Menotyros kalba ir komunikacija koliokviumas 1-5

Valstybinė kalba

oficialiai viešajame valstybės gyvenime vartojama kalba, įteisinta įstatymais

Bendrinė kalba

per šimtmečius dėl tinkamų sąlygų susiformavęs visuotinai priimtas kalbos variantas ar tam tikros socialinės grupės kalba

Skirtumas tarp valstybinės ir bendrinės kalbos:

1. Valstybinė kalba apibrėžia, kokia kalba yra oficiali ir privaloma tam tikrose srityse.

2. Bendrinė kalba - tai išgrynintas, sunormintas valstybinės kalbos variantas, kuris užtikrina aiškumą ir vienodumą kalboje.

Kalbos kultūra

kalbotyros šaka, kuri rūpinasi kalbos faktų tvarkyba ir kalbos normų kodifikacija bei jų vartojimo praktika

Valstybinės kalbos įstatymu nusakoma:

• Valstybinės kalbos politikos gairės,

• Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas,

• Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas,

• Terminų banko įstatymas,

• kiti su švietimu, mokslu, teismais, pilietybe ir t. t. susiję įstatymai.

Kalbai tvarkyti skirtos įstaigos:

• Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) - priimanti nutarimus dėl valstybinės kalbos vartojimo.

• Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) - kontroliuojanti, kaip tų nutarimų yra laikomasi.

Profesinė / specialybės kalba

bendrinės kalbos sluoksnis, kurios savitumą sudaro terminija, leksika ir t.t.

Administracinis funkcinis stilius:

kalba, vartojama įstaigų dokumentuose, jai būdingos, šabloniškumas, schematiškumas, gausu profesinės leksikos, sutrumpinimų, beasmenių sakinių

Publicistinis funkcinis stilius:

Publicistinis - žiniasklaidoje vartojama kalba aktualiais visuomenės klausimais, jai būdinga ir loginė argumentacija, ir emocinės išraiškos priemonės.

Mokslinis funkcinis stilius:

mokslo darbų kalba, būdingas apibendrinimas, dėstymo nuoseklumas, rišlumas, tikslumas, objektyvumas, išsamumas; vengiama emocijų ir labai vaizdingų kalbos elementų;

Buitinis funkcinis stilius:

kalba šeimoje, ji yra paprasta, vaizdinga, nevengiama humoro ar šiurkštumo elementų, Šiam stiliui nekeliami taisyklingos kalbos reikalavimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai, kuriuose minima kalba:

14, 29, 37, 117

Sociolektai

kurios nors profesijos žmonėms, socialinės grupės atstovams būdinga kalba.

Dialektai

kalbos variantai pagal vietoves (tarmės, patarmės, šnektos, pašnektės, miestų kalba).

Pagal raiškos formą:

rašytinė, sakytinė ir elektroninė

Kalbos funkcijos:

• Komunikacinė

• Kognityvinė (pažintinė, kalba padeda pažinti tikrovę)

• Ekspresyvinė

• Apeliatyvinė (paveikti pašnekovą)

• Fatinė (palaikyti pokalbį, šią funkciją atlieka tokie pranešimai, kuriais siekiama pradėti, tęsti, baigti komunikaciją, pasitikslinti, ar vis dar yra kontaktas su pašnekovu, atkreipti pašnekovo dėmesį)

• Poetinė (grožinė literatūra, vaizdingi posakiai)

• Maginė

Kalbos klaidų klasifikacija:

• tarties

• leksikos (žodyno)

• gramatikos (morfologijos ir sintaksės)

• stiliaus, logikos

POŽIŪRIAI Į KALBOS NORMINIMĄ:

Purizmas, Preskriptyvizmas(link taisyklių), Deskriptyvizmas (yra tik reali kalba)

Kalbos normos

1. Kodifikuotos normos - mokslininkų nustatytos normos.

2. Nekodifikuotos normos - per dešimtmečius nusistovėjusios kalbos vartojimo taisyklės ir dėsningumai.

Nelietuviški dėmenys:

aero-, agro-, audio-, mikro-, makro-, etno-

Reikalingi tarpai:

1. Po beveik visų skyrybos ženklų

2. Po kablelio prieš brūkšnį:

3. Prieš pasvirąjį brūkšnį

4. Rašant ilgesnius skaitmenis

5. Prieš sutrumpintą to paties žodžio galūnę

6. Po santrumpos ir kito žodžio: