Mąstymas, kalba ir intelektas kolis

Tai protinė veikla, susijusi su informacijos apdorojimu ir sprendimu priėmimu. (Mąstymo pagrindinis bruožas, kad vyksta sprendimų priėmimas). Mąstymas yra labai bazinis procesas.  

Mąstymas (thinking)

Tai gebėjimas prisitaikyti įvairiose situacijose ir tikslingai elgtis, pasinaudojant turimais informacijos apdorojimo pajėgumais (suvokimu, dėmesiu, atmintimi, analitiniais gebėjimais, kūrybiškumu, informacijos apdorojimo greičiu). Artimai susijęs su sąmone, nes beveik visa intelektine veikla vyksta esant sąmoningoje būsenoje.

Intelektas (intelligence)

Sprendimų priėmimas; Problemų sprendimas; Sąvokų generavimas ir operavimas jomis.

Mąstymo funkcijos

Informacijos apdorojimas;

Išmokimas – elgesio atsiradimas ar pasikeitimas dėl situacijos nuolatinio kartojimosi;

Prisitaikymas.

Trys pagrindiniai intelekto bruožai:

Ženklų sistema, kurios pagrindinė paskirtis yra komunikuoti.

Kalba

Pagalba suvokiant, saugant ir apdorojant informaciją. Todėl netikslu sieti kalbą tik su komunikacija.

Kita svarbi kalbos funkcija

Kalba veikia mąstymą (pvz.: kultūriniai spalvos tyrinėjimai);

Mąstymas veikia kalbą (kalbą priklauso nuo pažintinės raidos);

Mąstymas nesusijęs su kalba (kai kuriomis sąvokoms nereikia kalbos pvz.: apvalus).

Kalbos ir mąstymo ryšys:

·       Introspekcija (pasenęs)

·       Stebėjimas

·       Produktų analizė. Analizuoti paprašytus sukurti dalykus ar jau egzistuojančius, pvz.: analizuoti kodėl dabar tokie telefonai, taip išanalizuojama kaip keičiasi žmonių mąstymas.

·       Eksperimentai.

·       Neurovizualiniai tyrimai. Stebimas smegenų aktyvumas, kokios smegenų sritys yra aktyvesnės atliekant tam tikrą užduotį.

·       Interviu. Uždavinėjimas klausimų po užduoties arba per.

·       Psichometriniai testai. Įvairių užduočių atlikimas. Gauti rezultatai tiriamojo lyginami su kitų rezultatais.

·       Raidos tyrimai. Kaip keičiasi mąstymas einant raidai.

Anketos nelabai tinkamos naudoti tirti mąstymui, kadangi, svarbu aplinkos kontrolė, geriausia, kad visiems tiriamiesiams būtų vienoda aplinka.

Mąstymo tyrimo metodai:

·       Etninės (grupių palyginimai, gal grupės turėjo nelygiavertes jėgas, aplinką)

·       Kultūriniai skirtumai. (Tas pats testas skirtingose kultūrose, skirtingi rezultatai)

·       Kalbos skirtumai (vienos metodikos labiau tinkamos vienai kalbai nei kitais)

·       Nevienoda patirtis (žmogus, kuris jau yra daręs tai, užduotį tokią, greičiau ir ramiau susiorientuos pamatęs užduotį)

·       Nevienodas išsilavinimas (vienas daugiau mokėsi ir treniravosi nei kitas)

·       Kiti skirtumai

Problemos tiriant žmones:

gyvūnai nekalba, gyvūnų elgesys tyrimuose neretai aiškinamas žmonių sąvokomis, gyvūnai gali justi tai, ko žmonės nejunta, ir atvirkščiai.

Mes nesam tikri kodėl gyvūnai būtent taip elgiasi, nors gal jie yra ir labai adaptyvūs.

Kartais gyvūnai gali būti išmokinti kažkaip elgtis ir nereikėtų to sumaišyti su mąstymu. Taip jiems reikėjo mąstymo, kad išmoktų taip elgtis, tačiau išmokus ir atliekant tai jau nebėra mąstymas.

Problemos tiriant gyvūnus:

·       Platumas – gebėjimas mąstyti apie kelis dalykus ar sritis.

·       Konkretumas – gebėjimas orientuotis į detales, bemąstant apie visumą.

·       Gilumas – gebėjimas pažvelgti į situaciją iš kelių taškų ir susieti su kitais įvykiais. Tai leidžia rasti paslėptas priežastis ir pasekmes.

·       Savarankiškumas – gebėjimas rasti naujoviškus sprendimo būdus.

·       Kritiškumas – gebėjimas rasti teigiamas ir neigiamas situacijos puses (objektyvumas).

·       Lankstumas – gebėjimas pakeisti sprendimą.

·       Nuoseklumas – gebėjimas mąstyti remiantis tam tikru planu ar taisyklėmis (pvz.: logika).

·       Greitumas – gebėjimas priimti sprendimus greitai, neaukojant sprendimo kokybės.

Mąstymo ypatybės:

·       Mąstymas veiksmais. Vysta atliekant tam tikrus veiksmus (pvz.: skaičiavimas pagaliukais, kliūties kelyje įveikimas)

·       Mąstymas vaizdais (paremtas tam tikros situacijos įsivaizdavimu, operavimu vaizdiniais. Svarbu, kad vaizdiniai gali būti ne tik vizualiniai!! Galima vaizdiniais mąstyti ir remiantis kvapu bei kitais jutimais). Mintinio pasukimo tyrimai – mokslinis „tetris“.

·       Mąstymas sąvokomis (tai rėmimasis įvariomis sąvokomis, paremtas kalba ir artimai susijęs su kategorizavimu).

Mąstmo rūšys:

Tai idėjų, įvykių ar objektų, susijusių bendrais bruožais, grupavimas. Sąvokos: konkrečios (pvz.: plyta) ir abstrakčios (pvz.: taika).

Sąvokos

Tai procesas, kurio metu objektai skirstomi į grupes (kategorijas). Kategorija yra konkretus rinkinys tų objektų, kuriuos apima sąvoka. Sąvoka taip pat apima ir visą žinomą informaciją, susijusią su tais objektais. Šie žodžiai dažnai vartojami kaip sinonimai bet tai nėra tikslu. Tuos pačius objektus galima skirtingai kategorizuoti.

Kategorizavimas

·       Analizė – visumos skaidymas į dalis.

·       Sintezė – dalių sujungimas į visumą.

·       Lyginimas – panašumų ir skirtumų ieškojimas, remiantis konkrečiais požymiais.

·       Atsiejimas (abstrahavimas) – esminių požymių išskyrimas iš kitų, mažiau svarbių bruožų.

·       Apibendrinimas – objektų, įvykių grupavimas pagal bendrus požymius (vieną ar kelis).

·       Konkretizavimas – darbas su konkrečiu atveju (požymių visuma).

Mąstymo operacijos:

Pasaulio supratimo vienetas (sąvoka).

Schema

Naujo patyrimo įtraukimas į egzistuojančias schemas. Pvz.: Vaikas mato arklį pirmą kartą ir           sako:   „Šuo!“
→ Vaikas jau turi schemą „keturkojis gyvūnas = šuo“. Arklį jis įtraukia į šią schemą, nes jis taip pat turi keturias kojas, uodegą.

Asimiliacija

Egzistuojančių schemų priderinimas prie naujo patyrimo. Pvz.: Po kurio laiko vaikas supranta, kad arklys yra visai ne šuo – jis didesnis, jo garsas kitoks, žmonės jo nemaitina namie.
→ Vaikas keičia savo schemą ir sukuria naują kategoriją – „arklys“.

Akomodacija

·       Sensomotorinė

·       Priešoperacinė

·       Konkrečių operacijų

·       Formalių operacijų

Kognityvinės raidos stadijos (Piaget):

iki 2 metų. Būdinga – mąstymas pojūčiais ir veiksmais, prisirišimas prie dabarties, nuolatinio objektų buvimo nesupratimas (jei objektas dingo iš vaizdo, tai vaikas nesupranta, kad jis vis dar ten yra tik paslėptas)

Senomotorinė stadija

2-6 metai. Būdinga – pasitelkiami žodžiai ir kiti simoboliai pvz.: vaizdai, objektų žymėjimui. Tai sąvokų naudojimo pradžia, tačiau jos labai individualios. Trūksta tvermės, konservacijos, supratimo, pvz.: keičiantis formai kiekis nesikeičia. Egocentrizmas – pasaulis matomas tik iš savo taško. Centracija – akcentuojamas tik labiausiai išsiskiriantis bruožas. Animizmas – daiktų sužmoginimas.

Priešoperacinė stadija

7-11 metų. Būdinga – loginis mąstymas prisirišant prie konkrečių objektų ir situacijų. Aritmetinių operacijų atlikimas. Tvermės supratimas.

Konkrečių operacijų stadija

nuo 12 metų. Būdinga – abstraktus mąstymas, mąstoma remiantis formaliomis loginėmis operacijomis, nebeprisirišama prie konkrečios situacijos, t.y. mąstymas paremtas sąvokomis.

Formalių operacijų stadija

tai žmogaus turima informacija tiek apie save, tiek apie aplinką. Susijusios tiek su patirtimi, tiek su mąstymu. Žinios veikia mąstymą. Mąstymas veikia žinias. Žinios artimai susijusios su sąvokiniu mąstymu. Taip pat artimai susijusios su dėmesiu bei atmintimi.

Žinios

pagal žinių įgijimo būdą ir pagal informacijos tipą.

Žinių rūšys:

Intuityvios – patirtimi paremtos „naiviosios teorijos“ įskaitant ir metakognicijas.

Akademinės – žinios, įgytos mokykloje ir vėlesnėse studijose. Paremtos daugiau raštu ir abstrakčia informacija.

Pagal žinių įgijimo būdą:

1.Deklaratyvinės (faktinės) žinios – sąmoningai pasiekiamos ir perduodamos kitiems.

1.1.Semantinės – susijusios su visiems bendra informacija.

1.2.Epizodinės – susijusios su asmeniniais patyrimais.

2.Procedūrinės (atlikties) žinios – informacija, kaip atlikti veiksmą fizinį ar mintinį.

Pagal informacijos tipą:

·       Klasifikavimas – suteikia naujų žinių bei leidžia efektyviau naudoti esamas žinias.

·       Apjungimas – leidžia sukurti naujas sąvokas, niekad tiesiogiai su jomis nesusidūrus.

·       Išvadų darymas – leidžia atlikti spėjimus apie įvairius naujus reiškinius (padeda prisitaikyti naujose situacijose)

·       Komunikavimas – leidžia pasidalinti savo žiniomis bei pasinaudoti kitų patirtimi.

Kategorizavimo funkcijos:

Klasikinis (požymių); Prototipų; Pavyzdžių.

Kategorizavimo modeliai:

Kiekviena sąvoka apibrėžiama tam tikru požymių rinkiniu. Objektas turi pasižymėti šiais požymiais, kad būtų įtraukas į kategoriją. Kritika: tinka paprastiems daiktams, pvz.: apskritimas, tačiau netinka sudėtingiems, pvz.: automobilis. Kai kurie objektai laikomi „tipiškesniais“ kategorijos atstovais, net jei visi kategorijos atstovai pasižymi būtinaisiais požymiais. Jeigu objektui yra būtini pvz visi 3 požymiai ir jis juos turi, tada bus priskirtas tos kategorijos atstovu.

Klasikinis požiūris:

priklausymas kategorijai nustatomas objektą lyginant su prototipu, kuris reprezentuoja tą kategoriją. Vieni kategorijai priklausantys objektai į ši prototipą panašūs vienais bruožais, o kiti kitais – nėra būtinų požymių, kuriais privalo pasižymėti visi nariai, rinkinio (pvz., transporto priemone bus ir autobusas, ir vandens dviratis, skirtas laisvalaikiui). Pagrindinis skirtumas tarp klasikinio požiūrio ir prototipų, kad prototipų požiūryje nėra būtinų požymių.

Prototipų požiūris:

daugiausia kategorijai būdingų bruožų turintis tos kategorijos atstovas. „tipinis“ tos kategorijos atstovas. Dažnai tai realiai neegzistuojantis tos grupės atstovų „suvidurkinimas“ (tiesiog įsivaizduojamas savybių rinkinys, pvz.: „tikras“ psichologas)

Prototipas būtų nerealus objektas su visomis savybėmis.

Prototipas

·       Prototipai turi daugiau persidengenčių savybių su kitais kategorijos nariais

·       Greitesnė reakcija į tipiškesnius kategorijos atstovus

·       Greitesnis atsiminimas atsimenant kategorijos atstovus (tipiški įvardijami pirmiau)

·       Parengties efektas (priming) efektyvesnis labiau tipiškiems objektams.

Tipiškumo efektai prototipų požiūryje:

·       Išmokimas – jei du objektai vienodai panašūs į prototipą, klasifikuojant pirmenybė bus teikiama tam, kuris prieš tai buvo susietas su prototipu (pvz., prieš klasifikavimą užduodant klausimą apie vieną iš narių)

·       Papildomų ženklų poveikis – žmonės naudoja informaciją, kurie požymiai yra suderinami/nesuderniami (pvz.: ratuota karvė nebus tipiška)

·       Konteksto poveikis – prototipo suvokimas keisis priklausomai nuo konteksto.

Kritika prototipų požiūrio:

Naujas objektas kategorijai priskiriamas jį palyginant su žinomu objektu, kuris priklauso tai kategorijai.

Pavyzdys – konkretus objektas, priklausantis kategorijai, su kuriias asmuo buvo susidūręs ankščiau.

Tai realiai egzsituojantis objektas. Paprastai lyginama ne su vienu pavyzdžiu, o su keliais.

Gali paaiškinti anksčiau minėtus efektus (tipiškumo ir kt.) Paaiškina ir netipinių narių kategorizavimą pvz.: pingvino palaikymas paukščiu.

Pavyzdžiais bus visi objektai, su kuriais susidurta anksčiau.

Pavyzdžių požiūris:

·       Kartais žmonės naudoja abstrakcijas, o ne realius pavyzdžius.

·       Žmonės gali naudoti tik realius pavyzdžius, tiek prototipus priklausomai nuo instrukcijos.

·       Jei žmonės saugo atmintyje įvairius išmintinius atvejus, tai nėra ekonomiška.

Kritika pavyzdžių požiūrio:

tai kito dalyko atstovavimas (pvz., ženklas $ atstovauja

tam tikrą objektą).

Pateiktis (reprezentacija)

inforamcijos „ pavidalas“ smegenyse (nervinis aktyvumas ir psichiniai vaizdiniai)

Saugoma gali būti: objektai, įvykiai, idėjos ir t.t. Atminties tyrimai: klaidos, kuriamasis atminties pobūdis.

Psichinė žinių pateiktis

·       Paprastos formos

Analoginė

Simbolinė (analitinė)

Veikmenų

·       Sudėtingos formos

Schemos-scenarijai

Mintiniai modeliai

Žinių pateikties formos:

Žinios saugomos atminties vaizdinių pavidalu. Jie analogiški percepciniams. Įvairių sensorinių modalumų. Pasukimo tyrimai. Atminties klaidos, paremtos garsais.

Analoginė pateiktis: iš žinių pateikties formos iš paprastų formų

Žinioms priskiriamas simbolis. Tačiau žinios saugomos ne žodžių, bet propozicijų (teiginių) pavidalu. Propozicijos nusako ryšį tarp sąvokų kas kur kada kam ką. Tos pačios propozicijos kalboje gali būti išreiškiamos skirtingai t.y. sakinių struktūra gali skirtis nekeičiant prasmės. Vieni propozicijų junginiai (sakiniai) susiję su kitais. Propozicjos gali būti naudojamos ir vaizdinei ar kitai informacijai koduoti. Atminties tyrimuose klaidos, paremtos sakinių reikšmėmis ar žodžiais-sinonimais.

Simbolinė (analitinė): iš žinių pateikties formos iš paprastų formų

Paprastos jei-taip taisyklės kaip atlikti įvairius veiksmus (fizinius ar

mintinius). Susiję su nedeklaratyviomis žiniomis. Procedūrinės atminties tyrimai. Pvz kaip važiuoti dviračiu

Veikmenų pateiktis

Apibendrintos žinios apie objektus ar reiškinius.

Schemos

Schemų rūšis, susijusi su įvykių ir veiksmų eiliškumu, kaip kas atliekama ar vyksta. Scenarijai yra atskira schemų rūšis, tai vis tiek schema. Scenarijus akcentuoja kas vyksta po ko – eiliškumą. Scenarijuje taip pat svarbūs objektai, yra ne tik veiksmai bet ir veikėjai, priemonės. Svarbi hierarchija, laikas.

Scenarijai

Dar viena žinių pateiktis. Žinių pateiktis, paremta ne tik objektų, bet ir sudėtingų jų tarpusavio santykių saugojimu. Remiasi ne realiais dėsniais, bet žmogaus įsitikinimais apie juos, taigi, gali būti klaidingi. Panašūs į schemas, tik sudėtingesni.Savotiška schema, bet labai sudėtinga. Apima daug smulkių schemų.

Tai savotiškas realybės modeliavimas psichikoje, tačiau ne tik apie sudėtingus gamtos reiškinius. Pats principas labai panašus į scehmas, turi ryšius.

Mintiniai modeliai

1.     Globalus (superordinuotas) - gyvūnas

2.     Bazinis - paukštis

3.     Specifinis (suubordinuotas) - žvirblis

Realiam gyvenime gali būti daugiau kategorijų lygių. Pačiam globaliausiam lygmenyje yra prarandama informacijos. Žemesniam lygmenyje turime daugiau inforamcijos.

Priklauso nuo asmeninės patirties – kategorizuodami objektus paprasti žmonės labiau remiasi baziniu lygmeniu, o ekspertai – specifiniu. Paprasti žmonės yra linkę orientuotis į bazinį lygmenį, o ekspertai į specifinį.

Žinių organizacijos Kategorijų lygiai:

skirtingų sąvokų tarpusavio ryšiai

Semantinis tinklas

aktyvaus vieną sąvoką greičiau aktyvuojamos susijusios sąvokos, pvz kai reikia užpildyti tuščias vietas ir į galvą ateina žodis, kuris buvo tik ką paminėtas.

Plintanti aktyvacija

Semantinį tinklą sudaro nevienodos hierarchijos (kategorijų lygio) mazgai (kategorijos). Mazgai turi savybes – bendros savybes siejamos su aukštesnio lygio mazgais, specifinės savybės siejamos su žemesnio lygio mazgais.

Aukštesnio lygio mazgams būdingos savybės pritaikomos ir žemesnio lygio mazgams. Tai padeda efektyviau organizuoti ir panaudoti žinias.

Tačiau... šis modelis nepaiškina tipiškumo efekto ( katė bus greičiau palaikoma gyvūnų nei moliuskas). Nepaaiškina patirties vaidmens – savybės gali būti saugomos aukštesniame lygyje (katė bus labiau siejama su sąvoka „gyvūnas“ nei „žinduolis“, net jei žmonės žino abi šias sąvokas).

Collins ir Quillian hierarchinis modelis:

Kategorijos susietos ryšiais ir be hierarchijos. Svarbu ryšių ilgis ir ryšius lemia patirtis.

Problema, kad neįmanoma šio modelio sukritikuoti, kadangi, nėra aišku nuo ko priklauso ryšių ilgis ar kiek kartų reikia patirties, kad susiformuotų ryšys. Neaišku kiek ir kokios patirties reikia.  Šis modelis neatsako į klausimą kodėl? O praeitas atsako.

Collins ir Loftus modelis

tai yra išvadų darymas remiantis daugiau nei teisiogiai prieinama informacija. Remiantis patirtimi, praeitimi. Samprotavimas siejasi su sprendimu priėmimu. Mąstymas yra čia ir dabar. O samprotavimas yra nebūtinai apie šį momentą. Mąstymas paprastesnis dalykas. Mąstymas yra samprotavimo dalis.

Samprotavimas

1.     Foramlusis – vienas teisingas atsakymas, aiški sprendimui reikalinga informacija.

Algoritmas – taisyklių naudojimas, kurios veda prie teisingo sprendimo, kito varianto nėra. Tinkamai pritaikyti taisykles. Sisteminė atsitikitinė paieška – tuim strategiją ir kaip tuos bandymus darom, bandymų ir klaidų būdas su strategija, turint kažkokia idėjas, ne visiškai atisitiktinė paieška.

Loginis –

Dedukcija – ėjimas nuo bendro teiginio prie dalinio atvejo, paremtas išvados būtinumu.

Indukcija – ėjimas nuo dalinių atvejų prie bendro teiginio, paremtas išvados tikėtinumu.

2.     Neformalus – turima inforamcija yra nepilna ar ne visiškai aiški, tuo metu gali būti keli teisingi atsakymai (euristika).

3.     Reflektyvus – kritinis mąstymas, mokslinis mąstymas, problemų sprendimas, įsivertiname ar gauta išvada buvo tinkamai.

Samprotaujant realiam gyvenime gali būti naudojami keli tipai pvz.: šiek tiek formalaus ir šiek tiek neformalaus, persipynę tipai. Taip pat skirtingi žmonės, skirtingose situacijose gali naudoti skirtingus samprotavimo tipus.

Skirtingi samprotavimo tipai:

Nesvarbu ką reiškia žodžiai ar simboliai, svarbu padaryti logišką išvadą. Nuo abstraktaus iki specifinio.

Silogizmas – prielaidos ir išvados derinys.

Prielaida – du teiginiai.

Išvada – teiginys, kuris remiasi prielaida.

Kai turime silogizmą, tai remiames tik tais dviem turimais teiginiais, o ne jokiais kitais, kuriuos turime galvoje!

Jei X yra Z

• Ir Y nėra Z

• Tai X nėra Y

Išvados būtinos, kai turime kažkokias prielaidas.         

Tokia išvada iš turimų prielaidų, nors realybėjė yra kitaip.

Dedukcinis samprotavimas:

Validumas – nusako, ar išvada yra logiškai paremta prielaidomis.

Teisingumas – ar prielaidos pateikia teisingą informaciją.

Abu gali lemti neteisingą išvadą.

Gali būti validu, bet nebūtinai teisinga. Silogizmas gali būti validus, bet neteisingas (ir atvirščiai).     

Validumas ir teisingumas:

kategoriniai – visi, nei vienas, kai kurie. Sąlyginiai – jei..., tai...

Jei – antecedentas. Tai – konsekventas.

• Jei X, tai Z

• X

• Vadinasi, Z

Silogizmų tipai:

Nuo specifinio atvejo prie bendresnio,

Stebėjimas – pasiekiama informacija (bendras teiginys)

Išvada – teiginys, kuris paremtas stebėjimu

X yra dabar

X bus čia po kurio laiko

Parduotuvė dabar atidaryta. Tikėtina, kad ji bus atidaryta ir po penkių minučių.

Samprotavimai pagal analogiją – jei du objektai panašūs vienasi požymiais, daroma prielaida, kad jie panašūs ir kitais (jei ir x, ir y turi a, o x turi b, tikėtina, kad y turi b).

Išvados yra tikimybinio pobūdžio. Tai nėra garantija, bet atsiranda tikimybė. Išskiriamas bruožas indukcinio samprotavimo yra tikimybė.

Validumo indukciniame samprotavime nėra, nes išvados tikimybinės, niekada nebus šimto procentų tikimybės.

Vietoj to naudojamas argumentas stiprumas – stebėjimų kiekis, stebėjimų reprezentyvumas (išvadų darymas apie paukščius remiantis vien tik pingvinais nėra reprezentatyvu), įrodymų kokybė (pvz.: mokslinių tyrimų duomenys ir t.t.). Stiprumas lemia, kiek yra tikėtina išvada.          

Indukcinis samprotavimas:   

Tam tikros taisyklės, leidžiančios samprotauti greičiau, tačiau gali lemti klaidingas išvadas.

Euristikos

·       Tipiškumo (reprezentatyvumo) euristika

·       Pasiekiamumo euristika

·       Iliuzinė koreliacija. Pvz.: stereotipai.

Realiame gyvenime euristikos yra naudingos.

Euristikos tipai:

·       Formulavimo efektas – informacijos pateikimo poveikis.

·       Prisirišimo efektas – pirmenybės teikimas tai informacijai, kuri buvo gauta pirma.

·       Polinkis ieškoti patvirtinimo – ieškoma būtent tokios informacijos, kuri patvirtintų senuosius įsitikinimus.

·       Proto nuostata – sprendimai priimami remiantis ankstesne patirtimi t.y. panašiose situacijose naudojami panašūs sprendimai.

·       Įsitikinimų tvarumas (atsitraukimo baimė) – pasirinkto problemos  sprendimo vykdymas net jei matosi, kad šis variantas yra netinkamas.

·       Atmetimas – vengimas priiminėti sprendimą, kuris gali būti pavojingas.

·       Gudrumas po laiko – tai ir taip aišku sindromas.

·       Kognityvinio stabilumo poreikis – disonanso tarp elgesio ir įsitikinimų vengimas.

Samprotavimo klaidos:

konkretaus veiksmo pasirinkimo procesas (susijęs su samprotavimu ir visais jo mechanizmais)

Sprendimų priėmimas

procesas, kurio metu sprendžiamos problemos ir priimami sprendimai kruopščiai įvertinant turimą informaciją ir prielaidas. Kritinis mąstymas dar vadinamas mąstymu apie mąstymą.

Kritinis mąstymas

mąstymo ir samprotavimo naudojimas siekiant įveikti kliūtis ir judėti nuo esamos padėties į siekiamą padėtį.

Problemų sprendimas

·       Algoritmas – tam tikrų taisyklių rinkinio, leidžiančio pasiekti tikslą, naudojimas.

·       Euristikos – problemų sprendimas „ trumpinant kelius“.

·       Bandymų ir klaidų metodas – atsitiktinių  sprendimų naudojimas, kol bus surastas teisingas sprendimas, dažniausiai naudojama, kai trūksta žinių.

·       Priemonių tikslo analizė – esama būsena palyginama su tikslo būsena ir bandoma sumažinti neatitikimą.

·       Laipsniškas gilinimasis – pakartotinai grįžtama prie anksčiau atmestų sprendimų.

·       Atgalinis ieškojimas – pradedama nuo galutinio tikslo, o vėliau žiūrima, kokie tarpiniai tikslai reikalingi galutiniam tikslui.

·       Analogijų ieškojimas – atmintyje ieškoma panašių problemų, kurių sprendimas jau žinomas.

Pagrindiniai problemų sprendimo būdai:

staigus problemos išsprendimas, dar vienas problemos sprendimo būdas.

Įžvalga (nušvitimas):

pauzė prieš surandant sprendimą po ankstesnių nesėkmių, paprastai būna prieš įžvalgą.

Inkubacija

• Suvokti – t.y. suprasti struktūrą (visumą, jos elementų tarpusavio ryšius)

• Reprezentuoti – mintyse pateikti problemą kitu būdu (restruktūruoti) (pvz., ankstesnėje užduotyje žiūrėti į visą lapą, o ne tik į 9 taškus). Restruktūravimas susijęs su įžvalga.

Geštaltistų požiūris (Kohler):

Problemos sprendimo žingsniai:

• Pradinė būsena

• Tarpinė būsena (susijusi su tarpiniais tikslais)

• Tikslo būsena

Operatoriai – žingsniai, reikalingi judėjimui nuo vienos būsenos prie kitos. Jie turi būti paremti taisyklėmis (pvz., šachmatai)

Šiuolaikinis požiūris (Newell & Simon):

Probelmos sprendimas yra sprendimo ieškojimas problemos erdvėje.

problemos padalinimas į tarpinius tikslus, kurie priartina prie galutinio tikslo.

Priemonių ir tikslų analizė

Apibrėžta problema – aiškiai apibūdinta ir žinoma pradinė būsena, tikslo būsena, norimas pasiekti tikslas bei žingsniai, reikalingi tikslo pasiekimui, pvz.: taisyklės.

Prastai apibrėžta problema – pradinė ir tikslo būsenos bei žingsiai apsibrėžti neaiškiai.

Svarbi patirtis ir žinios (kas vienam yra neapibrėžta problema, kitam bus apibrėžta).

Probelmų tipai:

Proto nuostata – sprendimai priimami remiantis ankstesne patirtimi, t.y. panašiose situacijoje naudojami panašūs sprendimai.

Funckinė fiksacija – polinkis matyti, kad objektai gali atlikti tik savo įprastą funciją.

Patirtis – patirtis konkrečioje srityje paprastai padeda spręsti problemas dėl žinių ir atsargesnės bei gilesnės analizės.

Svarbūs veiksniai sprendžiant problemas:

Ryšys tarp dviejų problemų

• Problema-šaltinis

• Problema-taikinys

Žingsniai, kurie reikalingi sėkmingam analogijų naudojimui sprendžiant problemas:

• Surasti problemą-šaltinį

• Pastebėti, kurie konkrečiai elementai sieja dvi problemas

• Šiuos konkrečius elementus panaudoti sprendžiant problemą-taikinį

Analogijos artimai susijusios su patirtimi.

Analogijų taikymo ypatumai:

Lengva rasti paviršinius panašumus, pvz.: ryšį tarp skrandžio auglio ir smegenų auglio. Tačiau sunku rasti struktūrinius panašumus, pvz.: ryšį tarp auglio ir tvirtovės.

Konkrečios srities ekspertai lengviau pastebi struktūriniu panašumus nei naujokai.

Sudėtingas problemas galima išspręsti sugalvojus analogijas ir jas išsprendus, per struktūrinius elementus ir taip galima tada ir sunkiai problemai sugalvoti sprendimą.

Analogija

Tai gebėjimas atrasti originalius ir naudingus problemų sprendimus, o taip pat naujas idėjas.

Kūrybinis mąstymas remiasi tais pačiais principais kaip ir standartinis mąstymas

Kūrybiškumas

susijęs su problema, kuri turi tik vieną teisingą atsakymą

Konvergentinis mąstymas

susijęs su problema, kuri turi daugiau nei vieną teisingą atsakymą.

Kūrybiškumas labiausiai susijęs su divergentiniu mąstymu (nors gali būti svarbus ir konvergentiniam mąstymui, pvz., samprotaujant, kai yra neįprastos prielaidos – „šokėjai valgo batus“).

Divergentinis mąstymas

• Norint, kad mąstymo produktas (sprendimas, idėja ar veiksmas) būtų laikomas

kūrybišku, jis turi atitikti tris sąlygas:

1. Jis turi būti naujas

2. Jis turi būti naudingas (išspręsti problemą, sukelti naujas mintis)

3. Kažkas kitas jį turi pripažinti originaliu (nes kitaip tai gali būti jau egzistuojančio

produkto kopija)

• Tikslingumas

Sąlygos kūrybiniam rezultatui:

Atradimas – tai visiškai naujo produkto sukūrimas

Atkūrimas – tai anksčiau atrasto produkto atkartojimas (kopija)

Abu susiję su kūrybiškumu. Tačiau atkūrimas labiau susijęs su pasinaudojimu jau esama informacija (todėl

mažiau kūrybiškas). Kartais atkūrimas gali būti nepriklausomas atradimas.

Atradimas ir Atkūrimas

·       Produktų analizė, pvz.: tekstai

·       Asmenybės tyrimai (pvz., žymių mokslininkų, menininkų asmenybių analizė)

·       Kognityviniai tyrmai – eksperimentai, testai (originalumo, naudingumo ir t.t.)

Kūrybiškumo tyrimo būdai:

Vienas iš būdų, kaip įvertinti ir išmatuoti kūrybiškumą. Pateikiamos užduotys, kuriomis prašoma pasiūlyti, kaip pagerinti produktą, parašyti klausimus paveikslėliams, įvardinti neįprastus objekto panaudojimo būdus ir t.t.

Skiriami balai už:

• sklandumą (tinkamų atsakymų kiekis)

• lankstumą (skirtingų kategorijų kiekis tinkamuose atsakymuose)

• detalumą (detalių kiekis atsakymuose)

• originalumą (statistinis atsakymų retumas)

Torrance kūrybinio mąstymo testas:

• Yra pasitikintys savimi

• Nepriklausomi

• Mėgsta sudėtingumą

• Atviri naujai patirčiai

• Orientuoti į estetinius dalykus

• Linkę rizikuoti

• Turi aukštą vidinę motyvaciją

• Deja, dažnai turi problemų prisitaikydami

Kūrybingų žmonių savybes vienija – naujos patirties siekis.

Kūrybingi žmonės: