Vyriausybei, teismams perduodami valstybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ir kitas turtas, reikalingas šioms institucijoms valstybės atstovaujamosios, vykdomosios, teisminės valdžių funkcijoms įgyvendinti). Tokiu būdu valstybė ir savivaldybės patiki savo įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms turtą, nustatydamos valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas.

CK 4.109 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Šiuo atveju patikėjimo teisė nustatoma visuomeninei naudai (CK 4.106 str. 2 d.), tarp patikėtojo (valstybės ar savivaldybės) ir patikėtinio (valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos) susiklosto viešojo patikėjimo (angl. public trust) santykiai. Pavyzdžiui, pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip (10 str. 1 d.). Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas.

Priskirtiną finansinį turtą, kurio didžiąją dalį sudaro pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų gaunami valstybės (savivaldybių) biudžetų piniginiai ištekliai, pažymėtina, kad tiek valstybė, tiek savivaldybės savo, kaip savininkų, teises į šį turtą įgyvendina per atitinkamas institucijas, inter alia, specialiai veikiančias tik šioje srityje, šiuos santykius reguliuoja viešosios teisės normos.

Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški vietos savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai (Konstitucijos 127 str.). Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta, kad valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamos ir asignavimai gali būti tik piniginės lėšos (Biudžeto sandaros įstatymo 3 str. 1 d.). Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms atlikti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos ir rinkliavos gali būti perskirstomi tik per valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, Valstybinio socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, Ilgalaikio darbo išmokų fondą (Biudžeto sandaros įstatymo 3 str. 2 d.).

Pagal Konstitucijoje įtvirtintą reguliavimą valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos (130 str.). Valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios (131 str. 1 d.). Jis taip pat prižiūri, kaip biudžetas vykdomas (67 str. 14 p.), o Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą ir teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą (94 str. 4 p.). Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolierius teikia Seimui išvadą apie metinę biudžeto įvykdymo apyskaitą (134 str.).

Pagal Biudžeto sandaros įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Konstitucija, Biudžeto sandaros įstatymas, Fiskalinės drausmės įstatymas, Seimo statutas, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, Vyriausybės patvirtintos biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės ir kiti biudžeto pajamų gavimą ir programų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai. Savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra atitinkamų savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo. Biudžeto asignavimų valdytojams pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų asignavimų panaudojimo teisinis pagrindas yra asignavimų valdytojų patvirtintos šių įstaigų programų sąmatos. Ministrų valdymo sričių įstaigų, vykdančių atitinkamo asignavimų valdytojo programas, vadovų patvirtintos jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų programų sąmatos yra šioms įstaigoms skirtų lėšų panaudojimo teisinis pagrindas. Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžeto sudarymo ir vykdymo metodikos klausimus tiek, kiek jų nenustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, nustato Finansų ministerija (8 str.).

Be to, valstybei bei savivaldybėms įgyvendinant nuosavybės teisę į antrajai viešojo turto grupei priskirtiną finansinį turtą, kurio didžiąją dalį sudaro pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų gaunami valstybės (savivaldybių) biudžetų piniginiai ištekliai, dalyvauja ir specialiai šioje srityje veikiančios institucijos – centrinis mokesčių administratorius (valstybinė mokesčių inspekcija) ir vietos mokesčių administratoriai. Pavyzdžiui, pagal Mokesčių administravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą centrinis mokesčių administratorius nustato į biudžetą mokamų mokesčių apskaitos politiką ir tvarko į biudžetą mokamų mokesčių apskaitą (25 str. 1 d. 20 p.), privalo užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti (19 str. 1 d. 3 p.), o vietos mokesčių administratorius tvarko į biudžetą mokamų mokesčių apskaitą, įstatymų nustatyta tvarka paskirsto biudžetams mokesčių sumas, vykdo savivaldybės institucijų sprendimus dėl mokesčių į jos biudžetą lengvatų taikymo (26 str. 1 d. 3, 5–6 p.).

Apibendrinant tai, kas nurodyta, reikia pažymėti, kad, nepaisant gerų ketinimų, viešosios nuosavybės reglamentavimas Lietuvoje yra itin griežtas, detalus, nelankstus ir protekcionistinis. Iš dalies tai pateisinama viešojo intereso užtikrinimo poreikiu. Vis dėlto nuolat kylantys ginčai dėl valstybės nuosavybės į žemę įgyvendinimo, su viešąja nuosavybe susijusi privačių asmenų teisėtų lūkesčių apsauga, valstybės siekis vykdyti efektyvią ūkinę veiklą, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo netobulumai, itin mažas leidžiamų viešosios nuosavybės sandorių rūšių sąrašas verčia svarstyti dėl viešosios nuosavybės teisinio reglamentavimo reformos Lietuvoje ir dalies pereinamajam laikotarpiui (iš postsocializmo į kapitalizmą) sukurtų protekcionistinių normų atsisakymo, suteikiant platesnes valstybės ir savivaldybių ūkinės veiklos su viešąja nuosavybe galimybes.

Nuosavybės teisinių santykių subjektai

Nuosavybės teisės objektas

2. Nuosavybės teisės objektai ir jų erdvinės ribos

Turtas gali būti nepasisavintas ar apleistas. Tokiu atveju jis turės bešeimininkio turto statusą. Jei turtas yra įgytas ir valdomas nuosavybės teisėmis, jis laikytinas nuosavybe arba, teisiškai tariant, – nuosavybės teisės objektu. Pažymėtina, kad Lietuvos teisė plačiai apibrėžia nuosavybės teisės objektų ratą. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Nuosavybės teisė yra pati plačiausia daiktinė teisė, o visos kitos daiktinės teisės yra sukurtos nuosavybės teisės pagrindu, todėl nė vienos ribotosios daiktinės teisės objektas negali būti platesnis už nuosavybės teisės objektą. Taigi visi daiktinių teisių objektai gali būti ir nuosavybės teisės objektais, tačiau ne visi nuosavybės teisių objektai gali būti visų daiktinių teisių objektais. Pavyzdžiui, kilnojamasis daiktas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, gali būti nuosavybės teisių objektu, bet negali būti įkeitimo objektu (CK 6.201 str. 1 d.).

Žemės sklypas kaip nuosavybės teisės objektas

Kalbant apie nuosavybės teisės objektus, labai svarbu gebėti juos vieną nuo kito atskirti, todėl reikėtų aptarti erdvinių turto ribų klausimą. Kilnojamųjų daiktų kaip nuosavybės teisės objektų ribas įžvelgti nesunku, nes pagal daikto, pavyzdžiui, automobilio, kontūrus gana aišku, kur jis prasideda ir baigiasi. Kur kas sudėtingiau nustatyti nekilnojamųjų daiktų, o ypač žemės sklypo, erdvines ribas.

Viduramžių Europoje suformuluota maksima – cuius est solum, eius est usque ad coelum et ad inferos („kieno žemė, to ji iki pat Dangaus ir iki pat pragaro“) – šiuolaikinėse valstybėse, kuriose vystoma energetika, pramonė ir aviacija, taikoma ribotai. Geriausias to pavyzdys yra Konstitucijos 47 str., skelbiantis, kad Lietuvos Respublikai išimtinėmis teisėmis priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš jos teritorijos, kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje. Su juo konkuruoja Konstitucijos 23 str., įtvirtinantis nuosavybės neliečiamumą ir jo pagrindu nuosavybės ribas detalizuojantis CK 4.40 str., pagal kurį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti Nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Taip pat žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę ir į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas turi tokias teises, kiek jos neprieštarauja įstatymams ir kiek būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį.

Taigi, žemės sklypas tęsiasi horizontaliai iki kito žemės sklypo, o vertikaliai nuo žemės gelmių iki sklypui priklausančios oro erdvės pabaigos. Todėl dirvožemis, statiniai ir augalai, oro erdvė, vandens telkiniai, miškai, taip pat paviršiuje esančios naudingosios iškasenos yra žemės sklypo sudėtinės dalys.

Atsižvelgiant į šių normų konkurenciją, kyla klausimas – kur konkrečiai baigiasi privatus žemės sklypas ir prasideda valstybės išimtinės teisės tiek vertikaliu, tiek horizontaliu požiūriu?

Vertikalios privataus žemės sklypo ribos prasideda ties viršutinio žemės sluoksnio ir žemės gelmių riba, nes pastarosios yra išimtinė valstybės nuosavybė. Ši riba yra žemės plutoje (litosferoje) ir eina podirvio uolienų paviršiumi sausumoje ir dugno nuosėdų paviršiumi vidaus vandenyse (Žemės gelmių įstatymo 3 str. 9 d.).

Viršutinė vertikali sklypo savininko teisių riba konkuruoja su valstybės išimtinėmis teisėmis į oro erdvę. Nors Aviacijos įstatyme nedetalizuojama, kur konkrečiai prasideda valstybės teisės į oro erdvę, šias ribas tiksliausia ir racionaliausia nustatyti atsižvelgiant į civilinių orlaivių žemiausio skriejimo ribą.

Tokia riba Europos Sąjungos oro erdvėje šiuo metu yra 300 metrų virš tankiai apgyvendintų didelių miestų rajonų, miestų ir gyvenviečių, taip pat žmonių sambūrio atvirose vietose, o visur kitur – 150 metrų virš aukščiausios kliūties, esančios netoli orlaivio59.

Nurodytas aukštis turėtų būti laikomas žemės sklypo savininko teisių riba de minimis, kuri, atsižvelgiant į būtinybę naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, išimtiniais atvejais teismo gali būti pripažinta ir aukštesne.

Horizontalios privataus žemės sklypo ribos tęsiasi iki pat kito asmens žemės, taigi horizontaliu požiūriu vieno privataus sklypo savininko teisių ribas apibrėžia kito žemės savininko teisių ribos.

Šios ribos ne tik atskiria Skirtingų savininkų žemės valdas, bet dėl viešosios teisės reikalavimų netgi sudaro prielaidų varžyti savininko ūkinę veiklą savo sklype. Pavyzdžiui, aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. D1-91 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1 p. nurodyta, kad statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėti interesai. Nustatomi šie mažiausi atstumai nuo statinių iki gretimo sklypo ribos bei kiti reikalavimai: visuomeninės paskirties statinių iki 8,5 m aukščio – ne mažesnis kaip 3,0 m. Aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui. Atstumas iki žemės sklypo ribos nustatomas nuo kiekvienos skirtingą aukštį turinčios visuomeninės paskirties statinio dalies; kt.

Nors Lietuvoje veikia griežta nekilnojamojo turto kadastro ir registro sistema, skirta teisiniam apibrėžtumui sukurti ir ex ante išvengti brangaus bylinėjimosi dėl turto ribų, tačiau praktiškai tarp gretimų sklypų savininkų vis dėlto kyla teritorinių ginčų. Šiems ginčams spręsti civilinių įstatymų nustatytos specialios taisyklės.

Visų pirma, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar teismas nenusprendžia kitaip (CK 4.45 str.).

Antra, savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui. Savininkas, kuris bendrai naudojasi jo žemės sklypo ribas žyminčiais nekilnojamaisiais daiktais, turi teisę naudotis jais pagal paskirtį tiek, kiek toks naudojimasis netrukdo gretimo sklypo savininkui. Išlaidas minėtiems objektams išlaikyti ir išsaugoti gretimų sklypų savininkai apmoka lygiomis dalimis, jeigu nesusitaria kitaip.

Sklypų ribas žyminčių bendrai naudojamų nekilnojamųjų daiktų vienas sklypo savininkas negali pašalinti arba pakeisti be kito savininko sutikimo. Kitus teisinius kaimyninių sklypų savininkų santykius dėl sklypų ribas žyminčių nekilnojamųjų daiktų nustato bendrosios nuosavybės teisės nuostatos (CK 4.46 str.).

Trečia, žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs šio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo. Tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu gretimame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype, netrukdo naudoti žemės sklypą.

Visais atvejais žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype (CK 4.42 str.).

Žemės sklypo savininko teisių turinys, jų įgyvendinimo ypatumai

Kalbant apie nuosavybės teisės objektus, labai svarbu gebėti juos vieną nuo kito atskirti, todėl reikėtų aptarti erdvinių turto ribų klausimą. Kilnojamųjų daiktų kaip nuosavybės teisės objektų ribas įžvelgti nesunku, nes pagal daikto, pavyzdžiui, automobilio, kontūrus gana aišku, kur jis prasideda ir baigiasi. Kur kas sudėtingiau nustatyti nekilnojamųjų daiktų, o ypač žemės sklypo, erdvines ribas.

Viduramžių Europoje suformuluota maksima – cuius est solum, eius est usque ad coelum et ad inferos („kieno žemė, to ji iki pat Dangaus ir iki pat pragaro“) – šiuolaikinėse valstybėse, kuriose vystoma energetika, pramonė ir aviacija, taikoma ribotai. Geriausias to pavyzdys yra Konstitucijos 47 str., skelbiantis, kad Lietuvos Respublikai išimtinėmis teisėmis priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš jos teritorijos, kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje. Su juo konkuruoja Konstitucijos 23 str., įtvirtinantis nuosavybės neliečiamumą ir jo pagrindu nuosavybės ribas detalizuojantis CK 4.40 str., pagal kurį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti Nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Taip pat žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę ir į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas turi tokias teises, kiek jos neprieštarauja įstatymams ir kiek būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį.

Taigi, žemės sklypas tęsiasi horizontaliai iki kito žemės sklypo, o vertikaliai nuo žemės gelmių iki sklypui priklausančios oro erdvės pabaigos. Todėl dirvožemis, statiniai ir augalai, oro erdvė, vandens telkiniai, miškai, taip pat paviršiuje esančios naudingosios iškasenos yra žemės sklypo sudėtinės dalys.

Atsižvelgiant į šių normų konkurenciją, kyla klausimas – kur konkrečiai baigiasi privatus žemės sklypas ir prasideda valstybės išimtinės teisės tiek vertikaliu, tiek horizontaliu požiūriu?

Vertikalios privataus žemės sklypo ribos prasideda ties viršutinio žemės sluoksnio ir žemės gelmių riba, nes pastarosios yra išimtinė valstybės nuosavybė. Ši riba yra žemės plutoje (litosferoje) ir eina podirvio uolienų paviršiumi sausumoje ir dugno nuosėdų paviršiumi vidaus vandenyse (Žemės gelmių įstatymo 3 str. 9 d.).

Viršutinė vertikali sklypo savininko teisių riba konkuruoja su valstybės išimtinėmis teisėmis į oro erdvę. Nors Aviacijos įstatyme nedetalizuojama, kur konkrečiai prasideda valstybės teisės į oro erdvę, šias ribas tiksliausia ir racionaliausia nustatyti atsižvelgiant į civilinių orlaivių žemiausio skriejimo ribą.

Tokia riba Europos Sąjungos oro erdvėje šiuo metu yra 300 metrų virš tankiai apgyvendintų didelių miestų rajonų, miestų ir gyvenviečių, taip pat žmonių sambūrio atvirose vietose, o visur kitur – 150 metrų virš aukščiausios kliūties, esančios netoli orlaivio59.

Nurodytas aukštis turėtų būti laikomas žemės sklypo savininko teisių riba de minimis, kuri, atsižvelgiant į būtinybę naudoti žemės sklypą pagal paskirtį, išimtiniais atvejais teismo gali būti pripažinta ir aukštesne.

Horizontalios privataus žemės sklypo ribos tęsiasi iki pat kito asmens žemės, taigi horizontaliu požiūriu vieno privataus sklypo savininko teisių ribas apibrėžia kito žemės savininko teisių ribos.

Šios ribos ne tik atskiria Skirtingų savininkų žemės valdas, bet dėl viešosios teisės reikalavimų netgi sudaro prielaidų varžyti savininko ūkinę veiklą savo sklype. Pavyzdžiui, aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. D1-91 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 3 priedo 1 p. nurodyta, kad statiniai turi būti išdėstomi sklype taip, kad nebūtų pažeisti gretimų sklypų savininkų ar naudotojų teisėti interesai. Nustatomi šie mažiausi atstumai nuo statinių iki gretimo sklypo ribos bei kiti reikalavimai: visuomeninės paskirties statinių iki 8,5 m aukščio – ne mažesnis kaip 3,0 m. Aukštesniems visuomeninės paskirties statiniams šis atstumas didinamas 0,5 m kiekvienam papildomam statinio aukščio metrui. Atstumas iki žemės sklypo ribos nustatomas nuo kiekvienos skirtingą aukštį turinčios visuomeninės paskirties statinio dalies; kt.

Nors Lietuvoje veikia griežta nekilnojamojo turto kadastro ir registro sistema, skirta teisiniam apibrėžtumui sukurti ir ex ante išvengti brangaus bylinėjimosi dėl turto ribų, tačiau praktiškai tarp gretimų sklypų savininkų vis dėlto kyla teritorinių ginčų. Šiems ginčams spręsti civilinių įstatymų nustatytos specialios taisyklės.

Visų pirma, jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo. Riboženklių pastatymo išlaidas privalo atlyginti abi šalys lygiomis dalimis, jeigu kitaip nenustato jų tarpusavio santykius reguliuojantys susitarimai ar teismas nenusprendžia kitaip (CK 4.45 str.).

Antra, savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui. Savininkas, kuris bendrai naudojasi jo žemės sklypo ribas žyminčiais nekilnojamaisiais daiktais, turi teisę naudotis jais pagal paskirtį tiek, kiek toks naudojimasis netrukdo gretimo sklypo savininkui. Išlaidas minėtiems objektams išlaikyti ir išsaugoti gretimų sklypų savininkai apmoka lygiomis dalimis, jeigu nesusitaria kitaip.

Sklypų ribas žyminčių bendrai naudojamų nekilnojamųjų daiktų vienas sklypo savininkas negali pašalinti arba pakeisti be kito savininko sutikimo. Kitus teisinius kaimyninių sklypų savininkų santykius dėl sklypų ribas žyminčių nekilnojamųjų daiktų nustato bendrosios nuosavybės teisės nuostatos (CK 4.46 str.).

Trečia, žemės sklypo savininkas turi teisę nupjauti ir pasilikti sau kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknis ir šakas, esančias jo žemės sklype, prieš tai įspėjęs šio žemės sklypo savininką ir nustatęs terminą jas pašalinti, bet per nustatytą terminą nesulaukęs jų pašalinimo. Tokia teisė nesuteikiama žemės sklypo savininkui, jeigu gretimame sklype augančių medžių, krūmų, kitų augalų šaknys ir šakos, esančios jo žemės sklype, netrukdo naudoti žemės sklypą.

Visais atvejais žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype (CK 4.42 str.).

Statiniai kaip nuosavybės teisės objektai

Atskirų nuosavybės teisės į statinius įgijimo būdų ypatumai

Ar gali namo savininku tapti silpnaprotyste sergantis asmuo? Kodėl?

Paaiškinkite teisinio reguliavimo, susijusio su gyvūnais kaip nuosavybės teisės objektais, ypatumus.

Kokias teises privatūs asmenys gali turėti į oro erdvę?

Kam priklauso žemėje rastos naudingosios iškasenos?

Ar atliekos yra daiktas? Ar nuosavybės objektui būtina turėti ekonominę vertę?

Ar tai, kad įstatymai ar kiti teisės aktai nedraudžia (nenumato atsakomybės) savininkui įgyvendinti teises tam tikru būdu reiškia, jog savininkas taip gali įgyvendinti savo teises? Kodėl?

Bendrieji ir specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai

Šitam klausimui yra vienas svarbus niuansas: nors pavadinimas yra „Bendrieji ir specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai“, tavo pateiktoje medžiagoje pagrindinis dėmesys skiriamas nuosavybės teisės įgijimo sampratai, pirminiams ir išvestiniams pagrindams bei teisiniam pagrindui ir įgijimo būdui. Todėl egzamine atsakyčiau pagal būtent šią dėstytojo logiką.

Nuosavybės teisės įgijimas – tai įstatyme numatytų juridinių faktų pagrindu realizuojamas konkretaus turto teisinis priskyrimas konkretaus asmens absoliučiai valdžiai. Įgijęs nuosavybės teisę asmuo įgyja teisinę apsaugą, o nuosavybės teisės įgijimo pagrindai leidžia nustatyti, koks turtas ir kuriam asmeniui priklauso.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai pirmiausia skirstomi į pirminius ir išvestinius.

Pirminis nuosavybės teisės įgijimas yra toks įgijimas, kai įgijėjui sukuriama nauja nuosavybės teisė, neatsižvelgiant į tai, ar konkretus turtas anksčiau kam nors priklausė. Paprastai pirminiu būdu įgyta nuosavybės teisė yra laisva nuo ankstesnių suvaržymų, jeigu įstatymas nenustato kitaip.

Pirminio įgijimo pagrindus galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes.

Pirma, nuosavybės teisė gali būti įgyjama sukūrimo pagrindu, kai sukuriamas naujas daiktas ar kitas turtas arba naujas daiktas sukuriamas perdirbant kitą daiktą.

Antra, nuosavybės teisė gali būti įgyjama užvaldymo, arba occupatio, pagrindu. Tokiu atveju pasisavinamas bešeimininkis daiktas ar kitas įstatymo numatytas objektas, pavyzdžiui, radinys, lobis, laukinis gyvūnas ar tam tikrais atvejais svetimo nevaldomo daikto vaisiai.

Trečia, nuosavybės teisė gali būti įgyjama prijungimo, arba accessio, ir atskyrimo, arba separatio, pagrindais. Prijungimo atveju nuosavybės teisės įgijimas susijęs su daiktų tarpusavio teisinio ryšio pasikeitimu, pavyzdžiui, antraeilio daikto prijungimu prie pagrindinio. Atskyrimo atveju įgyjama nuosavybės teisė į iš kito daikto atsiradusius ar nuo jo atskirtus daiktus.

Ketvirta, galimas svetimo turto savarankiškas perėmimas. Šiuo atveju egzistuojantis turtas įgyjamas neperimant ankstesnio savininko nuosavybės teisės – ankstesnė teisė pasibaigia, o įgijėjui sukuriama nauja nuosavybės teisė. Savarankiškam perėmimui priskiriami viešojo pobūdžio atvejai, tokie kaip ekspropriacija, konfiskacija, rekvizicija ar nacionalizacija, taip pat privatūs atvejai – sąžiningas įgijimas ir įgyjamoji senatis.

Išvestinis nuosavybės teisės įgijimas reiškia jau egzistuojančios nuosavybės teisės perėjimą kitam asmeniui. Išvestinio įgijimo atveju perduodamas ne tik pats turtas, bet ir ankstesnio savininko nuosavybės teisė kartu su jos suvaržymais ir kitais ypatumais. Kitaip tariant, įgijėjas perima nuosavybės teisę su jos „istorija“.

Pagrindiniai išvestinio įgijimo atvejai yra turto perleidimo sandoriai, paveldėjimas, subrogacija, juridinio asmens reorganizavimas ar likvidavimas ir kiti įstatyme numatyti pagrindai.

Kiekvienam nuosavybės teisės įgijimui svarbūs du elementai – teisinis pagrindas ir įgijimo būdas.

Teisinis pagrindas yra juridinis pagrindas, pateisinantis nuosavybės teisės įgijimą. Juo gali būti daiktinė teisė, sandoris, administracinis aktas arba tiesiogiai įstatymas.

Įgijimo būdas – tai faktinis veiksmas, kurį atlikus užbaigiamas nuosavybės teisės įgijimo procesas ir asmuo įgyja nuosavybės teisę. Toks veiksmas gali būti, pavyzdžiui, turto sukūrimas, užvaldymas ar perdavimas.

Nuosavybės teisės įgijimo nereikia tapatinti su jau egzistuojančios savininko teisės gynimu. Pavyzdžiui, kai savininkui daiktas grąžinamas vindikacijos ar restitucijos būdu, jis neįgyja naujos nuosavybės teisės – jam grąžinamas turtas, į kurį jo nuosavybės teisė jau egzistavo.

Taigi nuosavybės teisė įgyjama įstatyme numatytų juridinių faktų pagrindu. Esminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindų skirstymas yra į pirminius ir išvestinius: pirminio įgijimo atveju įgijėjui sukuriama nauja nuosavybės teisė, o išvestinio įgijimo atveju perimama jau egzistuojanti ankstesnio savininko nuosavybės teisė.

Šitam klausimui svarbiausia išmokti karkasą

Jeigu reikėtų viską atsiminti iš galvos, dėliočiau taip:

NUOSAVYBĖS ĮGIJIMAS
→ juridiniai faktai
→ turtas priskiriamas konkretaus asmens absoliučiai valdžiai.

Tada svarbiausias išsišakojimas:

PIRMINIS → NAUJA teisė
IŠVESTINIS → PERIMAMA sena teisė

Pirminiams prisimink:

S – U – P – A – SP

Sukūrimas → sukuriu.
Užvaldymas → užvaldau.
Prijungimas → prijungiu.
Atskyrimas → atskiriu.
Savarankiškas Perėmimas → perimu turtą, bet ne seno savininko teisę.

Išvestiniams daug paprasčiau:

SANDORIS – PAVELDĖJIMAS – SUBROGACIJA – JURIDINIO ASMENS PABAIGA – KITI.

Ir dar viena pora, kurią būtinai mokėčiau:

TEISINIS PAGRINDAS → kodėl teisiškai galiu įgyti?
ĮGIJIMO BŪDAS → ką faktiškai reikia padaryti, kad įgyčiau?

Pavyzdžiui, perkant daiktą: sutartis gali būti teisinis pagrindas, o daikto perdavimas – nuosavybės teisės įgijimo būdas.

Kas čia gali suklaidinti

Labai svarbus skirtumas:

Savarankiškas perėmimas yra PIRMINIS, nors turtas prieš tai galėjo priklausyti kitam.

Kodėl? Nes tu neperimi seno savininko nuosavybės teisės. Jo teisė pasibaigia, o tau sukuriama nauja.

Todėl:

„Ar daiktas anksčiau turėjo savininką?“ nėra pagrindinis kriterijus.

Klausk:

„Ar aš perimu ankstesnio savininko nuosavybės teisę, ar man sukuriama nauja?“

Jeigu nauja → pirminis.
Jeigu perimi egzistuojančią → išvestinis.

Ir egzamino pabaigai labai stiprus vienas sakinys:

„Esminis skirtumas tarp pirminio ir išvestinio įgijimo yra tas, kad pirminio įgijimo atveju sukuriama nauja nuosavybės teisė, o išvestinio – perimama jau egzistuojanti ankstesnio savininko nuosavybės teisė kartu su jos teisine istorija.“

Jeigu šitą + pirminių rūšis + išvestinių pavyzdžius + pagrindas/būdas pasakysi tvarkingai, klausimo esmę būsi atskleidęs.

Pirminiai ir išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, jų ypatumai

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas

Nuosavybės teisių įgijimas yra įstatyme numatytų juridinių faktų pagrindu realizuojamas konkretaus turto teisinis priskyrimas konkretaus asmens absoliučiai valdžiai. Dėl nuosavybės teisių įgijimo turtą pasisavinęs asmuo įgyja teisinę apsaugą, o daiktinė teisė pagal atskirus įgijimo pagrindus leidžia nustatyti, koks turtas kuriam asmeniui priklauso, taigi atlieka savo pirminę reguliacinę funkciją. Tai visai civilinei apyvartai ypač svarbus teisės institutas, kuriuo įgyvendinamas ir civilinei teisei mažiau būdingas paskirstomasis teisingumas.

Nuosavybės teisių įgijimo pagrindai

Pirminiai pagrindai	Išvestiniai pagrindai
Sukūrimas	Perleidimo sandoris
Užvaldymas	Juridinio asmens pabaiga
Prijungimas	Subrogacija
Atskyrimas	Paveldėjimas
Savarankiškas perėmimas	Kiti
Viešasis
Privatusis

Nuosavybės teisių įgijimas gali būti pirminis arba išvestinis. Pirminis įgijimas yra tada, kai nustatoma nauja nuosavybės teisė į turtą, neatsižvelgiant į tai, ar tas turtas kam nors priklausė jo įgijimo momentu. Pirminio įgijimo pagrindu įgyta nuosavybės teisė yra laisva nuo bet kokių suvaržymų, jai taikomi tik bendrieji nuosavybės teisių ribojimai, jei kitaip nenumatyta įstatyme (pvz., CK 4.9 str. 3 d.).

Nuosavybės teisių pirminio įgijimo šaltiniai yra užvaldymas, žemė, kapitalas (gamybos priemonės) ir darbas. Pirminio įgijimo pagrindus patogumo dėlei galima suskirstyti į kelias grupes.

Pirma, nuosavybės teisė gali būti įgyjama naujo turto sukūrimo (angl. creation) pagrindais, t. y. sukuriant pagrindinį daiktą (kitą turtą) arba perdirbant naują daiktą iš kito daikto.

Antra, nuosavybės teisė gali būti įgyjama užvaldymo pagrindais (lot. occupatio) pasisavinant jau gamtoje esantį bešeimininkį daiktą (apleistą žemės sklypą, radinį, lobį, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, kt.), į jį panašius daiktus (laukinius gyvūnus, įskaitant laukines bites) bei užvaldant nevaldomo svetimo daikto vaisius.

Trečia, nuosavybės teisė gali būti įgyjama modifikuojant daiktų teisines sąsajas: prijungimo (lot. accessio) pagrindais įgyjant nuosavybės teisę į antraeilius daiktus ar susijungus keliems lygiaverčiams daiktams; atskyrimo (lot. separatio) pagrindais įgyjant iš svetimo daikto kylančius daiktus.

Ketvirta, nuosavybės teisė gali būti įgyjama svetimo turto savarankiško perėmimo (angl. takeover) pagrindais, t. y. kai egzistuojantis turtas įgyjamas neperimant ankstesnės nuosavybės teisės, kurios vietoje įgijėjui sukuriama nauja nuosavybės teisė. Šiai grupei priklauso valstybės taikomas nusavinimas (ekspropriacija, konfiskacija, rekvizicija, neatlygintinė nacionalizacija), sąžiningas įgijimas ir įgyjamoji senatis.

Išvestinis įgijimas – esamos nuosavybės teisės perleidimas kitam asmeniui sandoriais, subrogacija, paveldėjimu, reorganizavimu ar kitais pagrindais. Skirtingai nuo savarankiško perėmimo, perduodamas ne tik daiktas, bet ir nuosavybės teisė į jį kartu su visais jos suvaržymais bei kitais ypatumais. Kitaip tariant, perleidžiamas daiktas su jo nuosavybės teisės „istorija“.

Kiekvieno nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, kaip juridinio fakto, atsiradimo prielaida yra jo galiojantis teisinis pagrindas, o sąlyga – tinkamai įgyvendintas įgijimo būdas. Įgijimo teisiniai pagrindai yra daiktinė teisė, sandoris, administracinis aktas arba tiesiogiai įstatymas. Įgijimo būdas yra faktinis veiksmas, kuris turi būti atliktas, kad nuosavybės teisių įgijimo procesas būtų užbaigtas ir asmuo įgytų nuosavybės teisę.

Dažniausiai tai yra turto sukūrimas ir užvaldymas. Tam tikrais atvejais šie abu elementai gali sutapti, pavyzdžiui, sandoris, pagal kurį nuosavybės teisė į daiktą pereina nuo sandorio sudarymo momento, yra ir nuosavybės teisių įgijimo teisinis pagrindas ir būdas.

Nuosavybės teisių įgijimas netapatintinas su turto savininkui grąžinimu ginant jo teises. Pavyzdžiui, priteisiant daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taikant restituciją ar atkuriant nuosavybės teises, savininkui perduodamas turtas, kurio objektu yra jau egzistuojančios ir jam priskirtos nuosavybės teisės.

Nors nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą praktiniu požiūriu itin panašus į nuosavybės teisių pirminį įgijimą administraciniu aktu, išties tai yra specialiojo įstatymo pagrindu vykdomas pažeistų nuosavybės teisių pripažinimo ir apgynimo procesas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje aiškiai pabrėžta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.

Nuosavybės teisės prarandamos taip pat įvairių juridinių faktų, dalis kurių sutampa su kito asmens nuosavybės teisių į tą patį daiktą įgijimu, pagrindu. Visus šiuos pagrindus, kai prarandamos nuosavybės teisės į daiktą, galima suskirstyti į tris grupes:

1. daikto išnykimas;

2. daikto ir nuosavybės teisių perleidimas kitam asmeniui;

3. daikto praradimas neperleidus nuosavybės teisių.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų klasifikavimas ir atskirų pagrindų ypatumai

Išvestinis nuosavybės teisės įgijimas

Šitas klausimas yra apie išvestinį nuosavybės teisės įgijimą, ir čia egzamine svarbiausia ne perpasakoti visas išimtis, o parodyti, kad supranti kas tai yra, kuo jis skiriasi nuo pirminio įgijimo, kokios jo sąlygos ir kada nuosavybė pereina. Medžiagoje būtent tai ir yra pagrindinė ašis.

Išvestinis nuosavybės teisės įgijimas yra jau egzistuojančios nuosavybės teisės perėjimas iš vieno asmens kitam. Šiuo atveju nauja nuosavybės teisė nėra sukuriama – įgijėjas perima ankstesnio savininko turėtą teisę kartu su jos suvaržymais, apribojimais ir daikto žuvimo ar sugedimo rizika.

Išvestiniam įgijimui taikoma CK 4.48 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė nemo dat quod non habet – niekas negali perduoti daugiau teisių, negu pats turi. Todėl naujasis savininkas paprastai įgyja tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo ankstesnis savininkas.

Išvestinis nuosavybės teisės įgijimas gali būti singuliarinis arba universalus. Singuliarinio teisių perėjimo atveju pereina teisės į konkretų individualiai apibrėžtą objektą, pavyzdžiui, automobilį pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Toks perėjimas būdingas pirkimo–pardavimo, mainų, dovanojimo ir kitiems sandoriams. Universaliojo teisių perėjimo atveju pereina visa asmens patrimonija arba jos abstrakti dalis. Taip dažniausiai yra paveldėjimo, juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo atvejais.

Analizuojant išvestinį nuosavybės teisės įgijimą reikia nustatyti tris pagrindinius elementus: nuosavybės teisės perėjimo pagrindą, būdą ir momentą.

Pirma, nuosavybės teisę gali perduoti tik asmuo, turintis teisę disponuoti turtu. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį tai paprastai yra pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Jeigu turtą perduoda asmuo, neturintis teisės juo disponuoti, nuosavybės teisė paprastai nepereina.

Antra, turi būti galiojantis nuosavybės teisės perleidimo pagrindas – causa arba titulus. Tokiu pagrindu gali būti pirkimo–pardavimo sutartis, administracinis aktas, testamentas, sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo ir kiti juridiniai faktai. Lietuvos teisėje nuosavybės perdavimas yra kauzalinis, todėl, jeigu nuosavybės perleidimo pagrindas negalioja, paprastai nėra ir pagrindo nuosavybės teisei pereiti.

Trečia, būtina laikytis nuosavybės teisės perėjimo būdo – modus. Pagrindinis nuosavybės teisės perėjimo būdas tarp gyvų asmenų yra daikto perdavimas, arba traditio. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį įgijėjas nuosavybės teisę paprastai įgyja nuo daikto perdavimo momento, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato kitaip. Perdavimo esmė yra ta, kad įgijėjui turi būti sudaryta reali galimybė naudotis daiktu pagal jo paskirtį.

Tačiau traditio taisyklė yra dispozityvi, todėl šalys tam tikrais atvejais gali susitarti, kad nuosavybės teisė pereis anksčiau arba vėliau negu faktiškai perduodamas daiktas.

Kai nuosavybės teisė pereina dar iki daikto perdavimo, tai vadinama konsensualiniu perleidimu arba solo consensu. Toks susitarimas galimas ne visais atvejais ir yra ribojamas, pavyzdžiui, kai taikomos specialios nekilnojamojo turto, realinių sutarčių, būsimų ar neidentifikuotų daiktų bei tam tikrų finansinių priemonių perleidimo taisyklės.

Kai nuosavybės teisė pereina vėliau negu daiktas perduodamas, taikomas nuosavybės teisės išlaikymas. Pagal CK 4.49 straipsnio 3 dalį sutartyje galima numatyti, kad nuosavybės teisė pereis tik įvykdžius tam tikrą sąlygą, pavyzdžiui, visiškai atsiskaičius už daiktą. Tokiu atveju daiktas gali būti perduotas pirkėjui, tačiau nuosavybės teisė iki nustatytos sąlygos įvykdymo lieka pardavėjui.

Atskiras atvejis yra nuosavybės teisės perėjimas mortis causa. Paveldėjimo atveju teisės į palikimą siejamos su palikėjo mirtimi, tačiau įpėdinis palikimą turi priimti įstatymo nustatyta tvarka. Universalus teisių perėjimas taip pat būdingas juridinių asmenų reorganizavimo ir likvidavimo atvejams.

Taigi išvestinio nuosavybės teisės įgijimo esmė yra ta, kad įgijėjas ne sukuria naują nuosavybės teisę, o perima ankstesnio savininko jau turėtą teisę. Todėl būtina nustatyti, ar perleidėjas turėjo teisę disponuoti turtu, ar egzistavo galiojantis perleidimo pagrindas, koks buvo nuosavybės teisės perdavimo būdas ir kuriuo momentu nuosavybės teisė perėjo įgijėjui.

Ką čia būtinai išmokčiau

Jeigu egzamine „užstrigtum“, atsakymą galima pastatyti ant 4 žodžių:

IŠVESTINIS = PERIMAMA jau egzistuojanti teisė.

Tada:

1. Kas perduoda? → savininkas / turintis ius disponendi.
2. Kodėl pereina? → turi būti galiojantis causa / titulus.
3. Kaip pereina? → modus, dažniausiai traditio.
4. Kada pereina? → paprastai nuo perdavimo, bet gali būti anksčiau – solo consensu arba vėliau – nuosavybės teisės išlaikymas.

Ir dar dvi labai vertingos egzamino frazės:

„Nemo dat quod non habet – niekas negali perduoti daugiau teisių, negu pats turi.“

„Lietuvos teisėje nuosavybės teisės perdavimas yra kauzalinis, todėl nuosavybės teisės perėjimas priklauso nuo galiojančio perleidimo pagrindo.“

Jeigu tai pasakai ir dar paaiškini causa → modus → momentas, jau parodai dėstytojui, kad supranti šito klausimo konstrukciją, o ne tik išmokai tekstą.

4.1. Pirminis nuosavybės teisių įgijimas

4.1. Pirminis nuosavybės teisių įgijimas

4.1.1. Sukūrimas

Naujas turtas atsiranda natūraliai gamtoje arba jį sukūrus žmogaus darbu. Kad taptų nuosavybės teisės objektu, turtas turi būti įgytas įstatyme nustatytu pagrindu, antraip jis bus tik bešeimininkis. Nepaisant to, kad naujas turtas gana dažnai yra sukuriamas žmogaus pastangomis, tačiau paprastai nuosavybės teisės į naujai sukurtą daiktą įgyjamos visiškai kitais pagrindais ir tik jų netaikant pats sukūrimo faktas lemia ir nuosavybės teisių įgijimą.

Šiandien Europos šalyse vyraujančioje kapitalistinėje gamyboje didžioji dalis nuosavybės teisių į naujai pagamintus daiktus įgyjama prijungimo pagrindu, pavyzdžiui, statiniai prijungiami prie žemės nuosavybės teisės, pramonės produkcija prijungiama prie ją gaminančių įrenginių nuosavybės teisės, vaisiai prijungiami prie juos vedančio pagrindinio daikto savininko nuosavybės teisės. Todėl naujo daikto pagaminimas yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo pagrindas tik tada, kai netaikomas prijungimas, o tai yra kur kas retesni ir ekonominiu požiūriu mažiau svarbūs atvejai.

Kitaip tariant, naujo daikto pagaminimas visada lemia nuosavybės teisių įgijimą, tačiau dažniausiai ne sukūrimo, o prijungimo pagrindu. Tačiau naujo turto sukūrimas yra gana dažnas atvejis sukuriant nuosavybės teises į nematerialųjį turtą – intelektinę nuosavybę, finansinį turtą, turtines teises. Pavyzdžiui, paskolos sutartis yra pirminis nuosavybės teisių į kreditoriaus reikalavimą atsiradimo pagrindas. Turint omenyje nematerialiojo turto vertę ir reikšmę šiuolaikinėje ekonomikoje, naujo turto sukūrimas išlieka svarbiu nuosavybės teisių įgijimo pagrindu, nors jo reikšmė materialių daiktų sukūrimo atžvilgiu, kaip minėta, yra tik antraeilė. Tuo tarpu nuosavybės teisės į kitą nematerialiojo turto grupę – skaitmeninį turtą dažniausiai sukuriamos prijungimo pagrindu – kaip darbo informacinėmis technologijomis (šiuolaikinėmis gamybos priemonėmis) rezultatas.

Naujo turto sukūrimo, kaip savarankiško nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, teisinis pagrindas yra įstatymas, o būdas – turto faktinis sukūrimas. Sukuriant naują turtą asmuo tampa savininku dėl savo įdėto darbo (pastangų) ir medžiagų. Iš CK 4.47 str. įtvirtintų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų sukūrimui priskirtinas naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 p.), kuris apima ir naujo daikto pagaminimą atlikus esminį kito daikto perdirbimą (CK 4.55–4.56 str.), o nematerialiojo turto atžvilgiu – sandoris (CK 4.47 str. 1 p.), kuriuo sukuriamas naujas daiktinių teisių objektas.

Kai asmuo pats sukuria turtą sau, jis iškart tampa jo savininku, nes tam įdeda savo pastangas ir išteklius. Keliems asmenims sukūrus pagrindinį daiktą, jie tampa to turto bendraturčiais vien CK 4.47 str. 4 p. pagrindu ir tam net nebūtina sudaryti jungtinės veiklos sutarties. Kai asmuo pas rangovą užsako pagaminti kilnojamąjį daiktą, nuosavybės teises į šį daiktą pirmiausiai įgyja rangovas, o vėliau jas perleidžia užsakovui (CK 6.645 str. 2 d.), todėl užsakovas įgyja nuosavybės teises išvestiniu pagrindu (CK 4.47 str. 1 p.).

Kaip minėta, naujo daikto pagaminimas gali būti savarankišku nuosavybės teisių įgijimo pagrindu tik tada, kai netaikomas prijungimas, o jis nebus taikomas tik kilnojamojo pagal prigimtį daikto gamybos procese, jei: pirma, nebuvo esminio gamybos priemonių panaudojimo (pvz., daiktas sukurtas rankų darbu) arba, antra, daiktas buvo perdirbtas panaudojant svetimą medžiagą. Kitu atveju veikia CK 4.14 str. 1 d. įtvirtinta prijungimo nuostata, pagal kurią antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

Prijungimas veikia ne tik daiktus, bet ir subordinuotas turtines teises, todėl užtikrinimo teisės paprastai įgyjamos jas prijungiant prie kreditoriaus reikalavimo nuosavybės ir jas ištinka šios teisės likimas (akcesoriškumo principas). Be to, jei gamybos priemonė yra naudojama ne savininko, o uzufruktoriaus, nuomininko ar kito asmens, turinčio teisę į jos pajamas, nuosavybės teisę į gamybos procese sukurtą produkciją teisėtas naudotojas įgyja atskyrimo pagrindu. Taigi ir šiuo atveju nuosavybės teises sukuria ne pats naujo daikto pagaminimas per se, bet kitas juridinis faktas – gamybos rezultato atskyrimas nuo gamybos priemonių teisinio režimo panaikinant jų subordinacinį ryšį.

Specialusis nuosavybės teisių įgijimo į naujai pagamintą daiktą atvejis yra daikto perdirbimas (lot. specificatio), pavyzdžiui, sulčių išspaudimas iš vaisių, patiekalo pagaminimas iš maisto produktų arba drabužio pasiuvimas iš audinio. Šiuo aspektu CK 4.55 str. reglamentuojamas daikto pagaminimas iš svetimos medžiagos, o CK 4.56 str. – naujo daikto pagaminimas iš savos ir iš svetimos medžiagos.

Pagal šiuose straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, asmeniui, kuris tampa tokio naujai pagaminto daikto savininku, nustatyti reikšmingos aplinkybės yra pagaminusio daiktą asmens sąžiningumas (nesąžiningumas) bei svetimos medžiagos, iš kurios pagamintas daiktas, ir darbo, panaudoto gaminant tokį daiktą (jeigu naujas daiktas pagamintas iš savos ir iš svetimos medžiagos, tai savos medžiagos ir darbo, panaudoto gaminant daiktą), verčių santykis.

Perdirbimo atveju savininku tampa sąžiningas asmuo, kurio indėlis į naujo daikto vertę yra didesnis. Jei daiktą perdirbęs asmuo buvo nesąžiningas, nuosavybės teisių į naują daiktą jis neįgyja.

4.1.2. Užvaldymas

Užvaldymo (lot. occupatio) pagrindais nuosavybės teisė atsiranda pasisavinant bešeimininkį daiktą (apleistą žemės sklypą, radinį, lobį, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, kt.), taip pat į jį panašius objektus (laukinius gyvūnus, įskaitant laukines ir namines bites) bei nevaldomo svetimo daikto vaisius. Bendra visiems šiems pagrindams tai, kad nuosavybės teisė įgyjama laisvai, paprasčiausiu užvaldymu, nereikalaujant sulaukti, kol sueis įgyjamoji senatis. Užvaldymo pagrindas yra įstatymas, o būdas – faktinės daikto kontrolės įgijimas.

Pirminiu pagrindu pasisavinti daiktai toliau civilinėje apyvartoje dalyvauja išvestinio įgijimo pagrindais, dažniausiai perleidimo sandoriais. Tačiau pasisavinimo taisyklės taikomos tik tiek, kiek to neapima atitinkamų daiktų išvestinio įgijimo pagrindas, pavyzdžiui, jei į pirkėjo avilį atskridęs bičių spiečius yra jam teisėtai parduotas, bičių atskridimas laikytinas ne vienašaliu bešeimininkio daikto užvaldymu, o daikto įgijimu pagal sutartį.

Pagal CK 4.57 str. įtvirtintą teisinį reguliavimą bešeimininkiu daiktu (lot. res nullius) laikomas kiekvienas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas, išskyrus sąžiningai įgytą ir teisėtai valdomą daiktą, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į tokį daiktą.

Remiantis CK 4.58 str. 1 d. įtvirtintu teisiniu reguliavimu bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Ši imperatyvi taisyklė be išlygų taikoma tik dėl bešeimininkio žemės sklypo, kuris gali būti įgyjamas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu. Kiti nekilnojamieji pagal prigimtį daiktai – statiniai ir augalija, remiantis CK 4.40 str., yra žemės sklypo savininko nuosavybė, todėl gali būti bešeimininkiais tik kartu su bešeimininkiu žemės sklypu. Jei statiniai ar augalija stovi ant žemės sklypo, kuris turi savininką, tada jie net netampa bešeimininkiais, todėl ir CK 4.58 str. 1 d. nėra taikoma.

Kilnojamiesiems daiktams aktuali CK 4.58 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tai draudžia įstatymas arba tokio daikto pasisavinimu pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą (teisė į lobį, radinį ir pan.).

Vadinasi, pagal CK 4.58 str. 1 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybė ir savivaldybė gali įgyti nuosavybės teise tik tokius kilnojamuosius bešeimininkius daiktus, kurių kiti asmenys neturi teisės įgyti nuosavybės teise arba, nors ir turi tokią teisę, jos neįgyvendina.

Pavyzdžiui, pagal CK 4.62 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu per šešis mėnesius nuo pamesto daikto radimo dienos nepaaiškėja jį pametęs asmuo, radinys neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis. Tačiau jeigu daiktą radęs asmuo nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, t. y. neįgyvendina teisės įgyti radinį nuosavybės teise, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn.

CK 4.58 str. 1 d. nustatytos valstybės ir savivaldybių teisės įgyti nuosavybės teise bešeimininkius daiktus įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“.

Šiuo nutarimu patvirtintų bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2 p. nustatyta, kad daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja (raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais praneša Mokesčių inspekcijai ar kitai CK 4.58 str. 1 d. numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kuri vėliau kreipiasi į teismą) ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo, kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Tai bendrosios taisyklės, taikytinos tiek, kiek tam tikruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Pavyzdžiui, Muitinės įstatymo 60 str. 1 d. nustatyta, kad muitinės arba kitų Lietuvos Respublikos valstybės institucijų sulaikytos ne Sąjungos prekės, neturinčios savininko arba kurių savininkas nežinomas, pereina valstybės nuosavybėn pagal muitinės pareiškimą vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 952/2013 199 str. ir Reglamento (ES) 2015/2447 249 str. 2 d.

Civiliniai įstatymai detalizuoja atskirų bešeimininkių kilnojamųjų daiktų rūšių pirminį įgijimą. CK įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato skirtingus subjektus ir skirtingas sąlygas įgyjant nuosavybės teises į radinį, lobį, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus bei kitus kilnojamuosius daiktus, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė.

Pagal CK 4.62 str. 1 d. radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. Kad būtų pagrindas rastąjį daiktą vertinti kaip radinį, jis turi būti kilnojamasis pagal prigimtį daiktas ir iš faktinių aplinkybių turi būti aišku, kad savininkas nėra to daikto atsisakęs išmesdamas jį, kad daiktas nėra padėtas ir tokiu būdu savininko laikomas (saugomas). Tai yra daiktą savininkas turi būti praradęs prieš savo valią, pavyzdžiui, daiktas iškrito asmeniui iš kišenės, rankinės, transporto priemonės, laikinai pasidėjęs daiktą viešoje vietoje, pamiršo jį pasiimti ir panašiai.

Nuosavybės teisę asmuo, kuris rado tokį daiktą, gali įgyti į jį tik tuo atveju, jeigu nėra žinomas jį pametęs asmuo (jeigu daiktą pametęs asmuo yra žinomas, daiktą radęs asmuo privalo jam grąžinti daiktą), jeigu radęs daiktą asmuo per savaitę nuo radimo dienos pranešė apie radinį policijai ir jį saugojo šešis mėnesius (kai radinys buvo perduotas policijai, jeigu sutinka atlyginti jo išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas) ir jeigu per šį laikotarpį nepaaiškėja daiktą pametęs asmuo.

Jeigu radęs asmuo nesutinka kompensuoti radinio išlaikymo ir kitų su juo susijusių išlaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o šiam asmeniui atlyginamos su radiniu susijusios turėtos išlaidos.

Nuosavybės teise negali būti įgyjamas radinys, kuris dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės. Toks daiktas turi būti parduotas, o jeigu nėra galimybės jį parduoti, sunaikintas. Nuosavybės teisę asmuo, kuris rado tokį daiktą, gali įgyti tik į pinigus, gautus už parduotą daiktą, išskaičiavus sumą, panaudotą radiniui išlaikyti, parduoti ir paskelbti apie radimą, jeigu per šešis mėnesius nuo daikto, kuris buvo parduotas kaip greitai gendantis, radimo dienos nepaaiškėja asmuo, pametęs tokį daiktą.

Šešių mėnesių terminas, per kurį turi būti saugomas rastas daiktas, skaičiuojamas nuo daikto radimo dienos, bet ne nuo pranešimo apie radinį policijai dienos. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik CK 4.62 str. 3 d., bet ir CK 4.63 str. 4 d.62 nustatytą teisinį reguliavimą. Kadangi po šešių mėnesių nuo daikto radimo dienos, nepaaiškėjus jo savininkui, daiktą radęs asmuo įgyja nuosavybės teisę į tokį daiktą, tai daiktas nebegali būti išreikalautas vindikaciniu ieškiniu, nes ankstesnio savininko teisės pasibaigia.

Toks reguliavimas neturėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis pametusiojo teisę susigrąžinti prieš jo valią prarastą daiktą, priešingai, radinio institutas nustato operatyvesnę ir greitesnę už teisminę vindikaciją administracinio pobūdžio procedūrą. Skirtingai nei kitais atvejais, kai savininkas kilnojamąjį daiktą praranda prieš savo valią ir turi galimybę per trejus metus nuo praradimo dienos išreikalauti jį iš svetimo sąžiningo neteisėto valdymo pagal CK 4.96 str. 1 d., pametęs daiktą asmuo, atsižvelgiant į CK 4.62 str. 2 d. nustatytą reikalavimą daiktą radusiam asmeniui pranešti apie tai policijai, žino, kad ieškant pamesto daikto reikia kreiptis į policiją.

CK 4.62 str. 4 d. nustatyta, kad teisės aktai gali numatyti kitokią radinių teisinio reglamentavimo tvarką. Specialiai yra reglamentuojami santykiai, susiję su specifinius požymius turinčių daiktų (kaip antai ribotai apyvartoje esančių daiktų) radimu. Pavyzdžiui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 35 str. reglamentuojami santykiai, susiję su ginklais ir šaudmenimis kaip radiniais.

Kadangi tiek ginklai, tiek šaudmenys dėl pavojingumo yra ribotai esantys apyvartoje daiktai ir tik atitinkantys nustatytus reikalavimus asmenys turi teisę juos įgyti nuosavybės teise, naudoti, nešioti ir pan., pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 35 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą asmeniui, radusiam ginklą ar šaudmenų, draudžiama gabenti juos į policijos įstaigą ar kitą vietą. Asmuo privalo nedelsdamas apie ginklo ar šaudmenų radimą pranešti policijai, o ji asmens rastus ginklus ar šaudmenis paima jų radimo vietoje. Pagal šio str. 2 d. rasti ginklai ir šaudmenys, kurių savininkas nežinomas, radusio asmens pasirinkimu įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pažymimi ir realizuojami arba pažymimi ir, išdavus leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklus, grąžinami juos radusiam asmeniui, arba perdaromi į visiškai netinkamus naudoti ir grąžinami juos radusiam asmeniui, arba sunaikinami.

Pagal Sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo 19 ir 20 str. nustatytą teisinį reglamentavimą asmuo, radęs sprogmenų, privalo nedelsdamas apie tai pranešti teritorinei policijos įstaigai, o ši privalo iš karto imtis priemonių, kad rasti sprogmenys nekeltų pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai, aplinkai ir turtui. Vėliau sprogmenys paimami ir saugomi arba neatlygintinai sunaikinami.

Pagal CK 4.65 str. 1 d. lobis (lot. thesaurus) yra žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi kilnojamieji pagal prigimtį daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo.

Vertinant visuminį teisinį reguliavimą, skirtą reguliuoti nuosavybės teisės įgijimą į lobį63, matyti, kad lobis gali būti užkastas ar kitaip paslėptas ne tik žemėje, bet ir kitame daikte, pavyzdžiui, užmūrytas pastato sienoje, ir panašiai. Vadinasi, kad būtų pagrindas rastus daiktus vertinti kaip lobį, jie turi būti vertingi (pinigai, kiti vertingi daiktai, pavyzdžiui, aukso, kitų brangiųjų metalų ar (ir) brangiųjų akmenų dirbiniai arba tie daiktai, kurie, nors ir nėra pagaminti iš brangiųjų metalų ar (ir) brangiųjų akmenų, yra vertingi dėl to, kad turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę), o iš faktinių aplinkybių turi būti aišku, kad rastieji brangūs daiktai priklausė kažkam nuosavybės teise, kad jie paslėpti sąmoningai, o nuo paslėpimo momento praėjo tiek daug laiko, kad dažniausiai dėl to negali būti nustatytas jų savininkas. Būtent valiniu aspektu lobis yra atskiriamas nuo radinio, kuris prarandamas jį pametant, o ne sąmoningai paslepiant.

63 CK 4.65 str. 2 d. nustatyta, kad „Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui priklausančiame daikte rastas lobis <...>“, šio str. 3 d. nustatyta, kad „Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama“. Tuo tarpu 4 d. nustatyta, kad „Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte <…>“.

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 253

Pagal CK 4.65 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą nuosavybės teise lobį gali įgyti jį radęs asmuo ar (ir) daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkas: jeigu asmuo lobį rado jam nuosavybės teise priklausančiame daikte, jis tampa lobio savininku; jeigu asmuo lobį rado svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, jis gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie raštu nesusitarė kitaip; jeigu asmuo lobį rado svetimame daikte neatsitiktinai ir neturėdamas savininko leidimo ieškoti lobio, visas rastas lobis tenka daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui. Vadinasi, galimybė įgyti nuosavybės teise lobį numatyta asmenims, kurie labiausiai susiję su lobiu.

Jeigu rastą lobį sudaro istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintys daiktai, o pagal lobio sąvoką taip dažnai ir bus, toks lobis gali būti paimtas pagal įstatymą visuomenės poreikiams, o asmenims, turintiems teisę įgyti nuosavybėn lobį ar jo dalį sudarančius daiktus, turi būti teisingai atlyginama (CK 4.65 str. 6 d.).

Siekiant užtikrinti kilnojamųjų kultūros vertybių bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą nuo vadinamųjų juodųjų archeologų, vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse ieškoti kilnojamųjų daiktų, turinčių kultūrinę vertę, kurių savininkas ar valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekę teisės į juos, asmenims, išskyrus įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkančius atestuotus tyrėjus64, draudžiama.

Nuo radimo momento tokie daiktai tampa valstybės nuosavybe. Jeigu asmenys kilnojamuosius kultūros objektus65 randa atsitiktinai, jie privalo per savaitę juos pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui, o už rastus daiktus, kurie turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, išmokamas atlyginimas (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 str. 4 d.).

Bešeimininkiais daiktais taip pat gali būti ir gyvūnai. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 3 d., bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. Taigi nuosavybės teisė užvaldymo pagrindu gali būti įgyjama pasisavinant ne tik laukinius gyvūnus, bet ir bešeimininkius, tai yra bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus.

Naminiai gyvūnai yra istoriškai domestikuoti gyvūnai, o bepriežiūris naminis gyvūnas yra gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 2 d.).

Nuosavybės teisės įgijimą į bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus reglamentuoja CK 4.61 straipsnis. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą asmuo, sulaikęs bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai.

Policija ar savivaldybės institucija imasi priemonių naminio gyvūno savininkui surasti ir, laikydamosi veterinarijos taisyklių, ieškojimo laiku perduoda gyvūną išlaikyti bei naudotis sulaikiusiam asmeniui arba perduoda jį išlaikyti ir naudotis artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui, jei sulaikęs naminį gyvūną asmuo neužsiima žemės ūkio veikla arba neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti.

Jeigu bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas nepaaiškėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) – per dvi savaites nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos, gyvūną nuosavybės teise įgyja jį išlaikęs asmuo.

Taigi, galimybė įgyti nuosavybės teise bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus numatyta asmenims, kurie labiausiai susiję su tokiais gyvūnais ir jais rūpinasi, t. y. asmenims, kurie tokius gyvūnus sulaiko ir (ar) išlaiko.

Pagal įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą, nuosavybės teisė paprasčiausiu užvaldymu gali būti įgyjama ir į laukinius gyvūnus. CK 4.59 str. nustatyta, kad laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusiojo arba nušovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Medžioklės įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad laisvėje esantys medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar nušovusio medžioklės plotų naudotojo66 nuosavybe, išskyrus medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui, o Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, vadovaujantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimais, buvo paimti iš buveinių, tampa juos iš buveinių paėmusio asmens nuosavybe, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

Santykius, susijusius su laukinės gyvūnijos išteklių naudojimu, inter alia laukinių gyvūnų paėmimą iš jų buveinių (medžiojimą, žvejojimą, gaudymą, rinkimą), reglamentuoja Laukinės gyvūnijos įstatymas, Medžioklės įstatymas, Mėgėjų žvejybos įstatymas.

Laukinių gyvūnų paėmimą iš buveinių (išskyrus medžioklę ir žvejybą) detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 patvirtintos Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės, medžioklę detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.

Vadinasi, nuosavybės teisę į laukinius gyvūnus pasisavinimo pagrindu gali įgyti asmuo, turintis teisę naudoti laukinės gyvūnijos išteklius, pagal teisės aktuose nustatytą reglamentavimą juos užvaldęs, t. y. paėmęs laukinius gyvūnus iš jų buveinių (sumedžiojęs, sužvejojęs, pagavęs ir pan.).

Skirtingai nei bepriežiūriai ar priklydę naminiai gyvūnai, Lietuvos teritorijoje laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nėra bešeimininkiai daiktai, bet priklauso valstybei prijungimo pagrindu. Nors pagal įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą (Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d.; Medžioklės įstatymo 3 str. 1 d.), jie turi savininką, nuosavybės teisės įgijimas į sumedžiotą

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 255

laukinį gyvūną laikomas ne išvestiniu, bet pirminiu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu dėl to, kad sumedžiojimo procese neįvyksta nuosavybės teisės perdavimas į konkretų (tiksliai apibrėžtą) gyvūną.

Valstybė, suteikdama teisę sumedžioti jai nuosavybės teise priklausantį gyvūną, neįsipareigoja dėl rezultato, t. y. gyvūno sumedžiojimo ir jo kokybės, kas priklauso nuo paties medžiotojo ir daugelio neapibrėžtų aplinkybių. Dėl šios priežasties mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis67 nepriklauso nuo sumedžiotų gyvūnų skaičiaus, rūšies ir pan.

Nelaisvėje laikomi medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Jeigu nelaisvėje laikyti natūraliai Lietuvos Respublikos teritorijoje paplitusių rūšių laukiniai gyvūnai ištrūksta į laisvę ir savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, jie laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais (Medžioklės įstatymo 3 str. 3 d., Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 3 d.).

Nuosavybės teisės įgijimas pasisavinant laukines ir namines bites reglamentuojamas CK 4.60 str., kuris yra lex specialis bendrųjų gyvūnų pasisavinimą reglamentuojančių normų atžvilgiu.

Pagal šiame straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą laukinių bičių šeima nuosavybės teise priklauso žemės sklypo, kuriame ji yra sugauta, savininkui. Į namines bites užvaldymo pagrindu nuosavybės teisę gali įgyti žemės sklypo, į kurį atskrido bičių spiečius, savininkas, jeigu bičių spiečiaus savininkas nepersekioja spiečiaus per 24 valandas, skaičiuojant nuo to momento, kai spiečius apsistojo to asmens žemėje arba kai asmuo spiečių priėmė.

Nuosavybės teisę į namines bites pasisavinimo pagrindu įgyja ir bitininkas, į kurio avilį pas jame esančias bites atskrenda kito asmens bičių spiečius. Taigi, kai naminių bičių spiečius atskrenda į kito asmens žemę arba kitas asmuo jas priima (bitės atskrenda į tuščią avilį ir pan.), jis nuosavybės teisę į bites įgyja po 24 valandų (jeigu per tą laiką bičių spiečiaus savininkas nepersekioja spiečiaus), o kai naminių bičių spiečius atskrenda į kito asmens avilį pas jame esančias bites, tas asmuo nuosavybės teisę į bites įgyja iškart – nuo jų atskridimo į avilį momento. Toks specifinis reguliavimas, susijęs su nuosavybės teisės įgijimu pasisavinant bites, nustatytas dėl to, kad išskridusio bičių spiečiaus, skirtingai nei bepriežiūrių ar priklydusių naminių gyvūnų, identifikuoti neįmanoma, jeigu jis nėra po išskridimo nedelsiant persekiojamas.

Kilnojamųjų daiktų, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė (lot. res derelictae), pasisavinimas juos užvaldant kaip pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas įtvirtintas CK 4.58 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio valdyti asmens nuosavybe. Vadinasi, tokius kilnojamuosius daiktus pradėjęs valdyti asmuo nuosavybės teisę įgyja nuo daiktų užvaldymo momento.

Pavyzdinį sąrašą atvejų, kada asmeniui atsiranda kilnojamųjų daiktų valdymas, pagal analogiją nustato CK 4.28 str. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, užvaldyti kilnojamuosius daiktus asmuo gali tiesiogiai ar netiesiogiai, pats ar per kitus asmenis.

Tik kai iš faktinių aplinkybių neabejotinai aišku, jog kilnojamieji daiktai, kuriuos nuosavybės teise pageidauja įgyti asmuo, niekam dar nepriklausė arba savininkas jų atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas (o tai reiškia, kad jie tapo bešeimininkiais), asmuo gali įgyti nuosavybės teisę į tokius daiktus CK 4.58 str. 4 d. numatytu pagrindu. Priešingu atveju nuosavybės teisė galėtų būti įgyta tik įgyjamosios senaties pagrindu.

CK 4.58 str. 4 d. numatytu pagrindu nuosavybės teisė galėtų būti įgyta į, pavyzdžiui, namų ūkyje nereikalingą ir išmestą buitinę techniką, maistą, rūbus, metalo laužą, bešeimininkius gyvūnus68, jeigu iš faktinių aplinkybių aišku, kad jie neturi savininko (pavyzdžiui, bešeimininkio gyvūno atvestas jauniklis) arba savininkas jų atsisakė neperduodamas kitam asmeniui ir pan.

68 Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 3 d., bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui.

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 258

Pažymėtina, kad sąmoningas gyvūnų išmetimas, t. y. padarymas bešeimininkiais ar bepriežiūriais, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei bei laikomas žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 2 d. 1 p.) ir užtraukia administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę (ANK 346 str. 16, 18 d., BK 310 str.).

Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 14 str. 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą bešeimininkiai gyvūnai neatlygintinai atitenka juos išlaikiusiam asmeniui tik tuo atveju, jeigu nepaaiškėja gyvūnų savininkas pasibaigus CK 4.61 str. 3 d. nurodytam terminui. Tačiau sistemiškai vadovaujantis CK 4.58 str. 4 d. nustatytu teisiniu reguliavimu, nuosavybės teisė į bešeimininkius gyvūnus, kurie neturi savininko arba kurių savininkas atsisakė neperduodamas jų kitam savininkui, turėtų būti įgyjama nuo jų užvaldymo momento, o pasibaigus CK 4.61 str. 3 d. nurodytam terminui nuosavybės teisė turėtų būti įgyjama tik į tuos bešeimininkius gyvūnus, kurių savininkas nežinomas.

Apibendrinant teisinį reguliavimą, kuriuo numatyta galimybė įgyti nuosavybės teisę užvaldant bešeimininkius ir panašius daiktus, pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą galimybė įgyti nuosavybės teisę numatyta subjektui, kuris dėl faktinio tokio daikto užvaldymo tampa labiausiai susijusiu su konkrečiu pagrindu nuosavybės teise įgyjamu daiktu.

Pavyzdžiui, lobį nuosavybės teise gali įgyti asmuo, kuris jį rado arba (ir) jam nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamajame daikte lobis buvo rastas, radinio – asmuo, kuris daiktą rado, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus – asmuo, kuris juos išlaikė įstatymo nustatytą laikotarpį.

Ir tik jeigu tokių asmenų nėra ar jie nepageidauja įgyti nuosavybės teisės į bešeimininkius daiktus, į radinį CK 4.62 str. 3 d. pagrindu nuosavybės teisę įgyja valstybė, o į kitus bešeimininkius daiktus CK 4.58 str. 1 d. pagrindu – valstybė arba savivaldybė.

Prie pasisavinimo pagrindų CK 4.47 str. 3 p. taip pat priskiriamas ir daikto vaisių bei pajamų pasisavinimas, tačiau užvaldymo forma jis aktualus tik tais atvejais, kai vaisius ir pajamas asmuo įgyja nevaldydamas juos

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 259

kuriančio pagrindinio daikto. Jei asmuo teisėtai valdo pagrindinį daiktą, nuosavybės teises į vaisius ir pajamas jis automatiškai įgis prijungimo ar atskyrimo būdais, nereikalaujant šių antraeilių daiktų atskiro užvaldymo. Todėl tik tais atvejais, kai asmuo nevaldo svetimo daikto, bet įstatymas jam leidžia pasisavinti daikto vaisius ir pajamas, jis šiuos antraeilius daiktus turi užvaldyti, kitaip jie išliks pagrindinio daikto savininko turtu.

Pavyzdžiui, žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype (CK 4.42 str. 3 d.).

Pagal Miškų įstatymo 8 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą fiziniai asmenys turi teisę rinkti vaisius, vaistažoles ir vaistinę žaliavą, išskyrus augalų rūšis, kurių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija, riešutauti, uogauti ir grybauti ne tik valstybiniuose, bet ir privačios nuosavybės teise asmenims priklausančiuose miškuose69.

Pažymėtina, kad teisė rinkti svetimo nevaldomo daikto vaisius ir pajamas yra akivaizdus nuosavybės teisių apribojimas, todėl gali būti suteikiama tik įstatymo ar sutarties nustatytais atvejais (CK 4.39 str.).

4.1.3. Prijungimas

Nuosavybės teisė prijungimo (lot. accessio) pagrindais gali būti įgyjama tais atvejais, kai daiktų tarpusavio priklausomybės santykiai lemia nuosavybės teisių įgijimą: prie pagrindinio daikto prijungiamas kitas daiktas tampa jo antraeiliu daiktu arba keli susijungę daiktai sudaro bendrą daiktą. Prijungimo, kaip savarankiško nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, teisinis pagrindas yra nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą, o būdai įvairuoja priklausomai nuo prijungimo rūšies. Prijungimo atveju sukuriama ne nauja nuosavybės teisė, bet antraeilio daikto atžvilgiu išplečiama nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą. Jei toks antraeilis daiktas vėliau perleidžiamas atskirai nuo pagrindinio daikto, nuosavybės teisė skyla į kelias atskiras nuosavybės teises, viena kurių lieka su pagrindiniu daiktu ir kvalifikuojama pagal jį (pvz., nuo žemės atskirtos naudingosios iškasenos yra kilnojamasis turtas, todėl jas parduodant perleidžiama nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtą), o kita perleidžiama su antraeiliu buvusiu daiktu.

Prijungimas galimas tiek žmogaus valia (dirbtinis prijungimas), tiek ir jos nesant (natūralus prijungimas). Natūralaus prijungimo būdai yra daikto fizinis susijungimas (pvz., alluvio) arba fizinis atsiskyrimas (vaisiams atsiskyrus nuo pagrindinio daikto). Dirbtinio prijungimo būdai yra antraeilio turto sukūrimas (statinio pastatymas, produkcijos pagaminimas, pajamų atsiradimas, skaitmeninio turto sukūrimas, daikto ardymas ir pan.)70, atskyrimo pabaiga (pvz., pasibaigus užstatymo teisei), daiktų fizinis sujungimas ar sumaišymas.

Pagal prijungiant dalyvaujančių daiktų pobūdį prijungimas skirstomas, pirma, į nekilnojamųjų daiktų jungimą, antra, kilnojamojo daikto jungimą prie nekilnojamojo daikto ir, trečia, kilnojamųjų daiktų jungimą.

Pavyzdžiui, vienas iš romėnų teisėje žinomų natūralaus nekilnojamojo daikto prijungimo prie kito nekilnojamojo daikto atvejų buvo alluvio – vieno žemės sklypo padidėjimas kito sklypo sąskaita, kuris įvykdavo dėl upės pratekėjimo, kai pratekančios upės tėkmė nuplaudavo dalį vieno sklypo ir, sunešdama nuplautąjį dirvožemį prie kito sklypo, padidindavo pastarojo plotą. Kilnojamojo daikto prijungimas prie nekilnojamojo daikto, pavyzdžiui, statybos atveju, kai statybinės medžiagos prijungiamos prie žemės sklypo ir taip formuojamas statinys, taip pat sėja, kurios metu augalų sėklos prijungiamos prie žemės sklypo. Kilnojamasis daiktas prijungiamas prie kito kilnojamojo daikto dažniausiai gamybos procese, pavyzdžiui, iš detalių komplektuojant automobilius arba kompiuterius.

Nuosavybės teisių įgijimas prijungimo pagrindu yra labai svarbus, nes įgyvendina nuosavybės vientisumo principą, supaprastina civilinę apyvartą ir suteikia teisinio apibrėžtumo tretiesiems asmenims. Materialiojo turto atžvilgiu šiandien tai bene pats svarbiausias pirminis nuosavybės teisių įgijimo būdas. Kita vertus, prijungimo taisyklė gali būti netaikoma, jei taip nustato įstatymas ar jo leidžiamose ribose – sutartis. Pavyzdžiui, superficijaus statiniai ir sodiniai yra jo nuosavybe, kuri šios žemės naudojimo laikotarpiu neprisijungia prie žemės nuosavybės teisės (CK 4.162 str. 1 d.), į depozitinę sąskaitą skolininko pervestos lėšos neprisijungia prie depozitinės sąskaitos turėtojo nuosavybės ir išlieka skolininko nuosavybe (CK 6.56 str.) ir pan.

Natūralus (gamtinis) nekilnojamojo daikto susijungimas, pavyzdžiui, žemės sklypo atplaišai dėl upės tėkmės prisijungus prie kito sklypo, Lietuvoje yra praktiškai neaptinkamas, nors ir įmanomas atvejis. Labiau paplitęs yra dirbtinis nekilnojamųjų daiktų sujungimas, pirmiausiai sujungiant skirtingus žemės sklypus į vieną, sujungiant statinius ar įrenginius rekonstrukcijos būdu. Taip pat dirbtinis prijungimas įvyksta ir tuomet, kai išnyksta nuosavybės teisės atskyrimo pagrindas, pavyzdžiui, pasibaigia užstatymo teisė ir statinys prijungiamas prie žemės nuosavybės teisės.

Jei susijungia lygiaverčio statuso nekilnojamieji daiktai (žemės sklypas ir žemės sklypas; statinys ir statinys; įrenginys ir įrenginys; augalas ir augalas) ir savininkai nebuvo susitarę dėl susijungimo, dalys nustatomos pagal kiekvieno prijungto daikto indėlį į naujo daikto vertę, o negalint jos nustatyti, preziumuojama, kad dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.).

Kilnojamojo daikto prijungimas prie nekilnojamojo daikto, tampant pastarojo sudedamąja dalimi, reglamentuojamas CK 4.2 str. 4 d., nustatančioje, kad kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Pavyzdžiui, dirvožemyje paskleistos trąšos ir sėklos tampa sklypo sudedamąja dalimi, statybinės medžiagos tampa statinio ir atitinkamai žemės sklypo sudedamąja dalimi ir pan.

Pagal CK 4.2 str. 5 d. kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Ši taisyklė aktuali tais atvejais, kai kilnojamojo daikto ir nekilnojamojo daikto savininkai nesutampa ir siekia išsaugoti šį nuosavybės teisių atskirumą. Pavyzdžiui, jei kaimynas leidžia laikinai pasinaudoti vejos laistymo sistema, kuri prijungiama prie namo vandentiekio tinklo, ši sistema netampa namo savininko nuosavybe.

Galiausiai prijungimo principas lemia ir tai, kad laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal (CK 4.2 str. 6 d.). Pavyzdžiui, išardžius namo stogą, jo sudedamosios dalys (skarda, izoliacinė plėvelė ir pan.) išlieka statinio dalimis, jei jas ketinama sudėti atgal. Lygiai taip pat yra ir su automobilio, kompiuterio, laikrodžio ar kito sudėtinio mechanizmo detalėmis, kurios atskiriamos nuo pagrindinio daikto ne nuolatinai, bet laikinai, pvz., siekiant jas suremontuoti.

CK 4.40 str. 1 d. nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Šioje CK normoje įtvirtinta itin svarbią reikšmę visai daiktinei teisei turinti superficies solo cedit taisyklė, pagal kurią žemė lemia visų aplinkinių su ja susijusių daiktų teisinį likimą.

Pavyzdžiui, jei vienas asmuo suklydęs ar nesąžiningai pastato statinį ant svetimo žemės sklypo, kilus ginčui šio statinio savininku turi būti pripažįstamas žemės savininkas. Tokiais atvejais žemės sklypas yra dominuojantis daiktas, kuris prijungia kitą daiktą prie savęs. Atitinkamai servitutų ir kitų priverstinių teisių nustatymas tokio statinio valdymui ant svetimo sklypo pateisinti negalimas, nes pažeis žemės savininko teises.

Tiesa, CK 4.40 str. 1 d. įtvirtinta norma yra dispozityvi, todėl net ir tais atvejais, kai įstatymas nenustato, kad ne žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys nekilnojamieji daiktai, šalys gali tai nustatyti užstatymo teisę (superficies) nustatančia sutartimi.

CK 4.40 str. 1 d. išimčių nustatymas kitais pagrindais nei užstatymo teisė, pavyzdžiui, prievolinės nuomos pagrindu, yra vertintinas neigiamai ir įstatymų leidėjo neturėtų būti leidžiamas, nes iškraipo visą daiktinių teisinių santykių reguliavimo sistemą. Be to, atsižvelgiant į bendrą sąžiningumo prezumpciją, laikytina, kad sklype esantys statiniai, įrenginiai ir augalai yra sukurti būtent žemės sklypo savininko ir tik jo paties sąskaita. Todėl trečiasis asmuo, siekdamas tai paneigti, turi įrodyti, kad tai jis sąžiningai sukūrė nurodytus daiktus ir todėl turi teisę į kvazisutartinę kompensaciją (CK 6.242 str.).

Pažymėtina, kad dėl viešojo intereso pagal CK 4.103 str. 1 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą nuosavybės teisė į naujai pastatytą statinį (jo dalis) įgyjama tik tuo atveju, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas ne savavališkai ir nepažeidžiant statinio projekto sprendinių bei teisės aktų reikalavimų. Tik tokiu atveju statinio savininkas įgyja nuosavybės teisę į statinį, t. y. nuosavybės teisės turinį sudarančias teises, inter alia, teisę tokį statinį naudoti, juo disponuoti (parduoti, padovanoti, suvaržyti ar pan.).

Statinių statyba paprastai vykdoma gavus statybą leidžiantį dokumentą. Kada asmuo įgyja statytojo teises ir kaip jos realizuojamos, detaliau reglamentuoja Statybos įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas ir kiti teisės aktai. Savavališkos statybos sąvoka pateikta Statybos įstatymo 2 str. 46 d., o savavališkos statybos padarinių šalinimas reglamentuotas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme, inter alia, šio įstatymo 14 straipsnyje. Tai reiškia, kad statiniu laikomas tik teisėtai pastatytas nekilnojamasis daiktas.

Tačiau, turint omenyje tai, kad statybos normos yra nuosavybės teisės ribojimai, jei daiktui jo statybos momentu buvo reikalingas statybos leidimas, o vėliau toks reikalavimas (taigi ir nuosavybės teisės ribojimas) panaikintas, daiktas tampa visaverčiu daiktinių teisių objektu.

Kompleksinio statybos reguliavimo kontekste būtina skirti statytojo ir statinio savininko sąvokas. Statytojas yra viešosios teisės kategorija, apibūdinanti asmenį, dalyvaujantį administraciniuose statybos santykiuose su valdžios institucijomis, o statinio savininkas yra civilinės teisės kategorija, kuri nustatoma pagal civilinės teisės normas, pirmiausiai superficies solo cedit taisyklę (CK 4.40 str.).

Kadangi naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 d.) yra subsidiarus nuosavybės teisių įgijimo pagrindas prijungimui (CK 4.14, 4.40 str.), siekiant išsiaiškinti, kas yra statinio savininkas, kur kas svarbiau nustatyti ne tai, kas ir kieno lėšomis statė statinį, bet ant kieno žemės tai buvo daroma.

Pirmiausiai, kaip minėta, preziumuotina, kad sklype esantys statiniai, įrenginiai ir augalai yra sukurti žemės sklypo savininko sąskaita. Antra, net jei ši nuginčijama prezumpcija būtų paneigta ir žemės sklypo savininkas nebūtų laikomas statytoju, nes neinvestavo į statinio statybą arba statinys buvo pastatytas jam net nežinant (per klaidą, su juo nesuderinus ir pan.) ar nepageidaujant statyti, veikiant prijungimo principui jis, o ne formalus statytojas, taps statinio savininku.

Pavyzdžiui, statytoju gali būti nuomininkas, kuris pagal sutartį nuomojame sklype pastato statinį ir jį kartu su sklypu nuomojasi iš nuomotojo, o šis statybos kaštus užskaito kaip nuomos mokestį. Superficies solo cedit taisyklės išimtis gali nustatyti tik įstatymas arba sutartis, pavyzdžiui, žemės savininku nesantis statytojas taps statinio savininku, jei pagal notarinį sandorį su žemės savininku bus įgijęs užstatymo teisę, arba žemės sklypo bendraturčiai notarine forma susitars, kad vienas iš jų atsisakys savo nuosavybės teisės į statinį kitų naudai ir netaps jo savininku.

Kilnojamųjų daiktų atveju taip pat pirmiausiai svarbu nustatyti, daiktai yra lygiaverčiai ar subordinuoti. Lygiaverčių kilnojamųjų daiktų susijungimas ir jų tapimas vienu kilnojamuoju daiktu bei nuosavybės teisės į tokį daiktą įgijimas reglamentuojamas CK 4.54 str. 1 d., nustatančioje, kad tais atvejais, kai kilnojamieji kelių savininkų daiktai susijungė ir sudarė naują daiktą ir nėra galimybės vėl juos atskyrus grąžinti į pirminę būklę arba tai susiję su pernelyg didelėmis išlaidomis, kai savininkai nebuvo specialiai susitarę dėl daiktų sujungimo, tai šiuo būdu atsiradęs naujas kilnojamasis daiktas laikomas bendrąja daline nuosavybe, kurios kiekvienam bendraturčiui priklauso dalis, proporcinga jo susijungusio daikto vertei bendrame daikte.

Pavyzdžiui, susimaišę grūdai, skysčiai, grynieji pinigai ar kiti rūšies požymiais apibūdinti objektai, kurie nėra kito objekto sudedamąja dalimi, tampa bendrąja susimaišiusių daiktų savininkų nuosavybe. Tačiau CK 4.54 str. 1 d. netaikytina nelygiaverčiam jungimuisi, pavyzdžiui, jei per klaidą įpilama kuro į svetimą automobilį ar pervedami pinigai į svetimą banko sąskaitą, kuro ir pinigų savininkai netampa atitinkamai – automobilio ar banko sąskaitos bendraturčiais.

Šie asmenys praranda savo nuosavybės teises, nes prijungti objektai tampa sudedamosiomis kito turto dalimis: kuras – automobilio sudedamąja dalimi, o pinigai banko sąskaitos dalimi. Tokiu atveju savo teises jie gali ginti tik prievoliniais pagrindais, pavyzdžiui, CK 6.237 str. pagrindu. Tačiau, kaip minėta, įstatymai gali nustatyti išimtis ir banko sąskaitoje esančios lėšos neprisijungs prie banko sąskaitos (CK 6.56 str., Finansinių priemonių rinkų įstatymo 13 str. 8 d. ir kt.).

Kalbant apie nelygiaverčius kilnojamuosius daiktus itin svarbu prisiminti, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 str. 1 d.), todėl nuo daikto atskirtos jo sudedamosios dalys, duodami vaisiai, produkcija ir pajamos – priklauso daikto savininkui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Antraeilių daiktų įgijimo teisinis pagrindas yra nuosavybės teisė į pagrindinį daiktą, o būdas – šių daiktų atsiskyrimas nuo pagrindinio daikto, pavyzdžiui, vaisių nuraškymas, medienos iškirtimas, anglies kasimas, automobilio išardymas į detales ir kt.

Pajamos skirstomos į vaisius, produkciją ir kitas pajamas. Nuosavybės teisė į pajamas paprastai įgyjama valdant pagrindinį daiktą ir net nereikalaujant atskiro pačių pajamų užvaldymo. Pagal CK 4.16 str. vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Natūraliais vaisiais laikytini ne tik tradiciškai suvokiami vaismedžių, vaiskrūmių duodami vaisiai, bet ir kiti ūkinei veiklai tinkami objektai, pavyzdžiui, lauko daržovės, vilna, kuri nukerpama nuo avies, karvės duodamas pienas, galvijų mėšlas, miško gėrybės, žuvys, nukritusios medžių šakos ir kt.

Iki atsiskyrimo nuo pagrindinio daikto natūralūs vaisiai laikomi jo sudedamąja dalimi, o po atsiskyrimo priklauso pagrindinio daikto savininkui prijungimo pagrindu. Taigi fiziškai atsiskirdami nuo pagrindinio daikto, vaisiai teisiškai prijungiami prie jo savininko turto ir taip išlieka jo nuosavybe tik jau kaip savarankiški daiktai. Pavyzdžiui, sode nuraškytas ar net į svetimą sklypą nuriedėjęs obuolys tampa obels savininko nuosavybe iškart jam atsiskyrus nuo pagrindinio daikto – obels, nereikalaujant šio obuolio paimti į rankas ar nukristi ant sklypo.

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 266

Pirminiu pagrindu pasisavinti natūralūs vaisiai toliau civilinėje apyvartoje dalyvauja išvestinio įgijimo pagrindais, paprastai – vaisių prekybos sandoriais.

Pagal CK 4.17 str., produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus. Tai pagrindinio daikto gamybiniai vaisiai, kuriuos nuosavybės teise įgyja ne jį pagaminęs darbuotojas, bet darbdavys, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (gamybos priemonės), kurį naudojant ir buvo pagamintas naujas daiktas. Šiuo atveju gamybinio kapitalo nuosavybė lemia nuosavybės teisių į produkciją įgijimą ne naujo daikto pagaminimo, bet prijungimo pagrindu, todėl koks asmuo ir kieno lėšomis pagamino daiktą nuosavybės teisėms atsirasti esminės reikšmės neturi (išskyrus atvejus, kai gamybos priemonių panaudojimas kuriant naują daiktą buvo tik neesminis). Tai gali turėti reikšmės tik sprendžiant nepagrįsto praturtėjimo ir tarpusavio atsiskaitymo klausimus.

Pagal CK 4.18 str. iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje. Dividendai, nuompinigiai, palūkanos ir kitos pajamos yra pagrindinio daikto civiliniai vaisiai.

Taigi, kaip matyti iš teisinio reguliavimo, po daiktų jungimosi atsiradusios nuosavybės forma (asmeninė ar bendroji dalinė nuosavybė) priklauso nuo to, ar vienas iš tokių daiktų yra pagrindinis, ar sujungti vienodo lygio daiktai. Po vienodo lygio daiktų negrįžtamo73 susijungimo į vieną daiktą iki tokio susijungimo buvusių daiktų savininkai tampa po susijungimo naujai atsiradusio daikto bendraturčiais.

Kitais atvejais, t. y. kai įvyksta nevienodo lygio daiktų negrįžtamas jungimasis, pagal bendrąją taisyklę savininku pripažįstamas dominuojančio daikto savininkas. Kilnojamojo ir nekilnojamojo daiktų jungimosi atveju dominuojantis visada yra nekilnojamasis daiktas (CK 4.2 str. 4 d.), o žemės ir kito nekilnojamojo daikto jungimosi atveju dominuojantis daiktas visada yra žemė (CK 4.40 str. 1 d.).

4.1.4. Atskyrimas

Darydami išimtį iš bendrosios prijungimo taisyklės, civiliniai įstatymai numato atvejus, kai iš pagrindinio daikto kylančius daiktus įgyja ne daikto savininkas, bet kitas asmuo, turintis civilines naudojimosi teises į pagrindinį daiktą. Antai, užstatymo teisės turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius (CK 4.162 str. 1 d.), naudojant uzufrukto objektą gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (CK 4.143 str. 2 d.), emfitentui priklauso ilgalaikės nuomos objektu esančio nekilnojamojo daikto duodami vaisiai (CK 4.168 str. 3 d.), daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir tuo patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.231 str.), prievoliniu pagrindu išsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieauglis priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenustato sutartis (CK 6.488 str.). Visais šiais atvejais prijungimas pakeičiamas priešingai veikiančiu įgijimo pagrindu – atskyrimu (lot. separatio), kuris neleidžia atsirasti subordinaciniams santykiams tarp funkciškai susijusių daiktų ir vienam daiktui nulemti kito daikto likimo.

Atskyrimo teisinis pagrindas yra ribotoji daiktinė teisė (pvz., uzufruktas, užstatymo teisė) arba atskyrimo sandoris (pvz., nuomos, medienos nusikirtimo), sukuriantis teisę pasisavinti iš svetimo daikto kylantį naują daiktą. Atskyrimo būdais yra naujo daikto žemės sklype sukūrimas statybos ar sodinimo darbais, sudėtinių dalių ir vaisių atskyrimas, produkcijos pagaminimas ir finansinių pajamų atsiradimas74.

Svetimo daikto duodami vaisiai, produkcija ir kitos pajamos tampa teisių turėtojo nuosavybe nuo jų, kaip savarankiško objekto susiformavimo (vaisių fizinio atskyrimo, produkcijos pagaminimo, mokėjimo prievolės atsiradimo), nereikalaujant jų užvaldymo, bet reikalaujant pagrindinio objekto teisėto valdymo. Taigi, teisė į pajamas yra glaudžiai susijusi su teisėtu pagrindinio daikto valdymu. Jei vis dėlto asmuo teisėtai nevaldo pagrindinio daikto, vaisius ir pajamas jis gali įgyti tik įstatymo numatytais atvejais pasisavindamas juos užvaldymu. Šie atvejai buvo analizuoti prie užvaldymo pagrindų.

Antraeilio daikto atskyrimas gali būti tiek laikinas (pvz., kol trunka užstatymo teisė, daiktą laikinai išardžius), tiek ir nuolatinis (pvz., gavus pajamų, visam laikui išardžius daiktą). Jei atskyrimas yra laikinas, jam pasibaigus, daiktas bus prijungtas prie pagrindinio daikto nuosavybės teisės. Be to, jei atskyrimas dėl kokių nors priežasčių veikti negali, vėl pradeda veikti prijungimas prie pagrindinio daikto nuosavybės teisės, todėl pagrindinio ir antraeilio daikto atveju nebelieka erdvės paprastam naujo daikto pagaminimui (CK 4.47 str. 4 p.) kaip savarankiškam nuosavybės teisių įgijimo pagrindui. Tad jei daiktą sukūrė ne atskyrimo teisę turintis pagrindinio daikto teisėtas valdytojas, bet atsitiktinai kitas asmuo, būtent valdytojas, o ne daiktą sukūręs asmuo įgyja nuosavybės teises.

74 Pavyzdžiui, jei miško savininkas leidžia už užmokestį kitam asmeniui nusikirsti statų mišką, įgijėjo nuosavybės teisės atsiranda tik nukirtus medžius ir jiems tapus mediena. Alternatyviai, savininkas gali parduoti statų mišką kartu su užstatymo teise nusikirtimui. Abiem šiais būdais miško savininkas atskirs medžius nuo savo nuosavybės teisės į žemę, skirtumas tas, kad pirmuoju atveju įvyks pirminis (atskyrimas nukirtimu), o antruoju išvestinis (medžių perleidimas) ir pirminis (prijungimas nukirtimu) nuosavybės teisių įgijimas.

4.1.5. Svetimo turto savarankiškas perėmimas

Įgydamas nuosavybės teisę į svetimą turtą savarankiško perėmimo (angl. takeover) pagrindais, naujasis savininkas perima daiktą, bet neperima ankstesnio turto savininko turėtos nuosavybės teisės, vietoje kurios jam pagal įstatymą sukuriama nauja nuosavybės teisė. Savarankiško perėmimo pagrindais nuosavybės teisę gali įgyti tiek valstybė (viešasis perėmimas), tiek privatūs asmenys (privatus perėmimas). Valstybė nuosavybės teisę šiais pagrindais įgyja taikydama ekspropriaciją, rekviziciją, konfiskaciją arba neatlygintinę nacionalizaciją, o privatūs asmenys – sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos pagrindu arba įgyjamąja senatimi. Prieš savininko valią užbaigdami egzistuojančius nuosavybės santykius į perimamą daiktą ir sukurdami naujus, šie pagrindai itin riboja žmogaus teises, todėl jų taikymas turi būti atidžiai kontroliuojamas įstatymų leidėjo ir teismų.

Savarankiško perėmimo pagrindas yra tik įstatymas, o būdai priklauso nuo perėmimo rūšies: viešasis perėmimas atliekamas įstatyme nustatyta procedūrine tvarka priimant atitinkamą administracinį ar teismo sprendimą, o privatus perėmimas įvyksta sąžiningo užvaldymo būdu, nors ir konstatuojant tai teismo sprendimu.

Ekspropriacija (angl. eminent domain; pranc. expropriation) yra atlygintinis nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Ekspropriacijos institutas yra įtvirtintas Konstitucijoje. Pagal Konstitucijos 23 str. 3 d. nuosavybė gali būti paimama laikantis inter alia šių reikalavimų: visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė, – tai visada konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; dėl privačiai nuosavybei priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka turi būti priimtas individualus sprendimas; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatytas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo išmokėjimo savininkui tvarka; apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei; kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas nepasiekia susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol jų ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.

Konstitucijos 23 str. 3 d. nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės arba jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų pusiausvyros. Visuomenės poreikiai kartu yra ir valstybės reikmės. Sąvokų „valstybės poreikiai“ („valstybės reikmės“) ir „visuomenės poreikiai“ („visuomenės reikmės“) negalima priešinti, nes jos ne paneigia, bet papildo viena kitą; sąvokos „valstybės poreikiai“ („valstybės reikmės“), „visuomenės poreikiai“ („visuomenės reikmės“) žymi viešąjį interesą ir yra sietinos su konstitucine tautos gerovės samprata.

Sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiški. Reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai. Ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama.

Nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų panaudojama visuomenės poreikiams. Taigi visuomenės poreikiams paimtos nuosavybės savininku nebūtinai turi išlikti valstybė, svarbiausia, kad nuosavybė būtų panaudojama visuomenės poreikiams.

Įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su ginčų dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams nagrinėjimu teisme, pagal Konstituciją kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų operatyviai šiuos ginčus išspręsti ir taip garantuoti viešąjį interesą, užtikrinti, kad savininkas nepiktnaudžiautų savo teise gauti teisingą atlyginimą už paimamą nuosavybę ir taip nevilkintų nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams proceso. Pagal Konstituciją negali būti toleruojamos tokios teisinės situacijos, kai įstatymo nustatytai institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, teisės aktų nustatyta tvarka priėmus sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio ir šį atlyginimą sumokėjus toks visuomenės poreikis nepamatuotai ilgai negali būti tenkinamas dėl užtrukusių ginčų, inter alia, ginčų teismuose dėl atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio, ir dėl to negali būti užtikrinti gyvybiškai svarbūs arba kiti ypač reikšmingi visuomenės interesai. Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti, inter alia, teisingo atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams nuosavybę pagrindus, būdus, nurodyti, kad, esant kompetentingos institucijos sprendimui dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, atlyginimo už paimamą iš savininko nuosavybę dydžio ir šį atlyginimą sumokėjus, teismas, nustatęs, kad nedelsiant nepatenkinus šio visuomenės poreikio bus pakenkta gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, gali leisti pradėti naudoti nuosavybę visuomenės poreikiams tenkinti dar iš esmės neišsprendus ginčo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę dydžio.

Kaip minėta, Konstitucijos 23 str. 3 d., taip pat CK 4.93 str. 4 d. nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant, o pagal CK 4.100 str. 2 d. teisingai atlyginama turi būti išmokant pinigais to daikto (turto) rinkos kainą, o šalių sutarimu – perduodant nuosavybės teise kitą daiktą (turtą). CK 4.100 str. 1 d. nustatyta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, o šio straipsnio 3 d. numatyta, kad visus klausimus, susijusius su nuosavybės paėmimo teisėtumu, taip pat ginčus dėl paimamos nuosavybės vertės ir dėl nuosavybės paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių įstatymų nustatyta tvarka sprendžia teismas.

Kai kurie atvejai, kada laikoma, jog nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, numatyti CK. Pavyzdžiui, CK 4.65 str. 6 d. numatyta galimybė paimti visuomenės poreikiams istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintį lobį, pagal CK 4.66 str. – netinkamai laikomas kultūros vertybes.

Dažniausiai taikomą žemės kaip nuosavybės teisės objekto paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja Žemės įstatymas. Šio įstatymo 2 str. 12 d. žemės paėmimas visuomenės poreikiams apibrėžtas kaip šio įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais žemės išpirkimas (teisingai atlyginant) iš žemės savininkų, kai Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos priima sprendimą, kad ši žemė yra būtina visuomenės poreikiams. Žemės įstatymo 45 str. nustatyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, kurie yra, inter alia, žemės paėmimas krašto ir valstybės sienos apsaugai, tarptautiniams oro uostams, valstybiniams aerodromams, valstybiniams uostams ir jų įrenginiams; viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, išžvalgytų naudingųjų iškasenų ištekliams eksploatuoti, komunalinių atliekų tvarkymo objektams (sąvartynams) statyti (įrengti) ir eksploatuoti, šio įstatymo 46 str. apibrėžta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, o 47 str. reglamentuojamas atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą žemę. Pagal Žemės įstatymo 47 str. nustatytą teisinį reguliavimą tais atvejais, kai privačios žemės savininkas nesutinka dėl būtinumo paimti žemę visuomenės poreikiams ir (ar) atlyginimo už ją dydžio, institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo kreiptis į teismą dėl leidimo paimti žemę visuomenės poreikiams.

Tais atvejais, kai paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą svarbu šiems poreikiams panaudoti neatidėliotinai, prieš kreipdamasi į teismą žemės paėmimu suinteresuota institucija privalo pervesti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytą atlyginimo sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą. Pirmiausiai teismas sprendžia, ar yra pagrindas paimti žemę visuomenės poreikiams. Jeigu nustatoma, kad toks poreikis yra, kai įsiteisėja teismo nutartis leisti įregistruoti paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą valstybės vardu ir pradėti šį žemės sklypą naudoti sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodytiems tikslams, žemės savininkas tampa pinigų sumos, kurią žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija pervedė į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą, savininku ir įgyja teisę šia pinigų suma neribotai disponuoti. Priėmęs nurodytą nutartį, teismas toliau nagrinėja ginčą iš esmės. Jeigu teismas nustato kitą paimamo žemės sklypo ar kito turto vertę ir jo savininkų ir (ar) kitų naudotojų patirtų nuostolių dydį, negu nurodyta sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams, už paimtą visuomenės poreikiams žemę atsiskaitoma teismo sprendime nurodytomis sąlygomis.

Tai, kad nuosavybė visuomenės poreikiams paimama prieš savininko valią, sąlygoja ir specialų nuosavybės teisės į tokią nuosavybę atsiradimo momentą. Skirtingai nei pagal CK 4.49 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją taisyklę, numatančią, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, pagal CK 4.100 str. 4 d. įtvirtintą reglamentavimą, į visuomenės poreikiams paimamą kilnojamąjį daiktą (turtą) nuosavybės teisė valstybei pereina nuo atsiskaitymo su daikto (turto) savininku momento, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip, o į nekilnojamąjį daiktą – nuo nekilnojamojo daikto įregistravimo viešajame registre momento, tačiau įregistruoti tokį daiktą kaip valstybės nuosavybę viešajame registre galima tik nuo atsiskaitymo su nekilnojamojo daikto savininku momento, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato kitaip.

Atsižvelgiant į tai, kad daiktą paimti visuomenės poreikiams galima tik jeigu jį būtina panaudoti tokiems poreikiams, t. y. po daikto paėmimo visuomenės poreikiams jis jau negalės būti naudojamas tenkinant privačius interesus, šis ypatumas lemia ir išskirtinį reguliavimą atvejo, kai visuomenės poreikiams paimamas išnuomotas daiktas. Pagal bendrąją CK 6.494 str. įtvirtintą taisyklę, kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešajame registre ir nuomininkas nereikalauja nutraukti nuomos sutarties. Tačiau daikto paėmimo visuomenės poreikiais (ekspropriacijos) atveju nuomos sutartis baigiasi nuo to momento, kai eksproprijuotą daiktą pradeda valdyti naujas jo savininkas (valdytojas). Analogiškai sprendžiama ir dėl kitų daikto suvaržymų, pavyzdžiui, CK 4.193 str. 7 d. numatyta, kad jeigu įkeistas daiktas paimamas visuomenės poreikiams, hipotekos kreditoriaus reikalavimą tenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau, negu yra įkeisto daikto vertė. Suprantama, hipoteka tokiais atvejais nepereina naujajam daikto savininkui, bet pasibaigia ja užtikrinto reikalavimo patenkinimu (CK 4.197 str. 2 d. 1 p.). Tai lemia ekspropriacijos kaip pirminio nuosavybės teisės įgijimo pagrindo prigimtis: pirminis įgijimas nustato naują ir nesuvaržytą nuosavybės teisę daikto atžvilgiu, o ne perleidžia jau sukurtą nuosavybės teisę kartu su nuoma, hipoteka ar kitais daikto suvaržymais.

Nuosavybės teisę savarankiškai perimdama nuosavybės teisės objektą valstybė gali įgyti ir konfiskavimo pagrindu. Turto konfiskavimas – tai priverstinis neatlygintinas turto paėmimas valstybės nuosavybėn už padarytus teisės pažeidimus. Pagal teisės šakas turto konfiskavimas gali būti skiriamas į baudžiamąjį, administracinį ir civilinį turto konfiskavimą, tačiau savo esme tai yra nubaudimo priemonė net ir tais atvejais, kai taikoma civilinio proceso tvarka.

Pagal BK nustatytą teisinį reguliavimą turto konfiskavimas laikomas baudžiamojo poveikio priemone, kuri gali būti skiriama padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme (BK 42 str. 6 d., 67 str. 2 d. 7 ir 10 p.). Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už BK uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti; šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 str. 2–4 d.).

Greta įprastinio baudžiamieji įstatymai nustato ir išplėstinį turto konfiskavimą, kuris apibrėžiamas kaip kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu (BK 72³ str. 1 d.). Pagal BPK nustatytą teisinį reguliavimą teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CPK 692 str.). Vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios vykdymo išlaidos. Jeigu nuosprendyje, nutartyje ar nutarime išvardyti daiktai konfiskuoti, nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami išieškant iš kito turto, o iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka (CPK 755 str.).

Pagal ANK nustatytą teisinį reguliavimą turto konfiskavimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda gali skirti teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas)⁷⁵. Turto konfiskavimas – priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas pažeidėją ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (ANK 29 str. 1 d.). Taikant turto konfiskavimą kaip administracinio poveikio priemonę, įstatymų numatytais atvejais (ANK 29 str. 4 d.) gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas. Nuostata, pagal kurią konfiskuotas gali būti ir daiktas, kuris nėra pažeidėjo nuosavybė, jeigu toks daiktas buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas tam tikrų administracinių teisės pažeidimų bylose, neprieštarauja Konstitucijai. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Toks teisinių santykių sureguliavimas, pagal kurį konfiskuotas gali būti ir daiktas, kuris nėra pažeidėjo nuosavybė, jeigu toks daiktas buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas tam tikrų administracinių teisės pažeidimų bylose, yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas.

⁷⁵ Turto, kuriam pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, konfiskavimą gali skirti tik teismas.

Konfiskuoto turto, kaip valstybės nuosavybės, apskaitymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ III skyriaus II skirsnis (11–22 p.) ir IV skyriaus VI skirsnis (130 ir kt. p.). Pavyzdžiui, šių taisyklių 136.1. p. nustatyta, kad Mokesčių inspekcija, gavusi konfiskuotą ar kitaip valstybei perduotiną kultūros ir meno vertybę arba lobį, turintį istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, turi kreiptis į Kultūros ministeriją, kad būtų nurodyta, kuriam nacionaliniam muziejui ar kitai kultūros įstaigai turi būti perduotas turtas.

Civilinis turto konfiskavimas, kaip valstybės taikoma teisinė priemonė, labai panašus į BK įtvirtintą išplėstinio turto konfiskavimo institutą, tačiau skiriasi nuo jo iš esmės tuo, kad taikomas ne baudžiamojo, bet civilinio proceso tvarka. Pagal Civilinio turto konfiskavimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, civilinio turto konfiskavimo reglamentavimo tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. Civilinio turto konfiskavimo įstatymas nustato civilinio turto konfiskavimo teisinius pagrindus, sąlygas ir tvarką. Įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtinta, kad turtas ir iš jo gauta turtinė nauda gali būti konfiskuojami šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir kai šio turto bendra vertė neatitinka asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio sumą. Atlikus turto tyrimą ir nustačius pagrindą konfiskuoti turtą, bylos dėl civilinio turto konfiskavimo nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka pagal prokuroro ieškinį dėl viešojo intereso gynimo. Pagal įstatymo 13 str. nuo teismo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos valstybė įgyja nuosavybės teisę į konfiskuotą turtą. Konfiskuotas turtas perduodamas, įtraukiamas į apskaitą, saugomas, realizuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

Bendrai pasakytina, kad civilinis turto konfiskavimas yra prieštaringai vertinamas teisės institutas, dėl kurio konstitucingumo gali būti keliama nemažai klausimų. Civilinis turto konfiskavimas savo prigimtimi yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri buvo taikoma sovietmečiu, tačiau po 2000 metais įvykusios reformos nebūdinga Lietuvos civilinei teisei. Nekaltumo prezumpcijos kontekste abejotinas ir tokio instituto reglamentavimo motyvas – siekis palengvinti įrodinėjimą, kuris valstybei yra sudėtingesnis baudžiamajame arba administracinio nusižengimo bylų procese. Tai yra iš asmens gali būti konfiskuotas turtas ir panaikintos jo nuosavybės teisės dėl jo įtariamų sąsajų su nusikalstama veika net ir tais atvejais, kai joks teisės pažeidimas net nėra įrodytas įstatymo nustatyta procesine tvarka.

Turto konfiskavimo kaip vieno iš pirminių valstybės nuosavybės teisės įgijimo, tuo pačiu ir privačios nuosavybės teisės praradimo pagrindų įtvirtinimas teisės normomis suponuoja ir kai kurių kitų civilinių santykių reguliavimo ypatumus. Pavyzdžiui, pagal CK 4.193 str. 7 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą, jeigu įkeistas daiktas konfiskuojamas, hipotekos kreditoriaus reikalavimą tenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau, negu yra įkeisto daikto vertė, nors pagal bendrąją taisyklę, perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 str. 6 d.); pagal CK 6.101¹ str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą, konfiskavus apdraustą turtą, naujajam tokio turto savininkui, t. y. valstybei, nepereis asmens, kurio interesais buvo sudaryta draudimo sutartis, teisės ir pareigos, nors pagal bendrąją taisyklę, jeigu apdrausto turto nuosavybės teisė iš asmens, kurio interesais buvo sudaryta draudimo sutartis, pereina kitam asmeniui, tai teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujajam apdrausto turto savininkui; pagal CK 6.101⁴ str. 5 d. 2 p. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu žala atsirado dėl turto konfiskavimo, draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, išskyrus atvejus, kai draudimo sutartis nustato ką kita.

Dar vienas valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas savarankiškai perimant privačios nuosavybės teisės objektą yra turto nacionalizacija (pranc. nationalisation), tai yra politiškai motyvuotas privataus turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Lietuvos Respublikos įstatymuose, pavyzdžiui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulė, 1 str. 1 d., Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 str. nacionalizacija minima neigiamu aspektu, t. y. kaip neteisėtas nusavinimas.

Vienas iš 1940 m. liepos 14–15 d., pažeidžiant 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstituciją, išrinkto Liaudies Seimo aktų yra 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Kitą dieną Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“, vėliau buvo nacionalizuojamas ir kitas turtas. Vykdant tokią visuotinę nacionalizaciją ir taip likviduojant privatinę nuosavybę, buvo ne tik šiurkščiai pažeista 1938 metų Lietuvos Konstitucija, bet ir smurtu, neteisėtai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę. Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė.

Kita vertus, jei nacionalizacija tenkina Konstitucijos 23 str. keliamus reikalavimus (vykdoma įstatymo pagrindu, yra atlygintinė, tenkina visuomenės poreikius), ji gali būti teisėta. Suprantama, kad nacionalizacija Lietuvoje vertinama neigiamu aspektu, nes ji buvo įvykdyta po Lietuvos valstybės aneksijos⁷⁶, neatlygintinai ir ja buvo siekiama iš esmės paneigti privačią nuosavybę. Tai, kad istoriškai kai kuriose šalyse po socialistinių revoliucijų įvykdyta turto nacionalizacija buvo neatlygintinė, nereiškia, kad nacionalizacijai visada būdingas neatlygintinumas. Tačiau už nacionalizuotą, kaip ir už ekspropriacijos atveju visuomenės poreikiams paimtą turtą, gali būti atlyginama rinkos kaina. Nacionalizacija nuo ekspropriacijos pirmiausiai skiriasi savo mastais, nes ji vykdoma atliekant esminius pertvarkymus tam tikroje šalies ūkio srityje, kurie neįmanomi neperėmus valstybės nuosavybėn privataus turto. Todėl, skirtingai nei ekspropriacijos atveju, kada visuomenės poreikiams paimamo turto savininku gali tapti ne tik valstybė (svarbu tik, kad toks turtas iš tikrųjų būtų naudojamas visuomenės poreikiams), nacionalizuoto turto savininkė visada tampa tik valstybė.

⁷⁶ Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ buvo konstatuota, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus“.

Rekvizicija kaip valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas savarankiškai perimant privačios nuosavybės teisės objektą numatyta Karo padėties įstatyme, Nepaprastosios padėties įstatyme ir Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatyme. Pagal šiuose įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą rekvizicija gali būti taikoma nepaprastosios padėties, taip pat karo metu.

Karo padėties įstatymo 37 str. nustatyta, kad karo padėties metu turto rekvizicija ir (ar) laikinasis paėmimas gali būti vykdomi ir už rekvizuotą ir (ar) laikinai paimtą turtą atlyginama Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo nustatyta tvarka. Nepaprastosios padėties įstatymo 2 str. 7 d. rekvizicija apibrėžiama kaip atlygintinas negrąžintinas turto paėmimas iš savininko ar turto valdytojo visuomenės poreikiams, atlyginant turto vertę jo savininkui nedelsiant po nepaprastosios padėties atšaukimo. Ji šio įstatymo 28 str. 11 p. numatyta kaip viena iš nepaprastųjų priemonių, kuri gali būti taikoma nepaprastosios padėties metu. Pagal Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą rekvizicija – tai priverstinis atlygintinas kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, priklausančio fiziniams arba juridiniams asmenims, išskyrus pagal tarptautinę teisę imunitetą nuo Lietuvos Respublikos jurisdikcijos turintį turtą, paėmimas visuomenės poreikiams (2 str. 25 d.).

Rekvizicijos vykdymo ir atlyginimo už rekvizuotą turtą tvarką nustato, taip pat rekvizicijos paėmimo vykdymą užtikrina Vyriausybė (6 str. 6 p., 10 p.). Rekvizicijos vykdymą reglamentuoja Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo 23 str., kuriame nustatyta, kad, paskelbus mobilizaciją ar kitais įstatymų nustatytais atvejais iš savininkų ar turto valdytojų gali būti rekvizuojami: ginklai, šaudmenys, sprogmenys, sprogstamosios, nuodingosios, psichiką veikiančios (narkotinės, psichotropinės), radioaktyviosios medžiagos, transporto priemonės ir kitas mobilizacijos planuose numatytas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas.

Ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų, nuodingųjų, psichiką veikiančių (narkotinių, psichotropinių) medžiagų rekviziciją vykdo policija, radioaktyviųjų medžiagų rekviziciją – Radiacinės saugos centras kartu su savivaldybių administracijų direktorių įgaliotais asmenimis, o transporto priemonių, kito kilnojamojo ar nekilnojamojo turto rekviziciją savivaldybės teritorijoje – policija kartu su savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotais asmenimis. Paskelbus visuotinę mobilizaciją, visų savivaldybių teritorijose gali būti rekvizuojamas arba laikinai paimamas turtas, numatytas mobilizacijos planuose. Paskelbus dalinę mobilizaciją, Vyriausybė nurodo, kurių savivaldybių teritorijose turi būti vykdoma rekvizicija ir koks turtas, numatytas mobilizacijos planuose, gali būti paimamas.

Kaip minėta, nuosavybės teisė savarankiško perėmimo pagrindu gali būti įgyjama ir sąžiningo įgijimo (angl. bona fide acquisition) pagrindu, t. y. pagal įstatymą užtikrinant neteisėtai perleisto daikto sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Vienas iš pagrindinių teisės principų, susijusių su pažeistų civilinių teisių gynimu, yra sąžiningumo principas, pagal kurį asmuo konkrečioje situacijoje turi elgtis kaip apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus – bonus pater familias. Vertinant asmens sąžiningumą šiuo aspektu, nėra svarbūs konkrečiam asmeniui, dėl kurio sąžiningumo sprendžiama, apibūdinti tokie požymiai, kaip antai išsilavinimas, gyvenimo patirtis, amžius ir pan., t. y. pagal bonus pater familias kriterijų sąžiningumas vertinamas objektyviuoju požiūriu.

Tačiau sąžiningumas, kaip vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas ne tik pagal objektyvųjį, t. y. bonus pater familias kriterijų, bet ir pagal subjektyvųjį. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktines bylos aplinkybes ir t. t. Kitaip tariant, subjektyvus sąžiningumas yra nuoširdumas.

Kadangi sąžiningai besielgiančio asmens elgesys laikomas atitinkančiu ir protingumo bei teisingumo principus, siekiant teisinio tikrumo, kuris būtinas užtikrinant civilinės apyvartos stabilumą ir saugumą, tam tikrais atvejais turi būti saugomos ir sąžiningo, nors ir neteisėto įgijėjo teisės.

Neteisėto sąžiningo valdytojo teisių apsauga priklauso nuo to, kokia turto vindikacijos koncepcija įtvirtinta valstybės teisėje. Jeigu, siekiant palankiausio savininkui teisių gynimo, įtvirtinamas teisinis reguliavimas, nustatantis neribotą vindikaciją, t. y. įstatymų leidėjas pasirenka visiškos vindikacijos koncepciją, atrodytų, kad nebūtų pagrindo teigti, jog nuosavybės teisė galėtų būti įgyjama savarankiško perėmimo pagrindu užtikrinant sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Tačiau net ir nustačius tokį teisinį reguliavimą, nuosavybės teisės įgijimas savarankiško perėmimo pagrindu užtikrinant sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą būtų galimas, nes vindikaciją iš sąžiningo neteisėto valdytojo riboja ieškinio senaties institutas.

Tiek sąžiningų įgijėjų privatus interesas, tiek suinteresuotumas civilinės apyvartos stabilumu ir saugumu, t. y. viešasis interesas, reikalauja pripažinti ir ginti civilinės apyvartos subjektų sąžiningai įgyjamas daiktines teises. Visiškos vindikacijos taikymas neleidžia atsižvelgti į šį viešąjį interesą, todėl tokios vindikacijos taikymas iš esmės pažeistų civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą, nes joks asmuo, įgijęs daiktinę teisę, neturėtų garantijų, kad ji iš jo nebus atimta. Todėl, siekiant užtikrinti ne tik privatų savininko, bet ir viešąjį interesą – civilinės apyvartos (kartu ir rinkos) stabilumą ir saugumą, – visiškos vindikacijos atsisakoma ir įvedama ribotos vindikacijos sistema.

Ribota vindikacija reiškia, kad įstatyme daroma išimčių, kai savininkas neturi teisės išreikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo ir vindikacinis ieškinys atmetamas. Ribotos vindikacijos atveju įstatymų leidėjas siekia protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros.

Pagal CK 4.96 str. nustatytą reglamentavimą savininkas ne visais atvejais gali išsireikalauti daiktą iš svetimo neteisėto sąžiningo įgijėjo, t. y. tam tikrais šiame straipsnyje nustatytais atvejais yra saugomos daiktą valdančio sąžiningo įgijėjo teisės. Iš daiktą atlygintinai įgijusio ir valdančio sąžiningo įgijėjo, t. y. asmens, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jam daiktą perleidęs asmuo neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, savininkas negali išreikalauti kilnojamojo daikto, išskyrus atvejus, kada daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas (CK 4.96 str. 1 d.).

Nekilnojamasis daiktas iš atlygintinai įgijusio ir jį valdančio sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tais atvejais, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Daiktinių teisių pirmumo principas lemia, kad daiktas iš sąžiningo įgijėjo taip pat negali būti išreikalautas ir prievoliniais teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, taikant restituciją (CK 6.153 str.).

Valdymo sąžiningumas yra preziumuojamas⁷⁷. Vadinasi, visais atvejais, išskyrus CK nustatytas išimtis, kada preziumuojamas nesąžiningumas⁷⁸, pareiga įrodyti (lot. onus probandi), kad daikto valdytojas buvo nesąžiningas, tenka asmenims, pageidaujantiems susigrąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, kai daiktas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, o įgijimas yra neteisėtas, t. y. pagrindas, kuris buvo nurodytas asmeniui, neturėjusiam teisės perduoti nuosavybės teisės į daiktą, perduodant tokią teisę, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartis, negalioja, sąžiningo įgijėjo apsauga reiškia ne tik efektyvų atsikirtimą į vindikacinį ieškinį, bet ir savarankišką pirminį nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.

Jei ginčo nekyla, žinoma, praktiniu požiūriu, tiek viešajame registre, tiek ir apskaitoje ar tiesiog civilinėje apyvartoje daiktas sąžiningo valdytojo bus laikomas įgytu išvestiniu pagrindu, pavyzdžiui, sandoriu, nes jo negaliojimo klausimas paprasčiausiai nebus iškeltas ir liks visuomenei nežinomas. Tačiau, kilus ginčui ir teismui konstatavus perleidimo sandorio negaliojimą, sąžiningas valdytojas bus laikomas įgijęs daiktą ne negaliojančio sandorio, bet sąžiningo įgijimo, kaip įstatyme (CK 4.96 str.) nustatyto juridinio fakto, sukeliančio pirminį įgijimą, pagrindu.

Sąžiningas įgijimas bus laikomas įvykusiu nuo daikto faktinio užvaldymo, bet ne nuo teismo sprendimo priėmimo momento. Tuo pačiu pabrėžtina, kad CK 4.96 str., esantis vindikacijos instituto sudedamąja dalimi, gina tik daiktą faktiškai valdantį sąžiningą įgijėją, todėl jei sąžiningai įgijimo sandorį sudaręs asmuo pats ar per kitus asmenis nėra įgijęs daikto faktinio valdymo (nėra corpus elemento), savininku sąžiningo įgijimo pagrindu jis negali tapti.

Galiausiai pabrėžtina, kad sąžiningo įgijėjo apsauga specifiškai taikytina tik daikto perleidimo situacijoms, todėl ja remtis kitokiais pirminio įgijimo atvejais (sukūrimo, prijungimo, užvaldymo, konfiskavimo ir pan.) nėra nei pagrindo, nei prasmės.

Vakarų teisės tradicijoje vienas iš svarbiausių pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, nuo seno žinomų Lietuvos civilinei teisei79, yra įgyjamoji senatis (lot. usucapio). Pagal CK 4.68 str. asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Kaip minėta ankstesniuose skyriuose analizuojant valdymą ir jo rūšis, daikto valdymas, atitinkantis nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti nustatytus reikalavimus, vadinamas intenciniu valdymu ir pagal prigimtį yra ne absoliuti daiktinė teisė, o faktinė būsena, kuriai suteikta teisinė apsauga, taigi gali būti laikomas tik kvazidaiktine teise.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teisę įgyti į bešeimininkį daiktą specialus pagrindas yra numatytas CK 4.58 str., įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisę gali įgyti tik fizinis ar privatus juridinis asmuo. Vadinasi, įgyjamosios senaties pagrindu daiktas gali būti įgytas tik privačios nuosavybės teise. Todėl ir CK 4.69 str. 1 d. nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.

Pagal CK 4.69 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Svarbu nustatyti, ar pageidaujami įgyti įgyjamąja senatimi daiktai nebuvo sukurti kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.

Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmuo, norintis įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą, neturi būti įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 str. 1 d. Pagal tokio asmens prašymą teismui konstatavus, kad yra visos CK 4.68–4.71 str. numatytos sąlygos, intencinio valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 str. numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik šiomis sąlygomis:

1. pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. numatytu pagrindu;

2. yra visos CK 4.68–4.71 str. numatytos sąlygos:
   a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai;
   b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu;
   c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai;
   d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą;
   e) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (CK 4.47 str. 11 p.)80.

79 Reikia pažymėti, kad įgyjamoji senatis, kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, buvo įtvirtintas dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje, kur buvo taikomas dešimties metų senaties terminas (pavyzdžiui, Pirmojo Lietuvos Statuto Pirmojo skyriaus 18 str.), taip pat ir carinės okupacijos laikotarpiu bei po Lietuvos valstybingumo atkūrimo Lietuvoje 1918 m. galiojusiuose civiliniuose įstatymuose, inter alia, Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalyje. Šiuo metu įgyjamoji senatis kaip pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas reglamentuojama CK ketvirtosios knygos antrosios dalies penktojo skyriaus trečiajame skirsnyje.

80 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004, Teismų praktika, 22, p. 48–54.

Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad daikto valdymas kaip savo reiškia, jog valdytojas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Tačiau pažymėtina, kad valdytojo suvokimas, jog kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, reiškia sąžiningą valdymą (CK 4.70 str. 1 d.), bet ne kaip savo. Daikto valdymas kaip savo reiškia, kad valdytojas su valdomu daiktu elgiasi kaip savininkas, t. y. juo rūpinasi, kontroliuoja jo būklę, užtikrina, kad laiku ir tinkamai būtų atlikti jo remonto darbai, moka su tokiu daiktu susijusius mokesčius, kitus mokėjimus, vykdo kitas turtines prievoles (inter alia, atlygina turto padarytą žalą) ir pan.

Pagal nustatytą teisinį reguliavimą sąžiningu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.26 str. 3 d.). Tuo įsitikinęs daikto valdytojas turi išlikti visą įgyjamosios senaties laiką ir net daikto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi momentu (CK 4.70 str. 1 d.). Valdymo atsiradimo sąžiningumas yra preziumuojamas (CK 4.26 str. 2 d.). Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo (CK 4.70 str. 3 d.). Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis (CK 4.70 str. 2 d.).

Teisėtu daikto valdymu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymo teisėtumas yra preziumuojamas (CK 4.23 str. 2 d.). Šiuo atveju nereikalaujama, kad valdymas būtų atsiradęs kokios nors subjektinės teisės pagrindu. Kadangi nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (CK 4.47 str.) įgyjama nuosavybės teisė, bet ne intencinis valdymas, vadinasi, turi būti galimi atvejai, kai susiklosto aplinkybės, dėl kurių asmuo nuosavybės teisės įgijimo pagrindu įgyja tik teisėtą valdymą, bet ne nuosavybės teisę.

Pavyzdžiui, pagrindas tokiems atvejams atsirasti gali būti anksčiau galiojęs, t. y. 1964 m. CK įtvirtintas daiktinių santykių reglamentavimas. Šio kodekso 149 str. 2 d. buvo nustatyta, kad „jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu“, o pagal šio kodekso 255 str. 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą, gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis, kuri per tris mėnesius nebuvo įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, buvo laikoma negaliojančia. Vadinasi, netgi abiem sutarties šalims įvykdžius įsipareigojimus – pirkėjui sumokėjus pinigus, o pardavėjui perdavus namą, bet pirkimo–pardavimo sutarties per tris mėnesius neįregistravus vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete – pirkėjas tapdavo tik teisėtu valdytoju, bet ne savininku.

Kad valdymas atitiktų atvirumo sąlygą, daiktas turi būti valdomas taip, kad kitiems asmenims būtų aišku, jog daikto valdytojas laiko, kad jis turi daugiausia teisių į valdomą daiktą, nepripažįsta jokio kito asmens šio daikto valdytoju ar savininku. Taigi, daikto valdymas turi būti išviešintas, taip įgyvendinant skaidrumo principą. Intencinis valdymas išviešinamas atvirai faktiškai valdant daiktą, o į pagrindinius nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus, statinius, patalpas, laivus ir orlaivius – papildomai registruojant valdymą viešajame registre, kaip nustatyta CK 4.27 str. 2 d.

CK 4.27 str. 2 d. įtvirtintu papildomu reikalavimu įregistruoti nekilnojamojo daikto valdymą, nors ir yra pasunkinamas įgyjamosios senaties instituto taikymas, tačiau toks reikalavimas yra pagrįstas siekiu užtikrinti savininko teisių apsaugą, suderinti nuosavybės teisės įgijimą reglamentuojančių teisės institutų taikymą, viešąjį interesą mokestinių santykių srityje, konstitucinės teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimą.

Sąlyga valdyti daiktą atvirai, inter alia, įregistruoti nekilnojamojo daikto valdymą, tiesiogiai susijusi su kita CK 4.68 str. 1 d. įtvirtinta sąlyga, – kad per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėtų teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą. Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą, valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir ne mažiau kaip dešimt metų nustatytas siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (lot. rei vindicatio).

Nepaisant to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė pakeisti egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 str. nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešajame registre81.

81 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis.

CK 4.71 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, kad daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Pagal CK 4.71 str. 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu per įgyjamosios senaties laiką daiktą valdė ne vienas, bet keli asmenys ir kiekvieno valdymas, kuris jam perėjo iš kito valdytojo, atitiko CK 4.68 str. nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

Vadinasi, kai daikto valdytojas kreipiasi į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, prie laikotarpio, kurį jis valdė daiktą, pridedamas laikotarpis, kurį daiktą valdė ankstesni valdytojai, iš kurių pastarajam perėjo valdymas, jeigu valdymas visų valdytojų valdymo laikotarpiu atitiko CK 4.68 str. nustatytus reikalavimus.

Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko daikto valdymas buvo susigrąžintas (CK 4.71 str. 3 d.). Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis (CK 4.71 str. 4 d.).

Vadinasi, pagal CK 4.71 str. 3 ir 4 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu nesant valdytojo valios, jis buvo praradęs valdymą, bet susigrąžino per laikotarpį, kuris nėra ilgesnis nei vieneri metai, šis laikotarpis nėra atimamas iš bendro valdymo laikotarpio. Visais kitais valdymo laikino praradimo atvejais, laikotarpis, kurį daiktas nebuvo valdomas, taip pat laikotarpis, kurį daiktas nors ir buvo valdomas, bet daikto savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, atimamas iš bendro valdymo laikotarpio.

Nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą, pasisavinant bešeimininkį daiktą

4.1.2. Užvaldymas

Užvaldymo (lot. occupatio) pagrindais nuosavybės teisė atsiranda pasisavinant bešeimininkį daiktą (apleistą žemės sklypą, radinį, lobį, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, kt.), taip pat į jį panašius objektus (laukinius gyvūnus, įskaitant laukines ir namines bites) bei nevaldomo svetimo daikto vaisius. Bendra visiems šiems pagrindams tai, kad nuosavybės teisė įgyjama laisvai, paprasčiausiu užvaldymu, nereikalaujant sulaukti, kol sueis įgyjamoji senatis. Užvaldymo pagrindas yra įstatymas, o būdas – faktinės daikto kontrolės įgijimas.

Pirminiu pagrindu pasisavinti daiktai toliau civilinėje apyvartoje dalyvauja išvestinio įgijimo pagrindais, dažniausiai perleidimo sandoriais. Tačiau pasisavinimo taisyklės taikomos tik tiek, kiek to neapima atitinkamų daiktų išvestinio įgijimo pagrindas, pavyzdžiui, jei į pirkėjo avilį atskridęs bičių spiečius yra jam teisėtai parduotas, bičių atskridimas laikytinas ne vienašaliu bešeimininkio daikto užvaldymu, o daikto įgijimu pagal sutartį.

Pagal CK 4.57 str. įtvirtintą teisinį reguliavimą bešeimininkiu daiktu (lot. res nullius) laikomas kiekvienas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas, išskyrus sąžiningai įgytą ir teisėtai valdomą daiktą, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į tokį daiktą.

Remiantis CK 4.58 str. 1 d. įtvirtintu teisiniu reguliavimu bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal finansų, kontrolės arba savivaldybės institucijos pareiškimą. Pareiškimas paduodamas suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Ši imperatyvi taisyklė be išlygų taikoma tik dėl bešeimininkio žemės sklypo, kuris gali būti įgyjamas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu. Kiti nekilnojamieji pagal prigimtį daiktai – statiniai ir augalija, remiantis CK 4.40 str., yra žemės sklypo savininko nuosavybė, todėl gali būti bešeimininkiais tik kartu su bešeimininkiu žemės sklypu. Jei statiniai ar augalija stovi ant žemės sklypo, kuris turi savininką, tada jie net netampa bešeimininkiais, todėl ir CK 4.58 str. 1 d. nėra taikoma.

Kilnojamiesiems daiktams aktuali CK 4.58 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą negali būti įgyjama, jeigu tai draudžia įstatymas arba tokio daikto pasisavinimu pažeidžiama kito asmens teisė pasisavinti daiktą (teisė į lobį, radinį ir pan.).

Vadinasi, pagal CK 4.58 str. 1 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą, valstybė ir savivaldybė gali įgyti nuosavybės teise tik tokius kilnojamuosius bešeimininkius daiktus, kurių kiti asmenys neturi teisės įgyti nuosavybės teise arba, nors ir turi tokią teisę, jos neįgyvendina.

Pavyzdžiui, pagal CK 4.62 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu per šešis mėnesius nuo pamesto daikto radimo dienos nepaaiškėja jį pametęs asmuo, radinys neatlygintinai pereina radusiojo nuosavybėn su sąlyga, kad šis sutinka atlyginti daikto išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas, jei radinį saugojo ne jis. Tačiau jeigu daiktą radęs asmuo nesutinka kompensuoti tokių išlaidų, t. y. neįgyvendina teisės įgyti radinį nuosavybės teise, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn.

CK 4.58 str. 1 d. nustatytos valstybės ir savivaldybių teisės įgyti nuosavybės teise bešeimininkius daiktus įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“.

Šiuo nutarimu patvirtintų bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2 p. nustatyta, kad daikto pripažinimo bešeimininkiu procesą inicijuoja (raštu ar kitomis teisėtomis priemonėmis ir būdais praneša Mokesčių inspekcijai ar kitai CK 4.58 str. 1 d. numatytai finansų, kontrolės ar savivaldybės institucijai, kuri vėliau kreipiasi į teismą) ta savivaldybės ar valstybės institucija ar įstaiga, tas fizinis ar juridinis asmuo, kurių žinioje toks daiktas yra arba kurie sužino apie tokio daikto buvimą. Tai bendrosios taisyklės, taikytinos tiek, kiek tam tikruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Pavyzdžiui, Muitinės įstatymo 60 str. 1 d. nustatyta, kad muitinės arba kitų Lietuvos Respublikos valstybės institucijų sulaikytos ne Sąjungos prekės, neturinčios savininko arba kurių savininkas nežinomas, pereina valstybės nuosavybėn pagal muitinės pareiškimą vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 952/2013 199 str. ir Reglamento (ES) 2015/2447 249 str. 2 d.

Civiliniai įstatymai detalizuoja atskirų bešeimininkių kilnojamųjų daiktų rūšių pirminį įgijimą. CK įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato skirtingus subjektus ir skirtingas sąlygas įgyjant nuosavybės teises į radinį, lobį, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus bei kitus kilnojamuosius daiktus, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė.

Pagal CK 4.62 str. 1 d. radiniu laikomas pamestas daiktas, kurio savininkas nežinomas. Kad būtų pagrindas rastąjį daiktą vertinti kaip radinį, jis turi būti kilnojamasis pagal prigimtį daiktas ir iš faktinių aplinkybių turi būti aišku, kad savininkas nėra to daikto atsisakęs išmesdamas jį, kad daiktas nėra padėtas ir tokiu būdu savininko laikomas (saugomas). Tai yra daiktą savininkas turi būti praradęs prieš savo valią, pavyzdžiui, daiktas iškrito asmeniui iš kišenės, rankinės, transporto priemonės, laikinai pasidėjęs daiktą viešoje vietoje, pamiršo jį pasiimti ir panašiai.

Nuosavybės teisę asmuo, kuris rado tokį daiktą, gali įgyti į jį tik tuo atveju, jeigu nėra žinomas jį pametęs asmuo (jeigu daiktą pametęs asmuo yra žinomas, daiktą radęs asmuo privalo jam grąžinti daiktą), jeigu radęs daiktą asmuo per savaitę nuo radimo dienos pranešė apie radinį policijai ir jį saugojo šešis mėnesius (kai radinys buvo perduotas policijai, jeigu sutinka atlyginti jo išlaikymo ir kitas su radiniu susijusias išlaidas) ir jeigu per šį laikotarpį nepaaiškėja daiktą pametęs asmuo.

Jeigu radęs asmuo nesutinka kompensuoti radinio išlaikymo ir kitų su juo susijusių išlaidų, radinys neatlygintinai perduodamas valstybės nuosavybėn, o šiam asmeniui atlyginamos su radiniu susijusios turėtos išlaidos.

Nuosavybės teise negali būti įgyjamas radinys, kuris dėl ilgo laikymo gali sugesti ar prarasti dalį vertės. Toks daiktas turi būti parduotas, o jeigu nėra galimybės jį parduoti, sunaikintas. Nuosavybės teisę asmuo, kuris rado tokį daiktą, gali įgyti tik į pinigus, gautus už parduotą daiktą, išskaičiavus sumą, panaudotą radiniui išlaikyti, parduoti ir paskelbti apie radimą, jeigu per šešis mėnesius nuo daikto, kuris buvo parduotas kaip greitai gendantis, radimo dienos nepaaiškėja asmuo, pametęs tokį daiktą.

Šešių mėnesių terminas, per kurį turi būti saugomas rastas daiktas, skaičiuojamas nuo daikto radimo dienos, bet ne nuo pranešimo apie radinį policijai dienos. Tokia išvada darytina įvertinus ne tik CK 4.62 str. 3 d., bet ir CK 4.63 str. 4 d.62 nustatytą teisinį reguliavimą. Kadangi po šešių mėnesių nuo daikto radimo dienos, nepaaiškėjus jo savininkui, daiktą radęs asmuo įgyja nuosavybės teisę į tokį daiktą, tai daiktas nebegali būti išreikalautas vindikaciniu ieškiniu, nes ankstesnio savininko teisės pasibaigia.

Toks reguliavimas neturėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis pametusiojo teisę susigrąžinti prieš jo valią prarastą daiktą, priešingai, radinio institutas nustato operatyvesnę ir greitesnę už teisminę vindikaciją administracinio pobūdžio procedūrą. Skirtingai nei kitais atvejais, kai savininkas kilnojamąjį daiktą praranda prieš savo valią ir turi galimybę per trejus metus nuo praradimo dienos išreikalauti jį iš svetimo sąžiningo neteisėto valdymo pagal CK 4.96 str. 1 d., pametęs daiktą asmuo, atsižvelgiant į CK 4.62 str. 2 d. nustatytą reikalavimą daiktą radusiam asmeniui pranešti apie tai policijai, žino, kad ieškant pamesto daikto reikia kreiptis į policiją.

CK 4.62 str. 4 d. nustatyta, kad teisės aktai gali numatyti kitokią radinių teisinio reglamentavimo tvarką. Specialiai yra reglamentuojami santykiai, susiję su specifinius požymius turinčių daiktų (kaip antai ribotai apyvartoje esančių daiktų) radimu. Pavyzdžiui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 35 str. reglamentuojami santykiai, susiję su ginklais ir šaudmenimis kaip radiniais.

Kadangi tiek ginklai, tiek šaudmenys dėl pavojingumo yra ribotai esantys apyvartoje daiktai ir tik atitinkantys nustatytus reikalavimus asmenys turi teisę juos įgyti nuosavybės teise, naudoti, nešioti ir pan., pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 35 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą asmeniui, radusiam ginklą ar šaudmenų, draudžiama gabenti juos į policijos įstaigą ar kitą vietą. Asmuo privalo nedelsdamas apie ginklo ar šaudmenų radimą pranešti policijai, o ji asmens rastus ginklus ar šaudmenis paima jų radimo vietoje. Pagal šio str. 2 d. rasti ginklai ir šaudmenys, kurių savininkas nežinomas, radusio asmens pasirinkimu įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pažymimi ir realizuojami arba pažymimi ir, išdavus leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklus, grąžinami juos radusiam asmeniui, arba perdaromi į visiškai netinkamus naudoti ir grąžinami juos radusiam asmeniui, arba sunaikinami.

Pagal Sprogmenų apyvartos kontrolės įstatymo 19 ir 20 str. nustatytą teisinį reglamentavimą asmuo, radęs sprogmenų, privalo nedelsdamas apie tai pranešti teritorinei policijos įstaigai, o ši privalo iš karto imtis priemonių, kad rasti sprogmenys nekeltų pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai, aplinkai ir turtui. Vėliau sprogmenys paimami ir saugomi arba neatlygintinai sunaikinami.

Pagal CK 4.65 str. 1 d. lobis (lot. thesaurus) yra žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi kilnojamieji pagal prigimtį daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo.

Vertinant visuminį teisinį reguliavimą, skirtą reguliuoti nuosavybės teisės įgijimą į lobį63, matyti, kad lobis gali būti užkastas ar kitaip paslėptas ne tik žemėje, bet ir kitame daikte, pavyzdžiui, užmūrytas pastato sienoje, ir panašiai. Vadinasi, kad būtų pagrindas rastus daiktus vertinti kaip lobį, jie turi būti vertingi (pinigai, kiti vertingi daiktai, pavyzdžiui, aukso, kitų brangiųjų metalų ar (ir) brangiųjų akmenų dirbiniai arba tie daiktai, kurie, nors ir nėra pagaminti iš brangiųjų metalų ar (ir) brangiųjų akmenų, yra vertingi dėl to, kad turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę), o iš faktinių aplinkybių turi būti aišku, kad rastieji brangūs daiktai priklausė kažkam nuosavybės teise, kad jie paslėpti sąmoningai, o nuo paslėpimo momento praėjo tiek daug laiko, kad dažniausiai dėl to negali būti nustatytas jų savininkas. Būtent valiniu aspektu lobis yra atskiriamas nuo radinio, kuris prarandamas jį pametant, o ne sąmoningai paslepiant.

63 CK 4.65 str. 2 d. nustatyta, kad „Nuosavoje žemėje ar kitame nuosavybės teise radusiam asmeniui priklausančiame daikte rastas lobis <...>“, šio str. 3 d. nustatyta, kad „Svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte ieškoti lobio draudžiama“. Tuo tarpu 4 d. nustatyta, kad „Asmuo, kuris rado lobį svetimoje žemėje ar kitame svetimame daikte <…>“.

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 253

Pagal CK 4.65 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą nuosavybės teise lobį gali įgyti jį radęs asmuo ar (ir) daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkas: jeigu asmuo lobį rado jam nuosavybės teise priklausančiame daikte, jis tampa lobio savininku; jeigu asmuo lobį rado svetimame daikte atsitiktinai arba turėdamas savininko leidimą ieškoti lobio, jis gauna vieną ketvirtadalį lobio, o kiti trys ketvirtadaliai tenka daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui, jeigu jie raštu nesusitarė kitaip; jeigu asmuo lobį rado svetimame daikte neatsitiktinai ir neturėdamas savininko leidimo ieškoti lobio, visas rastas lobis tenka daikto, kuriame buvo rastas lobis, savininkui. Vadinasi, galimybė įgyti nuosavybės teise lobį numatyta asmenims, kurie labiausiai susiję su lobiu.

Jeigu rastą lobį sudaro istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę turintys daiktai, o pagal lobio sąvoką taip dažnai ir bus, toks lobis gali būti paimtas pagal įstatymą visuomenės poreikiams, o asmenims, turintiems teisę įgyti nuosavybėn lobį ar jo dalį sudarančius daiktus, turi būti teisingai atlyginama (CK 4.65 str. 6 d.).

Siekiant užtikrinti kilnojamųjų kultūros vertybių bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą nuo vadinamųjų juodųjų archeologų, vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieškos įranga žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse ieškoti kilnojamųjų daiktų, turinčių kultūrinę vertę, kurių savininkas ar valdytojas negali būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekę teisės į juos, asmenims, išskyrus įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkančius atestuotus tyrėjus64, draudžiama.

Nuo radimo momento tokie daiktai tampa valstybės nuosavybe. Jeigu asmenys kilnojamuosius kultūros objektus65 randa atsitiktinai, jie privalo per savaitę juos pateikti įvertinti Kultūros paveldo departamentui, o už rastus daiktus, kurie turi istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, išmokamas atlyginimas (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 str. 4 d.).

Bešeimininkiais daiktais taip pat gali būti ir gyvūnai. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 3 d., bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. Taigi nuosavybės teisė užvaldymo pagrindu gali būti įgyjama pasisavinant ne tik laukinius gyvūnus, bet ir bešeimininkius, tai yra bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus.

Naminiai gyvūnai yra istoriškai domestikuoti gyvūnai, o bepriežiūris naminis gyvūnas yra gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 2 d.).

Nuosavybės teisės įgijimą į bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus reglamentuoja CK 4.61 straipsnis. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą asmuo, sulaikęs bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną, privalo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jam nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per tris dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai.

Policija ar savivaldybės institucija imasi priemonių naminio gyvūno savininkui surasti ir, laikydamosi veterinarijos taisyklių, ieškojimo laiku perduoda gyvūną išlaikyti bei naudotis sulaikiusiam asmeniui arba perduoda jį išlaikyti ir naudotis artimiausiam žemės ūkio veikla užsiimančiam ir tinkamai gyvūną išlaikyti galinčiam asmeniui, jei sulaikęs naminį gyvūną asmuo neužsiima žemės ūkio veikla arba neturi sąlygų gyvūną tinkamai išlaikyti.

Jeigu bepriežiūrių ir priklydusių darbinių gyvulių bei galvijų (ir jų prieauglio) savininkas nepaaiškėja per vieną mėnesį, o smulkiųjų gyvūnų (ir jų prieauglio) – per dvi savaites nuo jų perdavimo išlaikyti ir naudotis dienos, gyvūną nuosavybės teise įgyja jį išlaikęs asmuo.

Taigi, galimybė įgyti nuosavybės teise bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus numatyta asmenims, kurie labiausiai susiję su tokiais gyvūnais ir jais rūpinasi, t. y. asmenims, kurie tokius gyvūnus sulaiko ir (ar) išlaiko.

Pagal įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą, nuosavybės teisė paprasčiausiu užvaldymu gali būti įgyjama ir į laukinius gyvūnus. CK 4.59 str. nustatyta, kad laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie laikantis įstatymų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusiojo arba nušovusiojo nuosavybe, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.

Medžioklės įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad laisvėje esantys medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar nušovusio medžioklės plotų naudotojo66 nuosavybe, išskyrus medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui, o Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad laisvėje esantys laukiniai gyvūnai, kurie, vadovaujantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimais, buvo paimti iš buveinių, tampa juos iš buveinių paėmusio asmens nuosavybe, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

Santykius, susijusius su laukinės gyvūnijos išteklių naudojimu, inter alia laukinių gyvūnų paėmimą iš jų buveinių (medžiojimą, žvejojimą, gaudymą, rinkimą), reglamentuoja Laukinės gyvūnijos įstatymas, Medžioklės įstatymas, Mėgėjų žvejybos įstatymas.

Laukinių gyvūnų paėmimą iš buveinių (išskyrus medžioklę ir žvejybą) detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-533/B1-310 patvirtintos Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės, medžioklę detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės.

Vadinasi, nuosavybės teisę į laukinius gyvūnus pasisavinimo pagrindu gali įgyti asmuo, turintis teisę naudoti laukinės gyvūnijos išteklius, pagal teisės aktuose nustatytą reglamentavimą juos užvaldęs, t. y. paėmęs laukinius gyvūnus iš jų buveinių (sumedžiojęs, sužvejojęs, pagavęs ir pan.).

Skirtingai nei bepriežiūriai ar priklydę naminiai gyvūnai, Lietuvos teritorijoje laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nėra bešeimininkiai daiktai, bet priklauso valstybei prijungimo pagrindu. Nors pagal įstatymuose nustatytą teisinį reguliavimą (Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d.; Medžioklės įstatymo 3 str. 1 d.), jie turi savininką, nuosavybės teisės įgijimas į sumedžiotą

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 255

laukinį gyvūną laikomas ne išvestiniu, bet pirminiu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu dėl to, kad sumedžiojimo procese neįvyksta nuosavybės teisės perdavimas į konkretų (tiksliai apibrėžtą) gyvūną.

Valstybė, suteikdama teisę sumedžioti jai nuosavybės teise priklausantį gyvūną, neįsipareigoja dėl rezultato, t. y. gyvūno sumedžiojimo ir jo kokybės, kas priklauso nuo paties medžiotojo ir daugelio neapibrėžtų aplinkybių. Dėl šios priežasties mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis67 nepriklauso nuo sumedžiotų gyvūnų skaičiaus, rūšies ir pan.

Nelaisvėje laikomi medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Jeigu nelaisvėje laikyti natūraliai Lietuvos Respublikos teritorijoje paplitusių rūšių laukiniai gyvūnai ištrūksta į laisvę ir savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę dienos šių gyvūnų nesugauna, jie laikomi laisvėje gyvenančiais valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais (Medžioklės įstatymo 3 str. 3 d., Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 3 d.).

Nuosavybės teisės įgijimas pasisavinant laukines ir namines bites reglamentuojamas CK 4.60 str., kuris yra lex specialis bendrųjų gyvūnų pasisavinimą reglamentuojančių normų atžvilgiu.

Pagal šiame straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą laukinių bičių šeima nuosavybės teise priklauso žemės sklypo, kuriame ji yra sugauta, savininkui. Į namines bites užvaldymo pagrindu nuosavybės teisę gali įgyti žemės sklypo, į kurį atskrido bičių spiečius, savininkas, jeigu bičių spiečiaus savininkas nepersekioja spiečiaus per 24 valandas, skaičiuojant nuo to momento, kai spiečius apsistojo to asmens žemėje arba kai asmuo spiečių priėmė.

Nuosavybės teisę į namines bites pasisavinimo pagrindu įgyja ir bitininkas, į kurio avilį pas jame esančias bites atskrenda kito asmens bičių spiečius. Taigi, kai naminių bičių spiečius atskrenda į kito asmens žemę arba kitas asmuo jas priima (bitės atskrenda į tuščią avilį ir pan.), jis nuosavybės teisę į bites įgyja po 24 valandų (jeigu per tą laiką bičių spiečiaus savininkas nepersekioja spiečiaus), o kai naminių bičių spiečius atskrenda į kito asmens avilį pas jame esančias bites, tas asmuo nuosavybės teisę į bites įgyja iškart – nuo jų atskridimo į avilį momento. Toks specifinis reguliavimas, susijęs su nuosavybės teisės įgijimu pasisavinant bites, nustatytas dėl to, kad išskridusio bičių spiečiaus, skirtingai nei bepriežiūrių ar priklydusių naminių gyvūnų, identifikuoti neįmanoma, jeigu jis nėra po išskridimo nedelsiant persekiojamas.

Kilnojamųjų daiktų, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė (lot. res derelictae), pasisavinimas juos užvaldant kaip pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas įtvirtintas CK 4.58 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas, tampa tuos daiktus pradėjusio valdyti asmens nuosavybe. Vadinasi, tokius kilnojamuosius daiktus pradėjęs valdyti asmuo nuosavybės teisę įgyja nuo daiktų užvaldymo momento.

Pavyzdinį sąrašą atvejų, kada asmeniui atsiranda kilnojamųjų daiktų valdymas, pagal analogiją nustato CK 4.28 str. Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, užvaldyti kilnojamuosius daiktus asmuo gali tiesiogiai ar netiesiogiai, pats ar per kitus asmenis.

Tik kai iš faktinių aplinkybių neabejotinai aišku, jog kilnojamieji daiktai, kuriuos nuosavybės teise pageidauja įgyti asmuo, niekam dar nepriklausė arba savininkas jų atsisakė tiesiai tai išsakydamas arba juos išmesdamas (o tai reiškia, kad jie tapo bešeimininkiais), asmuo gali įgyti nuosavybės teisę į tokius daiktus CK 4.58 str. 4 d. numatytu pagrindu. Priešingu atveju nuosavybės teisė galėtų būti įgyta tik įgyjamosios senaties pagrindu.

CK 4.58 str. 4 d. numatytu pagrindu nuosavybės teisė galėtų būti įgyta į, pavyzdžiui, namų ūkyje nereikalingą ir išmestą buitinę techniką, maistą, rūbus, metalo laužą, bešeimininkius gyvūnus68, jeigu iš faktinių aplinkybių aišku, kad jie neturi savininko (pavyzdžiui, bešeimininkio gyvūno atvestas jauniklis) arba savininkas jų atsisakė neperduodamas kitam asmeniui ir pan.

68 Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 str. 3 d., bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui.

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 258

Pažymėtina, kad sąmoningas gyvūnų išmetimas, t. y. padarymas bešeimininkiais ar bepriežiūriais, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei bei laikomas žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 str. 2 d. 1 p.) ir užtraukia administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę (ANK 346 str. 16, 18 d., BK 310 str.).

Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 14 str. 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą bešeimininkiai gyvūnai neatlygintinai atitenka juos išlaikiusiam asmeniui tik tuo atveju, jeigu nepaaiškėja gyvūnų savininkas pasibaigus CK 4.61 str. 3 d. nurodytam terminui. Tačiau sistemiškai vadovaujantis CK 4.58 str. 4 d. nustatytu teisiniu reguliavimu, nuosavybės teisė į bešeimininkius gyvūnus, kurie neturi savininko arba kurių savininkas atsisakė neperduodamas jų kitam savininkui, turėtų būti įgyjama nuo jų užvaldymo momento, o pasibaigus CK 4.61 str. 3 d. nurodytam terminui nuosavybės teisė turėtų būti įgyjama tik į tuos bešeimininkius gyvūnus, kurių savininkas nežinomas.

Apibendrinant teisinį reguliavimą, kuriuo numatyta galimybė įgyti nuosavybės teisę užvaldant bešeimininkius ir panašius daiktus, pažymėtina, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą galimybė įgyti nuosavybės teisę numatyta subjektui, kuris dėl faktinio tokio daikto užvaldymo tampa labiausiai susijusiu su konkrečiu pagrindu nuosavybės teise įgyjamu daiktu.

Pavyzdžiui, lobį nuosavybės teise gali įgyti asmuo, kuris jį rado arba (ir) jam nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamajame daikte lobis buvo rastas, radinio – asmuo, kuris daiktą rado, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus – asmuo, kuris juos išlaikė įstatymo nustatytą laikotarpį.

Ir tik jeigu tokių asmenų nėra ar jie nepageidauja įgyti nuosavybės teisės į bešeimininkius daiktus, į radinį CK 4.62 str. 3 d. pagrindu nuosavybės teisę įgyja valstybė, o į kitus bešeimininkius daiktus CK 4.58 str. 1 d. pagrindu – valstybė arba savivaldybė.

Prie pasisavinimo pagrindų CK 4.47 str. 3 p. taip pat priskiriamas ir daikto vaisių bei pajamų pasisavinimas, tačiau užvaldymo forma jis aktualus tik tais atvejais, kai vaisius ir pajamas asmuo įgyja nevaldydamas juos

Nuosavybės teisių įgijimas ir praradimas 259

kuriančio pagrindinio daikto. Jei asmuo teisėtai valdo pagrindinį daiktą, nuosavybės teises į vaisius ir pajamas jis automatiškai įgis prijungimo ar atskyrimo būdais, nereikalaujant šių antraeilių daiktų atskiro užvaldymo. Todėl tik tais atvejais, kai asmuo nevaldo svetimo daikto, bet įstatymas jam leidžia pasisavinti daikto vaisius ir pajamas, jis šiuos antraeilius daiktus turi užvaldyti, kitaip jie išliks pagrindinio daikto savininko turtu.

Pavyzdžiui, žemės sklypo savininkas įgyja nuosavybės teisę į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių medžių, krūmų šakų, esančių jo žemės sklype, ir į vaisius, gautus nuo kaimyniniame žemės sklype augančių kitų augalų stiebų, šakų ir šaknų, esančių jo žemės sklype (CK 4.42 str. 3 d.).

Pagal Miškų įstatymo 8 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą fiziniai asmenys turi teisę rinkti vaisius, vaistažoles ir vaistinę žaliavą, išskyrus augalų rūšis, kurių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija, riešutauti, uogauti ir grybauti ne tik valstybiniuose, bet ir privačios nuosavybės teise asmenims priklausančiuose miškuose69.

Pažymėtina, kad teisė rinkti svetimo nevaldomo daikto vaisius ir pajamas yra akivaizdus nuosavybės teisių apribojimas, todėl gali būti suteikiama tik įstatymo ar sutarties nustatytais atvejais (CK 4.39 str.).

Įgyjamoji senatis.

Vakarų teisės tradicijoje vienas iš svarbiausių pirminių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, nuo seno žinomų Lietuvos civilinei teisei79, yra įgyjamoji senatis (lot. usucapio). Pagal CK 4.68 str. asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Kaip minėta ankstesniuose skyriuose analizuojant valdymą ir jo rūšis, daikto valdymas, atitinkantis nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti nustatytus reikalavimus, vadinamas intenciniu valdymu ir pagal prigimtį yra ne absoliuti daiktinė teisė, o faktinė būsena, kuriai suteikta teisinė apsauga, taigi gali būti laikomas tik kvazidaiktine teise.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teisę įgyti į bešeimininkį daiktą specialus pagrindas yra numatytas CK 4.58 str., įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisę gali įgyti tik fizinis ar privatus juridinis asmuo. Vadinasi, įgyjamosios senaties pagrindu daiktas gali būti įgytas tik privačios nuosavybės teise. Todėl ir CK 4.69 str. 1 d. nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.

Pagal CK 4.69 str. 3 d. nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Svarbu nustatyti, ar pageidaujami įgyti įgyjamąja senatimi daiktai nebuvo sukurti kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.

Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad asmuo, norintis įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą, neturi būti įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 str. 1 d. Pagal tokio asmens prašymą teismui konstatavus, kad yra visos CK 4.68–4.71 str. numatytos sąlygos, intencinio valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 str. numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik šiomis sąlygomis:

1. pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. numatytu pagrindu;

2. yra visos CK 4.68–4.71 str. numatytos sąlygos:
   a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai;
   b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu;
   c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai;
   d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą;
   e) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (CK 4.47 str. 11 p.).

3. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad daikto valdymas kaip savo reiškia, jog valdytojas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Tačiau pažymėtina, kad valdytojo suvokimas, jog kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, reiškia sąžiningą valdymą (CK 4.70 str. 1 d.), bet ne kaip savo. Daikto valdymas kaip savo reiškia, kad valdytojas su valdomu daiktu elgiasi kaip savininkas, t. y. juo rūpinasi, kontroliuoja jo būklę, užtikrina, kad laiku ir tinkamai būtų atlikti jo remonto darbai, moka su tokiu daiktu susijusius mokesčius, kitus mokėjimus, vykdo kitas turtines prievoles (inter alia, atlygina turto padarytą žalą) ir pan.

   Pagal nustatytą teisinį reguliavimą sąžiningu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.26 str. 3 d.). Tuo įsitikinęs daikto valdytojas turi išlikti visą įgyjamosios senaties laiką ir net daikto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi momentu (CK 4.70 str. 1 d.). Valdymo atsiradimo sąžiningumas yra preziumuojamas (CK 4.26 str. 2 d.). Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo (CK 4.70 str. 3 d.). Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis (CK 4.70 str. 2 d.).

   Teisėtu daikto valdymu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymo teisėtumas yra preziumuojamas (CK 4.23 str. 2 d.). Šiuo atveju nereikalaujama, kad valdymas būtų atsiradęs kokios nors subjektinės teisės pagrindu. Kadangi nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (CK 4.47 str.) įgyjama nuosavybės teisė, bet ne intencinis valdymas, vadinasi, turi būti galimi atvejai, kai susiklosto aplinkybės, dėl kurių asmuo nuosavybės teisės įgijimo pagrindu įgyja tik teisėtą valdymą, bet ne nuosavybės teisę. Pavyzdžiui, pagrindas tokiems atvejams atsirasti gali būti anksčiau galiojęs, t. y. 1964 m. CK įtvirtintas daiktinių santykių reglamentavimas. Šio kodekso 149 str. 2 d. buvo nustatyta, kad „jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu“, o pagal šio kodekso 255 str. 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą, gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis, kuri per tris mėnesius nebuvo įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, buvo laikoma negaliojančia. Vadinasi, netgi abiem sutarties šalims įvykdžius įsipareigojimus – pirkėjui sumokėjus pinigus, o pardavėjui perdavus namą, bet pirkimo–pardavimo sutarties per tris mėnesius neįregistravus vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete – pirkėjas tapdavo tik teisėtu valdytoju, bet ne savininku.

   Kad valdymas atitiktų atvirumo sąlygą, daiktas turi būti valdomas taip, kad kitiems asmenims būtų aišku, jog daikto valdytojas laiko, kad jis turi daugiausia teisių į valdomą daiktą, nepripažįsta jokio kito asmens šio daikto valdytoju ar savininku. Taigi, daikto valdymas turi būti išviešintas, taip įgyvendinant skaidrumo principą. Intencinis valdymas išviešinamas atvirai faktiškai valdant daiktą, o į pagrindinius nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypus, statinius, patalpas, laivus ir orlaivius – papildomai registruojant valdymą viešajame registre, kaip nustatyta CK 4.27 str. 2 d.

   CK 4.27 str. 2 d. įtvirtintu papildomu reikalavimu įregistruoti nekilnojamojo daikto valdymą, nors ir yra pasunkinamas įgyjamosios senaties instituto taikymas, tačiau toks reikalavimas yra pagrįstas siekiu užtikrinti savininko teisių apsaugą, suderinti nuosavybės teisės įgijimą reglamentuojančių teisės institutų taikymą, viešąjį interesą mokestinių santykių srityje, konstitucinės teisės į žalos atlyginimą įgyvendinimą.

   Sąlyga valdyti daiktą atvirai, inter alia, įregistruoti nekilnojamojo daikto valdymą, tiesiogiai susijusi su kita CK 4.68 str. 1 d. įtvirtinta sąlyga, – kad per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėtų teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą. Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą, valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir ne mažiau kaip dešimt metų nustatytas siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo (lot. rei vindicatio).

   Nepaisant to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė pakeisti egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią pripažįstant nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi daikto atviro valdymo sąlygos dalimi buvo reikalavimas įregistruoti daikto valdymą viešajame registre. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 str. nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešajame registre81.

   CK 4.71 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, kad daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Pagal CK 4.71 str. 2 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu per įgyjamosios senaties laiką daiktą valdė ne vienas, bet keli asmenys ir kiekvieno valdymas, kuris jam perėjo iš kito valdytojo, atitiko CK 4.68 str. nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

   Vadinasi, kai daikto valdytojas kreipiasi į teismą su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, prie laikotarpio, kurį jis valdė daiktą, pridedamas laikotarpis, kurį daiktą valdė ankstesni valdytojai, iš kurių pastarajam perėjo valdymas, jeigu valdymas visų valdytojų valdymo laikotarpiu atitiko CK 4.68 str. nustatytus reikalavimus.

   Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko daikto valdymas buvo susigrąžintas (CK 4.71 str. 3 d.). Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis (CK 4.71 str. 4 d.).

   Vadinasi, pagal CK 4.71 str. 3 ir 4 d. nustatytą teisinį reguliavimą, jeigu nesant valdytojo valios, jis buvo praradęs valdymą, bet susigrąžino per laikotarpį, kuris nėra ilgesnis nei vieneri metai, šis laikotarpis nėra atimamas iš bendro valdymo laikotarpio. Visais kitais valdymo laikino praradimo atvejais, laikotarpis, kurį daiktas nebuvo valdomas, taip pat laikotarpis, kurį daiktas nors ir buvo valdomas, bet daikto savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, atimamas iš bendro valdymo laikotarpio.

Nuosavybės teisės įgijimas sandorių pagrindu.

Pagal sandorį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo (CK 4.49 str. 2 d.). Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo atveju taikytina CK 6.393 str. 4 d. norma, pagal kurią nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. CK 6.393 str. 4 d. nurodyta, kad daikto perdavimo faktas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Pagal CK 6.398 str. 2 d., jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo.

Vis dėlto toks reguliavimas nereiškia, kad Lietuvos teisė perleidžiant nekilnojamuosius daiktus leidžia susitarti tik dėl deklaratyvaus perdavimo, pavyzdžiui, sutartyje nurodant, kad sutartis kartu yra ir priėmimo–perdavimo aktas ir to pakanka daiktui perduoti. Daikto perdavimu pagal CK 4.50 str. turi būti sudaroma galimybė įgijėjui naudotis perduotu daiktu pagal paskirtį, atsižvelgiant į daikto būklę ir teisinį statusą, todėl visais atvejais turi būti realiai perduotas nekilnojamojo daikto valdymas.

Priėmimo–perdavimo aktas yra ne perdavimo veiksmas (lot. traditio), bet tik jo rašytinis įrodymas, todėl, paaiškėjus, kad pasirašius aktą faktinis valdymas nebuvo perduotas, aktas laikytinas fiktyviu ir nesukuriančiu jokių teisinių padarinių.

Nuosavybės teisės įgijimas administracinių aktų pagrindu

Nuosavybės teisės įgijimas sąžiningo įgijėjo apsaugos būdu

Kaip minėta, nuosavybės teisė savarankiško perėmimo pagrindu gali būti įgyjama ir sąžiningo įgijimo (angl. bona fide acquisition) pagrindu, t. y. pagal įstatymą užtikrinant neteisėtai perleisto daikto sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Vienas iš pagrindinių teisės principų, susijusių su pažeistų civilinių teisių gynimu, yra sąžiningumo principas, pagal kurį asmuo konkrečioje situacijoje turi elgtis kaip apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus – bonus pater familias. Vertinant asmens sąžiningumą šiuo aspektu, nėra svarbūs konkrečiam asmeniui, dėl kurio sąžiningumo sprendžiama, apibūdinti tokie požymiai, kaip antai išsilavinimas, gyvenimo patirtis, amžius ir pan., t. y. pagal bonus pater familias kriterijų sąžiningumas vertinamas objektyviuoju požiūriu.

Tačiau sąžiningumas, kaip vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas ne tik pagal objektyvųjį, t. y. bonus pater familias kriterijų, bet ir pagal subjektyvųjį. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktines bylos aplinkybes ir t. t. Kitaip tariant, subjektyvus sąžiningumas yra nuoširdumas.

Kadangi sąžiningai besielgiančio asmens elgesys laikomas atitinkančiu ir protingumo bei teisingumo principus, siekiant teisinio tikrumo, kuris būtinas užtikrinant civilinės apyvartos stabilumą ir saugumą, tam tikrais atvejais turi būti saugomos ir sąžiningo, nors ir neteisėto įgijėjo teisės.

Neteisėto sąžiningo valdytojo teisių apsauga priklauso nuo to, kokia turto vindikacijos koncepcija įtvirtinta valstybės teisėje. Jeigu, siekiant palankiausio savininkui teisių gynimo, įtvirtinamas teisinis reguliavimas, nustatantis neribotą vindikaciją, t. y. įstatymų leidėjas pasirenka visiškos vindikacijos koncepciją, atrodytų, kad nebūtų pagrindo teigti, jog nuosavybės teisė galėtų būti įgyjama savarankiško perėmimo pagrindu užtikrinant sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą. Tačiau net ir nustačius tokį teisinį reguliavimą, nuosavybės teisės įgijimas savarankiško perėmimo pagrindu užtikrinant sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą būtų galimas, nes vindikaciją iš sąžiningo neteisėto valdytojo riboja ieškinio senaties institutas.

Tiek sąžiningų įgijėjų privatus interesas, tiek suinteresuotumas civilinės apyvartos stabilumu ir saugumu, t. y. viešasis interesas, reikalauja pripažinti ir ginti civilinės apyvartos subjektų sąžiningai įgyjamas daiktines teises. Visiškos vindikacijos taikymas neleidžia atsižvelgti į šį viešąjį interesą, todėl tokios vindikacijos taikymas iš esmės pažeistų civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą, nes joks asmuo, įgijęs daiktinę teisę, neturėtų garantijų, kad ji iš jo nebus atimta. Todėl, siekiant užtikrinti ne tik privatų savininko, bet ir viešąjį interesą – civilinės apyvartos (kartu ir rinkos) stabilumą ir saugumą, – visiškos vindikacijos atsisakoma ir įvedama ribotos vindikacijos sistema.

Ribota vindikacija reiškia, kad įstatyme daroma išimčių, kai savininkas neturi teisės išreikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo ir vindikacinis ieškinys atmetamas. Ribotos vindikacijos atveju įstatymų leidėjas siekia protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros.

Pagal CK 4.96 str. nustatytą reglamentavimą savininkas ne visais atvejais gali išsireikalauti daiktą iš svetimo neteisėto sąžiningo įgijėjo, t. y. tam tikrais šiame straipsnyje nustatytais atvejais yra saugomos daiktą valdančio sąžiningo įgijėjo teisės. Iš daiktą atlygintinai įgijusio ir valdančio sąžiningo įgijėjo, t. y. asmens, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jam daiktą perleidęs asmuo neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, savininkas negali išreikalauti kilnojamojo daikto, išskyrus atvejus, kada daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas (CK 4.96 str. 1 d.).

Nekilnojamasis daiktas iš atlygintinai įgijusio ir jį valdančio sąžiningo įgijėjo gali būti išreikalautas tik tais atvejais, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Daiktinių teisių pirmumo principas lemia, kad daiktas iš sąžiningo įgijėjo taip pat negali būti išreikalautas ir prievoliniais teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, taikant restituciją (CK 6.153 str.).

Valdymo sąžiningumas yra preziumuojamas⁷⁷. Vadinasi, visais atvejais, išskyrus CK nustatytas išimtis, kada preziumuojamas nesąžiningumas⁷⁸, pareiga įrodyti (lot. onus probandi), kad daikto valdytojas buvo nesąžiningas, tenka asmenims, pageidaujantiems susigrąžinti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, kai daiktas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, o įgijimas yra neteisėtas, t. y. pagrindas, kuris buvo nurodytas asmeniui, neturėjusiam teisės perduoti nuosavybės teisės į daiktą, perduodant tokią teisę, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartis, negalioja, sąžiningo įgijėjo apsauga reiškia ne tik efektyvų atsikirtimą į vindikacinį ieškinį, bet ir savarankišką pirminį nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.

Jei ginčo nekyla, žinoma, praktiniu požiūriu, tiek viešajame registre, tiek ir apskaitoje ar tiesiog civilinėje apyvartoje daiktas sąžiningo valdytojo bus laikomas įgytu išvestiniu pagrindu, pavyzdžiui, sandoriu, nes jo negaliojimo klausimas paprasčiausiai nebus iškeltas ir liks visuomenei nežinomas. Tačiau, kilus ginčui ir teismui konstatavus perleidimo sandorio negaliojimą, sąžiningas valdytojas bus laikomas įgijęs daiktą ne negaliojančio sandorio, bet sąžiningo įgijimo, kaip įstatyme (CK 4.96 str.) nustatyto juridinio fakto, sukeliančio pirminį įgijimą, pagrindu.

Sąžiningas įgijimas bus laikomas įvykusiu nuo daikto faktinio užvaldymo, bet ne nuo teismo sprendimo priėmimo momento. Tuo pačiu pabrėžtina, kad CK 4.96 str., esantis vindikacijos instituto sudedamąja dalimi, gina tik daiktą faktiškai valdantį sąžiningą įgijėją, todėl jei sąžiningai įgijimo sandorį sudaręs asmuo pats ar per kitus asmenis nėra įgijęs daikto faktinio valdymo (nėra corpus elemento), savininku sąžiningo įgijimo pagrindu jis negali tapti.

Galiausiai pabrėžtina, kad sąžiningo įgijėjo apsauga specifiškai taikytina tik daikto perleidimo situacijoms, todėl ja remtis kitokiais pirminio įgijimo atvejais (sukūrimo, prijungimo, užvaldymo, konfiskavimo ir pan.) nėra nei pagrindo, nei prasmės.

Nuosavybės teisės į daiktą įgijimo momentas, jo nustatymo reikšmė

Nuosavybės teisės atsisakymas ir kitoks pasibaigimas

4.3. Nuosavybės teisės praradimo pagrindai

Nuosavybės teisės praradimo pagrindus pagal savininko valios buvimą galima skirstyti į valinius ir nevalinius. Valiniai grindžiami tuo, kad pagal CK 4.37 str., savininko teisių sudedamąja dalimi yra teisė disponuoti daiktu, tai yra teisė nulemti jo likimą, įskaitant galimybę fiziškai sunaikinti daiktą, jo atsisakyti, apleisti ar perleisti kitam asmeniui. Tačiau šie veiksmai turi būti atliekami tik nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar įstatymo normų. Pavyzdžiui, net ir savininkui nevalia griauti statinio be tam reikalingo statybos leidimo, naikinti kultūros paveldo vertybių, deginti pasėlių, naikinti daiktų visuomenei pavojingu ar uždraustu būdu ir pan. Be to, nuosavybės teisę savininkas gali prarasti ir be savo valios, kai daiktas yra sunaikinamas, pametamas, pagrobiamas, užvaldomas kito asmens, nusavinamas ar priverstinai perleidžiamas. Jei savininkas daiktą prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, jis gali gindamas savo teises jį išreikalauti ir (arba) prisiteisti žalos atlyginimą. Ypatingas dėmesys teisių apsaugos požiūriu turi būti teikiamas nevaliniams teisių praradimo atvejams, nes taip pažeidžiamos arba ribojamos nuosavybės teisės, kurias saugoti valstybė yra įpareigota pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Nuosavybės teisės praradimo pagrindai

Daikto išnykimas

• Daikto išnykimas

Daikto praradimas neperleidus nuosavybės teisių

• Daikto pametimas (radinys)

• Daikto paslėpimas (lobis)

• Gyvūnų pabėgimas

• Įgyjamoji senatis

• Sąžiningas įgijimas

• Konfiskavimas

• Kiti atvejai

Daikto ir nuosavybės teisių perleidimas kitam asmeniui

• Perleidimo sandoris

• Paveldėjimas

• Juridinio asmens pabaiga

• Kiti atvejai

Nuosavybės teisių praradimo pagrindus pagal daikto likimą galima suskirstyti į tris grupes: pirma, daikto išnykimas; antra, daikto ir nuosavybės teisių perleidimas kitam asmeniui; trečia, daikto praradimas neperleidus nuosavybės teisių.

4.3.1. Daikto išnykimas

Pats paprasčiausias nuosavybės teisių praradimo pagrindas yra turto žuvimas ar kitoks išnykimas. Kadangi pagal specifiškumo principą negali būti daiktinių teisių be jų objekto, tai, išnykus objektui, pasibaigia ir visos buvusios daiktinės teisės į jį. Šiuo pagrindu dažniausiai daiktinės teisės pasibaigia į suvartojamus daiktus ir įgyvendintas turtines teises, pavyzdžiui, sunaudojus automobilio kurą ar kreditoriui gavus įvykdymą pagal prievolę (CK 6.123 str.). Nesunaudojamų daiktų žuvimas paprastai yra nepageidaujamas reiškinys ir yra laikomas žala, išskyrus atvejus, kai tokie daiktai yra perdirbami išsaugant jų vertę arba sąmoningai utilizuojami ekologiniais, ekonominiais ar kitais pozityviais tikslais, pavyzdžiui, utilizuojant aplinką smarkiai teršiantį įrenginį, nugriaunant pavojingą statinį ar išlydant okupacinės valdžios skulptūras. Statinys pagal statybos normas yra laikomas išnykusiu tada, jei jo konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos. Tuo tarpu žemės sklypas, būdamas mūsų planetos teritorijos dalimi, yra visiškai nesunaudojamas ir gali būti sunaikintas tik kartu su pačia planeta arba jos dalimi.

Daikto išnykimas nepabaigia nuosavybės teisių daikto transformacijos atveju, pavyzdžiui, daiktą padalijus, išardžius, sujungus, perdirbus (jei jo vertė didesnė už perdirbimo darbų vertę) ir panašiai. Šiais atvejais nuosavybės teisės objektas pakinta, tačiau teisė tęsiasi tol, kol egzistuoja jos objektai.

4.3.2. Daikto ir nuosavybės teisių perleidimas kitam asmeniui

Įprastinis ir civilizuotas nuosavybės teisių praradimo pagrindas yra jų perleidimas išvestiniais pagrindais – sandoriais, paveldėjimu, reorganizavimu ir panašiai. Išvestinis praradimas yra ekonomiškai priimtiniausias praradimo pagrindas, nes užtikrina normalų daikto dalyvavimą civilinėje apyvartoje ir sudaro prielaidas veikti rinkoms.

Šiais atvejais svarbu užtikrinti asmens valios tikrumą perleidžiant nuosavybės teises ir kitas perleidimo teisėtumo sąlygas, pavyzdžiui, laikytis notarinės sandorio formos perleidžiant nekilnojamuosius daiktus (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Laikantis perleidimo teisėtumo sąlygų, valinis perleidimas neturėtų kelti žmogaus teisių apsaugos problemų. Išimtimi laikytinas priverstinis perleidimas, atliekamas įstatymo nustatytais pagrindais, pavyzdžiui, energijos pardavimas pagal viešąją sutartį (CK 6.383 str.), priverstinis akcijų pardavimas (CK 2.115 str.) ir kt. Kadangi šie atvejai gali reikšmingai riboti nuosavybės teises, jų nustatymas įstatyme turėtų būti skrupulingai kontroliuojamas Konstituciniame Teisme.

4.3.3. Daikto praradimas neperleidus nuosavybės teisių

Įstatymai reglamentuoja ir tam tikrus atvejus, kai savininkas praranda daiktą neperleisdamas nuosavybės teisių į daiktą, kurį kitas asmuo įgyja ar gali įgyti pirminiais pagrindais. Kadangi šiuo atveju kitam asmeniui daiktas pereina be nuosavybės teisių, tai nėra išvestinis įgijimas. Turtas šiais atvejais dažniausiai prarandamas ne savininko valia, t. y. savininkui jį pametus (radinys), paslėpus (lobis), nuo jo pabėgus (gyvūnai), įgijus valdytojui pagal įgyjamąją senatį ar sąžiningam įgijėjui, nusavinus turtą valstybės naudai ir kt. Būdami daikto praradimais ne savininko valia, ypač kai kitas asmuo savarankiškai perima daiktą, šie pagrindai, pavyzdžiui, civilinis turto konfiskavimas, gali kelti didelių žmogaus teisių problemų.

Turtas, jo nesunaikinant ir niekam neperleidžiant teisių į jį, gali būti prarastas ir savininko valia. Kaip minėta, savininko teisė disponuoti daiktu apima ir jo teisę atsisakyti nuosavybės teisių į daiktą jį išmetant ar apleidžiant. Išties, savininko teisių požiūriu sunku paaiškinti, kodėl privatus asmuo turėtų būti verčiamas likti savininku prieš savo valią ir jam nebūtų leidžiama daikto atsisakyti, todėl iš esmės tokia savininko teisė yra pripažįstama, tačiau jos įgyvendinimas turi nemažai ypatumų.

Pirma, atsisakymas yra nuosavybės teisių įgyvendinimo veiksmas ir kartu vienašalis disponavimo sandoris, todėl atsisakyti daikto galima tik nepažeidžiant kitų asmenų teisių, imperatyvių įstatymo normų, geros moralės ir viešosios tvarkos, pavyzdžiui, negalima išmesti į gatvę naminio gyvūno, palikti gatvėje šiukšlių, palikti pavojuje kultūros vertybių ar pavojingų medžiagų ir panašiai.

Antra, sudarant vienašalį atsisakymo sandorį, turi būti laikomasi sandorio formos reikalavimų. Daikto atsisakymas pagal padarinius tolygus daiktinių teisių į jį perleidimui ar suvaržymui pagal CK 1.74 str. 1 d. 1 p., todėl atsisakyti nekilnojamojo daikto galima tik vienašaliu sandoriu, patvirtintu notaro ir įregistruotu registre. Kilnojamojo daikto galima atsisakyti ir paprasta rašytine forma, žodžiu ir veiksmais, pavyzdžiui, viešai atsisakant daikto, tačiau visais atvejais yra svarbus valdymo praradimas ir registruotino daikto atsisakymo išviešinimas registre, kitaip atsisakymas atrodys fiktyvus ir negalės būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.

Trečia, nuosavybės teisės yra absoliučios, todėl, kad galiotų erga omnes ir gebėtų sunaikinti šias absoliučias teises, jų atsisakymas turi būti pareiškiamas neapibrėžtam asmenų ratui. Jei savininkas nuosavybės teisių atsisako tik konkretaus asmens naudai, toks atsisakymas kvalifikuotinas dovanojimu, testamentu ar kitu išvestinio įgijimo pagrindu, pagal kurį gavėjas turi išreikšti valią dėl turto priėmimo (CK 5.50 str. 1 d., 6.468 str. 1 d.). Išimtimi laikytinas atsisakymas kilnojamojo turto, kurio turinys remiasi dvišaliu teisiniu santykiu in personam, todėl faktiškai atliekamas kitos šalies naudai. Pavyzdžiui, atleidimas nuo prievolės, vertybinių popierių ar negrynųjų pinigų atsisakymas yra realizuojamas tik skolininko (emitento, banko sąskaitą tvarkančio banko ir pan.) naudai, nes po tokio atsisakymo jų prievolės išnyksta.

Ketvirta, atsisakymas lemia svarbius padarinius – nuosavybės teisių į daiktą išnykimą ir daikto tapimą bešeimininkiu arba perėjimą žemės savininkui pirminiu pagrindu. Tai lemia ir suvaržymų, pavyzdžiui, hipotekos, išnykimą, todėl būtina gauti trečiųjų asmenų sutikimą, antraip jie galės ginčyti atsisakymo sandorį actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).

Penkta, atsisakymas skirtingiems daiktams sukuria skirtingus teisinius padarinius. Atsisakius nuosavybės teisių į kilnojamuosius daiktus, daiktas tampa bešeimininkiu ir gali būti pasisavinamas jį užvaldžiusio asmens (CK 4.58 str. 4 d.). Visi kiti (taigi nekilnojamieji) daiktai pagal CK 4.58 str. 1 d., gali būti pasisavinti tik valstybės arba savivaldybių nuosavybėn teismo sprendimu, tačiau šią taisyklę reikia sistemiškai taikyti su CK 4.40 str. prijungimo prie žemės taisykle, kuri statiniams ir augalams (sodiniams) neleidžia tapti bešeimininkiais atskirai nuo žemės sklypo ir būti priskirtais valstybės nuosavybėn.

Tai yra, jei asmuo atsisako nuosavybės teisių į statinius ir augalus, bet neatsisako žemės sklypo, toks atsisakymas išvis nesukuria jokių teisinių padarinių, nes jo turimas sklypas išlaiko susijusius daiktus savininko patrimonijoje. Jei asmuo atsisako nuosavybės teisių į statinius ir augalus, kuriuos jis turi ant svetimo žemės sklypo, tada toks daiktas iškart yra prijungiamas prie žemės savininko nuosavybės ir netampa bešeimininkiu. Šie atvejai nėra perleidimas žemės savininko nuosavybėn, o atsisakymas ir pirminis įgijimas prijungimo pagrindu.

Todėl nekilnojamieji daiktai gali tapti bešeimininkiais tik kai jie yra žemės sklypais ir jų sudedamosiomis dalimis – sklypo savininko statiniais ar augalais. Galiausiai apleistas žemės sklypas visais atvejais yra pasisavinamas valstybės, kuri taip įgyvendina suverenias teises į savo teritoriją. Analogiška situacija, kai nekilnojamieji daiktai prarandami neperleidus nuosavybės teisių ir juos prijungimo pagrindu įgyja žemės savininkas, susiklosto ir pasibaigus užstatymo teisei (CK 4.164 str. 2 d.).

Kuo ypatingi specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai inter alia turto privatizavimas, nuosavybės teisių atkūrimas, konfiskacija, nacionalizacija? Nurodykite, kokie asmenys ir kokiomis aplinkybėmis tokiais pagrindais gali tapti savininkais?

Ar nuosavybės teisė gali būti įgyjama į daiktus ir kitą turtą, kurių dar nėra, bet ateityje bus sukurti? Jei taip, tai kokie tai gali būti objektai? Pateikite pavyzdžių.

Nuo kokio momento įgyjama nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu?

Kuo skiriasi radinys nuo lobio?

6 užduotis

2001 m. A., kasdamas duobę gyvenamojo namo pamatams, rado Napoleono laikų lobį (metalinę dėžutę su aukso ir brangakmenių dirbiniais bei auksinėmis, sidabrinėmis monetomis). Kai namas buvo pastatytas, A., norėdamas apsaugoti lobį nuo vagių, įmūrijo jį į namo sieną. 2005 m. A. sunkiai susirgo ir keturis mėnesius gulėjo ligoninėje. Tuo metu šalia A. namo esančiame kelyje įvyko avarija, kurios metu sunkvežimis, nuvažiavęs nuo kelio, trenkėsi į A. namo sieną ir dalį jos išgriovė. Kitą dieną A. kaimynas B., žinodamas, kad A. nėra namuose ir norėdamas apsaugoti jo turtą, susiruošė užkalti išgriautos namo sienos dali Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas lentomis. Pradėjęs darbus, B. atrado avarijos metu iš sienos iškritusį lobį, kurį 2001 m. A. buvo radęs kasdamas duobę namo pamatams.

Įvertinkite situaciją ir paaiškinkite, kam priklauso minėta metalinė dėžutė su aukso ir brangakmenių dirbiniais bei auksinėmis, sidabrinėmis monetomis. Kodėl?

7 užduotis

A. atvažiavo į degalinę, prisipylė į savo automobilio baką 50 1 degalų. Kai A. suprato, kad namuose pamiršo pinigus, nesumokėjęs ir nieko nepasakęs degalinės operatoriui, jis išvažiavo iš degalinės teritorijos ir parvažiavo į savo namus pasiimti pinigų.

Įvertinkite situaciją nuosavybės teisės įgijimo aspektu ir paaiškinkite, kas yra į automobilio baką supiltų degalų savininkas? Kodėl? Ar kitaip turėtų būti vertinama situacija, jei A. būtų pylęs degalus iš anksto apsisprendęs, kad už juos nemokės.