Studied by 123 people
Looks like no one added any tags here yet for you.
Žmogaus periferinio kraujo tepinėlis
Kraujas sudarytas iš 55 % plazmos (SERUMAS (kraujo plazma be fibrinogeno)+FIBRINOGENAS (reikalingas krešėjimui, sureagavęs su deguonimi, virsta fibrinu)) ir 45 % kraujo ląstelių (eritrocitų (44%), leukocitų ir kraujo plokštelių (abu kartu 1%)). Kraujo plazma nesidažo, tik forminiai elementai.
Kraujo funkcijos: pernešimo, homeostazės palaikymo ir apsauginė.
ERITROCITAI
> V: 4,1-6,0×10^12/l M: 3,9-5,5×10^12/l 6-8 mikrom
>Neturi branduolio, apvalios ir įdubusios disko formos (padidina paviršiaus plotą, pasisavinama daugiau deguonies ir lengviau pereina per kapiliarus).
> Gyvena apie 120 dienų. Paskui sunaikinami blužnyje ir kepenyse (šiek tiek čiulpuose).
LEUKOCITAI:
> 4,0-8,0×10^9/l
>Granulocitai - turi specifines ir nespecifines granules. Rutulio formos, segmentuoti branduoliai, nesidalija mitoziškai. Išėję į audinius, nebegali grįžti į kraują.
Neutrofilai - 47-72 %. 12-15 mikrom. Jauni - lazdeliniai, subrendę - segmentuoti, su 2-5 segmentų branduoliu. Moterų neutrofiluose yra Baro kūnelis (ten dėstosi neaktyvi X chromosoma). Vadinami mikrofagocitais, nes amebiškai juda ir fagocituoja bakterijas.
Acidofilai - 2-4%. 10-20 mikrom. Didesni, branduolys iš 2 segmentų (akinių rėmelio formos). Citoplazmos grūdeliai dažosi rūgštiniais dažais rausva, raudona, oranžine spalva. Gali dalyvauti alerginėse reakcijose (fagocituoja alergenų ir antikūnų kompleksus), išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios veikia kitas ląsteles, citotoksiškai ir neurotoksiškai veikia pirmuonis ir parazitinius helmintus.
Bazofilai - 0,5-1%. 12-15 mikrom. NEFAGOCITUOJA, plazminėje membranoje turi IgE receptorių. Dažosi baziniais dažais melsva, violetine spalva. Granulėse randamas heparinas, histaminas, interleucinas.
AGRANULOCITAI - turi tik nespecifines granules. Rutulio formos, branduoliai nesegmentuoti.
Limfocitai - 19-37 %. 6-30 mikrom. Gali daugintis mitoziškai ir virsti kita rūšimi, išėję į audinius, gali grįžti į kraują. Branduolys užima didžiąją dalį, citoplazmos nedaug, ji dažosi bazofiliškai (melsva, violetine). NEFAGOCITUOJA, o tik išskiria medžiagas, kurios skatina ląsteles keliauti į pažeidimo vietą.
B limfocitai - subręsta r. kaulų čiulpuose. Vyrauja čiulpuose, blužnyje, limfiniuose mazguose. Kraujyje neaktyvūs, aktyvuojami audiniuose ir virsta PLAZMOCITAIS (tada pradeda gaminti antikūnus).
T limfocitai - timocitai formuojasi r. kaulų čiulpuose, migruoja į ČIOBRIALIAUKĘ, kur ir subręsta. Vyrauja čiobrialiaukėje, kraujyje, limfiniuose mazguose.
NK ląstelės (naturalūs kileriai) - subręsta kraujyje ir organuose, į kuriuos nukeliauja. Gamina ir išskiria interferoną (antivirusinę medž., naikinančią virusus ir ląsteles, į kurias virusas jau pateko).
Monocitai - 3-8%. 12-20 mikrom. DIDŽIAUSIOS kraujo ląstelės. Citoplazma dažosi švelniai bazofiliškai. Pasagos/inksto formos branduolys. Kraujyje neaktyvūs, aktyvuojami audiniuose ir virsta MAKROFAGOCITAIS.
KRAUJO PLOKŠTELĖS 200-400×10^9/l 2-3 mikrom.
>Nesidaugina mitoziškai. Mažos, apvalios, žvaigždės formos bebranduolės ląstelės.
>Susidaro r. kaulų čiulpuose iš MEGAKARIOCITŲ citoplazmos atplaišų, veikiant trombopoetinui.
> Struktūra:
Periferinė zona - siaura, plazminė membrana, kurioje yra receptorių ir glikokalikso.
Struktūrinė zona - mikrovamzdeliai, filamentai, palaiko formą.
Organelių zona - užima centrą. Čia organelės ir 3 rūšių granulės.
Membraninė zona - kanelėlių sistema.
HEMOCITOPOEZĖ - kraujo ląst. formavimasis. Prasideda embrioniniu laikotarpiu:
> Embrioninė (prenatalinė) hemocitopoezė:
Mezoblastinis p - 2 sav. po apvaisinimo. Formuojasi kraujagyslės ir kraujodaros ląst. Trynio maiše tankėja mezenchiminės ląst., centre susidaro kamieninės.
Hepatotymolienalinis p - vyksta kepenyse, blužnyje ir čiobrialiaukėje.
Mieloidinis p. - vyksta r. kaulų čiulpuose. Iš kepenų, blužnies ir čiobrialiaukės atkeliauja kamieninės ląst. ir lieka čiulpuose.
> Poembrioninė (postanalinė) hemocitopoezė: kamieninės ląst. skirstosi arba į mieloidines arba į limfoidines.
Mieloidinis audinys - iš tinklinio j.a ir užuomazginių kraujo ląst. (hemocitoblastų). Formuojasi visos kraujo ląst., išskyrus limfocitus.
Limfoifinis audinys - iš tinklinio j.a ir užuomazginių limfocitų ląst. (limfoblastų). Formuojasi tik limfocitai.
Žmogaus periferinio kraujo tepinėlis
Kraujas sudarytas iš 55 % plazmos (SERUMAS (kraujo plazma be fibrinogeno)+FIBRINOGENAS (reikalingas krešėjimui, sureagavęs su deguonimi, virsta fibrinu)) ir 45 % kraujo ląstelių (eritrocitų (44%), leukocitų ir kraujo plokštelių (abu kartu 1%)). Kraujo plazma nesidažo, tik forminiai elementai.
Kraujo funkcijos: pernešimo, homeostazės palaikymo ir apsauginė.
ERITROCITAI
> V: 4,1-6,0×10^12/l M: 3,9-5,5×10^12/l 6-8 mikrom
>Neturi branduolio, apvalios ir įdubusios disko formos (padidina paviršiaus plotą, pasisavinama daugiau deguonies ir lengviau pereina per kapiliarus).
> Gyvena apie 120 dienų. Paskui sunaikinami blužnyje ir kepenyse (šiek tiek čiulpuose).
LEUKOCITAI:
> 4,0-8,0×10^9/l
>Granulocitai - turi specifines ir nespecifines granules. Rutulio formos, segmentuoti branduoliai, nesidalija mitoziškai. Išėję į audinius, nebegali grįžti į kraują.
Neutrofilai - 47-72 %. 12-15 mikrom. Jauni - lazdeliniai, subrendę - segmentuoti, su 2-5 segmentų branduolių. Moterų neutrofiluose yra Baro kūnelis (ten dėstosi neaktyvi X chromosoma). Vadinami mikrofagocitais, nes amebiškai juda ir fagocituoja bakterijas.
Acidofilai - 2-4%. 10-20 mikrom. Didesni, branduolys iš 2 segmentų (akinių rėmelio formos). Citoplazmos grūdeliai dažosi rūgštiniais dažais rausva, raudona, oranžine spalva. Gali dalyvauti alerginėse reakcijose (fagocituoja alergenų ir antikūnų kompleksus), išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios veikia kitas ląsteles, citotoksiškai ir neurotoksiškai veikia pirmuonis ir parazitinius helmintus.
Bazofilai - 0,5-1%. 12-15 mikrom. NEFAGOCITUOJA, plazminėje membranoje turi IgE receptorių. Dažosi baziniais dažais melsva, violetine spalva. Granulėse randamas heparinas, histaminas, interleucinas.
AGRANULOCITAI - turi tik nespecifines granules. Rutulio formos, branduoliai nesegmentuoti.
Limfocitai - 19-37 %. 6-30 mikrom. Gali daugintis mitoziškai ir virsti kita rūšimi, išėję į audinius, gali grįžti į kraują. Branduolys užima didžiąją dalį, citoplazmos nedaug, ji dažosi bazofiliškai (melsva, violetine). NEFAGOCITUOJA, o tik išskiria medžiagas, kurios skatina ląsteles keliauti į pažeidimo vietą.
B limfocitai - subręsta r. kaulų čiulpuose. Vyrauja čiulpuose, blužnyje, limfiniuose mazguose. Kraujyje neaktyvūs, aktyvuojami audiniuose ir virsta PLAZMOCITAIS (tada pradeda gaminti antikūnus).
T limfocitai - timocitai formuojasi r. kaulų čiulpuose, migruoja į ČIOBRIALIAUKĘ, kur ir subręsta. Vyrauja čiobrialiaukėje, kraujyje, limfiniuose mazguose.
NK ląstelės (naturalūs kileriai) - subręsta kraujyje ir organuose, į kuriuos nukeliauja. Gamina ir išskiria interferoną (antivirusinę medž., naikinančią virusus ir ląsteles, į kurias virusas jau pateko).
Monocitai - 3-8%. 12-20 mikrom. DIDŽIAUSIOS kraujo ląstelės. Citoplazma dažosi švelniai bazofiliškai. Pasagos/inksto formos branduolys. Kraujyje neaktyvūs, aktyvuojami audiniuose ir virsta MAKROFAGOCITAIS.
KRAUJO PLOKŠTELĖS 200-400×10^9/l 2-3 mikrom.
>Nesidaugina mitoziškai. Mažos, apvalios, žvaigždės formos bebranduolės ląstelės.
>Susidaro r. kaulų čiulpuose iš MEGAKARIOCITŲ citoplazmos atplaišų, veikiant trombopoetinui.
> Struktūra:
Periferinė zona - siaura, plazminė membrana, kurioje yra receptorių ir glikokalikso.
Struktūrinė zona - mikrovamzdeliai, filamentai, palaiko formą.
Organelių zona - užima centrą. Čia organelės ir 3 rūšių granulės.
Membraninė zona - kanelėlių sistema.
HEMOCITOPOEZĖ - kraujo ląst. formavimasis. Prasideda embrioniniu laikotarpiu:
> Embrioninė (prenatalinė) hemocitopoezė:
Mezoblastinis p - 2 sav. po apvaisinimo. Formuojasi kraujagyslės ir kraujodaros ląst. Trynio maiše tankėja mezenchiminės ląst., centre susidaro kamieninės.
Hepatotymolienalinis p - vyksta kepenyse, blužnyje ir čiobrialiaukėje.
Mieloidinis p. - vyksta r. kaulų čiulpuose. Iš kepenų, blužnies ir čiobrialiaukės atkeliauja kamieninės ląst. ir lieka čiulpuose.
> Poembrioninė (postanalinė) hemocitopoezė: kamieninės ląst. skirstosi arba į mieloidines arba į limfoidines.
Mieloidinis audinys - iš tinklinio j.a ir užuomazginių kraujo ląst. (hemocitoblastų). Formuojasi visos kraujo ląst., išskyrus limfocitus.
Limfoifinis audinys - iš tinklinio j.a ir užuomazginių limfocitų ląst. (limfoblastų). Formuojasi tik limfocitai.
Žmogaus periferinio kraujo tepinėlis
Kraujas sudarytas iš 55 % plazmos (SERUMAS (kraujo plazma be fibrinogeno)+FIBRINOGENAS (reikalingas krešėjimui, sureagavęs su deguonimi, virsta fibrinu)) ir 45 % kraujo ląstelių (eritrocitų (44%), leukocitų ir kraujo plokštelių (abu kartu 1%)). Kraujo plazma nesidažo, tik forminiai elementai.
Kraujo funkcijos: pernešimo, homeostazės palaikymo ir apsauginė.
ERITROCITAI
> V: 4,1-6,0×10^12/l M: 3,9-5,5×10^12/l 6-8 mikrom
>Neturi branduolio, apvalios ir įdubusios disko formos (padidina paviršiaus plotą, pasisavinama daugiau deguonies ir lengviau pereina per kapiliarus).
> Gyvena apie 120 dienų. Paskui sunaikinami blužnyje ir kepenyse (šiek tiek čiulpuose).
LEUKOCITAI:
> 4,0-8,0×10^9/l
>Granulocitai - turi specifines ir nespecifines granules. Rutulio formos, segmentuoti branduoliai, nesidalija mitoziškai. Išėję į audinius, nebegali grįžti į kraują.
Neutrofilai - 47-72 %. 12-15 mikrom. Jauni - lazdeliniai, subrendę - segmentuoti, su 2-5 segmentų branduolių. Moterų neutrofiluose yra Baro kūnelis (ten dėstosi neaktyvi X chromosoma). Vadinami mikrofagocitais, nes amebiškai juda ir fagocituoja bakterijas.
Acidofilai - 2-4%. 10-20 mikrom. Didesni, branduolys iš 2 segmentų (akinių rėmelio formos). Citoplazmos grūdeliai dažosi rūgštiniais dažais rausva, raudona, oranžine spalva. Gali dalyvauti alerginėse reakcijose (fagocituoja alergenų ir antikūnų kompleksus), išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios veikia kitas ląsteles, citotoksiškai ir neurotoksiškai veikia pirmuonis ir parazitinius helmintus.
Bazofilai - 0,5-1%. 12-15 mikrom. NEFAGOCITUOJA, plazminėje membranoje turi IgE receptorių. Dažosi baziniais dažais melsva, violetine spalva. Granulėse randamas heparinas, histaminas, interleucinas.
AGRANULOCITAI - turi tik nespecifines granules. Rutulio formos, branduoliai nesegmentuoti.
Limfocitai - 19-37 %. 6-30 mikrom. Gali daugintis mitoziškai ir virsti kita rūšimi, išėję į audinius, gali grįžti į kraują. Branduolys užima didžiąją dalį, citoplazmos nedaug, ji dažosi bazofiliškai (melsva, violetine). NEFAGOCITUOJA, o tik išskiria medžiagas, kurios skatina ląsteles keliauti į pažeidimo vietą.
B limfocitai - subręsta r. kaulų čiulpuose. Vyrauja čiulpuose, blužnyje, limfiniuose mazguose. Kraujyje neaktyvūs, aktyvuojami audiniuose ir virsta PLAZMOCITAIS (tada pradeda gaminti antikūnus).
T limfocitai - timocitai formuojasi r. kaulų čiulpuose, migruoja į ČIOBRIALIAUKĘ, kur ir subręsta. Vyrauja čiobrialiaukėje, kraujyje, limfiniuose mazguose.
NK ląstelės (naturalūs kileriai) - subręsta kraujyje ir organuose, į kuriuos nukeliauja. Gamina ir išskiria interferoną (antivirusinę medž., naikinančią virusus ir ląsteles, į kurias virusas jau pateko).
Monocitai - 3-8%. 12-20 mikrom. DIDŽIAUSIOS kraujo ląstelės. Citoplazma dažosi švelniai bazofiliškai. Pasagos/inksto formos branduolys. Kraujyje neaktyvūs, aktyvuojami audiniuose ir virsta MAKROFAGOCITAIS.
KRAUJO PLOKŠTELĖS 200-400×10^9/l 2-3 mikrom.
>Nesidaugina mitoziškai. Mažos, apvalios, žvaigždės formos bebranduolės ląstelės.
>Susidaro r. kaulų čiulpuose iš MEGAKARIOCITŲ citoplazmos atplaišų, veikiant trombopoetinui.
> Struktūra:
Periferinė zona - siaura, plazminė membrana, kurioje yra receptorių ir glikokalikso.
Struktūrinė zona - mikrovamzdeliai, filamentai, palaiko formą.
Organelių zona - užima centrą. Čia organelės ir 3 rūšių granulės.
Membraninė zona - kanelėlių sistema.
HEMOCITOPOEZĖ - kraujo ląst. formavimasis. Prasideda embrioniniu laikotarpiu:
> Embrioninė (prenatalinė) hemocitopoezė:
Mezoblastinis p - 2 sav. po apvaisinimo. Formuojasi kraujagyslės ir kraujodaros ląst. Trynio maiše tankėja mezenchiminės ląst., centre susidaro kamieninės.
Hepatotymolienalinis p - vyksta kepenyse, blužnyje ir čiobrialiaukėje.
Mieloidinis p. - vyksta r. kaulų čiulpuose. Iš kepenų, blužnies ir čiobrialiaukės atkeliauja kamieninės ląst. ir lieka čiulpuose.
> Poembrioninė (postanalinė) hemocitopoezė: kamieninės ląst. skirstosi arba į mieloidines arba į limfoidines.
Mieloidinis audinys - iš tinklinio j.a ir užuomazginių kraujo ląst. (hemocitoblastų). Formuojasi visos kraujo ląst., išskyrus limfocitus.
Limfoifinis audinys - iš tinklinio j.a ir užuomazginių limfocitų ląst. (limfoblastų). Formuojasi tik limfocitai.
Raudonieji kaulų čiulpai (iš klubakaulio)
Priskiriami centriniams, nekapsuliniams kraujo gamybos organams.
Matomi sinusoidiniai kapiliarai (eritrocitų telkiniai), riebalinės ląstelės, besiformuojančios kraujo ląstelės, taip pat galima matyti megakarioblastus (mažesni, su vientisais branduoliais) bei megakariocitus (segmentuoti, iš jų formuojasi kraujo plokštelės).
Spalvą lemia kraujo forminiai elementai. Raudonieji kaulų čiulpai - aktyvus hemopoezinis audinys. Augant, didesnė dalis raudonųjų kaulų čiulpų yra pakeičiama geltonaisiais.
Raudonuosiuose kaulų čiulpuose formuojasi visos kraujo ląstelės iš daugiagalės kamieninės ląstelės. Jos proliferuoja ir sudaro arba limfoidines arba mieloidines kamienines ląsteles.
Čia vyksta aktyvi kraujo ląstelių gamyba bei atgyvenusių eritrocitų suardymas (makrofagocitai juos fagocituoja ir iš suirusio hemoglobino kaupia geležies atsargas).
Kaulų čiulpai sudaryti iš:
1. Stroma – stromos ląstelės (retikulinės, makrofagocitai, fibroblastocitai, riebalinės) ir retikulinės skaidulos. Kietoji dalis.
2. Parenchima/besiformuojančios kraujo ląstelės – sudaro stygas arba saleles, kurias skiria plonasieniai veniniai ančiai (sinusoidiniai kapiliarai).
3. Tarpląstelinė medžiaga – III (I ir IV) tipo kolagenas, sukibimo baltymai (fibronektinas, hemonektinas, lamininas), proteoglikanai, augimo faktoriai.
4. Sinusoidiniai kapiliarai - eritrocitų telkiniai.
Blužnis
Kapsulinis periferinis didžiausias limfoidinis organas. Joje vyksta makrofagocitų ir eritrocitų fagocitė (vyksta ir hemopoezė).
Turi aiškiai išreikštą kapsulę (iš skaidulinio j.a) ir nuo jos tęsiasi sijos (trabekulės) į blužnies vidų. Skiriama į baltąją ir raudonąją pulpą.
Baltoji pulpa - tamsesnė dalis, nes ten daug ląstelių, kurių branduoliai dažosi tamsiai. Sudaryta iš limfinių mazgelių (kurie sudaryti iš B limfocitų) ir centrinės arterijos (aplink ją dėstosi T limfocitai).
Raudonoji pulpa - tai, kas lieka aplink baltąją pulpą. Joje yra trabekulės, kurios tęsiasi nuo kapsulės. Randamos blužnies stygos (iš retikulinių ląstelių ir skaidulų, tarp kurių įvairios ląstelės) ir veniniai ančiai (jame pamatinė membrana ir endotelio ląstelės, retikulinės skaidulos apgaubia jas).
Blužniai būdinga uždaroji (arteriolės per kapiliarų tinklą atsiveria tiesiai į veninius ančius ir kraujas lieka kraujagyslėse) ir atviroji (teptukinių arteriolių prailgėjimai pereina į kapiliarų tinklą, o po to atsiveria į blužnies stygas ir kraujas teka tarp ląstelių raudonojoje pulpoje, kol pasiekia veninius ančius).
Blužnies funkcijos: kraujo filtracija, eritrocitų fagocitozė raudonojoje pulpoje, B ir T limfocitų aktyvacija ir proliferacija bei raudonojoje pulpoje saugomos kraujo plokštelės.
Blužnis
Kapsulinis periferinis didžiausias limfoidinis organas. Joje vyksta makrofagocitų ir eritrocitų fagocitė (vyksta ir hemopoezė).
Turi aiškiai išreikštą kapsulę (iš skaidulinio j.a) ir nuo jos tęsiasi sijos (trabekulės) į blužnies vidų. Skiriama į baltąją ir raudonąją pulpą.
Baltoji pulpa - tamsesnė dalis, nes ten daug ląstelių, kurių branduoliai dažosi tamsiai. Sudaryta iš limfinių mazgelių (kurie sudaryti iš B limfocitų) ir centrinės arterijos (aplink ją dėstosi T limfocitai).
Raudonoji pulpa - tai, kas lieka aplink baltąją pulpą. Joje yra trabekulės, kurios tęsiasi nuo kapsulės. Randamos blužnies stygos (iš retikulinių ląstelių ir skaidulų, tarp kurių įvairios ląstelės) ir veniniai ančiai (jame pamatinė membrana ir endotelio ląstelės, retikulinės skaidulos apgaubia jas).
Blužniai būdinga uždaroji (arteriolės per kapiliarų tinklą atsiveria tiesiai į veninius ančius ir kraujas lieka kraujagyslėse) ir atviroji (teptukinių arteriolių prailgėjimai pereina į kapiliarų tinklą, o po to atsiveria į blužnies stygas ir kraujas teka tarp ląstelių raudonojoje pulpoje, kol pasiekia veninius ančius).
Blužnies funkcijos: kraujo filtracija, eritrocitų fagocitozė raudonojoje pulpoje, B ir T limfocitų aktyvacija ir proliferacija bei raudonojoje pulpoje saugomos kraujo plokštelės.
Blužnis
Kapsulinis periferinis didžiausias limfoidinis organas. Joje daug makrofagocitų, vyksta eritrocitų fagocitozė (vyksta ir hemopoezė).
Turi aiškiai išreikštą kapsulę (iš skaidulinio j.a) ir nuo jos tęsiasi sijos (trabekulės) į blužnies vidų. Skiriama į baltąją ir raudonąją pulpą.
Baltoji pulpa - tamsesnė dalis, nes ten daug ląstelių, kurių branduoliai dažosi tamsiai. Sudaryta iš limfinių mazgelių (kurie sudaryti iš B limfocitų) ir centrinės arterijos (aplink ją dėstosi T limfocitai).
Raudonoji pulpa - tai, kas lieka aplink baltąją pulpą. Joje yra trabekulės, kurios tęsiasi nuo kapsulės. Randamos blužnies stygos (iš retikulinių ląstelių ir skaidulų, tarp kurių įvairios ląstelės) ir veniniai ančiai (jame pamatinė membrana ir endotelio ląstelės, retikulinės skaidulos apgaubia jas).
Blužniai būdinga uždaroji (arteriolės per kapiliarų tinklą atsiveria tiesiai į veninius ančius ir kraujas lieka kraujagyslėse) ir atviroji (teptukinių arteriolių prailgėjimai pereina į kapiliarų tinklą, o po to atsiveria į blužnies stygas ir kraujas teka tarp ląstelių raudonojoje pulpoje, kol pasiekia veninius ančius).
Blužnies funkcijos: kraujo filtracija, eritrocitų fagocitozė raudonojoje pulpoje, B ir T limfocitų aktyvacija ir proliferacija bei raudonojoje pulpoje saugomos kraujo plokštelės.
Blužnis (neišplauta)
Kapsulinis periferinis didžiausias limfoidinis organas. Joje daug makrofagocitų, vyksta eritrocitų fagocitozė (vyksta ir hemopoezė).
Turi aiškiai išreikštą kapsulę (iš skaidulinio j.a) ir nuo jos tęsiasi sijos (trabekulės) į blužnies vidų. Skiriama į baltąją ir raudonąją pulpą.
Baltoji pulpa - tamsesnė dalis, nes ten daug ląstelių, kurių branduoliai dažosi tamsiai. Sudaryta iš limfinių mazgelių (kurie sudaryti iš B limfocitų) ir centrinės arterijos (aplink ją dėstosi T limfocitai).
Raudonoji pulpa - tai, kas lieka aplink baltąją pulpą. Joje yra trabekulės, kurios tęsiasi nuo kapsulės. Randamos blužnies stygos (iš retikulinių ląstelių ir skaidulų, tarp kurių įvairios ląstelės) ir veniniai ančiai (jame pamatinė membrana ir endotelio ląstelės, retikulinės skaidulos apgaubia jas).
Blužniai būdinga uždaroji (arteriolės per kapiliarų tinklą atsiveria tiesiai į veninius ančius ir kraujas lieka kraujagyslėse) ir atviroji (teptukinių arteriolių prailgėjimai pereina į kapiliarų tinklą, o po to atsiveria į blužnies stygas ir kraujas teka tarp ląstelių raudonojoje pulpoje, kol pasiekia veninius ančius).
Blužnies funkcijos: kraujo filtracija, eritrocitų fagocitozė raudonojoje pulpoje, B ir T limfocitų aktyvacija ir proliferacija bei raudonojoje pulpoje saugomos kraujo plokštelės.
Blužnis (neišplauta)
Kapsulinis periferinis didžiausias limfoidinis organas. Joje daug makrofagocitų, vyksta eritrocitų fagocitozė (vyksta ir hemopoezė).
Turi aiškiai išreikštą kapsulę (iš skaidulinio j.a) ir nuo jos tęsiasi sijos (trabekulės) į blužnies vidų. Skiriama į baltąją ir raudonąją pulpą.
Baltoji pulpa - tamsesnė dalis, nes ten daug ląstelių, kurių branduoliai dažosi tamsiai. Sudaryta iš limfinių mazgelių (kurie sudaryti iš B limfocitų) ir centrinės arterijos (aplink ją dėstosi T limfocitai).
Raudonoji pulpa - tai, kas lieka aplink baltąją pulpą. Joje yra trabekulės, kurios tęsiasi nuo kapsulės. Randamos blužnies stygos (iš retikulinių ląstelių ir skaidulų, tarp kurių įvairios ląstelės) ir veniniai ančiai (jame pamatinė membrana ir endotelio ląstelės, retikulinės skaidulos apgaubia jas).
Blužniai būdinga uždaroji (arteriolės per kapiliarų tinklą atsiveria tiesiai į veninius ančius ir kraujas lieka kraujagyslėse) ir atviroji (teptukinių arteriolių prailgėjimai pereina į kapiliarų tinklą, o po to atsiveria į blužnies stygas ir kraujas teka tarp ląstelių raudonojoje pulpoje, kol pasiekia veninius ančius).
Blužnies funkcijos: kraujo filtracija, eritrocitų fagocitozė raudonojoje pulpoje, B ir T limfocitų aktyvacija ir proliferacija bei raudonojoje pulpoje saugomos kraujo plokštelės.
Čiobrialiaukė (užkrūčio liauka)
Kapsulinis centrinis limfoidinis organas. Kapsulė, pertvarų jungiamasis audinys, kraujagyslės ir makrofagocitai kilę iš mezodermos, epitelioretikulocitai - iš endodermos.
Matoma kapsulė, nuo jos į vidų leidžiasi to paties j.a suformuotos pertvaros, kur praeina kolageno skaidulos, kraujagyslės, makrofagocitai ir fibroblastocitai.
Žievinė dalis - viršuje, tamsi dalis. Randama timocitų (jauni T limfocitai), epitelioretikulocitų (formuoja tinklą ir atlieka atraminę funkciją), makrofagocitų ir kapiliarų. Taip pat kraujo-užkrūčio liaukos barjeras (iš kapiliaro endotelio, pamatinės membranos ir perivaskulinės ertmės), kuris skirtas tam, kad sulaikytų antigenų skverbimąsį į žievę, kad nepažeistų jaunų timocitų.
Šerdinė dalis - šviesi dalis centre. Ten randami jau subrendę T limfocitai (iš timocitų), epitelioretikulocitų (šerdy daugiau nei žievėj, atraminė funkcija), Hasalio kūneliai (rožiniai dariniai iš epitelioretikulocitų, pripildyti keratino filamentų) bei kapiliarai.
Epitelioretikulocitai užkrūčio liaukoje ne tik atlieka atraminę funkciją, bet ir išskiria ALFA-TIMOZINĄ, TIMULINĄ, TIMOPOETINĄ, kurie svarbūs T limfocitų proliferacijai ir tolesnei jų diferenciacijai periferinių organų T priklausomose zonose.
Bręstant liauka ima nykti (padaugėja j.a ir riebalinių ląstelių), padidėja Hasalio kūneliai, žievėje mažėja jaunų limfocitų.
Užkrūčio liauka turi skilteles, kurias gaubia tarpskiltelinis jungiamasis audinys.
27A. Limfmazgis
Kapsulinis periferinis limfinis organas. Limfmazgiai apvalo pro juos pratekančią limfą ir imunologiškai apsaugo organizmą.
Turi kapsulę (netaisyklingas glaudusis kolageninis j.a), nuo jos tęsiasi trabekulės (sijos), bet jos nedalina limfmazgio į skilteles. Po kapsule praretėjusi dalis - pokapsulinis limfinis antis (jame limfocitai, retikulinės ląstelės ir makrofagocitai). Pagrindas sudarytas iš retikulinio j.a.
Žievinėje dalyje - limfiniai mazgeliai (pirminiai arba antriniai, ten randami B limfocitai), retikulinės ląstelės, makrofagocitai, plazmocitai ir limfiniai ančiai.
Aplinkžievinėje dalyje - T limfocitai, pokapiliarinės aukšto endotelio venulės, limfiniai ančiai.
Šerdinėje dalyje - B limfocitai, šerdiniai limfiniai ančiai (šviesesnės vietos) ir šerdinės stygos (tamsesnės), plazmocitai, makrofagocitai, retikulinės ląst.
LIMFINIAI ANČIAI RANDAMI VISOSE SRITYSE.
Limfmazgiai turi vožtuvus, dėl to limfa teka tik viena kryptimi.
Su amžiumi nyksta limfinių mazgelių dauginimosi centrai, daugėja stromos elementų (įvairios ląstelės), mažėja makrofagocitų aktyvumas, kai kurie limfiniai mazgai gali atrofuoti ir virsti riebaliniu audiniu.
27A. Limfmazgis
Kapsulinis periferinis limfinis organas. Limfmazgiai apvalo pro juos pratekančią limfą ir imunologiškai apsaugo organizmą.
Turi kapsulę (netaisyklingas glaudusis kolageninis j.a), nuo jos tęsiasi trabekulės (sijos), bet jos nedalina limfmazgio į skilteles. Po kapsule praretėjusi dalis - pokapsulinis limfinis antis (jame limfocitai, retikulinės ląstelės ir makrofagocitai). Pagrindas sudarytas iš retikulinio j.a.
Žievinėje dalyje randami limfiniai mazgeliai (pirminiai arba antriniai, ten randami B limfocitai), retikulinės ląstelės, makrofagocitai, plazmocitai ir limfiniai ančiai.
Aplinkžievinėje dalyje - T limfocitai, pokapiliarinės aukšto endotelio venulės, limfiniai ančiai.
Šerdinėje dalyje - B limfocitai, šerdiniai limfiniai ančiai (šviesesnės vietos) ir šerdinės stygos (tamsesnės), plazmocitai, epitelioretikulocitai, retikulinės ląst.
LIMFINIAI ANČIAI RANDAMI VISOSE SRITYSE.
Limfmazgiai turi vožtuvus, dėl to limfa teka tik viena kryptimi.
Su amžiumi nyksta limfinių mazgelių dauginimosi centrai, daugėja stromos elementų (įvairios ląstelės), mažėja makrofagocitų aktyvumas, kai kurie limfiniai mazgai gali atrofuoti ir virsti riebaliniu audiniu.
21A. Adenohipofizė
Hipofizė skiriama į liaukinę dalį (adenohipofizę) ir nervinę dalį (neurohipofizę). Visa hipofizė apgaubta stora skaiduline kapsule, tarp abiejų hipofizės dalių yra tarpinė dalis, kurią nuo priekinės dalies (adenoh) atskiria Ratkės kišenė.
Priekinė hipofizės dalis yra adenohipofizė (tamsesnė dalis), kuri gamina ir išskiria hormonus, o užpakalinė dalis - neurohipofizė (šviesesnė dalis) hormonų negamina, tik išskiria į kraują. Abi hipofizės dalys yra valdomos pagumburio. Adenohipofizė formuojasi iš ektodermos, o neurohipofizė iš neuroektodermos (tarpinių smegenų).
Adenohipofizėje randamos chromofilinės (dažosi) ir chromofobinės (nesidažo, baltos) ląstelės santykiu 50%:50%. Chromofilinės skirstomos į:
Acidofofilinius endokrinocitus - 40%. Rausvos. Jose:
Somatotropinės ląst. - išskiria somatotropinį h. (STH) - augimo hormonas.
Mamotropinės ląst. - išskiria prolaktiną - svarbus pieno gamybai, skatina pieno liaukų sekreciją. Padaugėja nėštumo metu.
Bazofilinius endokrinocitus - 10%. Melsvos. Jose:
Kortikotropinės ląst. - išskiria adrenokortikotropinį h. (AKTH) - aktyvina antinksčių žievės veiklą.
Gonadotropinės - išskiria folikulus stimuliuojantį h. (FSH) ir liutenizuojantį hormoną (LH) - atsakingi už lytinių liaukų veiklą.
Tirotropinės ląst. - išskiria tirotropiną (TTH/TSH) - aktyvina skydliaukės veiklą.
Chromofobinės ląstelės sudaro kitų tipų ląstelių atsargą, laikomos kamieninėmis ląstelėmis. Hormonų neišskiria.
Endokrinocitus gaubia I tipo kolageno skaidulos, apraizgo gausus kapiliarų tinklas (sinusoidiniai kapiliarai), tam, kad į kraują galėtų patekti hormonai.
Adenohipofizės ir neurohipofizės skirtumai:
Adenoh formuojasi iš pirminės burnos epitelio (ektodermos), o neuroh iš tarpinių smegenų (neuroektodermos).
Adenoh pati gamina ir išskiria hormonus, reguliuodama kitų endokrininių liaukų veiklą, o neuroh kaupia pagumburio pagamintus hormonus ir juos tik išskiria.
Adenoh yra sudaryta iš liaukinio audinio, o neuroh iš nervinio audinio.
Adenoh su pagumburiu jungiasi per kraujotaką (reguliuojama per kraujotaką), o neuroh jungiasi tiesiogiai nerviniais laidais.
Adenoh hormonai: STH, prolaktinas, AKTH, FSH, LTH, TTH.
Neuroh hormonai: ADH (vazopresinas) ir oksitocinas.
21A. Adenohipofizė
Hipofizė skiriama į liaukinę dalį (adenohipofizę) ir nervinę dalį (neurohipofizę). Visa hipofizė apgaubta stora skaiduline kapsule, tarp abiejų hipofizės dalių yra tarpinė dalis, kurią nuo priekinės dalies atskiria Ratkės kišenė.
Priekinė hipofizės dalis yra adenohipofizė (tamsesnė dalis), kuri gamina ir išskiria hormonus, o užpakalinė dalis - neurohipofizė (šviesesnė dalis) hormonų negamina, tik išskiria į kraują. Abi hipofizės dalys yra valdomos pagumburio. Adenohipofizė formuojasi iš ektodermos, o neurohipofizė iš neuroektodermos (tarpinių smegenų).
Adenohipofizėje randamos chromofilinės (dažosi) ir chromofobinės (nesidažo, baltos) ląstelės santykiu 50%:50%. Chromofilinės skirstomis į:
Acidofofilinius endokrinocitus - 40%. Rausvos. Jose:
Somatotropinės ląst. - išskiria somatotropinį h. (STH) - augimo hormonas.
Mamotropinės ląst. - išskiria prolaktiną - svarbus pieno gamybai, skatina pieno liaukų sekreciją. Padaugėja nėštumo metu.
Bazofilinius endokrinocitus - 10%. Melsvos. Jose:
Kortikotropinės ląst. - išskiria adrenokortikotropinį h. (AKTH) - aktyvina antinksčių žievės veiklą.
Gonadotropinės - išskiria folikulus stimuliuojantį h. (FSH) ir liutenizuojantį hormoną (LH) - atsakingi už lytinių liaukų veiklą.
Tirotropinės ląst. - išskiria tirotropiną (TTH) - aktyvina skydliaukės veiklą.
Chromofobinės ląstelės sudaro kitų tipų ląstelių atsargą, laikomos kamieninėmis ląstelėmis. Hormonų neišskiria.
Endokrinocitus gaubia I tipo kolageno skaidulos, apraizgo gausus kapiliarų tinklas (sinusoidiniai kapiliarai), tam, kad į kraują galėtų patekti hormonai.
21A. Adenohipofizė
Hipofizė skiriama į liaukinę dalį (adenohipofizę) ir nervinę dalį (neurohipofizę). Visa hipofizė apgaubta stora skaiduline kapsule, tarp abiejų hipofizės dalių yra tarpinė dalis, kurią nuo priekinės dalies atskiria Ratkės kišenė.
Priekinė hipofizės dalis yra adenohipofizė (tamsesnė dalis), kuri gamina ir išskiria hormonus, o užpakalinė dalis - neurohipofizė (šviesesnė dalis) hormonų negamina, tik išskiria į kraują. Abi hipofizės dalys yra valdomos pagumburio. Adenohipofizė formuojasi iš ektodermos, o neurohipofizė iš neuroektodermos (tarpinių smegenų).
Adenohipofizėje randamos chromofilinės (dažosi) ir chromofobinės (nesidažo, baltos) ląstelės santykiu 50%:50%. Chromofilinės skirstomis į:
Acidofofilinius endokrinocitus - 40%. Rausvos. Jose:
Somatotropinės ląst. - išskiria somatotropinį h. (STH) - augimo hormonas.
Mamotropinės ląst. - išskiria prolaktiną - svarbus pieno gamybai, skatina pieno liaukų sekreciją. Padaugėja nėštumo metu.
Bazofilinius endokrinocitus - 10%. Melsvos. Jose:
Kortikotropinės ląst. - išskiria adrenokortikotropinį h. (AKTH) - aktyvina antinksčių žievės veiklą.
Gonadotropinės - išskiria folikulus stimuliuojantį h. (FSH) ir liutenizuojantį hormoną (LH) - atsakingi už lytinių liaukų veiklą.
Tirotropinės ląst. - išskiria tirotropiną (TTH) - aktyvina skydliaukės veiklą.
Chromofobinės ląstelės sudaro kitų tipų ląstelių atsargą, laikomos kamieninėmis ląstelėmis. Hormonų neišskiria.
Endokrinocitus gaubia I tipo kolageno skaidulos, apraizgo gausus kapiliarų tinklas (sinusoidiniai kapiliarai), tam, kad į kraują galėtų patekti hormonai.
23A. Skydliaukė
Skydliaukė sudaryta iš 2 skilčių ir jas jungiančios sąsmaukos, yra apgaubta j.a skaiduline kapsule, nuo kurios nutįsta pertvaros, kuriomis kraujagyslės įeina į skydliaukės parenchimą. Šios pertvaros padalina parenchimoje skilteles (ląstelių grupes) į FOLIKULUS. Folikule ląstelės (TIROCITAI) išsidėsto vienu sluoksniu ir gamina TIROGLOBULINĄ, kurį kartu su fermentais patalpina į folikulo centre esantį KOLOIDĄ. Tirocitai nuo jungiamojo audinio atskirti pamatine membrana, kuri padeda apsaugoti tirocitus ir fermentus nuo imuninės sistemos atakų. Skydliaukėje taip pat randamos ir PARAFOLIKULINĖS (C) LĄSTELĖS, kurios atskiriamos pagal didesnį, šviesesnį branduolį, kartais jos gali būti randamos tarp tirocitų, kartais tarp folikulų.
Tirocitai per viršūninį paviršių į koloido ertmę išskiria koloidą (kuriame yra tiroglobulino) - EGZOKRININĖ sekrecija. Kai tiroglobulinas susijungia su jodu, gaunami mono ir dijodtironinai, kurie yra išskiriami atgal į tirocitus, kai organizmui reikia skydliaukės hormonų. Tirocituose mono ir dijodtironinai transformuojami į TRI ir TETRAJODTIRONINĄ ir per pamatinę dalį išskiriami į kraujotaką ir hormonai pasiekę organus juos veikia - ENDOKRININĖ sekrecija. Kad skydliaukė imtų sintetinti hormonus, ją turi paveikti TIROTROPINAS TTH (išskiriamas bazofilinių endokrinocitų).
Kai skydliaukės funkcija suintensyvėja ląstelės tampa stulpinės, sumažėja koloido ir jame atsiranda daugiau vakuolių.
Parafolikulinės (C) ląstelės yra šviesesnės ir didesnės, guli ant pamatinės membranos. Jos atsakingos už Ca kiekio mažinimą kraujyje, reaguoja į Ca padidėjimą.Turi membrana apgaubtų sekrecinių granulių, kuriose yra KALCITONINAS, kuris skatina kaulų mineralizacija (tuomet Ca talpinamas kaulinio audinio tarpląstelinėje medžiagoje ir Ca kiekis kraujyje mažėja).
Prieskydinės liaukos ląstelės išskiria parathormoną, kuris Ca kiekį kraujyje didina.
23A. Skydliaukė
Skydliaukė sudaryta iš 2 skilčių ir jas jungiančios sąsmaukos, yra apgaubta j.a skaiduline kapsule, nuo kurios nutįsta pertvaros, kuriomis kraujagyslės įeina į skydliaukės parenchimą. Šios pertvaros padalina parenchimoje skilteles (ląstelių grupes) į FOLIKULUS. Folikule ląstelės (TIROCITAI) išsidėsto vienu sluoksniu ir gamina TIROGLOBULINĄ, kurį kartu su fermentais patalpina į folikulo centre esantį KOLOIDĄ. Tirocitai nuo jungiamojo audinio atskirti pamatine membrana, kuri padeda apsaugoti tirocitus ir fermentus nuo imuninės sistemos atakų. Skydliaukėje taip pat randamos ir PARAFOLIKULINĖS (C) LĄSTELĖS, kurios atskiriamos pagal didesnį, šviesesnį branduolį, kartais jos gali būti randamos tarp tirocitų, kartais tarp folikulų.
Tirocitai per viršūninį paviršių į koloido ertmę išskiria koloidą (kuriame yra tiroglobulino) - EGZOKRININĖ sekrecija. Kai tiroglobulinas susijungia su jodu, gaunami mono ir dijodtironinai, kurie yra išskiriami atgal į tirocitus, kai organizmui reikia skydliaukės hormonų. Tirocituose mono ir dijodtironinai transformuojami į TRI ir TETRAJODTIRONINĄ ir per pamatinę dalį išskiriami į kraujotaką ir hormonai pasiekę organus juos veikia - ENDOKRININĖ sekrecija. Kad skydliaukė imtų sintetinti hormonus, ją turi paveikti TIROTROPINAS TTH (išskiriamas bazofilinių endokrinocitų).
Kai skydliaukės funkcija suintensyvėja ląstelės tampa stulpinės, sumažėja koloido ir jame atsiranda daugiau vakuolių.
Parafolikulinės (C) ląstelės yra šviesesnės ir didesnės, guli ant pamatinės membranos. Jos atsakingos už Ca kiekio mažinimą kraujyje, reaguoja į Ca padidėjimą.Turi membrana apgaubtų sekrecinių granulių, kuriose yra KALCITONINAS, kuris skatina kaulų mineralizacija (tuomet Ca talpinamas kaulinio audinio tarpląstelinėje medžiagoje ir Ca kiekis kraujyje mažėja).
Prieskydinės liaukos ląstelės išskiria parathormoną, kuris Ca kiekį kraujyje didina.
26A. Antinkščiai
Antinkščiai yra porinė liauka, apsupta j.a kapsule, skiriamos žievinė ir šerdinė dalys. Po kapsule, prieš žievę yra randamos mažos kamieninės ląstelės, nes žievė gali regeneruoti.
ŽIEVĖ: adrenokortikotropinis hormonas AKTH (išskiriamas bazofilinių chromofilinių kortikotropinių ląst.) ją aktyvina, skatindamas gaminti hormonus.
Kamuolinė (paviršinė) sritis - 15%. Stulpiškos ląstelės dėstosi kamuolėliais, grupėmis, arkadomis, yra kapiliarų. Išskiria MINERALKORTIKOIDUS: aldosteroną (reguliuoja Na/K ir H2O konc.)
Pluoštinė (vidurinė) sritis - 80%. Daugiakampės ir kubinės ląstelės dėstosi pluoštais, eilėmis. Randama daug sinusoidinių kapiliarų. Ląstelės yra stulpinės, jungiasi ir galais iš šonais. Išskiria daug GLIUKOKORTIKOIDŲ: kortizolį (reguliuoja gliukozės konc.) ir nedaug silpnų androgenų. Citoplazma yra korėta, nes joje randama cholesterolio (lipidų) grūdelių, jie randami dėl to, nes pluoštinė sritis sintetina steroidinius hormonus (kurie ir yra sintetinami iš cholesterolio). Dėl to čia randama sekrecinių granulių nes cholesterolis difunduoja tiesiai į kraujotaką.
Tinklinė (vidinė) sritis - 5-7%. Ląstelės mažos, išsidėsto netvarkingai. Ląstelių pluoštai tarpusavyje jungiasi ir sudaro tankų pluoštą. Išskiria steroidinius hormonus: gliukokortikoidus ir silpnus ANDROGENUS. Čia taip pat randama cholesterolio granulių ir gausus kapiliarų tinklas.
ŠERDIS pereina be aiškios ribos: matomi šviesesni endokrinocitai (epinefrinocitai), kurie išskiria adrenaliną ir tamsesni - noradrenaliną.
26A. Antinksčiai
Antinkščiai yra porinė liauka, apsupta j.a kapsule, skiriamos žievinė ir šerdinė dalys. Po kapsule, prieš žievę yra randamos mažos kamieninės ląstelės, nes žievė gali regeneruoti.
ŽIEVĖ: adrenokortikotropinis hormonas AKTH (išskiriamas bazofilinių chromofilinių kortikotropinių ląst.) ją aktyvina, skatindamas gaminti hormonus.
Kamuolinė (paviršinė) sritis - 15%. Stulpiškos ląstelės dėstosi kamuolėliais, grupėmis, arkadomis, yra kapiliarų. Išskiria MINERALKORTIKOIDUS: aldosteroną (reguliuoja Na/K ir H2O konc.)
Pluoštinė (vidurinė) sritis - 80%. Daugiakampės ir kubinės ląstelės dėstosi pluoštais, eilėmis. Randama daug sinusoidinių kapiliarų. Ląstelės yra stulpinės, jungiasi ir galais iš šonais. Išskiria daug GLIUKOKORTIKOIDŲ: kortizolį (reguliuoja gliukozės konc.) ir nedaug silpnų androgenų. Citoplazma yra korėta, nes joje randama cholesterolio (lipidų) grūdelių, jie randami dėl to, nes pluoštinė sritis sintetina steroidinius hormonus (kurie ir yra sintetinami iš cholesterolio). Dėl to čia randama sekrecinių granulių nes cholesterolis difunduoja tiesiai į kraujotaką.
Tinklinė (vidinė) sritis - 5-7%. Ląstelės mažos, išsidėsto netvarkingai. Ląstelių pluoštai tarpusavyje jungiasi ir sudaro tankų pluoštą. Išskiria steroidinius hormonus: gliukokortikoidus ir silpnus ANDROGENUS. Čia taip pat randama cholesterolio granulių ir gausus kapiliarų tinklas.
ŠERDIS pereina be aiškios ribos: matomi šviesesni endokrinocitai (epinefrinocitai), kurie išskiria adrenaliną ir tamsesni - noradrenaliną.
26A. Antinkščiai
Antinkščiai yra porinė liauka, apsupta j.a kapsule, skiriamos žievinė ir šerdinė dalys. Po kapsule, prieš žievę yra randamos mažos kamieninės ląstelės, nes žievė gali regeneruoti.
ŽIEVĖ: adrenokortikotropinis hormonas AKTH (išskiriamas bazofilinių chromofilinių kortikotropinių ląst.) ją aktyvina, skatindamas gaminti hormonus.
Kamuolinė (paviršinė) sritis - 15%. Stulpiškos ląstelės dėstosi kamuolėliais, grupėmis, arkadomis, yra kapiliarų. Išskiria MINERALKORTIKOIDUS: aldosteroną (reguliuoja Na/K ir H2O konc.)
Pluoštinė (vidurinė) sritis - 80%. Daugiakampės ir kubinės ląstelės dėstosi pluoštais, eilėmis. Randama daug sinusoidinių kapiliarų. Ląstelės yra stulpinės, jungiasi ir galais iš šonais. Išskiria daug GLIUKOKORTIKOIDŲ: kortizolį (reguliuoja gliukozės konc.) ir nedaug silpnų androgenų. Citoplazma yra korėta, nes joje randama cholesterolio (lipidų) grūdelių, jie randami dėl to, nes pluoštinė sritis sintetina steroidinius hormonus (kurie ir yra sintetinami iš cholesterolio). Dėl to čia randama sekrecinių granulių nes cholesterolis difunduoja tiesiai į kraujotaką.
Tinklinė (vidinė) sritis - 5-7%. Ląstelės mažos, išsidėsto netvarkingai. Ląstelių pluoštai tarpusavyje jungiasi ir sudaro tankų pluoštą. Išskiria steroidinius hormonus: gliukokortikoidus ir silpnus ANDROGENUS. Čia taip pat randama cholesterolio granulių ir gausus kapiliarų tinklas.
ŠERDIS pereina be aiškios ribos: matomi šviesesni endokrinocitai (epinefrinocitai), kurie išskiria adrenaliną ir tamsesni - noradrenaliną.
Kasa
Ji yra mišri liauka, sudaryta iš endokrininės (Langerhanso salelės) ir egzokrininės (acinusai) dalių.
Sudaryta iš STROMOS (j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais, latakais) ir PARENCHIMOS (egzokrininė ir endokrininė dalis). Visą kasą dengia skaidulinio j.a kapsulė, nuo jos nutįstančios pertvaros suskirsto į skilteles.
ENDOKRININĖ DALIS:
Langerhanso salelės - randamos tarp acinusų, rutulio ar ovalo formos. Sudarytos iš endokrinocitų, kurie gamina hormonus ir išskiria juos į kraują:
A ląst. - gliukagoną (didina gliukozės kiekį).
B ląst - insuliną (mažina gliukozės kiekį).
D ląst. - somatostatiną (padeda nusistovėti pusiauvyrai, slopina A ir B ląst., virškinimo kanalo veiklą).
PP ląst. - kasos polipeptidą (į kasos egzokrinocitus).
E ląst. - ghreliną (stimuliuoja alkio centrus smegenyse).
EGZOKRININĖ DALIS:
Sudaryta iš acinusų ir latakų.
Acinusai - pūslelės pavidalo struktūrinis ir funkcinis vienetas. Nėra mioepitelinių ląst. Sudaryti iš:
Acinarinės ląst. - gamina virškinimo fermentus.
Centroacinarinės ląst. - formuoja įterptinius latakus (nuo jų prasideda latakų sistema), išskiria bikarbonato jonus, įeinančius į kasos sulčių sandarą ir neutralizuojančius žemo pH skrandžio sultis dvylikapirštėje žarnoje.
Latakų sistema:
Įterptiniai - vns. kubinis/stulpinis e.
Viduskilteliniai - vns. kubinis
Tarpskilteliniai - vns. stulpinis
Kasos latakas - vns. stulpinis, įeinant į dvylikapirštę žarną - daugiasluoksnis stulpinis.
Kasa
Ji yra mišri liauka, sudaryta iš endokrininės (Langerhanso salelės) ir egzokrininės (acinusai) dalių.
Sudaryta iš STROMOS (j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais, latakais) ir PARENCHIMOS (egzokrininė ir endokrininė dalis). Visą kasą dengia skaidulinio j.a kapsulė, nuo jos nutįstančios pertvaros suskirsto į skilteles.
ENDOKRININĖ DALIS:
Langerhanso salelės - randamos tarp acinusų, rutulio ar ovalo formos. Sudarytos iš endokrinocitų, kurie gamina hormonus ir išskiria juos į kraują:
A ląst. - gliukagoną (didina gliukozės kiekį).
B ląst - insuliną (mažina gliukozės kiekį).
D ląst. - somatostatiną (padeda nusistovėti pusiauvyrai, slopina A ir B ląst., virškinimo kanalo veiklą).
PP ląst. - kasos polipeptidą (į kasos egzokrinocitus).
E ląst. - ghreliną (stimuliuoja alkio centrus smegenyse).
EGZOKRININĖ DALIS:
Sudaryta iš acinusų ir latakų.
Acinusai - pūslelės pavidalo struktūrinis ir funkcinis vienetas. Nėra mioepitelinių ląst. Sudaryti iš:
Acinarinės ląst. - gamina virškinimo fermentus.
Centroacinarinės ląst. - formuoja įterptinius latakus (nuo jų prasideda latakų sistema), išskiria bikarbonato jonus, įeinančius į kasos sulčių sandarą ir neutralizuojančius žemo pH skrandžio sultis dvylikapirštėje žarnoje.
Latakų sistema:
Įterptiniai - vns. kubinis/stulpinis e.
Viduskilteliniai - vns. kubinis
Tarpskilteliniai - vns. stulpinis
Kasos latakas - vns. stulpinis, įeinant į dvylikapirštę žarną - daugiasluoksnis stulpinis.
Paausinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Paausinė seilių liauka yra porinė, serozinė liauka, ji išskiria tik baltyminį sekretą, randami tik seroziniai acinusai.
Preparate galima matyti serozinius acinusus. Tarp pamatinės membranos ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurios apgaubia acinusus, geba susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Serocitai yra gana aukštos ląstelės. Citoplazma dažosi intensyviai, todėl yra ryškesnės, turi stambius apvalius branduolius centre.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Paausinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Paausinė seilių liauka yra porinė, serozinė liauka, ji išskiria tik baltyminį sekretą, randami tik serocitai.
Preparate galima matyti serozinius acinusus. Tarp pamatinės membranos ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurios apgaubia acinusus, geba susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Serocitai yra gana aukštos ląstelės. Citoplazma dažosi intensyviai, todėl yra ryškesnės, turi stambius apvalius branduolius centre.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Poliežuvinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Poliežuvinė seilių liauka yra neporinė, mišri liauka, sudaryta iš MIŠRIŲ IR MUKOZINIŲ acinusų. Įterptiniai latakai menkai išvystyti arba jų išvis nėra. Išskiria mišrų (ir baltyminį ir gleivinį) ir gleivinį sekretą.
Preparate galima matyti mukozinius acinusus/alveoles, kurie gamina gleivingą sekretą, kuris sunkiai dažosi, todėl mukocitai būna šviesesni. Branduolys suplokštėjęs ir nustumtas link pm. Taip pat matomos mišrios alveolės, į kurių sudėtį įeina abu acinusai, mukocitai sudaro mukozinę pagrindinę dalį, o serocitai dėstosi aplink, kaip seroziniai pusmėnuliai (tamsesni). Tarp pm ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurios gali susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Matomas violetinis, melsvas tarpskiltelinis j.a, kuriame tarpskilteliniai latakai. Jungiamajame audinyje tarp acinusų randami plazmocitai.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Poliežuvinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Poliežuvinė seilių liauka yra neporinė, mišri liauka, sudaryta iš MIŠRIŲ IR MUKOZINIŲ acinusų. Įterptiniai latakai menkai išvystyti arba jų išvis nėra. Išskiria mišrų (ir baltyminį ir gleivinį) ir gleivinį sekretą.
Preparate galima matyti mukozinius acinusus/alveoles, kurie gamina gleivingą sekretą, kuris sunkiai dažosi, todėl mukocitai būna šviesesni. Branduolys suplokštėjęs ir nustumtas link pm. Taip pat matomos mišrios alveoles, į kurių sudėtį įeina abu acinusai, mukocitai sudaro mukozinę pagrindinę dalį, o serocitai dėstosi aplink, kaip seroziniai pusmėnuliai (tamsesni). Tarp pm ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurios gali susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Matomas violetinis, melsvas tarpskiltelinis j.a, kuriame tarpskilteliniai latakai. Jungiamajame audinyje tarp acinusų randami plazmocitai.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Poliežuvinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Poliežuvinė seilių liauka yra neporinė, mišri liauka, sudaryta iš MIŠRIŲ IR MUKOZINIŲ acinusų. Įterptiniai latakai menkai išvystyti arba jų išvis nėra. Išskiria mišrų (ir baltyminį ir gleivinį) ir gleivinį sekretą.
Preparate galima matyti mukozinius acinusus/alveoles, kurie gamina gleivingą sekretą, kuris sunkiai dažosi, todėl mukocitai būna šviesesni. Branduolys suplokštėjęs ir nustumtas link pm. Taip pat matomos mišrios alveoles, į kurių sudėtį įeina abu acinusai, mukocitai sudaro mukozinę pagrindinę dalį, o serocitai dėstosi aplink, kaip seroziniai pusmėnuliai (tamsesni). Tarp pm ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurios gali susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Matomas violetinis, melsvas tarpskiltelinis j.a, kuriame tarpskilteliniai latakai. Jungiamajame audinyje tarp acinusų randami plazmocitai.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Pažandinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Pažandinė seilių liauka yra porinė, mišri seilių liauka. Joje randami ir SEROZINIAI ir MIŠRŪS acinusai, kurie išskiria baltyminį ir mišrų (baltyminį ir gleivinį) sekretą.
Preparate galima matyti serozinius acinusus, kurie yra gana aukšti, jų citoplazma dažosi intensyviai (todėl yra ryškesni), turi stambius apvalius branduolius centre. Tarp pm ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurie gali susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Matomi ir mišrūs acinusai, į kurių sudėtį įeina abu acinusai. Mukocitai sudaro mukozinę pagrindinė dalį, o serocitai dėstosi aplink, kaip seroziniai pusmėnuliai.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Pažandinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Pažandinė seilių liauka yra porinė, mišri seilių liauka. Joje randami ir SEROZINIAI ir MIŠRŪS acinusai, kurie išskiria baltyminį ir mišrų (baltyminį ir gleivinį) sekretą.
Preparate galima matyti serozinius acinusus, kurie yra gana aukšti, jų citoplazma dažosi intensyviai (todėl yra ryškesni), turi stambius apvalius branduolius centre. Tarp pm ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurios gali susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Matomi ir mišrūs acinusai: mukocitai sudaro mukozinę pagrindinė dalį, o serocitai dėstosi aplink, kaip seroziniai pusmėnuliai.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Pažandinė seilių liauka
Priskiriama didžiosioms seilių liaukoms, kurios yra kaip atskiri organai, suvilgantys burnos gleivinę, turi lataką, kuris atsiveria į burnos ertmę. Dengia glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a kapsulė, kuri atskiria nuo aplinkinių organų, nuo kapsulės į liaukos vidų įeina j.a, kuris suskirsto liaukas į skiltis ir skilteles.
Liaukas sudaro stroma - palaiko formą, inervuoja ir maitina (joje yra j.a, kraujagyslės, limfagyslės ir nervai) ir parenchima - atlieka funkciją (ją sudaro acinusai/alveolės ir ištekamieji latakai.
Pažandinė seilių liauka yra porinė, mišri seilių liauka. Joje randami ir SEROZINIAI ir MIŠRŪS acinusai, kurie išskiria baltyminį ir mišrų (baltyminį ir gleivinį) sekretą.
Preparate galima matyti serozinius acinusus, kurie yra gana aukšti, jų citoplazma dažosi intensyviai (todėl yra ryškesni), turi stambius apvalius branduolius centre. Tarp pm ir acinusų dėstosi mioepitelinės ląstelės, kurie gali susitraukti ir taip išstumti seiles į įterptinį lataką. Matomi ir mišrūs acinusai, į kurių sudėtį įeina abu acinusai. Mukocitai sudaro mukozinę pagrindinė dalį, o serocitai dėstosi aplink, kaip seroziniai pusmėnuliai.
IŠTEKAMŲJŲ LATAKŲ SISTEMA:
Sekretas yra pagaminamas acinusuose, kuris išstumiamas į:
Įterptinį lataką - vienasluoksnis kubinis e., pm. Dengiamieji epiteliocitai rezorbuoja Na+ į kraują, o į sekretą išskiria K+ ir HCO3-.
Ruožuotąjį lataką - vienasluoksnis stulpinis epitelis. Turi įlinkimų ir mitochondrijų, kad galėtų rezorbuoti Cl-, į sekretą išskiria HCO3-.
Tarpskiltelinį lataką - vienasluoksnis stulpinis arba daugiasluoksnis kubinis e., pm.
Tarpskiltinį lataką - daugiasluoksnis stulpinis - tariamai daugiasluoksnis e., pm, j.a randami neruožuoti miocitai (susitraukia ir išstumia sekretą).
Ištekamąjį lataką - tariamasis daugiasluoksnis e. su taurinėm ląst. - daugiasluoksnis plokščiasis e., už pm daug neruožuotų miocitų.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis (prisitvirtinusioje ir laisvojoje dalyje) arba ne (vagoje), yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANAS. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi ALVEOLĖS KAULAS. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis arba ne, yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių
1. PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANA. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi alveolės kaulas. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis arba ne, yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių
1. PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANA. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi alveolės kaulas. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis (prisitvirtinusioje ir laisvojoje dalyje) arba ne (dantenų vagoje) yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANAS. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi alveolės kaulas. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis arba ne, yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių
1. PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANA. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi alveolės kaulas. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis (prisitvirtinusioje ir laisvojoje dalyje) arba ne (raukšlėje), yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANAS. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi alveolės kaulas. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
Danties formavimasis
Žmogus turi 20 pieninių ir 32 nuolatinius brachidontinius dantis, kurie yra trumpi, turi vainiką, kaklelį ir vieną ar daugiau šaknų, jie nustoja augti po išdygimo.
Dantis sudarytas iš:
Emalis - dengia visą vainiką ir dalį kaklelio. Kiečiausias organizmo audinys. 96% mineralinių medž., 2% org. medž., 2% H2O. Nėra kolageninių skaidulų, kraujagyslių, ląstelių ir nervų. Jį gamina emalioblastai. Sudarytas iš emalio prizmių.
Cementas - dengia dalį kaklelio ir visą šaknį, jungiasi prie emalio. Modifikuotas skaidulinis tinklinis kaulinis audinys (nėra kraujagyslių). 65% mineralinių medž., 23 % organinių medž., 12% H2O. Pirmiausia susidaro neląstelinis cementas ir vėliau ląstelinis. Cementocitai gamina cemento organinę dalį. Cementas formuojasi iš danties maišelio.
Dentinas - gaubia visą dantį, aplink pulpą. 70% mineralinių medž., 20% org. medž., 10% H2O. Daug kolageninių sk., bet nėra kraujagyslių, limfagyslių ir ląstelių kūnų. Gaminamas visą gyvenimą odontoblastų.
Pulpa - danties viduje, sudaryta iš puraus kolageninio j.a, kraujagyslių, limfagyslių ir nervinių skaidulų.
Apydantis - audiniai aplink dantį: cementas, alveolės kaulas, apydančio ertmė su apydančio raiščiu, dantenos. Fiksuoja dantį alveolėje, gausiai vaskuliarizuotas, daug spaudimo ir skausmo receptorių. Apydančio raištis jungia dantį su alveolės kaulu.
Dantenos - iš epitelio (ragėjantis arba ne, yra 2pm) ir poepitelinio j.a. Tai burnos gleivinės dalis, priaugusi prie danties ir alveolės kaulo. Skiriamos prisitvirtinusi ir laisvoji dalis.
DANTŲ FORMAVIMOSI STADIJOS:
Pumpurėlio - 6-12 sav burnos epitelis sustorėja ir ląstelės migruoja žemyn į mezenchimą, susidaro DANTIES PLOKŠTELĖ, joje esančios epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir nuo jų nusitęsia epitelinių ląstelių PUMPURAS. Mezenchiminės ląstelės sutankėja, pumpuras apeina (apauga) jas ir susidaro DANTIES (EMALINIS) ORGANAS.
Kepurėlės - 12-16 sav. formuojasi DANTIES (EMALINIS) ORGANAS. Jo išorinės (kubinės/stulpinės) ir vidinės (stulpinės) ląstelės tankėja, po juo yra DANTIES SPENELIS (apaugta mezenchima). Viduje esančios žvaigždiškos ląstelės formuoja danties organo PULPĄ. Aplink būsimą dantį tankėja mezenchima - formuojasi DANTIES MAIŠELIS (iš kurio vėliau cementas, apydančio raištis ir šaknys).
Varpelio - 16 sav. - 6 mėn po gimimo. mezenchiminės ir epitelinės ląstelės dauginasi mitoziškai ir didėja emalinis organas ir danties spenelis. Iš danties spenelio formuojasi PULPA. Išorinės ląst. tankėja, VIDINĖS diferencijuojasi į emalioblastus (ir pradeda gaminti emalį), ląstelės ant jų tankėja ir susiformuoja TARPINIS SLUOKSNIS (tiekia medžiagas emalioblastams). Iš kitos pm pusės, paviršinės pulpos ląst. iš mezenchimos virsta ODONTOBLASTAIS. Danties plokštelė nutrūksta nuo epitelio, bet neišnyksta - iš jos formuojasi nuolatinio danties emalinis organas.
Vainiko (vėlyvoji varpelio arba kietųjų audinių formavimosi) - nuo 18 embriono sav. odontoblastai pradeda gaminti PREDENTINĄ, kuris mineralizuojasi ir virsta DENTINU. Susiformavus priedentinui ir dentinui, emalioblastai gamina EMALĮ. Jam susiformavus, aplink formuojasi alveolės kaulas. Formuojasi šaknis ir cementas Hertvigo makšties srityje (šonuose) iš DANTIES MAIŠELIO.
29A. Liežuvis. Lapiniai speneliai
Liežuvis sudarytas iš griaučių ruožuotų miocitų. Jį nuo pat šaknies iki liežuvio galiuko dengia GLEIVINĖ (daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis e., poepitelinis j.a/savoji gleivinės plokštelė - sudarytas iš glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a su kraujagyslėm, nervais, limfagyslėm ir mažosiom seilių liaukom). Nugarinėje dalyje epitelis formuoja spenelius:
Mechaniniai - siūliniai. Jie dėstosi priekyje, prilaiko kramtomą maistą, neturi skonio svogūnėlių. Siūlinius spenelius dengia daugiasluoksnis plokščiasis ragėjantis epitelis.
Juntamieji - turi skonio svogūnėlius, juos visus dengia neragėjantis (arba vos ragėjantis) epitelis: pyliminiai (ties liežuvio vaga), grybiniai (tarp siūlinių), lapiniai (šonuose).
Epitelyje išsidėstę skonio svogūnėliai. Į jį atsiveria skonio pora - anga, pro kurią į vidų patenka seilėse ištirpusios skoninės medžiagos.
Juntamieji epiteliocitai - juos dirgina ištirpusios skoninės medžiagos. Turi mikrogaurelius, kuriuose yra receptoriai. Dirginimas perduodamas iš epiteliocitų dendritų galinei šakutei, dendritu impulsas keliauja į skonio centrą smegenyse, kur dirginimas suvokiamas kaip skonis.
Atraminiai epiteliocitai - juos apraizgo juntamųjų dendritų galinės šakutės. Jie palaiko ir maitina juntamuosius epiteliocitus.
Pamatiniai epiteliocitai - randami prie pm. Kamieninės ląstelės, reikalingos juntamųjų ir atraminių epiteliocitų atsinaujinimui.
29A. Liežuvis. Lapiniai speneliai
Liežuvis sudarytas iš griaučių ruožuotų miocitų. Jį nuo pat šaknies iki liežuvio galiuko dengia GLEIVINĖ (daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis e., poepitelinis j.a/savoji gleivinės plokštelė - sudarytas iš glaudžiojo netaisyklingojo kolageninio j.a su kraujagyslėm, nervais, limfagyslėm ir mažosiom seilių liaukom). Nugarinėje dalyje epitelis formuoja spenelius:
Mechaniniai - siūliniai. Jie dėstosi priekyje, prilaiko kramtomą maistą, neturi skonio svogūnėlių. Siūlinius spenelius dengia daugiasluoksnis plokščiasis ragėjantis epitelis.
Juntamieji - turi skonio svogūnėlius, juos visus dengia neragėjantis (arba vos ragėjantis) epitelis: pyliminiai (ties liežuvio vaga), grybiniai (tarp siūlinių), lapiniai (šonuose).
Epitelyje išsidėstę skonio svogūnėliai. Į jį atsiveria skonio pora - anga, pro kurią į vidų patenka seilėse ištirpusios skoninės medžiagos.
Juntamieji epiteliocitai - juos dirgina ištirpusios skoninės medžiagos. Turi mikrogaurelius, kuriuose yra receptoriai. Dirginimas perduodamas iš epiteliocitų dendritų galinei šakutei, dendritu impulsas keliauja į skonio centrą smegenyse, kur dirginimas suvokiamas kaip skonis.
Atraminiai epiteliocitai - juos apraizgo juntamųjų dendritų galinės šakutės. Jie palaiko ir maitina juntamuosius epiteliocitus.
Pamatiniai epiteliocitai - randami prie pm. Kamieninės ląstelės, reikalingos juntamųjų ir atraminių epiteliocitų atsinaujinimui.
38A. Širdies sienelė
Visą širdį dengia perikardo dangalas (širdiplėvė/parietalinis perikardas). Jis sudarytas iš plokščio mezotelio (širdies pusėje) ir po mezoteliu esančių kolageninių ir elastinių skaidulų sluoksnių. Ten randamos kraujagyslės, limfagyslės, nervai.
Perikardo ertmė - tarpas tarp parietalinio (širdiplėvės) ir visceralinio (epikardo) perikardo sluoksnių. Joje nedaug serozinio skysčio, drėkina širdies paviršių ir leidžia jai laisvai judėti.
Širdies sienelė:
EPIKARDAS (visceralinis perikardas) - serozinis dangalas, padengtas vienasluoksnių plokščių MEZOTELIO ląstelių, po jomis POMEZOTELINIS SLUOKSNIS (j.a su daug kolageno skaidulų). Po juo tęsiasi POEPIKARDINIS SLUOKSNIS (iš puraus j.a su kraujagyslėm, nervais ir riebaliniu sluoksniu (adipocitais).
MIOKARDAS - storiausias sluoksnis. Sudarytas iš ruožuotojo širdies raumens - KARDIOMIOCITŲ ir INTERSTICIUMO (j.a, užpildantis tarpus tarp kardiomiocitų, jame yra praeinančios kraujagyslės, fibroblastocitai, makrofagocitai). Miokarde daugiausiai rrandama fibroblastocitų, tada kardiomiocitų (kartu sudaro 90%). Pažaidos metu atsiranda MIOFIBROBLASTOCITAI, kurie gamina tarpląstelinę medžiagą.
Kontraktiliniai (darbiniai) - ruožuotos ląst., su pailgais 1-2 branduoliais. Sujungti įterptiniais diskais, šakoti, jungiasi ir galais ir šonais.
Turintys endokrininių savybių - randami prieširdžiuose (daugiausiai dešiniajame), išskiria Na uretinį peptidą.
Modifikuoti - širdies laidžiojoje sistemoje.
ENDOKARDAS - iš vidaus iškloja širdies kameras, formuoja vožtuvus. Jį dengia vienasluoksnis plokščiasis epitelis - ENDOTELIS, kuris remiasi į pm, už kurios POENDOTELINIS SLUOKSNIS (purus j.a su kolageninėm skaidulom), RAUMENINIS - ELASTINIS SLUOKSNIS, POENDOKARDINIS SLUOKSNIS (yra venų, nervų, Purkinė ląst, atskiria endokardą nuo miokardo).
38A. Širdies sienelė
Visą širdį dengia perikardo dangalas (širdiplėvė/parietalinis perikardas). Jis sudarytas iš plokščio mezotelio (širdies pusėje) ir po mezoteliu esančių kolageninių ir elastinių skaidulų sluoksnių. Ten randamos kraujagyslės, limfagyslės, nervai.
Perikardo ertmė - tarpas tarp parietalinio (širdiplėvės) ir visceralinio (epikardo) perikardo sluoksnių. Joje nedaug serozinio skysčio, drėkina širdies paviršių ir leidžia jai laisvai judėti.
Širdies sienelė:
EPIKARDAS (visceralinis perikardas) - serozinis dangalas, padengtas vienasluoksnių plokščių MEZOTELIO ląstelių, po jomis POMEZOTELINIS SLUOKSNIS (j.a su daug kolageno skaidulų). Po juo tęsiasi POEPIKARDINIS SLUOKSNIS (iš puraus j.a su kraujagyslėm, nervais ir riebaliniu sluoksniu (adipocitais).
MIOKARDAS - storiausias sluoksnis. Sudarytas iš ruožuotojo širdies raumens - KARDIOMIOCITŲ ir INTERSTICIUMO (j.a, užpildantis tarpus tarp kardiomiocitų, jame yra praeinančios kraujagyslės, fibroblastocitai, makrofagocitai). Miokarde daugiausiai rrandama fibroblastocitų, tada kardiomiocitų (kartu sudaro 90%). Pažaidos metu atsiranda MIOFIBROBLASTOCITAI, kurie gamina tarpląstelinę medžiagą.
Kontraktiliniai (darbiniai) - ruožuotos ląst., su pailgais 1-2 branduoliais. Sujungti įterptiniais diskais, šakoti, jungiasi ir galais ir šonais.
Turintys endokrininių savybių - randami prieširdžiuose (daugiausiai dešiniajame), išskiria Na uretinį peptidą.
Modifikuoti - širdies laidžiojoje sistemoje.
ENDOKARDAS - iš vidaus iškloja širdies kameras, formuoja vožtuvus. Jį dengia vienasluoksnis plokščiasis epitelis - ENDOTELIS, kuris remiasi į pm, už kurios POENDOTELINIS SLUOKSNIS (purus j.a su kolageninėm skaidulom), RAUMENINIS - ELASTINIS SLUOKSNIS, POENDOKARDINIS SLUOKSNIS (yra venų, nervų, Purkinė ląst, atskiria endokardą nuo miokardo).
38A. Širdies sienelė
Visą širdį dengia perikardo dangalas (širdiplėvė/parietalinis perikardas). Jis sudarytas iš plokščio mezotelio (širdies pusėje) ir po mezoteliu esančių kolageninių ir elastinių skaidulų sluoksnių. Ten randamos kraujagyslės, limfagyslės, nervai.
Perikardo ertmė - tarpas tarp parietalinio (širdiplėvės) ir visceralinio (epikardo) perikardo sluoksnių. Joje nedaug serozinio skysčio, drėkina širdies paviršių ir leidžia jai laisvai judėti.
Širdies sienelė:
EPIKARDAS (visceralinis perikardas) - serozinis dangalas, padengtas vienasluoksnių plokščių MEZOTELIO ląstelių, po jomis POMEZOTELINIS SLUOKSNIS (j.a su daug kolageno skaidulų). Po juo tęsiasi POEPIKARDINIS SLUOKSNIS (iš puraus j.a su kraujagyslėm, nervais ir riebaliniu sluoksniu (adipocitais).
MIOKARDAS - storiausias sluoksnis. Sudarytas iš ruožuotojo širdies raumens - KARDIOMIOCITŲ ir INTERSTICIUMO (j.a, užpildantis tarpus tarp kardiomiocitų, jame yra praeinančios kraujagyslės, fibroblastocitai, makrofagocitai). Miokarde daugiausiai rrandama fibroblastocitų, tada kardiomiocitų (kartu sudaro 90%). Pažaidos metu atsiranda MIOFIBROBLASTOCITAI, kurie gamina tarpląstelinę medžiagą.
Kontraktiliniai (darbiniai) - ruožuotos ląst., su pailgais 1-2 branduoliais. Sujungti įterptiniais diskais, šakoti, jungiasi ir galais ir šonais.
Turintys endokrininių savybių - randami prieširdžiuose (daugiausiai dešiniajame), išskiria Na uretinį peptidą.
Modifikuoti - širdies laidžiojoje sistemoje.
ENDOKARDAS - iš vidaus iškloja širdies kameras, formuoja vožtuvus. Jį dengia vienasluoksnis plokščiasis epitelis - ENDOTELIS, kuris remiasi į pm, už kurios POENDOTELINIS SLUOKSNIS (purus j.a su kolageninėm skaidulom), RAUMENINIS - ELASTINIS SLUOKSNIS, POENDOKARDINIS SLUOKSNIS (yra venų, nervų, Purkinė ląst, atskiria endokardą nuo miokardo).
Prieškapiliarinė arteriolė ir kapiliaras
Arteriolių sandara: (storesnė nei kapiliaras)
Tunica intima (vidinis) - endotelis, vidinė elastinė membrana ir poendotelinis sluoksnis, kuris labai plonas arba jo visai nėra.
Tunica media (vidurinis) - 1-5 koncentriškų neruožuotų miocitų sluoksniai su kolageno skaidulom. Arteriolių spindis siauresnis ir sienelė storesnė, nei venulių.
Tunica adventitia (išorinis) - plonesnis nei vidurinis dangalas, purus j.a su kolageninėm ir elastinėm skaidulom.
Kapiliarų sandara pritaikyta prie medžiagų apykaitos tarp kraujo ir aplinkinių audinių. Sieną formuoja 1 endotelinių ląstelių sluoksnis (branduoliai pailgi), pm ir į jos plyšius įsiterpę PERICITAI, kurie turi aktino, miozino ir tropomiozino, todėl gali susitraukti ir taip reguliuoti kapiliaro spindį.
Somatiniai (vientisieji) - jų yra daugiausiai. Pm ir endotelis vientisi, nėra tarpų. (Raumenyse, j.a, nerviniame audinyse, egzokrininėse liaukose).
Visceraliniai - pm vientisa, endotelyje langeliai, uždengti diafragma. (Žarnose, endokrininėse liaukose).
Sinusoidiniai - pm nevientisa, endotelyje daug langelių, bet ne visi uždengti diafragma. Didelis spindis, lėtina kraujo srovę (Imuniuose, kraujodaros organuose, kepenyse).
Languotieji - stora pm, endotelyje langeliai, neuždengti diafragma. (Inkstuose).
Preparate matoma didesnė arteriolė ir smulkesni kapiliarai, aplink juos supa purusis kolageninis j.a Arteriolėje ir kapiliare matomi neruožuotų miocitų branduoliai (gulsčiai pailgi), endoteliocitų branduoliai (stačiai pailgi) ir pericitų branduoliai (apvalūs, šalia pm).
Raumeninio tipo arterija.
Tunica intima (vidinis) - endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - plonas j.a sluoksnis + vidinė elastinė membrana (skiria vidinį ir vidurinį sluoksnius).
Tunica media (vidurinis) - daug neruožuotų miocitų, tarp jų fibroblastai, III tipo kolageninės skaidulos, išorinė elastinė membrana (skiria vidurinį ir išorinį sluoksnius).
Tunica adventitia (išorinis) - daug I tipo kolageninių skaidulų, tarp jų glaudusis netaisyklingas kolageninis j.a.
Raumeninio tipo arterija.
Tunica intima (vidinis) - endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - plonas j.a sluoksnis + vidinė elastinė membrana (skiria vidinį ir vidurinį sluoksnius).
Tunica media (vidurinis) - daug neruožuotų miocitų, tarp jų fibroblastai, III tipo kolageninės skaidulos, išorinė elastinė membrana (skiria vidurinį ir išorinį sluoksnius).
Tunica adventitia (išorinis) - daug I tipo kolageninių skaidulų, tarp jų glaudusis netaisyklingas kolageninis j,a.
Aorta - elastinio tipo arterija
Galima atskirti iš to, kad sluoksniai nėra taip aiškiai išreikšti, nesimato perėjimo nuo intimos į media (intima labai plonas).
Tunica intima (vidinis) - endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - plonas j.a sluoksnis + vidinė elastinė membrana (atskiria vidinį ir išorinį sluoksnius).
Tunica media (vidurinis) - daug (languotųjų) elastinių membranų, persikeičiančių su neruožuotų miocitų sluoksniais, III tipo kolageninės skaidulos, išorinė elastinė membrana. Matomos kraujagyslės.
Tunica adventitia (išorinis) - I tipo kolageno skaidulos, nervinės skaidulos, riebalinės ląstelės, vasa vasorum (kitos kraujagyslės, maitinančios šią kraujagyslę: arterijos apvalios, venos pailgos). Glaudusis netaisyklingas kolageninis j.a.
Aorta - elastinio tipo arterija
Galima atskirti iš to, kad sluoksniai nėra taip aiškiai išreikšti, nesimato perėjimo nuo intimos į media (intima labai plonas).
Tunica intima (vidinis) - endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - plonas j.a sluoksnis + vidinė elastinė membrana (atskiria vidinį ir išorinį sluoksnius).
Tunica media (vidurinis) - daug elastinių membranų, persikeičiančių su neruožuotų miocitų sluoksniais, III tipo kolageninės skaidulos, išorinė elastinė membrana. Matomos kraujagyslės.
Tunica adventitia (išorinis) - I tipo kolageno skaidulos, nervinės skaidulos, riebalinės ląstelės, vasa vasorum. Glaudusis netaisyklingas kolageninis j,a.
14A. Raumeninio tipo vena
Tunica intima (vidinis) - plonas sluoksnis. Endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - poendotelinis j.a + vidinė elastinė membrana (turi tik didžiosios venos). Didžiosiose venose endotelis ir poendotelinis sluoksnis suformuoja VOŽTUVUS.
Tunica media (vidurinis) - neruožuoti miocitai su III tipo kolageninėm ir elastinėm skaidulom.
Tunica adventitia (išorinis) - storiausias dangalas. Purus j.a su neruožuotais miocitais, I tipo kolageno skaidulom, tarp kurių elastinės skaidulos ir fibrocitai, gali būti ir neruožuotų miocitų.
14A. Raumeninio tipo vena
Tunica intima (vidinis) - plonas sluoksnis. Endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - poendotelinis j.a + vidinė elastinė membrana (turi tik didžiosios venos).Didžiosiose venose endotelis ir poendotelinis sluoksnis suformuoja VOŽTUVUS.
Tunica media (vidurinis) - neruožuoti miocitai su III tipo kolageninėm ir elastinėm skaidulom.
Tunica adventitia (išorinis) - storiausias dangalas. Purus j.a su neruožuotais miocitais, I tipo kolageno skaidulom, tarp kurių elastinės skaidulos ir fibrocitai.
14A. Raumeninio tipo vena
Tunica intima (vidinis) - plonas sluoksnis. Endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - poendotelinis j.a + vidinė elastinė membrana (turi tik didžiosios venos).Didžiosiose venose endotelis ir poendotelinis sluoksnis suformuoja VOŽTUVUS.
Tunica media (vidurinis) - neruožuoti miocitai su III tipo kolageninėm ir elastinėm skaidulom.
Tunica adventitia (išorinis) - storiausias dangalas. Purus j.a su neruožuotais miocitais, I tipo kolageno skaidulom, tarp kurių elastinės skaidulos ir fibrocitai.
14A. Raumeninio tipo vena
Tunica intima (vidinis) - plonas sluoksnis. Endotelis ant pm, poendotelinis sluoksnis - poendotelinis j.a + vidinė elastinė membrana (turi tik didžiosios venos).Didžiosiose venose endotelis ir poendotelinis sluoksnis suformuoja VOŽTUVUS.
Tunica media (vidurinis) - neruožuoti miocitai su III tipo kolageninėm ir elastinėm skaidulom.
Tunica adventitia (išorinis) - storiausias dangalas. Purus j.a su neruožuotais miocitais, I tipo kolageno skaidulom, tarp kurių elastinės skaidulos ir fibrocitai.
Gerklė (trachėja)
Gleivinė: tariamasis daugiasluoksnis virpamasis epitelis, poepitelinis j.a (savoji gleivinės plokštelė) - iš glaudaus netaisyklingojo kolageninio j.a.
Pogleivinė: atsiranda seromukozinės liaukos, veniniai ančiai.
Kremzlinis-raumeninis-skaidulinis dangalas: suformuoja gerklės vamzdelio sieną iš 16-20 C formos hialininės kremzlės pusžiedžių, išilgine kryptimi pusžiedžius sujungia elastinės skaidulos, o užpakalinėje pusėje kremzlės galus sujungia neruožuotojo raumens pluoštai.
Adventicija - išorinis dangalas iš puraus kolageninio j.a. Pereina ir sujungia su šalia esančiais organais.
34A. Bronchas
Gleivinė: tariamasis daugiasluoksnis virpamasis epitelis, pamatinė plokštelė, poepitelinis j.a (savoji gleivinės plokštelė) - jame daugiausia elastinių skaidulų, raumeninė gleivinės plokštelė (atskiria gleivinę nuo pogleivinės). Bronchų epitelyje randamos ląstelės:
Stulpinės virpamosios - turi virpamųjų plaukelių, kurie neša/stumia sekretą.
Pamatinės - kamieninės ląst., iš kurių atsinaujina kitos.
Taurinės - gamina sekretą. Viršūniniame poliuje didelės vakuolės, pripildytos mucinų.
Neuroendokrininės (K ląst.) - randamos šalia pm, pamatiniame poliuje turi sekrecines granules.
Serozinės - gamina ir išskiria medžiagas, kurios perneša IgA. Svarbios apsaugai nuo bakterijų.
Gauruotosios - neturi plaukelių, bet turi gaurelius. Veikia kaip chemoreceptoriai.
M ląstelės - apsaugai nuo bakterijų.
Be jų dar yra ir limfocitų (po M ląst, jų raukšlėse) ir putliųjų ląst. (citoplazmos granulėse turi histamino, kuris išsiskiria dirginant įkvepiamoms medž. ir alergenams).
Pogleivinė: seromukozinės vamzdinės-pūslinės liaukos (purus kolageninis j.a), kurios gleivėmis padengia epitelio plaukelių viršūnes. Sekrete yra mucinų, bakteriostatinių medžiagų (neutralizuoja leukocitų išskiriamas proteazes, ypač elastazes).
Kremzlinis-skaidulinis-raumeninis dangalas: kremzlės išsidėsčiusios nebe žiedu, o gabalėliais (plokštelėmis). Jas supa kolageninės skaidulos.
Adventicija - bronchai susijungia su plaučių audiniu.
34A. Bronchiolė
Skersmuo mažesnis nei broncho. Nebelieka pogleivinės (todėl ir liaukų) ir kremzlinio dangalo (kremzlinio-raumeninio-skaidulinio dangalo).
Gleivinė: vns. stulpinis epitelis, poepitelinis j.a (savoji gleivinės plokštelė), raumeninė gleivinės plokštelė.
Epitelyje nebelieka taurinių ląst., o atsiranda bronchiolių egzokrinocitai (Klara ląst.). Turi mikrogaurelių, atlieka PAMATINĘ (atnaujina virpamąjį epitelį), SEKRECINĘ (išskiria baltymingą sekretą ir prisideda prie surfaktanto sintezės) ir APSAUGINĘ (detoksikuoja kenksmingas medžiagas ir išskiria sekrecinį baltymą, glikozaminoglikanus ir IgA) funkcijas, ardo surfaktanto ir kitų sekretų perteklių.
Adventicija: suauga su kraujagyslėmis.
Kvėpuojamojoj bronchiolėj epitelis pasikeičia į vns. kubinį virpamajį, jis padengtas II tipo kvėpuojamosiom ląstelėm.
Oro/kraujo barjeras - I tipo kvėpuojamoji ląstelė, susiliejusios alveolės, kapiliaro pm ir kapiliaro endotelio ląst.
Skrandžio dugnas
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, kuriame skrandžio liaukos ir duobutės, poepitelinis j.a ir raumeninė gleivinės plokštelė. Epitelio liaukas sudaro ląstelės:
Mukocitai - išskiria gleives, pepsinogeną ir HCO3-. Saugo epitelį nuo pH sumažėjimo.
Pagrindinės - nedidėlės, melsvos. Produkuoja virškinimo fermentus (pepsiną, reniną, skrandžio lipazę, skrandžio proteazę). Randamos liaukose.
Pasieninės - didžiausios ląst., oranžinės, dėstosi pakraščiuose. Išskiria HCl, gamina glikoproteinus (jie sujungia vit. B12).
Endokrininės - produkuoja ghreliną, somatostatiną, serotoniną, gastriną.
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląst.
Pogleivinė: purus j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais. Jame nebelieka liaukų (kaip buvo stemplėj).
Raumeninis dangalas: vidinis įstrižinis, vidurinis žiedinis, išorinis išilginis. (Atsiranda tik skrandyje, stemplėj nebuvo).
Išorinis dangalas: seroza, iš išorės mezotelis.
Įskrandžio vietoje daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis epitelis pakeičiamas vienasluoksniu stulpiniu, epitelis įlinkdamas sudaro duobutes, gleivinėje atsiranda skrandžio liaukų, ji stora, išnyksta stemplės liaukos (skrandžio pogleivinėje išvis nebelieka liaukų), atsiranda 3 raumeninis sluoksnis: vidinis įstrižinis.
Prievarčio vietoje vienasluoksnis stulpinis skrandžio epitelis pakeičiamas vienasluoksniu stulpiniu žarnos epiteliu, gleivinėje atsiranda gaureliai ir kriptos, pogleivinėje atsiranda Brunerio liaukos (tik dvylikapirštėje), išnyksta vidinis įstrižinis raumenų sluoksnis.
Skrandžio dugnas
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, kuriame skrandžio liaukos ir duobutės, poepitelinis j.a ir raumeninė gleivinės plokštelė. Epitelio liaukas sudaro ląstelės:
Mukocitai - išskiria gleives, pepsinogeną ir HCO3-. Saugo epitelį nuo pH sumažėjimo.
Pagrindinės - nedidėlės, melsvos. Produkuoja virškinimo fermentus (pepsiną, reniną, skrandžio lipazę, skrandžio proteazę). Randamos liaukose.
Pasieninės - didžiausios ląst., oranžinės, dėstosi pakraščiuose. Išskiria HCl, gamina glikoproteinus (jie sujungia vit. B12).
Endokrininės - produkuoja ghreliną, somatostatiną, serotoniną, gastriną.
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląst.
Pogleivinė: purus j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais. Jame nebelieka liaukų (kaip buvo stemplėj).
Raumeninis dangalas: vidinis įstrižinis, vidurinis žiedinis, išorinis išilginis. (Atsiranda tik skrandyje, stemplėj nebuvo).
Išorinis dangalas: seroza, iš išorės mezotelis.
Įskrandžio vietoje daugiasluoksnis plokščiasis neragėjantis epitelis pakeičiamas vienasluoksniu stulpiniu, epitelis įlinkdamas sudaro duobutes, gleivinėje atsiranda skrandžio liaukų, ji stora, išnyksta stemplės liaukos (skrandžio pogleivinėje išvis nebelieka liaukų), atsiranda 3 raumeninis sluoksnis: vidinis įstrižinis.
Prievarčio vietoje vienasluoksnis stulpinis skrandžio epitelis pakeičiamas vienasluoksniu stulpiniu žarnos epiteliu, gleivinėje atsiranda gaureliai ir kriptos, pogleivinėje atsiranda Brunerio liaukos (tik dvylikapirštėje), išnyksta vidinis įstrižinis raumenų sluoksnis.
Dvylikapirštė žarna
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, jame yra liaukų (enterocitai ir taurinės ląst.), gaureliai žemi (padengti vienasluoksniu stulpiniu epiteliu - enterocitais ir taurinėm ląst.). Enterocitai savo paviršiuje turi mikrogaurelius, kurie dar labiau padidina paviršiaus plotą. Tarp gaurelių kriptos (atsiranda, kai gaurelius dengiantis vienasluoksnis stulpinis epitelis įlinksta į poepitelinį j.a), jose yra ląstelių, gali būti ir limfinių folikulų, taip pat yra poepitelinis j.a ir raumeninė gleivinės plokštelė. Epitelyje randamos ląstelės:
Stulpinės (enterocitai) - turi mikrogaurelius rezorbcijai, jie padengti glikokaliksu, per kurį ir vyksta medžiagų rezorbcija.
Taurinės - išskiria gleives, suvilgo ir apsaugo žarnų paviršių.
Endokrininės - sekretuoja hormonus: sekretiną, gastriną, somatostatiną, cholecistokininą.
Paneto - kriptų dugne. Išskiria antibakterines medžiagas: lizocimus ir IgA, suardo mikroorganizmus ir bakterijas.
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląst.
Pogleivinė: purusis j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais. Atsiranda Brunerio liaukos (tik dvylikapirštėj).
Raumeninis dangalas: vidinis žiedinis ir išorinis išilginis suoksniai.
Išorinis dangalas: seroza
Prievartyje vienasluoksnis stulpinis skrandžio epitelis pakeičiamas į vienasluoksnį stulpinį žarnos epitelį, gleivinėje atsiranda gaureliai ir kriptos, pogleivinėje atsiranda Brunerio liaukos, išnyksta vidinis įstrižinis raumenų sluoksnis.
Dvylikapirštė žarna
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, jame yra liaukų (enterocitai ir taurinės ląst.), gaureliai žemi (padengti vienasluoksniu stulpiniu epiteliu - enterocitais ir taurinėm ląst.). Enterocitai savo paviršiuje turi mikrogaurelius, kurie dar labiau padidina paviršiaus plotą. Tarp gaurelių kriptos (atsiranda, kai gaurelius dengiantis vienasluoksnis stulpinis epitelis įlinksta į poepitelinį j.a), jose yra ląstelių, gali būti ir limfinių folikulų, taip pat yra poepitelinis j.a ir raumeninė gleivinės plokštelė. Epitelyje randamos ląstelės:
Stulpinės (enterocitai) - turi mikrogaurelius rezorbcijai, jie padengti glikokaliksu, per kurį ir vyksta medžiagų rezorbcija.
Taurinės - išskiria gleives, suvilgo ir apsaugo žarnų paviršių.
Endokrininės - sekretuoja hormonus: sekretiną, gastriną, somatostatiną, cholecistokininą.
Paneto - kriptų dugne. Išskiria antibakterines medžiagas: lizocimus ir IgA, suardo mikroorganizmus ir bakterijas.
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląst.
Pogleivinė: purusis j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais. Atsiranda Brunerio liaukos (tik dvylikapirštėj).
Raumeninis dangalas: vidinis žiedinis ir išorinis išilginis suoksniai.
Išorinis dangalas: seroza
Prievartyje vienasluoksnis stulpinis skrandžio epitelis pakeičiamas į vienasluoksnį stulpinį žarnos epitelį, gleivinėje atsiranda gaureliai ir kriptos, pogleivinėje atsiranda Brunerio liaukos, išnyksta vidinis įstrižinis raumenų sluoksnis.
Klubinė žarna
Galima atskirti iš žemų žiedinių klosčių (kartais gali ir nebūti), gaureliai rečiau išsidėstę, jie trumpi ir platūs, ryškios kriptos, PEJERIO PLOKŠTELĖS.
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, kuriame liaukos, purusis poepitelinis j.a, raumeninė gleivinės plokštelė. Kriptos aiškiai matomos, iš gleivinės ir pogleivinės sudarytos raukšlės žemesnės, gaureliai - trumpi ir platūs (padengti vienasluoksniu stulpiniu epiteliu su enterocitais (ant jų mikrogaureliai) ir taurinėm ląst.). Matomos limfinių mazgelių sankaupos - PEJERIO PLOKŠTELĖS (randamos gleivinėje ir nusitęsia į pogleivinę). Gleivinės liaukų ląstelės:
Stulpinės (enterocitai) - turi mikrogaurelius rezorbcijai, padengti glikokaliksu, per kurį ir vyksta rezorbcija.
Taurinės - išskiria gleives, kurios suvilgo ir apsaugo žarnos paviršių.
Endokrininės - išskiria hormonus: ghreliną, somatostatiną, sekretiną, cholecistokininą.
PANETO- klubinėje žarnoje jų labai daug, randamos kriptų dugne. Išskiria antibakterines medžiagas: lizocimus, IgA, suardo mikroorganizmus ir virusus.
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląst.
+atsiranda M ląstelės.
Pogleivinė: purus j.a su kraujagyslėm, nervais, limfmazgiais, yra PEJERIO PLOKŠTELIŲ.
Raumeninis dangalas: vidinis žiedinis ir išorinis išilginis.
Išorinis dangalas: seroza
Pereinant į storąjį žarnyną, dingsta gaureliai, Pejerio plokštelės, tačiau storojoje žarnoje išlieka mikrogaureliai, kriptos ir raukšlės. Storajame žarnyne randama daugiau taurinių ląst. ir riebalinių ląst.
Klubinė žarna
Galima atskirti iš žemų klosčių (kartais ir visai nėra), gaureliai išsidėstę rečiau, jie platūs ir žemi, kriptos ryškios, PEJERIO PLOKŠTELĖS.
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, kuriame liaukos (enterocitai ir taurinės), purusis poepitelinis j.a, raumeninė gleivinės plokštelė. Kriptos aiškiai matomos, iš gleivinės ir pogleivinės sudarytos raukšlės žemesnės, gaureliai - trumpi ir platūs (padengti vienasluoksniu stulpiniu epiteliu su enterocitais (ant jų mikrogaureliai) ir taurinėm ląst.). Matomos limfinių mazgelių sankaupos - PEJERIO PLOKŠTELĖS (randamos gleivinėje ir nusitęsia į pogleivinę). Gleivinės liaukų ląstelės:
Stulpinės (enterocitai) - turi mikrogaurelius rezorbcijai, padengti glikokaliksu, per kurį ir vyksta rezorbcija.
Taurinės - išskiria gleives, kurios suvilgo ir apsaugo žarnos paviršių.
Endokrininės - išskiria hormonus: ghreliną, somatostatiną, sekretiną, cholecistokininą.
PANETO- klubinėje žarnoje jų labai daug, randamos kriptų dugne. Išskiria antibakterines medžiagas: lizocimus, IgA, suardo mikroorganizmus ir virusus.
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląst.
+atsiranda M ląstelės.
Pogleivinė: purus j.a su kraujagyslėm, nervais, limfmazgiais, yra PEJERIO PLOKŠTELIŲ.
Raumeninis dangalas: vidinis žiedinis ir išorinis išilginis.
Išorinis dangalas: seroza
Pereinant į storąjį žarnyną, dingsta gaureliai, Pejerio plokštelės, tačiau storojoje žarnoje išlieka mikrogaureliai, kriptos ir raukšlės. Storajame žarnyne randama daugiau taurinių ląst. ir riebalinių ląst.
Storoji žarna
Sudaryta iš aklosios, gaubtinės ir tiesiosios.
Nebelieka gaurelių ir Pejerio plokštelių, tačiau išlieka mikrogaureliai (ant kolonocitų), raukšlės ir kriptos.
Didesnis diametras ir ilgesnės nei plonosios žarnos.
Storojoje žarnoje daugiau taurinių ląstelių ir riebalinių ląstelių.
Storoji žarna atsakinga už elektrolitų ir vandens absorbciją bei išmatų formavimą ir šalinimą, o plonoji už maisto medžiagų įsiurbimą ir virškinimą.
Sienelė:
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, jame daug taurinių ir stulpinių (kolonocitų) ląstelių. Kriptos ilgesnės ir platesnės, poepitelinis j.a - jame randama limfinių mazgelių, raumeninė gleivinės plokštelė. Gleivinės ląstelės:
Stulpinės (kolonocitai) - turi mikrogaurelių, padengti glikokalikso sluoksniu, per kurį vyksta absorbciją. (be burbuliukų)
Taurinės - išskiria gleives, kurios sutepa žarnyno paviršių. (su burbuliukais)
Endokrininės
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląstelės.
Nebelieka PANETO LĄSTELIŲ.
Pogleivinė: plona, yra riebalinių ląstelių.
Raumeninis dangalas: vidinis žiedinis ir išorinis išilginis sluoksniai.
Išorinis dangalas: seroza (tik tiesiojoj žarnoj atsiranda adventicija).
Storoji žarna
Sudaryta iš aklosios, gaubtinės ir tiesiosios.
Nebelieka gaurelių ir Pejerio plokštelių, tačiau išlieka mikrogaureliai (ant kolonocitų), raukšlės ir kriptos.
Didesnis diametras ir ilgesnės nei plonosios žarnos.
Storojoje žarnoje daugiau taurinių ląstelių ir riebalinių ląstelių.
Storoji žarna atsakinga už elektrolitų ir vandens absorbciją bei išmatų formavimą ir šalinimą, o plonoji už maisto medžiagų įsiurbimą ir virškinimą.
Sienelė:
Gleivinė: vienasluoksnis stulpinis epitelis, jame daug taurinių ir stulpinių (kolonocitų) ląstelių. Kriptos ilgesnės ir platesnės, poepitelinis j.a - jame randama limfinių mazgelių, raumeninė gleivinės plokštelė. Gleivinės ląstelės:
Stulpinės (kolonocitai) - turi mikrogaurelių, padengti glikokalikso sluoksniu, per kurį vyksta absorbciją. (be burbuliukų)
Taurinės - išskiria gleives, kurios sutepa žarnyno paviršių. (su burbuliukais)
Endokrininės
Kamieninės - iš jų vystosi kitos ląstelės.
Nebelieka PANETO LĄSTELIŲ.
Pogleivinė: plona, yra riebalinių ląstelių.
Raumeninis dangalas: vidinis žiedinis ir išorinis išilginis sluoksniai.
Išorinis dangalas: seroza (tik tiesiojoj žarnoj atsiranda adventicija).
Kepenys
Dengia skaidulinio j.a kapsulė, nuo kurios nutįsta pertvaros, kurios padalina kepenis į šešiakampes skilteles. Sudaryta iš STROMOS (j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais) - palaiko struktūrą ir PARENCHIMOS (hepatocitai ir tulžies latakai) - atlieka funkciją.
Kepenys atsakingos už hemopoezę, metabolizmą (skaido arba sintezuoja angliavandenius, riebalus ir baltymus), gamina tulžį, kaupia vitaminus ir Fe atsargas, skaido vaistus ir toksinus.
Hepatocitai yra išsidėstę lapeliais viena eile, tarp jų yra sinusiniai kapiliarai. Abi hepatocitų pusės per Disjė plyšius jungiasi su sinusiniais kapiliarais. Hepatocitai yra didelės ląstelės su 1 ar 2 branduoliais centre, turi organelių, yra glikogeno granulių.
Tulžies polius - ląstelės šonas, atsuktas į gretimus hepatocitus. Tarp jų tulžies kanalėliai.
Kraujagyslinis polius - ląstelės šonas, atsuktas į sinusoidinį kapiliarą, yra mikrogaurelių ir glikogeno intarpų. Kapiliarai iškloti endotelio ląstelėmis, tarp jų yra žvaigždinių makrofagocitų (Kupferio ląstelių) - fagocituoja senus eritrocitus, bakterijas. Ito ląstelės kaupia vitaminus, gali susitraukti, virsti fibroblastocitais.
TULŽIES LATAKŲ SISTEMA: tulžies kanalėliai tarp hepatocitų → Heringo kanalėliai → tarpskilteliniai latakai (triadose) → tarpskiltiniai latakai → kepenų latakas → bendrasis tulžies latakas (kai kepenų latakas susijungia su tulžies pūslės lataku).
KEPENŲ TRIADA: tarpskiltelinė vena (iš vartų venos) + tarpskiltelinė arterija (iš kepenų arterijos) + tarpskiltelinis tulžies latakas
Kepenys
Dengia skaidulinio j.a kapsulė, nuo kurios nutįsta pertvaros, kurios padalina kepenis į šešiakampes skilteles. Sudaryta iš STROMOS (j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais) - palaiko struktūrą ir PARENCHIMOS (hepatocitai ir tulžies latakai) - atlieka funkciją.
Kepenys atsakingos už hemopoezę, metabolizmą (skaido arba sintezuoja angliavandenius, riebalus ir baltymus), gamina tulžį, kaupia vitaminus ir Fe atsargas, skaido vaistus ir toksinus.
Hepatocitai yra išsidėstę lapeliais viena eile, tarp jų yra sinusiniai kapiliarai. Abi hepatocitų pusės per Disjė plyšius jungiasi su sinusiniais kapiliarais. Hepatocitai yra didelės ląstelės su 1 ar 2 branduoliais centre, turi organelių, yra glikogeno granulių.
Tulžies polius - ląstelės šonas, atsuktas į gretimus hepatocitus. Tarp jų tulžies kanalėliai.
Kraujagyslinis polius - ląstelės šonas, atsuktas į sinusoidinį kapiliarą, yra mikrogaurelių ir glikogeno intarpų. Kapiliarai iškloti endotelio ląstelėmis, tarp jų yra žvaigždinių makrofagocitų (Kupferio ląstelių) - fagocituoja senus eritrocitus, bakterijas. Iso ląstelės kaupia vitaminus, gali susitraukti, virsti fibroblastocitais.
TULŽIES LATAKŲ SISTEMA: tulžies kanalėliai tarp hepatocitų → Heringo kanalėliai → tarpskilteliniai latakai (triadose) → tarpskiltiniai latakai → kepenų latakas → bendrasis tulžies latakas (kai kepenų latakas susijungia su tulžies pūslės lataku).
KEPENŲ TRIADA: tarpskiltelinė vena (iš vartų venos) + tarpskiltelinė arterija (iš kepenų arterijos) + tarpskiltelinis tulžies latakas
Kasa
Ji yra mišri liauka, sudaryta iš endokrininės (Langerhanso salelės) ir egzokrininės (acinusai) dalių.
Sudaryta iš STROMOS (j.a su kraujagyslėm, limfagyslėm, nervais, latakais) ir PARENCHIMOS (egzokrininė ir endokrininė dalis). Visą kasą dengia skaidulinio j.a kapsulė, nuo jos nutįstančios pertvaros suskirsto į skilteles.
ENDOKRININĖ DALIS:
Langerhanso salelės - randamos tarp acinusų, rutulio ar ovalo formos. Sudarytos iš endokrinocitų, kurie gamina hormonus ir išskiria juos į kraują:
A ląst. - gliukagoną (didina gliukozės kiekį).
B ląst - insuliną (mažina gliukozės kiekį).
D ląst. - somatostatiną (padeda nusistovėti pusiauvyrai, slopina A ir B ląst., virškinimo kanalo veiklą).
PP ląst. - kasos polipeptidą (į kasos egzokrinocitus).
E ląst. - ghreliną (stimuliuoja alkio centrus smegenyse).
EGZOKRININĖ DALIS:
Sudaryta iš acinusų ir latakų.
Acinusai - pūslelės pavidalo struktūrinis ir funkcinis vienetas. Nėra mioepitelinių ląst. Sudaryti iš:
Acinarinės ląst. - gamina virškinimo fermentus.
Centroacinarinės ląst. - formuoja įterptinius latakus (nuo jų prasideda latakų sistema), išskiria bikarbonato jonus, įeinančius į kasos sulčių sandarą ir neutralizuojančius žemo pH skrandžio sultis dvylikapirštėje žarnoje.
Latakų sistema:
Įterptiniai - vns. kubinis/stulpinis e.
Viduskilteliniai - vns. kubinis
Tarpskilteliniai - vns. stulpinis
Kasos latakas - vns. stulpinis, įeinant į dvylikapirštę žarną - daugiasluoksnis stulpinis.
Inkstas
Inksto vamzdeliuose susidaro šlapimas, kuris teka į mažąsias taureles, tada į didžiąsias tuomet į šlapimo takus (inkstų geldeles → šlapimtakius → šlapimo pūslę→šlaplę ir tuomet į išorę).
Inksto funkcijos:
Kraujo filtracija ir medžiagų absorbcija (druskų ir H2O balansas; aminor. ir gliukozės balansas; šarmų ir rūgščių balansas; šalina metabolizmo atliekas iš organizmo (šlapalą ir šlapimo rūgštį).
Dalyvauja susidarant šlapimui - inksto kūnelyje susidaro pirminis šlapimas.
Endokrininė funkcija: išskiria fermentą reniną (didina kraujospūdį) ir hormoną eritropoetiną (skatina eritropoezę).
Struktūra:
Riebalinė kapsulė - gaubia visą inkstą iš išorės. Atlieka termoreguliacinę, atramos ir apsauginę funkcijas.
J.a (fibrozinė) kapsulė - dengia inksto paviršių, sudaryta iš skaidulinio j.a
Inksto parenchima - žievė (inksto kūneliai ir vamzdeliai) ir šerdis (inksto piramidės ir šulai).
Inksto vartai - kraujagyslės, limfagyslės, nervai, šlapimtakis.
Inksto geldelės - atsiveria į šlapimtakį. Į geldeles atsiveria 3-4 didžiosios taurelės ir 7-14 mažųjų.
ŽIEVĖ: išorinis tamsesnis sluoksnis - inksto kūneliai, artimieji ir tolimieji vingiuotieji vamzdeliai, šiek tiek surenkamųjų vamzdelių.
ŠERDIS: vidinė šviesesnė dalis, kur nebėra inksto kūnelių. Yra Henlės kilpa (plonoji ir storoji dalis) ir surenkamieji vamzdeliai.
Nefronas - pagrindinis inksto struktūrinis/funkcinis vienetas. Sudarytas iš inksto kūnelių, artimojo vingiuotojo vamzdelio, Henlės kilpos ir tolimojo vingiuotojo vamzdelio.
INKSTO KŪNELIS:
Kapiliarų kamuolėlis (glomerulas) - sudarytas iš aferentinės arteriolės šakų (kapiliarų), kapiliarai susijungia į eferentinę arteriolę iš išeina iš glomerulo.
Baumano kapsulė - gaubia glomerulą. Pasieninis lapelis iš plokščių epitelinių ląstelių, o vidinis - iš podocitų. Podocitai turi pirmines (stambios, prasideda nuo kūno) ir antrines (prasideda nuo pirminių ataugų, remiasi į kapiliarų sienelę, tarp jų plyšiai, uždengti diafragma, kuriose poros, dalyvaujančios šlapimo filtraciniam barjere).
Kapsulės ertmė - tarp kapsulės pasieninio ir vidinio lapelių. Čia filtruojasi pirminis šlapimas.
Mezanginės ląstelės - inksto kūnelyje arba pakamuoliniame aparate. Jos sudaro atramą glomerului, gamina mezanginę matricą, kolageną ir tarpląstelinę medžiagą, reguliuoja kraujo tėkmę (nes turi filamentų), sekretuoja biologiškai aktyvias medžiagas (prostaglandinus, endotelinus).
NEFRONO VAMZDELIAI:
Artimieji vingiuotieji vamzdeliai - šlapimas iš Baumano kapsulės patenka į jį. Vyksta išfiltruotų medžiagų absorbcija atgal į kraują (gliukozė, aminorūgštys, NaCl, mažos molekulinės masės baltymai). Ląstelės aukštesnės, jų mažiau, branduoliai didesni. Vns. kubinis arba stulpinis epitelis. Tamsesni, nes dažosi intensyviau eozinofiliškai, paviršiuje daug mikrogaurelių (formuojamas “šepetėlis”), kas sumažina spindį.
Henlės kilpa - nusileidžianti dalis labai laidi H2O molekulėms, kylančioji nelaidi. Skiriamos storoji nusileidžiančioji d. (vns. kubinis/stulpinis epitelis su “šepetėliu”), plonoji nusileidžiančioji d. (vns plokščiasis), plonoji kylančioji d. (vns. plokščiasis), storoji kylančioji d. (vns. kubinis su mažais trumpais mikrogaureliais).
Tolimieji vingiuotieji vamzdeliai - vėl vyksta H2O (reguliuoja vazopresinas) ir Na+ (reguliuoja aldosteronas) reabsorbciją į kraujo kapiliarus. Galiausiai inksto taureles pasiekia koncentruotas šlapimas. Ląstelės žemesnės ir šviesesnės, branduoliai mažesni, vns. kubinis epitelis, mažai trumpų mikrogaurelių, nebėra “šepetėlio” (todėl spindis didesnis).
Surenkamieji vamzdeliai - ne nefrono dalis. Epitelis kubinis (artimose vietose) arba stulpinis (tolimose). Randami šerdyje.
Šviesios (pagrindinės) ląst. - turi receptorius vazopresinui ir aldosteronui. Membranose turi akvaporinų (membranos baltymai, sudarantys kanalus H2O molekulėms). Nedaug organelių.
Tamsios (įterptinės) ląst. - reguliuoja šlapimo rūgštingumą. Daug mitochondrijų.
PAKAMUOLINIS (JUKSTAGLOMERULINIS) KOMPLEKSAS: randamas ties inksto kūnelio kraujagysliniu poliumi.
Pakamuolinės ląstelės - aferentinės arteriolės modifikuotos raumeninės ląst., turi filamentų, todėl gali susitraukti. Jose yra sekrecinių granulių su fermentu reninu (reguliuoja kraujospūdį).
Tankiosios dėmės ląstelės - tolimojo vingiuotojo vamzdelio modifikuotos ląstelės (iš stulpinio epitelio pereina į kubinį). Jos yra osmoreceptoriai - reaguoja į Na ir Cl pokyčius tolimajame vingiuotajame vamzdelyje.
Užkamuolinės Mezanginės ląstelės - dėstosi trikampyje tarp aferentinės, eferentinės arteriolių ir tankiosios dėmės.
Inkstas
Inksto vamzdeliuose susidaro šlapimas, kuris teka į mažąsias taureles, tada į didžiąsias tuomet į šlapimo takus (inkstų geldeles → šlapimtakius → šlapimo pūslę→šlaplę ir tuomet į išorę).
Inksto funkcijos:
Kraujo filtracija ir medžiagų absorbcija (druskų ir H2O balansas; aminor. ir gliukozės balansas; šarmų ir rūgščių balansas; šalina metabolizmo atliekas iš organizmo (šlapalą ir šlapimo rūgštį).
Dalyvauja susidarant šlapimui - inksto kūnelyje susidaro pirminis šlapimas.
Endokrininė funkcija: išskiria fermentą reniną (didina kraujospūdį) ir hormoną eritropoetiną (skatina eritropoezę).
Struktūra:
Riebalinė kapsulė - gaubia visą inkstą iš išorės. Atlieka termoreguliacinę, atramos ir apsauginę funkcijas.
J.a (fibrozinė) kapsulė - dengia inksto paviršių, sudaryta iš skaidulinio j.a
Inksto parenchima - žievė (inksto kūneliai ir vamzdeliai) ir šerdis (inksto piramidės ir šulai).
Inksto vartai - kraujagyslės, limfagyslės, nervai, šlapimtakis.
Inksto geldelės - atsiveria į šlapimtakį. Į geldeles atsiveria 3-4 didžiosios taurelės ir 7-14 mažųjų.
ŽIEVĖ: išorinis tamsesnis sluoksnis - inksto kūneliai, artimieji ir tolimieji vingiuotieji vamzdeliai, šiek tiek surenkamųjų vamzdelių.
ŠERDIS: vidinė šviesesnė dalis, kur nebėra inksto kūnelių. Yra Henlės kilpa (plonoji ir storoji dalis) ir surenkamieji vamzdeliai.
Nefronas - pagrindinis inksto struktūrinis/funkcinis vienetas. Sudarytas iš inksto kūnelių, artimojo vingiuotojo vamzdelio, Henlės kilpos ir tolimojo vingiuotojo vamzdelio.
INKSTO KŪNELIS:
Kapiliarų kamuolėlis (glomerulas) - sudarytas iš aferentinės arteriolės šakų (kapiliarų), kapiliarai susijungia į aferentinę arteriolę iš išeina iš glomerulo.
Baumano kapsulė - gaubia glomerulą. Pasieninis lapelis iš plokščių epitelinių ląstelių, o vidinis - iš podocitų. Podocitai turi pirmines (stambios, prasideda nuo kūno) ir antrines (prasideda nuo pirminių ataugų, remiasi į kapiliarų sienelę, tarp jų plyšiai, uždengti diafragma, kuriose poros, dalyvaujančios šlapimo filtraciniam barjere).
Kapsulės ertmė - tarp kapsulės pasieninio ir vidinio lapelių. Čia filtruojasi pirminis šlapimas.
Mezanginės ląstelės - inksto kūnelyje arba pakamuoliniame aparate. Jos sudaro atramą glomerului, gamina mezanginę matricą, kolageną ir tarpląstelinę medžiagą, reguliuoja kraujo tėkmę (nes turi filamentų), sekretuoja biologiškai aktyvias medžiagas (prostaglandinus, endotelinus).
NEFRONO VAMZDELIAI:
Artimieji vingiuotieji vamzdeliai - šlapimas iš Baumano kapsulės patenka į jį. Vyksta išfiltruotų medžiagų absorbcija atgal į kraują (gliukozė, aminorūgštys, NaCl, mažos molekulinės masės baltymai). Ląstelės aukštesnės, jų mažiau, branduoliai didesni. Vns. kubinis arba stulpinis epitelis. Tamsesni, nes dažosi intensyviau eozinofiliškai, paviršiuje daug mikrogaurelių (formuojamas “šepetėlis”), kas sumažina spindį.
Henlės kilpa - nusileidžianti dalis labai laidi H2O molekulėms, kylančioji nelaidi. Skiriamos storoji nusileidžiančioji d. (vns. kubinis/stulpinis epitelis su “šepetėliu”), plonoji nusileidžiančioji d. (vns plokščiasis), plonoji kylančioji d. (vns. plokščiasis), storoji kylančioji d. (vns. kubinis su mažais trumpais mikrogaureliais).
Tolimieji vingiuotieji vamzdeliai - vėl vyksta H2O (reguliuoja vazopresinas) ir Na+ (reguliuoja aldosteronas) reabsorbciją į kraujo kapiliarus. Galiausiai inksto taureles pasiekia koncentruotas šlapimas. Ląstelės žemesnės ir šviesesnės, branduoliai mažesnis, vns. kubinis epitelis, mažai trumpų mikrogaurelių, nebėra “šepetėlio” (todėl spindis didesnis).
Surenkamieji vamzdeliai - ne nefrono dalis. Epitelis kubinis (artimose vietose) arba stulpinis (tolimose). Randami šerdyje.
Šviesios (pagrindinės) ląst. - turi receptorius vazopresinui ir aldosteronui. Membranose turi akvaporinų (membranos baltymai, sudarantys kanalus H2O molekulėms). Nedaug organelių.
Tamsios (įterptinės) ląst. - reguliuoja šlapimo rūgštingumą. Daug mitochondrijų.
PAKAMUOLINIS (JUKSTAGLOMERULINIS) KOMPLEKSAS: randamas ties inksto kūnelio kraujagysliniu poliumi.
Pakamuolinės ląstelės - aferentinės arteriolės modifikuotos raumeninės ląst., turi filamentų, todėl gali susitraukti. Jose yra sekrecinių granulių su fermentu reninu (reguliuoja kraujospūdį).
Tankosios dėmės ląstelės - tolimojo vingiuotojo vamzdelio modifikuotos ląstelės (iš stulpinio epitelio pereina į kubinį). Jos yra osmoreceptoriai - reaguoja į Na ir Cl pokyčius tolimajame vingiuotajame vamzdelyje.
Užkamuolinės Mezanginės ląstelės - dėstosi trikampyje tarp tarp aferentinės, eferentinės arteriolių ir tankiosios dėmės.
Inkstas
Inksto vamzdeliuose susidaro šlapimas, kuris teka į mažąsias taureles, tada į didžiąsias tuomet į šlapimo takus (inkstų geldeles → šlapimtakius → šlapimo pūslę→šlaplę ir tuomet į išorę).
Inksto funkcijos:
Kraujo filtracija ir medžiagų absorbcija (druskų ir H2O balansas; aminor. ir gliukozės balansas; šarmų ir rūgščių balansas; šalina metabolizmo atliekas iš organizmo (šlapalą ir šlapimo rūgštį).
Dalyvauja susidarant šlapimui - inksto kūnelyje susidaro pirminis šlapimas.
Endokrininė funkcija: išskiria fermentą reniną (didina kraujospūdį) ir hormoną eritropoetiną (skatina eritropoezę).
Struktūra:
Riebalinė kapsulė - gaubia visą inkstą iš išorės. Atlieka termoreguliacinę, atramos ir apsauginę funkcijas.
J.a (fibrozinė) kapsulė - dengia inksto paviršių, sudaryta iš skaidulinio j.a
Inksto parenchima - žievė (inksto kūneliai ir vamzdeliai) ir šerdis (inksto piramidės ir šulai).
Inksto vartai - kraujagyslės, limfagyslės, nervai, šlapimtakis.
Inksto geldelės - atsiveria į šlapimtakį. Į geldeles atsiveria 3-4 didžiosios taurelės ir 7-14 mažųjų.
ŽIEVĖ: išorinis tamsesnis sluoksnis - inksto kūneliai, artimieji ir tolimieji vingiuotieji vamzdeliai, šiek tiek surenkamųjų vamzdelių.
ŠERDIS: vidinė šviesesnė dalis, kur nebėra inksto kūnelių. Yra Henlės kilpa (plonoji ir storoji dalis) ir surenkamieji vamzdeliai.
Nefronas - pagrindinis inksto struktūrinis/funkcinis vienetas. Sudarytas iš inksto kūnelių, artimojo vingiuotojo vamzdelio, Henlės kilpos ir tolimojo vingiuotojo vamzdelio.
INKSTO KŪNELIS:
Kapiliarų kamuolėlis (glomerulas) - sudarytas iš aferentinės arteriolės šakų (kapiliarų), kapiliarai susijungia į aferentinę arteriolę iš išeina iš glomerulo.
Baumano kapsulė - gaubia glomerulą. Pasieninis lapelis iš plokščių epitelinių ląstelių, o vidinis - iš podocitų. Podocitai turi pirmines (stambios, prasideda nuo kūno) ir antrines (prasideda nuo pirminių ataugų, remiasi į kapiliarų sienelę, tarp jų plyšiai, uždengti diafragma, kuriose poros, dalyvaujančios šlapimo filtraciniam barjere).
Kapsulės ertmė - tarp kapsulės pasieninio ir vidinio lapelių. Čia filtruojasi pirminis šlapimas.
Mezanginės ląstelės - inksto kūnelyje arba pakamuoliniame aparate. Jos sudaro atramą glomerului, gamina mezanginę matricą, kolageną ir tarpląstelinę medžiagą, reguliuoja kraujo tėkmę (nes turi filamentų), sekretuoja biologiškai aktyvias medžiagas (prostaglandinus, endotelinus).
NEFRONO VAMZDELIAI:
Artimieji vingiuotieji vamzdeliai - šlapimas iš Baumano kapsulės patenka į jį. Vyksta išfiltruotų medžiagų absorbcija atgal į kraują (gliukozė, aminorūgštys, NaCl, mažos molekulinės masės baltymai). Ląstelės aukštesnės, jų mažiau, branduoliai didesni. Vns. kubinis arba stulpinis epitelis. Tamsesni, nes dažosi intensyviau eozinofiliškai, paviršiuje daug mikrogaurelių (formuojamas “šepetėlis”), kas sumažina spindį.
Henlės kilpa - nusileidžianti dalis labai laidi H2O molekulėms, kylančioji nelaidi. Skiriamos storoji nusileidžiančioji d. (vns. kubinis/stulpinis epitelis su “šepetėliu”), plonoji nusileidžiančioji d. (vns plokščiasis), plonoji kylančioji d. (vns. plokščiasis), storoji kylančioji d. (vns. kubinis su mažais trumpais mikrogaureliais).
Tolimieji vingiuotieji vamzdeliai - vėl vyksta H2O (reguliuoja vazopresinas) ir Na+ (reguliuoja aldosteronas) reabsorbciją į kraujo kapiliarus. Galiausiai inksto taureles pasiekia koncentruotas šlapimas. Ląstelės žemesnės ir šviesesnės, branduoliai mažesnis, vns. kubinis epitelis, mažai trumpų mikrogaurelių, nebėra “šepetėlio” (todėl spindis didesnis).
Surenkamieji vamzdeliai - ne nefrono dalis. Epitelis kubinis (artimose vietose) arba stulpinis (tolimose). Randami šerdyje.
Šviesios (pagrindinės) ląst. - turi receptorius vazopresinui ir aldosteronui. Membranose turi akvaporinų (membranos baltymai, sudarantys kanalus H2O molekulėms). Nedaug organelių.
Tamsios (įterptinės) ląst. - reguliuoja šlapimo rūgštingumą. Daug mitochondrijų.
PAKAMUOLINIS (JUKSTAGLOMERULINIS) KOMPLEKSAS: randamas ties inksto kūnelio kraujagysliniu poliumi.
Pakamuolinės ląstelės - aferentinės arteriolės modifikuotos raumeninės ląst., turi filamentų, todėl gali susitraukti. Jose yra sekrecinių granulių su fermentu reninu (reguliuoja kraujospūdį).
Tankosios dėmės ląstelės - tolimojo vingiuotojo vamzdelio modifikuotos ląstelės (iš stulpinio epitelio pereina į kubinį). Jos yra osmoreceptoriai - reaguoja į Na ir Cl pokyčius tolimajame vingiuotajame vamzdelyje.
Užkamuolinės Mezanginės ląstelės - dėstosi trikampyje tarp tarp aferentinės, eferentinės arteriolių ir tankiosios dėmės.
Šlapimo pūslė (tuščia)
Kaupia šlapimą iki jam patenkant į šlaplę, todėl raumeninis dangalas toks storas.
Gleivinė: pereinamasis epitelis ant pm, poepitelinis j.a. Paviršiuje yra skėtinių ląstelių, kurias dengia spec. plokštelės, sudarytos iš baltymo UROPLAKINO - barjeras, kad šlapimas negrįžtų atgal į kraują (taip pat uroplakino dėka epitelis nepralaidus H2O ir metalų jonams). Tempiantis pereinamajam epiteliui, ląstelės žemėja, bet išlaiko savo jungtis (taip epitelis ir gleivinė prisitaiko prie tūrio pokyčių).
Raumeninis sluoksnis: labai storas. Vidinis išilginis, vidurinis žiedinis, išorinis išilginis.
Dengia adventicija (apatinėje dalyje, kur suauga su kitais pilvo organais) ir viršutinėje dalyje seroza.
Tuščios ir pilnos šlapimo pūslės skirtumai:
Tuščia sukrinta mažajame dubenyje, o pilna ištempta į viršų ir priekį rutulio formos, liečia pilvo priekinę sieną.
Tuščios gleivinė raukšlėta, o pilnos lygi.
Tuščios raumenys susitraukę, o pilnos atsipalaidavę.
Tuščios epitelis storas ir aukštas, ląstelės sukritusios, o pilnos epitelis plonas ir žemas, ląstelės sužemėjusios, bet išlaiko kontaktus.
Šlapimo pūslė (tuščia)
Kaupia šlapimą iki jam patenkant į šlaplę, todėl raumeninis dangalas toks storas.
Gleivinė: pereinamasis epitelis ant pm, poepitelinis j.a. Paviršiuje yra skėtinių ląstelių, kurias dengia spec. plokštelės, sudarytos iš baltymo UROPLAKINO - barjeras, kad šlapimas negrįžtų atgal į kraują (taip pat uroplakino dėka epitelis nepralaidus H2O ir metalų jonams). Tempiantis pereinamajam epiteliui, ląstelės žemėja, bet išlaiko savo jungtis (taip epitelis ir gleivinė prisitaiko prie tūrio pokyčių).
Raumeninis sluoksnis: labai storas. Vidinis išilginis, vidurinis žiedinis, išorinis išilginis.
Dengia adventicija (apatinėje dalyje, kur suauga su kitais pilvo organais) ir viršutinėje dalyje seroza.
Tuščios ir pilnos šlapimo pūslės skirtumai:
Tuščia sukrinta mažajame dubenyje, o pilna ištempta į viršų ir priekį rutulio formos, liečia pilvo priekinę sieną.
Tuščios gleivinė raukšlėta, o pilnos lygi.
Tuščios raumenys susitraukę, o pilnos atsipalaidavę.
Tuščios epitelis storas ir aukštas, ląstelės sukritusios, o pilnos epitelis plonas ir žemas, ląstelės sužemėjusios, bet išlaiko kontaktus.
Note 
Flashcard (33)