Istorija (XIX a.) 3 kontras

Direktorija

1795-1799 m. Prancūzijos respublikos aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija ir šio laikotarpio respublikos valdymo būdas. Ją sudarė 5 ministrai. Dėl politinės suirutės ir korupcijos ji prarado politinę įtaką ir buvo nuversta Napoleono.

Jakobinai

kraštutinių pažiūrų Prancūzijos revoliucijos politinė grupė, siekusi respublikos politinės santvarkos. 1792-1794 m. turėjo didžiausią įtaką, pradėjo dorotis su politiniais priešais, galiausiai ėmė vykdyti visuotinį terorą.

Konstitucija

pamatinis valstybės įstatymas, kuriam negali prieštarauti jokie kiti įstatymai. Pagal 1791 m. Prancūzijos konstituciją aukščiausia valdžia priklausė tautai, buvo įtvirtintas valdžios padalijimas.

Prancūzijos revoliucija

Prancūzijos istorijos laikotarpis (1789-1799), kai buvo siekiama pertvarkyti per šimtmečius įsitvirtinusią politinę ir visuomeninę santvarką. Ji prasidėjo sušaukus Generalinius luomus, kurie pasiskelbė Nacionaliniu konstituciniu susirinkimu ir priėmė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Baigėsi panaikinus Direktoriją ir į valdžią atėjus Napoleonui Bonapartui.

Respublika

valstybės valdymo būdas, kai valdžią, savo atstovus į pagrindinę įstatymų leidžiamąją instituciją renka tauta, balsavimo teisę turintys piliečiai. Pirmoji Prancūzijos respublika gyvavo nuo 1792 iki 1804 m.

Revoliucionieriai

per Prancūzijos revoliuciją susikūrusi nevienalytė politinė grupė, pasisakiusi ir kovojusi už valstybės ir visuomenės reformas. Vykstant revoliucijai jų tikslai ir kovos būdai esmingai kito.

Rojalistai

politinės sampratos, kad valstybė yra karalystė su paveldima karaliaus valdžia ir valdančiąja dinastija, šalininkai.

Dualistinė valstybė

1867-1918 m. gyvavusi daugiatautė Austrijos-Vengrijos imperija, sukurta reformavus ankstesnę Habsburgų imperiją. Ją toliau valdė Habsburgų dinastija, o Austrija ir Vengrija turėjo atskirus parlamentus ir vyriausybes.

Imperija

aukščiausia monarchijos forma. XIX a. Europoje egzistavo keturios - Austrijos-Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Vokietijos - imperijos.

Nacionalinė valstybė

XIX a. Europoje susiformavusi valstybingumo samprata, kad valstybė kaip politinis darinys turi remtis tauta.

Nacionalizmas

XIX a. susiformavusi ideologija, teigianti, kad tam tikrą žmonių grupę sieja bendra kalba, papročiai, kultūra ir istorija. Tokia grupė sudaro tautą, kurios pagrindinis tikslas - sukurti nacionalinę valstybę.

Restauracija

Vienos kongreso metu (1814-1815) atkurta senoji Europos politinė tvarka. Prancūzijoje į valdžią grįžo Burbonų dinastija, o visoje Europoje buvo atkurta senoji tvarka, besiremianti keturiomis didžiosiomis monarchijomis.

Romantinis nacionalizmas

viena iš XIX a. susiformavusių nacionalizmo formų, kėlusi tautų išsilaisvinimo iš senosios socialinės ir politinės tvarkos, demokratizacijos siekius. Vienas iš pagrindinių jo principų - pati tauta turi spręsti dėl savo likimo.

Romantizmas

XIX a. pirmosios pusės istorinis laikotarpis, kuriam būdinga tautos istorinės praeities, kultūros, kalbos ir papročių iškėlimas ir idealizavimas.

Šovinizmas

kraštutinis nacionalizmas, kuris reiškiasi savo tautos iškėlimu virš kitų, kitų tautų menkinimu.

Viktorijos epocha

Britanijos imperijos laikotarpis valdant karalienei Viktorijai (1837-1901), kai Britanija buvo savo karinės, teritorinės ir politinės galios viršūnėje, tapo galingiausia pasaulio valstybe su stabiliai veikiančia politine sistema - konstitucine monarchija, pagrįsta dvejais parlamento rūmais.

Tautų pavasaris

1848-1849 m. Europoje kilę revoliuciniai judėjimai, kilę dėl visuomenės nepasitenkinimo sena valdymo ir politine tvarka.

Vadovas

aukščiausią valstybės valdžią demokratiškai įgijęs asmuo.

Valdovas

aukščiausią valdžią valstybėje turintis tituluotas asmuo. Valdovo valdžia įgyjama remiantis tradicija, dažniausiai paveldėjimo.

Valdymo būdas

priemonių, kuriomis įgyvendinama valdžia, visuma. Išskiriama demokratija (valdžia įgyjama demokratiniais rinkimais, padalijama tarp kelių institucijų) ir diktatūra (valdžia įgyjama ir palaikoma priespauda, sutelkiama asmens arba grupės rankose).

Valdymo forma

institucijų, turinčių valdžią valstybėje, visuma. Išskiriama monarchija (bent viena iš valdžių oficialiai priklauso monarchui), respublika (valdžia yra padalyta institucijoms, kurių bent dalis sudaryta demokratiniuose rinkimuose) ir diktatūra (valdžia yra sutelkta vieno asmens ar grupuotės rankose).

Valdžia

„įrankis“, kuriuo reguliuojama visuomenė.

Vertinimas

pozicija objekto arba nagrinėjamo klausimo atžvilgiu.

Visuomenė

žmonių bendrija, kurią sieja bendra teritorija, laikotarpis, ją veikia tie patys išoriniai ir vidiniai veiksniai.

Žmonių veiklos sritys

istorijos tyrimo objektas. Tradiciškai skirstoma į: ekonomika (ūkinė ir finansinė veikla), kultūra (kūrybinė veikla), politika (visuomenės reguliavimas remiantis valdžia), religija (tikėjimas antgamtinėmis būtybėmis, reiškiamas įvairiais ritualais ir kulto kūrimu) ir socialiniai santykiai (žmonių, visuomenės grupių, atskirų sluoksnių santykiai).

Otas fon Bismarkas

Prūsijos, o vėliau ir suvienytos Vokietijos politikas. Buvo Vokietijos vienijimosi šalininkas, priėmė svarbiausius sprendimus siekiant šio tikslo, kurį pasiekė 1871 m.

Džiuzepė Garibaldis

Italijos generolas, revoliucionierius. Jis vaidino svarbų vaidmenį Italijos suvienijime, pasibaigusiame 1870 m., kai Italija prisijungė popiežiaus žemes ir buvo paskelbta konstitucine monarchija.

Liudvikas XVI

Prancūzijos karalius. Dėl ekonominių problemų norėdamas pakelti mokesčius sušaukė Generalinius luomus, kurie pasivadino Nacionaliniu konstituciniu susirinkimu ir prasidėjo Prancūzijos revoliucija. 1793 m. buvo nukirsdintas valdant jakobinams.

Napoleonas Bonapartas

prancūzų generolas, karvedys. 1799 m. nuvertė Direktoriją ir užėmė valdžią. Paskelbė Napoleono kodeksą. 1804 m. pasiskelbė imperatoriumi. Galiausiai 1815 m. buvo nugalėtas ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur ir mirė.

Maksimiljenas Robespjeras

revoliucionierius, jakobinų lyderis. 1792 m. jakobinai užgrobė valdžią, įvedė terorą. Jų valdžia nepatenkinti prancūzai 1794 m. nuvertė jakobinus. Robespjeras buvo nukirsdintas.

karalienė Viktorija

1837-1901 m. Didžiąją Britaniją valdžiusi monarchė. Jos valdymo metu šalis pasiekė savo politinės, teritorinės ir ekonominės galios viršūnę.

Vilhelmas I

Prūsijos karalius, 1871 m. su Oto fon Bismarko pagalba tapęs Vokietijos kaizeriu.