1. Civilinio proceso teisė kaip savarankiška teisės šaka

Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos

Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Ginčų sprendimo būdai reiškia įstatymų nustatytą tam tikrų valstybės ar nevalstybinių institucijų veiklą sprendžiant šalių ginčus ir ginant bei atkuriant pažeistas subjektines teises ir interesus. Pagal tai, kokia institucija – valstybės ar nevalstybinė – nagrinėja ginčą, visus ginčų sprendimo būdus galima skirstyti į dvi dideles grupes: 

1. Valstybinius – priskiriamas teisminis ginčų sprendimas, kuris dar skirstomas į:

1. Administracinį procesą.

2. Baudžiamąjį procesą.

3. Civilinį procesą.

Be teismų, daugybę įvairių ginčų taip pat nagrinėja kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, pavyzdžiui, policija, įvairios inspekcijos, komisijos, departamentai, ir kitokios valstybės institucijos turi teisę nagrinėti ginčus administracine tvarka.

2. Nevalstybinius (privačius) – tai gali būti:

1. Arbitražas – privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus (arbitražas ad hoc) arba šalių ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija. Spręsti ginčą arbitražu galima tik šalių susitarimu, t. y. tik esant arbitražiniam susitarimui.

2. Įvairios visuomeninės organizacijos – pavyzdžiui, 1991 m. lapkričio 21 d. Profesinių sąjungą įstatymo 15 straipsnyje sakoma, kad profesinės sąjungos gina savo narių teises ir teisėtus interesus; specialią kolektyvinių nesutarimų nagrinėjimo tvarką numato 1991 m. balandžio 4 d. Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas; kai kuriuos darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisijos, sudarytos iš darbdavio ir darbuotojų atstovų, ir t.t.

3. Ginčo šalys sprendžia ginčą tarpusavyje – pvz., pareiškiant viena kitai pretenziją.

Visi išvardyti nevalstybiniai ginčų nagrinėjimo būdai vadinami alternatyviais ginčų sprendimo būdais. Alternatyviais ginčų sprendimo būdais pripažįstama: 

1. Ginčo šalių taikinimo procedūra, kurios tikslas - pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos sutartimi; atlikti taikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas privatus asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.

2. Tarpininkavimas, t. y. ginčo šalių derybos tarpininkaujant jų pasirinktam asmeniui.

3. Ginčo šalių tarpusavio derybos be tarpininkų.

4. Ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pavyzdžiui, turto vertei, turto defektams, atlyginimo dydžiui nustatyti.

5. Ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui.

Teisė į teisminę gynybą kaip viena pagrindinių žmogaus teisių

1. Teisė į teisminę gynybą kaip viena pagrindinių žmogaus teisių

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Remiantis Konstitucijos 30 straipsnio pirmąja dalimi, teisė į teisminę gynybą yra konstitucinis principas, reiškiantis, kad kiekvienam teisės subjektui privalo būti užtikrinta tokia jo pažeistų teisių ar interesų gynybos galimybė. Šiuo atžvilgiu teisė į teisminę gynybą yra sudedamoji asmens teisinio statuso dalis, taigi ir jo teisnumo elementas. 

Materialiosios teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra teisė į pažeistos subjektinės teisės atkūrimą vienu ar keliais subjektinės teisės gynybos būdais: pripažįstant teisę, priteisiant atlyginti nuostolius, taikant restituciją ir t.t. (CK 1.138str.).

Proceso teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra teisė kreiptis į teismą su ieškinio pareiškimu, pareiškimu ar prašymu (CPK 5 str. 4 d.).

Geriausiai apibūdinti teisę į teisminę gynybą kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių galima palyginus teisminius ir alternatyvius ginčo sprendimo būdus.[[[[

Rinktis alternatyvų ginčų sprendimo būdą gali lemti kelios priežastys:

1. Bylinėtis teisme yra brangu.

2. Teisme ginčas sprendžiamas gana ilgai.

3. Socialiniu, ekonominiu, galiausiai ir moraliniu požiūriu tiek šalims, tiek visai visuomenei parankiau išspręsti ginčą nesikišant trečiajam asmeniui. Šalims ginčą sureguliavus taikiai, tikėtina, kad jų ekonominiai, socialiniai, geros kaimynystės, verslo ir kiti ryšiai nenutrūks ir sėkmingai plėtosis toliau, o teisminio bylinėjimosi atveju šitai mažai tikėtina.

4. Civilinės bylos nagrinėjamos viešai (CPK 9 str.), todėl apie šalių ginčą, jų tarpusavio santykius, ūkinę, profesinę ar kitokią veiklą, privatų gyvenimą ir kitas aplinkybes neišvengiamai sužino didesnė ar mažesnė visuomenės dalis, o šalys dažnai suinteresuotos privatumu.

5. Išspręsti ginčą teisme reiškia tik teisinę, bet ne socialinę taiką. Priėmus sprendimą ginčas dėl teisės pripažįstamas išspręstu, tačiau šalių nuoskauda lieka, o pralaimėjusi šalis paprastai lieka ir labai nepatenkinta. Po teisminio nagrinėjimo šalių tarpusavio santykių įtampa gali net padidėti.

6. Šalys, perdavusios ginčą spręsti teismui, kartais praranda jo sprendimo proceso kontrolę, nes teismas gali neleisti šalims atlikti tam tikrų veiksmų.

7. Ginčo sprendimo procesas teisme reglamentuojamas įstatymo ir šalys negali pačios nustatyti jo sprendimo procedūros.

Tačiau teisminė gynyba taip pat turi savo privalumų:

1. Išsprendus ginčą alternatyviu būdu, dažniausiai užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta.

2. Teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas - teisėjas, o šito paprastai stokojama sprendžiant ginčą alternatyviu būdu.

3. Teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas prievartos galimybe, o šito nėra sprendžiant ginčus alternatyviais būdais (išskyrus arbitražą).

4. Aiškios ir detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes.

5. Teismo procese galima reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

6. Galimas teismo klaidas įmanoma ištaisyti pasinaudojus instancinės teismų sistemos galimybėmis.

7. Bylinėjimosi išlaidų problema daugelyje valstybių sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą neturtingiems bylininkams.

Šie teismo proceso pranašumai patvirtina išvadą, kad teisė į teisminę gynybą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtintų 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Ji reiškia, kad visus ginčus dėl civilinės teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, ne viename savo sprendime patvirtino ir Europos žmogaus teisių teismas.

Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo procedūros.

Civilinio proceso teisės ir civilinio proceso samprata.

Paskaita: Civilinio proceso teisė – tai teisės normų sistema, reguliuojanti teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Civilinio proceso teisės reguliuojamus subjektus galima suskirstyti į tris grupes: teismą, byloje dalyvaujančius asmenis ir kitus proceso dalyvius. Byloje dalyvaujantiems asmenims būdingas teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Jiems priklauso šalys – ieškovas ir atsakovas, tretieji asmenys ir atstovai. Kiti proceso dalyviai, pavyzdžiui, liudytojai, ekspertai ir vertėjai, priešingai, neturi ir negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

Civilinis procesas savo ruožtu yra pati teisės normomis sureguliuota veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant priimtus sprendimus. Todėl svarbiausia skirtis yra tokia: civilinis procesas – veikla, o civilinio proceso teisė – tą veiklą reguliuojančių teisės normų sistema.

Civilinis procesas – tai teisės normomis sureguliuota teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant priimtus teismo sprendimus. Civilinis procesas apima civilinių bylų nagrinėjimą teismuose, įstatymų nustatytais atvejais – arbitraže, taip pat teismo sprendimų priverstinį vykdymą.

Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti privačių civilinių teisinių santykių subjektų teisių ir teisėtų interesų gynimą, taip pat viešojo intereso apsaugą. Jo būtinumą lemia tai, kad asmuo, kurio subjektinė teisė pažeista ar ginčijama, turi teisę reikalauti teisminės gynybos.

Civilinio proceso teisė – tai teisės normų sistema, reguliuojanti valstybės įgaliotų institucijų, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Taigi šias sąvokas reikia atskirti: civilinis procesas yra pati procesinė veikla, o civilinio proceso teisė – teisės normų sistema, reguliuojanti šią veiklą.

Civilinio proceso teisės normos reguliuoja trijų pagrindinių subjektų grupių veiklą: valstybės įgaliotų institucijų ir asmenų, tokių kaip teismai, arbitražai ir antstoliai; byloje dalyvaujančių asmenų, pavyzdžiui, ieškovo, atsakovo, trečiųjų asmenų, pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų; bei kitų proceso dalyvių, tokių kaip liudytojai, ekspertai ir vertėjai.

Apibendrinant, civilinis procesas yra civilinių bylų nagrinėjimo, sprendimo ir teismo sprendimų vykdymo veikla, o civilinio proceso teisė – šią veiklą reguliuojančių teisės normų visuma.

Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, tikslai, sistema.

Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, tikslai ir sistema

Civilinio proceso teisės dalykas. Civilinio proceso teisės dalyką sudaro civilinis procesas, t. y. valstybės įgaliotų institucijų, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant jose priimtus teismo sprendimus. Kitaip tariant, civilinio proceso teisė reguliuoja procesinius teisinius santykius, kurie atsiranda teismui nagrinėjant civilinę bylą ir vykdant priimtą sprendimą.

Civilinė byla šiuo atveju suprantama plačiąja prasme. Civilinio proceso teisės dalykas apima ginčo teisena nagrinėjamas bylas, kylančias iš civilinių, šeimos, darbo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat ypatingosios teisenos bylas ir vykdomąsias bylas. Ypatingosios teisenos bylose paprastai nėra ginčo dėl teisės, o vykdymo procese antstolis užtikrina vykdomųjų dokumentų priverstinį įvykdymą.

Civilinio proceso teisės metodas. Civilinio proceso teisės metodas – tai civilinių procesinių teisinių santykių reguliavimo būdų ir priemonių visuma. Civilinio proceso teisės metodas yra mišrus, nes jame derinami dispozityvusis ir imperatyvusis teisinio reguliavimo metodai.

Dispozityvusis metodas reiškia, kad proceso dalyviai turi galimybę patys pasirinkti tam tikrą savo procesinį elgesį. Pavyzdžiui, pats ieškovas sprendžia, ar kreiptis į teismą, ką nurodyti atsakovu ir kokius reikalavimus pareikšti. Šalys taip pat gali nuspręsti sudaryti taikos sutartį. Taigi santykiuose tarp šalių ir sprendžiant dėl civilinio proceso pradžios bei pabaigos vyrauja dispozityvumas.

Imperatyvusis metodas reiškia, kad tam tikrais atvejais proceso dalyviai privalo laikytis įstatymo ir teismo nustatytų reikalavimų ir negali laisvai pasirinkti kitokio elgesio. Teismo reikalavimai proceso dalyviams yra privalomi, o jų nevykdymas gali lemti įstatyme numatytų priemonių taikymą. Imperatyvumas ypač pasireiškia teismo santykiuose su proceso dalyviais, kai užtikrinama teismo posėdžio tvarka ir neleidžiama piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Todėl civilinio proceso teisės metodas apibūdinamas kaip mišrus, tačiau su aiškiai vyraujančiais dispozityviojo metodo bruožais.

Civilinio proceso teisės tikslai. Civilinio proceso paskirtis pirmiausia yra užtikrinti tinkamą privačių teisinių santykių subjektų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą bei gynimą. Jeigu materialioji subjektinė teisė yra pažeidžiama arba asmuo neatlieka jam priklausančių pareigų, civilinis procesas suteikia galimybę reikalauti teisminės gynybos. Kartu civilinis procesas skirtas ne tik privačiam interesui, bet ir viešajam interesui apsaugoti.

Civilinio proceso tikslas nėra vien formaliai nustatyti faktines aplinkybes, surasti materialiosios teisės normą ir ją pritaikyti. Civilinis ginčas kartu yra socialinis konfliktas, todėl civiliniu procesu siekiama vykdyti teisingumą, kuo greičiau atkurti teisinę taiką, pašalinti ginčą ir užtikrinti visuomeninių teisinių santykių stabilumą.

Civilinio proceso teisės sistema. Civilinio proceso teisės sistema gali būti suprantama ir skirstoma keliais būdais. Plačiąja prasme skiriamas teisminis civilinis procesas, t. y. civilinių bylų nagrinėjimas teismuose, ir neteisminis civilinis procesas, prie kurio priskiriama arbitražo ir notariato veikla.

Pagal procesinių teisės normų bendrumo laipsnį civilinio proceso teisė skirstoma į bendrąją ir ypatingąją dalis. Bendrąją dalį sudaro normos, kurios yra bendros visam civiliniam procesui, pavyzdžiui, civilinio proceso tikslai ir principai, priskirtinumas, teismingumas, procesiniai terminai, procesiniai dokumentai ir jų įteikimas. Ypatingąją dalį sudaro normos, reguliuojančios konkrečius proceso etapus ar atskiras proceso dalis: civilinės bylos iškėlimą, pasirengimą teisminiam nagrinėjimui, teisminį nagrinėjimą, apeliacinį ir kasacinį procesus ir kt.

Pagal civilinio proceso pobūdį taip pat galima išskirti tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą. Tiriamasis procesas apima civilinės bylos nagrinėjimą, sprendimo priėmimą ir jo apskundimą. Vykdymo procesas reglamentuoja įsiteisėjusio teismo sprendimo ar kito vykdomojo dokumento vykdymą.

Apibendrinant, civilinio proceso teisės dalykas yra civilinis procesas – procesinių subjektų veikla nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant sprendimus; metodas – mišrus, derinantis dispozityvumą ir imperatyvumą; tikslai – ginti privačias subjektines teises ir viešąjį interesą, vykdyti teisingumą bei atkurti teisinę taiką; o sistema skirstoma į bendrąją ir ypatingąją dalis, taip pat į tiriamąjį ir vykdymo procesus.

Civilinio proceso teisenos ir stadijos.

1. Civilinio proceso teisenos ir stadijos

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Stadijos

Civilinio proceso stadija suprantama kaip procesinių veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių teisinių santykių tam tikram proceso tikslui pasiekti visuma. CPK skiriamos tokios civilinio proceso stadijos:

1. Civilinės bylos iškėlimas (atliekami procesiniai veiksmai, kurių tikslas - iškelti civilinę bylą: teismui paduodamas pareiškimas, teisėjas svarsto pareiškimo priėmimo klausimą, paduodant pareiškimą kartu pateikiami įvairūs prašymai, šalinami pareiškimo trūkumai). Šią proceso stadiją reglamentuoja CPK 135-139 ir kiti straipsniai; 

2. Pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui (teisėjas, taip pat byloje dalyvaujantys asmenys atlieka veiksmus, kuriais siekiama užtikrinti, kad civilinė byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje). Šią proceso stadiją reglamentuoja CPK 225-233 ir kiti straipsniai; 

3. Teisminis nagrinėjimas (tai pagrindinė civilinio proceso stadija, kur pasireiškia dauguma civilinio proceso teisės principų; ji apima teismo posėdį, kai nustatomos bylai reikšmingos aplinkybės, tiriami ir vertinami įrodymai bei priimamas teismo sprendimas arba byla baigiama nepriėmus teismo sprendimo iš esmės ar teismo sprendimas priimamas už akių). Teisminį nagrinėjimą reglamentuoja CPK 153-224, 234-300 ir kiti straipsniai; 

4. Neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas apeliacine tvarka (šios stadijos tikslas - patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą). Apeliacinį procesą reglamentuoja CPK 301-339 straipsniai; 

5. Teismo sprendimų vykdymas (šios stadijos tikslas – įvykdyti teismo sprendimą, tad atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama jį įgyvendinti). Vykdymą reglamentuoja CPK 583-779 straipsniai, taip pat kiti teisės aktai.

6. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas kasacine tvarka (šios stadijos esmė – siekiant užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą visoje valstybėje tikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas, t. y. civilinė byla peržiūrima pagal kasacinį skundą tik teisiniu, o ne faktiniu aspektu). Kasacinį procesą reglamentuoja CPK 340-364 straipsniai; 

7. Proceso atnaujinimas (šios stadijos tikslas – įstatyme numatytais atvejais ir tvarka išspręsti civilinės bylos nagrinėjimo atnaujinimo klausimą siekiant išsiaiškinti, ar byloje priimtas sprendimas ar nutartis yra teisėti ir pagrįsti). Šią stadiją reglamentuoja CPK 365-374 straipsniai.

Stadijos sudaro galimybę nagrinėti civilinę bylą nuosekliai, glaustai, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir ištaisant ankstesnėse stadijose padarytas klaidas. Stadijos nuosekliai keičia viena kitą, neįmanoma peršokti, pavyzdžiui, iš antros civilinio proceso stadijos - pasirengimo bylos nagrinėjimui, į penktąją – vykdymo stadiją.

Tai, kad civilinis procesas susideda iš nurodytų stadijų, nereiškia, jog kiekviena civilinė byla pereina jas visas. Tačiau kai kurios stadijos neišvengiamos nagrinėjant kiekvieną civilinę bylą. Jos vadinamos būtinosiomis. Pvz., neįmanoma priimti teismo sprendimo ar kitaip baigti bylos esant pirmajai proceso stadijai. Tą galima padaryti trečiojoje stadijoje, t. y. vykstant teisminiam nagrinėjimui, ir tik išimtiniais atvejais - antrojoje, parengiamojoje stadijoje (kai, remiantis CPK 230 straipsnio antrąja dalimi ir 285 straipsniu, priimamas teismo sprendimas už akių). Taigi privalomosios yra bylos iškėlimo, pasirengimo ir, kaip paprastai, teisminio nagrinėjimo stadijos.

Kitos stadijos pripažįstamos fakultatyviomis, tad konkrečioje byloje jos gali būti arba jų gali nebūti. Paprastai šitai priklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios.

Teisena

Teisena - tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties civilinių bylų visumai. Teisena nustatyta todėl, kad civilinio proceso tvarka nagrinėjamos civilinės bylos yra nepaprastai įvairios ir skirtingos. Todėl jos visos negali būti nagrinėjamos pagal vienodas taisykles. CPK skiria dvejopą teiseną: 

1. Ieškinio, arba ginčo, teiseną. Šia teisena nagrinėjamos visos civilinės bylos, iškeliamos remiantis ieškiniu. Šiai teisenai būdinga tai, kad ji yra pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti. Kadangi dauguma civilinių bylų būtent ir yra ginčo bylos, ieškinio teisena kartais vadinama pagrindine, nes būtent ji nustato pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specialiųjų taisyklių, t. y. ieškinio teisenos išimčių, sistema (CPK 443 str. l d.). Pažymėtina, kad ieškinio teisena taip pat nėra vienalytė. Be bendrųjų taisyklių, taikomų visoms šios teisenos byloms, t. y. tokių, kurios nustato „normalią" proceso eigą, CPK numato tam tikras išimtis, t. y. taisykles, kurios taikomos tik tam tikrų kategorijų byloms.

2. Ypatingąją teiseną (CPK 442-582 str.). Ši teisena nustato ieškinio teisenos taisyklių išimtis. Ypatingoji teisena taip pat nėra vienalytė. Be bendrųjų taisyklių, taikomų visoms ypatingosios teisenos byloms (CPK 442- 443 str.), yra numatyta keturiolikos kategorijų įvairių bylų, kurios nagrinėjamos šia teisena.

Civilinio proceso teisenos ir stadijos

Civilinio proceso teisena – tai tam tikra civilinių bylų nagrinėjimo teisme tvarka. Lietuvos civiliniame procese egzistuoja dvi pagrindinės teisenos: ginčo (ieškinio) teisena ir ypatingoji teisena. Jos apima visą teisminį civilinį procesą. Teisenos pasirinkimą lemia konkrečios civilinės bylos pobūdis.

Ginčo, arba ieškinio, teisena – tai civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, kurios pagrindinis požymis yra ginčas dėl teisės. Ji taikoma tada, kai vienas asmuo – ieškovas – mano, kad kitas asmuo – atsakovas – pažeidė ar ginčija jo civilinę materialiąją subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl ieškovas kreipiasi į teismą ir prašo apginti jo teisę.

Ginčo teisenai būdingi trys pagrindiniai požymiai. Pirma, procese dalyvauja dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Antra, teismas sprendžia tarp šių šalių kilusį ginčą dėl teisės. Trečia, ginčas kyla iš privatinių teisinių santykių, kuriuos apima CPK reguliavimo sritis.

Ginčas dėl teisės procesine prasme egzistuoja tada, kai yra tikėtinas materialinis teisinis santykis tarp šalių, daroma prielaida, kad viena arba abi šalys neįvykdė iš šio santykio kylančios pareigos, o kilusį ginčą įstatymo nustatyta procesine tvarka nagrinėja kompetentinga institucija. Todėl ginčas dėl teisės gali egzistuoti procesine prasme net ir tada, kai atsakovas pareikštą reikalavimą pripažįsta. Esmė yra ta, kad materialinė pareiga nebuvo tinkamai įvykdyta ir dėl to asmeniui teko kreiptis į teismą.

Ginčo teisena nėra vienalytė. Joje galima išskirti bendrąją civilinių ginčų nagrinėjimo ir teismo sprendimų apskundimo tvarką bei atskirų kategorijų civilinių bylų nagrinėjimo ypatumus. Specialios taisyklės gali būti taikomos, pavyzdžiui, darbo, šeimos, viešųjų pirkimų, grupės ieškinių, valdymo gynybos bei sumarinio proceso bylose. Atskirų kategorijų byloms specialios taisyklės nustatomos dėl didesnio viešojo intereso arba dėl poreikio tam tikras aiškesnes bylas išnagrinėti paprasčiau ir greičiau.

Svarbu tai, kad bendroji civilinių bylų nagrinėjimo tvarka yra pagrindinė, o specialios konkrečių bylų nagrinėjimo taisyklės yra bendrųjų taisyklių išimtys. Todėl, jeigu specialiosios normos tam tikro procesinio klausimo nereglamentuoja, taikomos bendrosios civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės.

Ypatingoji teisena – antroji civilinių bylų nagrinėjimo teisme tvarka. Tradiciškai ji buvo apibūdinama kaip teisena, kurioje nėra ginčo dėl teisės, tačiau vien ginčo nebuvimas nėra pakankamas kriterijus šiai teisenai apibrėžti. Ypatingosios teisenos esmė yra platesnė – teismas čia daugiausia užtikrina teisėtą civilinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą ir visapusiškai bei objektyviai išsprendžia jo kompetencijai priskirtą klausimą.

Ypatingosios teisenos paskirtis gali pasireikšti keliais būdais. Teismas gali padėti sukurti, pakeisti arba panaikinti civilinius teisinius santykius, vykdyti prevencinę funkciją, taip pat užtikrinti tinkamą tam tikrų asmenų interesų apsaugą, pavyzdžiui, globos ir rūpybos srityje. Todėl ypatingoji teisena gali būti apibūdinama kaip tam tikra teismo administracinė veikla civilinės teisės veikimo srityje.

Ypatingojoje teisenoje ginčo dėl teisės nebuvimas nėra absoliutus. Kai kuriose bylose ginčo iš pradžių nėra, tačiau jis gali atsirasti jau nagrinėjant bylą. Be to, tam tikros bylos gali turėti ginčo požymių, tačiau įstatymų leidėjas vis tiek jas priskiria ypatingajai teisenai. Taigi esminę reikšmę turi tai, kad konkrečios kategorijos bylą įstatymas yra priskyręs nagrinėti ypatingąja teisena.

Ypatingoji teisena nuo ginčo teisenos skiriasi ir teismo vaidmeniu. Ginčo teisenoje svarbus šalių rungimasis, o ypatingojoje teisenoje vyrauja inkvizicinis principas: teismas nėra visiškai saistomas proceso dalyvių pateiktos medžiagos ir turi aktyviau rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai. Ypatingojoje teisenoje taip pat nėra šalių klasikine ieškovo ir atsakovo prasme, todėl rungimosi principas neveikia taip, kaip ginčo teisenoje.

Taigi pagrindinis skirtumas yra toks: ginčo teisenoje teismas pirmiausia sprendžia tarp ieškovo ir atsakovo kilusį ginčą dėl teisės, o ypatingojoje teisenoje teismas pirmiausia užtikrina tinkamą ir teisėtą tam tikrų civilinių teisinių santykių įgyvendinimą.

Civilinio proceso stadijos neturi būti painiojamos su teisenomis. Teisena reiškia tam tikros kategorijos civilinių bylų nagrinėjimo tvarką, o stadija – tam tikrų procesinių veiksmų, skirtų konkrečiam tarpiniam procesiniam tikslui pasiekti, visumą. Stadijos užtikrina, kad civilinė byla būtų nagrinėjama nuosekliai ir sistemingai.

Civilinio proceso stadijos skirstomos į privalomąsias ir papildomąsias (fakultatyvines).

Procesą pirmosios instancijos teisme sudaro trys privalomos stadijos. Pirmoji yra civilinės bylos iškėlimas. Šioje stadijoje inicijuojamas civilinis procesas ir sprendžiamas civilinės bylos iškėlimo klausimas. Antroji – pasirengimas teisminiam nagrinėjimui, kurios paskirtis yra parengti bylą taip, kad ji galėtų būti tinkamai išnagrinėta teismo posėdyje. Trečioji – teisminis nagrinėjimas, kurio metu byla nagrinėjama iš esmės ir priimamas teismo procesinis sprendimas.

Šios trys stadijos yra privalomos kiekvienai civilinei bylai pirmosios instancijos teisme. Praleidus bent vieną iš jų, byla negali būti laikoma tinkamai išnagrinėta iš esmės.

Kitos civilinio proceso stadijos yra papildomos, arba fakultatyvinės, nes jų atsiradimas priklauso nuo proceso dalyvių valios arba kitų įstatyme numatytų aplinkybių. Joms priskiriamas bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje, teismo sprendimo ar nutarties vykdymas, bylos nagrinėjimas kasacine tvarka ir proceso atnaujinimas. Pavyzdžiui, apeliacinė stadija atsiras tik tada, kai įstatymo nustatyta tvarka bus apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Apibendrinant, Lietuvos civiliniame procese egzistuoja dvi teisenos – ginčo ir ypatingoji. Ginčo teisena pirmiausia skirta spręsti iš privatinių teisinių santykių kilusį ginčą dėl teisės tarp ieškovo ir atsakovo, o ypatingosios teisenos esmė – teismo veikla užtikrinant teisėtą civilinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą bei visapusišką teismui priskirto klausimo išsprendimą. Tuo tarpu civilinio proceso stadijos yra nuoseklūs proceso etapai. Privalomosios stadijos yra civilinės bylos iškėlimas, pasirengimas teisminiam nagrinėjimui ir teisminis nagrinėjimas, o fakultatyvinės – apeliacija, vykdymas, kasacija ir proceso atnaujinimas.

Civilinio proceso ir kitų teisės šakų santykis

1. Civilinio proceso ir kitų teisės šakų santykis

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Civilinio proceso teisė laikytina mišria teisės šaka, turinčia ir viešosios, ir privatinės teisės bruožų. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į šiuolaikines teisės sistemos raidos tendencijas, kai visiškai pagrįstai kalbama apie viešosios ir privatinės teisės konvergenciją, pripažįstant, jog nėra grynai viešosios ar grynai privatinės teisės. Tad civilinio proceso teisės vietą teisės sistemoje galima pavaizduoti, kaip parodyta schemoje:

Civilinio proceso teisė, būdama savarankiška teisės šaka, kartu yra visos teisės sistemos sudedamoji dalis. Todėl ji labai glaudžiai su jomis susijusi. Pirmiausiai šitai aiškinama civilinio proceso universalumu, t. y. jo pritaikymu nagrinėti ginčus, kylančius iš daugelio materialiosios teisės šakų, posakių ir institutų reguliuojamų materialiųjų teisinių santykių. Tokį universalumą lemia vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų - procesinis šalių lygiateisiškumas. 

Civilinio proceso teisės ir kitų teisės šakų ryšys labiausiai pasireiškia teisės šaltinių tapatumu - daugelis materialiosios teisės šaltinių yra ir civilinio proceso teisės šaltiniai.

Civilinio proceso teisė ir konstitucinė teisė

Konstitucijoje įtvirtinta nemažai principų, taikytinų ir civilinio proceso teisei: visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teismo posėdžio viešumo, valstybinės kalbos proceso, teisėjų ir teismų nepriklausomumo, teisingumo vykdymo tik teismo ir kiti (Konstitucijos 29, 109, 117 str.). Tad galima teigti, kad konstitucinė teisė, nustatydama teismų veiklos principus, lemia ir pagrindinius civilinio proceso teisės turinio aspektus. Civilinio proceso teisei, kaip ir kitoms teisės šakoms, konstitucinė teisė yra bazinė.

Konstitucinė teisė taip pat įtvirtina asmens teisę į teisminę gynybą. Todėl konstitucinė teisė labai svarbi interpretuojant civilinio proceso teisės normas. Ypač svarbūs civilinio proceso teisei yra Konstitucijos 6—7 straipsniai, padedantys teismams šalinti teisės spragas ir spręsti teisės normų galiojimo ir jų tarpusavio kolizijos klausimus.

Bendrosios kompetencijos teismai, aiškindami ir taikydami teisę, vadovaujasi Konstitucinio Teismo praktika, jo pateiktu konkrečių Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinimu.

Civilinio proceso teisė ir civilinė teisė

Civilinė teisė yra materialioji teisė, kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi civiliniai materialieji teisiniai santykiai. Ji taip pat numato civilinių teisių gynybos būdus (CK 1.138str.). Tačiau civilinė teisė nenumato civilinių materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimo ir gynybos mechanizmo. Materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimas ir gynyba yra civilinio proceso teisės dalykas, o ši savo ruožtu jau detaliai reglamentuoja, kaip atitinkama materialioji subjektinė teisė gali būti apginta ir įgyvendinta teisme ar kitoje kompetentingoje institucijoje ir kaip yra vykdomas priimtas teismo sprendimas ar kitas vykdomasis dokumentas. Taigi civilinio proceso teisė nustato mechanizmą, padedantį taikyti ir įgyvendinti CK 1.138 straipsnyje numatytus civilinių teisių gynybos būdus.

Civilinė teisė yra privatinės teisės dalis, nes visi čia susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius (lygiateisius vienas kito atžvilgiu) teisės subjektus. Tuo tarpu civilinio proceso teisė yra teisės šaka, kuriai būdingi tiek viešosios, tiek privatinės teisės bruožai, nes čia atsiranda teismo ir civilinio materialiojo teisinio santykio subjektų teisiniai santykiai. Atitinkamas asmuo šiuo atveju kreipiasi į valstybę dėl jam priklausančios civilinės materialiosios subjektinės teisės gynybos ar įgyvendinimo.

Šių dviejų teisės šakų ryšys pirmiausiai ir pasireiškia tuo, kad civilinio proceso teisė skirta civilinių materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių civilinės teisės pagrindu, tinkamam įgyvendinimui ir gynybai užtikrinti. Kita vertus, civilinės teisės šaltiniuose yra nemažai proceso teisės normų (pvz., CK 3.34, 3.38, 3.48, 3.53-3.54, 3.58 3.63, 3.65 ir kiti straipsniai), todėl CK yra ir civilinio proceso teisės šaltinis.

Civilinio proceso teisė ir baudžiamojo proceso teisė

Civilinės bylos yra susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civilinės, komercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykių, apsauga. Taigi nagrinėjant civilines bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. Tuo tarpu baudžiamosiose bylose siekiama įgyvendinti baudžiamosios teisės normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudžiamąsias sankcijas (kurios savo ruožtu taip pat įtvirtintos baudžiamojoje teisėje). Taigi baudžiamasis procesas skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, ginti.

Atsižvelgiant į ginamų civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių specifiką atitinkamai civilinės ir baudžiamosios bylos yra nagrinėjamos skirtinga proceso tvarka ir todėl egzistuoja savarankiška civilinio proceso ir baudžiamojo proceso teisė. Tad civilinis ir baudžiamasis procesai - tai dvi savarankiškos teisingumo vykdymo formos.

Atskiriant civilinį ir baudžiamąjį procesus pagrindinis kriterijus yra tiesioginis proceso tikslas. Tai gali būti arba ginčytinų materialiųjų subjektinių teisių įgyvendinimas, t. y. privataus intereso gynyba, arba asmens, pažeidusio viešąjį interesą, kurį saugo atitinkamos baudžiamosios teisės sankcijos, nubaudimas. Tačiau kad ir koks būrų proceso tikslas, teismas priimdamas teisingumo vykdymo aktą (sprendimą ar nuosprendį) byloje įgyvendina teisingumą. Dėl šios priežasties baudžiamasis ir civilinis procesai turi daug bendra, pavyzdžiui, bendri kai kurie principai (viešumo, žodinio proceso, teisėjų nepriklausomumo ir t.t.), panašūs ir institutai - įrodymų, procesinių terminų, apeliacijos, kasacijos ir kiti.

Tačiau skirtingi šių procesų tikslai lemia ir skirtingą pačių procesų sandarą: civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosi principai, o baudžiamajame procese - oficialumo ir tardomojo proceso principai; civiliniame procese reikalaujama nustatyti materialiąją, dažnai - ir formaliąją tiesą (kai priimamas sprendimas už akių, kai atsisakoma priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.), o baudžiamajame procese vienareikšmiškai reikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. tokio teismo įsitikinimo, kai dėl tam tikrų faktų nelieka jokių abejonių. 

Civilines ir baudžiamąsias bylas gali sieti dvejopi santykiai:

1. Kai ta pati veika yra pagrindas ir taikyti baudžiamąją sankciją, ir pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo. Čia kalbama apie galimybę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

2. Kai nors žalos atlyginimo santykių ir neatsiranda, tačiau tam tikrų faktų vienoje byloje nustatymas turi įtakos kitos bylos baigčiai. Čia kalbama apie prejudicinius faktus.

Civilinio proceso teisė ir administracinė teisė

Bendra yra tai, kad abiejų teisės šakų tikslas yra teisingumo vykdymas, tuo tarpu jas skiria tam tikra materialiųjų teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja administracinė ir civilinė teisė, specifika. Ir civilinėse, ir administracinėse bylose paprastai kalbama apie tam tikrą ginčą ir būtinumą jį išspręsti taikant atitinkamą materialiąją teisę. Tačiau vienu atveju yra civilinis, privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o kitu - administracinis, viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstybė ar atitinkama valstybės institucija. Administracinio teisimo santykio dalyvius sieja tam tikri subordinacijos santykiai. Tokiais atvejais ypač svarbu garantuoti Konstitucijos garantuojamą asmens teisę į teisminę gynybą. Atitinkami interesai gana stipriai mažina rungimosi principo taikymo galimybių ir įpareigoja teismą visapusiškai, neapsiribojant tik šalių pateikta medžiaga, išsiaiškinti bylos aplinkybes.

Vis dėl to ir vienu, ir kitu atveju teisme nagrinėjami ginčai dėl teisės, o tai savo ruožtu lemia glaudesnį nei civilinio ir baudžiamojo procesų tarpusavio ryšį. Geriausiai šį tarpusavio ryšį iliustruoja Administracinių bylų teisenos įstatymo l straipsnio antroji dalis, kur sakoma, kad nagrinėdamas bylas administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat CPK normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. Taigi CPK papildomai (subsidiariai) taikomas nagrinėjant ir administracines bylas, todėl yra gana glaudus ne tik pačių ginčų, bet ir teisės šakų tarpusavio ryšys ir prigimties panašumas. Iš tiesų daugelis administracinio proceso institutų (įrodymų, apeliacijos ir t.t.) yra nukopijuota nuo CPK.

Civilinio proceso teisė ir tarptautinė teisė

Klausimų, susijusių su skirtingų valstybių teisės sistemų kolizija, sprendimą reglamentuoja tarptautinė privatinė teisė. Šios teisės sudedamąja dalimi pripažįstamas tarptautinis civilinis procesas. Lietuvoje tarptautinė privatinė teisė nėra kodifikuota specialiame teisės šaltinyje. Proceso teisės normos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, yra išdėstytos CK (pvz., CK 1.12, 1.30, 1.33 str.) ir CPK 780-817 straipsniuose. Be šių normų, daugelį tarptautinio civilinio proceso klausimų reglamentuoja dvišalės ir daugiašalės tarptautinės sutartys, kurios yra ir tarptautinės privatinės teisės, ir civilinio proceso teisės šaltinis.

Civilinio proceso teisės šaltiniai.

1. Civilinio proceso teisės šaltiniai

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Civilinio proceso teisės specifika, kad papročiai nėra pripažįstami Šios teisės šaltiniu. Šitaip yra todėl, kad civilinių bylų nagrinėjimo ir sprendimo tvarką detaliai reglamentuoja teisės normos. Todėl yra pripažįstami tik teisiniai civiliniai procesiniai, o ne faktiniai civiliniai procesiniai santykiai. Atsiradusi spraga užpildoma taikant teisės ar įstatymo analogiją, o ne papročius (CPK 3 str. 5 d.). Dėl šios priežasties papročiai kaip civilinio proceso teisės šaltinis atskirai neanalizuojami.

Tačiau nuo papročių kaip teisės šaltinio reikia skirti teismo papročius (usus fori), t. y. kuriame nors teisme susiklosčiusias nerašytas tam tikrų klausimų sprendimo taisykles. Teismo papročiai nėra teisės šaltinis, nes jie nėra visuotiniai.

Konkretūs civilinio proceso teisės šaltiniai:

1. Konstitucija ir bendrieji teisės principai – civilinio proceso teisės aspektu svarbu tai, kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111 str.), tam tikrus proceso principus (valdžios padalijimo (5 str.), viešumo (117 str.), teisminės gynybos pirmumo ir universalumo (30 str.), proceso kalbos (117 str.), lygiateisiškumo (29 str.), teisėjų nepriklausomumo (109 str.), išimtinės teisės vykdyti teisingumą suteikimo teismui (109 str.). Labai svarbūs civilinio proceso teisei ir kiti Konstitucijos straipsniai: 6 straipsnis, nurodantis tiesioginio Konstitucijos taikymo galimybę; 7 straipsnis, nustatantis, kad galioja tik paskelbti ir neprieštaraujantys Konstitucijai įstatymai; 31 straipsnis, draudžiantis versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ir artimus giminaičius; 33 straipsnis, suteikiantis teisę piliečiams skųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus; 110 straipsnis, suteikiantis teisėjui galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo ar kito teisės akto sutikimo su Konstitucija; 114 straipsnis, nustatantis teisėjų nepriklausomumo garantijas, 122 straipsnis, nurodantis savivaldybių tarybų teisę kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo; 124 straipsnis, suteikiantis piliečiams ir organizacijoms teisę skųsti teismo tvarka savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų ir pareigūnų aktus ir veiksmus; 135 straipsnis, nustatantis, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.

Ypač svarbus Konstitucijos 6 straipsnis, formuluojantis tiesioginio Konstitucijos taikymo principą. Šis principas labai reikšmingas sprendžiant civilines bylas, nes teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti kolizinį klausimą tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija.

Konstitucija reikšminga civilinio proceso teisei, nes:

1. Kai teismas susiduria su teisės akto galimu prieštaravimu Konstitucijai, jis gali sustabdyti nagrinėjamą bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2. Sisteminis teisės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos priemonių, reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės.

3. Konstitucija įtvirtina pagrindinius teisės, taip pat civilinio proceso teisės principus, kurie nepaprastai svarbūs sprendžiant civilines bylas. Konstitucijos reikšmė ir jos įtaka civilinio proceso teisei išryškėja būtent taikant konkrečiose civilinėse bylose konstitucinius principus.

4. Konstitucija įtvirtina vieną iš pagrindinių žmogaus teisių — teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. l d.). Šios teisės įgyvendinimo tvarką detalizuoja civilinio proceso teisė. Todėl tinkamas civilinio proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas reiškia ir Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies įgyvendinimą. Vadinasi, Konstitucijos veiksmingumas iš dalies priklauso nuo bendrosios kompetencijos teismų praktikos aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas.

Daugelis bendrųjų teisės principų yra ne tik plačiai taikomi teismų praktikoje, bet ir atsispindi CPK. Pavyzdžiui, principas audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą šalį) atsispindi CPK 17, 153, 329 ir kituose straipsniuose. Principas jura novit curia (teismas žino įstatymą) įtvirtintas CPK 3 straipsnio antrojoje dalyje. CPK 187 straipsnis yra principo allegans contraria nos est audiendus (asmuo, teigiantis priešingai neturi būti išklausytas) išraiška. Principas nemo debet esse judex in propria sua causa (niekas negali būti teisėjo savo paties byloje) nustatytas CPK 65 ir 71 straipsniuose.

2. CPK – naujasis CPK įsigaliojo 2003-01-01 ir pakeitė iki tol galiojusį LTSR 1965 m. CPK. CPK perėmė daug užsienio valstybių civilinio proceso teisės institutų.

3. CK, DK, kiti kodeksai – juose galima atrasti atitinkamų civiliniam procesui svarbių normų.

4. Specialieji įstatymai – 1994 m. gegužės 31d., Teismų įstatymas, 2002 m. gegužės 9 d. Antstolių įstatymas, 1998 m. birželio 25d. Advokatūros įstatymas, 1994 m. spalio 13d. Prokuratūros įstatymas, 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymas, 2002 m. kovo 14d. Nacionalinės teismų administracijos įstatymas ir kiti. Paprastai teisės normos, esančios minėtuose ir kituose teisės aktuose, nurodo tam tikrų ginčų dėl teisės nagrinėjimo priklausymą, nustato privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, įtvirtina konkrečių kategorijų ginčų nagrinėjimo teisme procesinius ypatumus.

5. Įstatymų lydimieji aktai – reikšmingiausi iš jų – Vyriausybės nutarimai. Dažniausiai Vyriausybės nutarimuose galima rasti proceso teisės normų, nustatančių vienų ar kitų ginčų priklausymą teismo kompetencijai, kreipimosi į teismą terminus ir panašiai.

6. Žinybiniai teisės aktai – ministerijų, departamentų instrukcijos, taisyklės ir panašiai.

7. Tarptautinė teisė – esant Lietuvos įstatymų ir Lietuvos tarptautinių sutarčių, reguliuojančių civilinius procesinius santykius, neatitikimui, privalu vadovautis galiojančios tarptautinės sutarties taisyklėmis. Šis tarptautinės teisės principas nuosekliai įgyvendinamas ir teismų praktikoje. Civilinio proceso atžvilgiu svarbiausios yra Lietuvos dvišalės teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir komercinėse bylose sutartys su užsienio valstybėmis.

Labai svarbūs civilinio proceso teisės šaltiniai yra daugiašalės tarptautinės sutartys, kurias yra ratifikavusi Lietuva: 1954 m. kovo l d. Hagos konvencija dėl civilinio proceso; 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo; 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę; 1977 m. sausio 27d. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo; 1965 m. lapkričio 15d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje; 1970 m. kovo 18d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje; 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo; 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų; 1980 m. spalio 25d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą.

8. Teismo precedentas (teismų praktika) – teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas. Ši nuostata užtikrina visų asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant ir taikant teisę įmanoma pasiekti, kad įstatymui visi būtų lygūs. Teismo sprendimas, kuriame išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru tos teisės normos priedu, jos dalimi (auctoritate rationis). Jis tampa autoritetu ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui. Tai užtikrina teisės stabilumą, teisingumo principą, išvengiama skirtingo tokių pačių faktinių aplinkybių vertinimo, užpildo teisės spragas. Tačiau kontinentinės teisės tradicijoje precedentas – antrinis teisės šaltinis.

Civilinio proceso teisės šaltiniai yra ir Konstitucinio Teismo sprendimai ir nutarimai.

Teisės šaltinis yra ir tarptautinių teismų precedentai. Pavyzdžiui, yra Lietuvos teismų sprendimų, kuriuose remiamasi Europos žmogaus teisių teismo precedentais. Lietuvai esant Europos Sąjungos nare, teisės šaltiniu yra ir Europos Teisingumo Teismo precedentai.

9. Teisės doktrina – ji svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažniausiai pateikia sisteminę ir racionalią galiojančios teisės analizę. Todėl neigti teisės doktriną būtų tolygu neigti racionalumą. Antra, mokslininkai teisininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidžia mokslininkui pateikti nešališką teisės interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali sustiprinti tiek savo sprendimo nešališkumą, objektyvumą, tiek savo nepriklausomumą apskritai. Trečia, teisės doktrina dažnai neapsiriboja tik nacionalinės teisės analize. Ji taip pat randa interesą analizuoti nacionalinių teismų praktiką, o taikydama lyginamąjį metodą - ir užsienio valstybių teisę, teisės doktriną ir teismų praktiką. Tad teisės doktrina siūlo teismų praktikoje kylančių teisės aiškinimo ir taikymo problemų sprendimo būdus ir laikytina vienu iš informatyviausių (įvairiais aspektais) teisės aiškinimo šaltinių. Ketvirta, teisės doktrina formuluoja teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos kanonus, pateikia teisinių sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir t.t. Šiais teisės doktrinos postulatais galima vadovautis teismo procese aiškinant civilinio proceso teisės normas. Penkta, teisės doktrinai būdingas tam tikras stabilumas, nes teisės mokslo suformuluoti kanonai, teisinės tiesos kurį laiką yra pastovūs ir nėra lengvai „sugriaunami" — naują koncepciją galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją. Teisės doktrinos stabilumas daro įtaką teisės aiškinimo, kartu - ir teismų praktikos stabilumui.

Civilinio proceso teisės šaltiniai

Civilinio proceso teisės šaltiniai – tai teisės išraiškos formos, kuriose įtvirtintos arba iš kurių išvedamos civilinio proceso teisės normos, taikomos nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Teisės šaltinio sąvoka gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme.

Siaurąja prasme teisės šaltiniais laikomi įstatymų leidžiamosios valdžios teisėkūros rezultatai, pavyzdžiui, Seimo priimti įstatymai. Plačiąja prasme teisės šaltinis yra bet kokia teisinė medžiaga, kurioje galima rasti atsakymą į konkrečią teisinę problemą. Todėl šia prasme teisės šaltiniais laikomi ne tik įstatymai, bet ir kitų valstybės institucijų priimti teisės aktai, bendrieji teisės principai, teismų precedentai, teisės doktrina ir kiti šaltiniai.

Formaliąja prasme teisės šaltiniams apskritai priskiriama rašytinė, arba statutinė, teisė, bendrieji teisės principai, papročiai, teismo precedentai ir teisės doktrina. Tačiau civilinio proceso teisėje egzistuoja svarbi specifika – papročiai nėra civilinio proceso teisės šaltinis. Civilinių bylų nagrinėjimo ir sprendimo tvarka yra detaliai reglamentuojama statutinės teisės, todėl atsiradus teisės spragai ji užpildoma taikant įstatymo arba teisės analogiją, o ne paprotį.

Nuo papročio kaip teisės šaltinio reikia atskirti teismo papročius (lot. usus fori). Tai konkrečiame teisme susiklosčiusios nerašytos elgesio taisyklės. Pavyzdžiui, teismo posėdžio salėje gali būti įprasta, kad ieškovas ir jo atstovas sėdi teisėjui iš dešinės, o atsakovas ir jo atstovas – iš kairės. Tokie teismo papročiai nėra civilinio proceso teisės šaltiniai, nes neturi visuotinumo požymio.

Civilinio proceso teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami pagal kelis kriterijus.

Pagal tai, ar elgesio taisyklė teisės šaltinyje suformuluota tiesiogiai, ar išvedama aiškinant teisę ir teisiškai argumentuojant, teisės šaltiniai skirstomi į tiesioginius (pirminius) ir netiesioginius (antrinius, išvestinius).

Tiesioginiams, arba pirminiams, teisės šaltiniams priskiriami statutinės teisės aktai: tarptautinės sutartys, bendrieji teisės principai, įstatymai, Vyriausybės bei kitų valstybės institucijų priimti teisės aktai. Juose atitinkamos elgesio taisyklės yra įtvirtintos tiesiogiai.

Netiesioginiams, arba antriniams (išvestiniams), teisės šaltiniams priskiriami teismo precedentai, teisės doktrina bei įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga (travaux préparatoires). Juose konkreti taisyklė dažniausiai nustatoma teisės normų aiškinimo ir teisinio argumentavimo būdu.

Pagal teisinę galią teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir įstatymų įgyvendinamuosius (poįstatyminius) teisės aktus. Patys įstatymai pagal jų teisinę galią taip pat sudaro hierarchiją: Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir paprastieji įstatymai. Žemesnės teisinės galios teisės aktas negali prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktui.

Taigi civilinio proceso teisės šaltinių sistemai priskiriami statutinės teisės aktai, bendrieji teisės principai, teismų precedentai, teisės doktrina bei kita teisės aiškinimui reikšminga medžiaga. Civilinio proceso teisės šaltinių sąrašas nėra baigtinis. Šios teisės šakos specifika yra ta, kad paprotys nelaikomas civilinio proceso teisės šaltiniu, o teisės spragos šalinamos taikant įstatymo arba teisės analogiją.

Apibendrinant, egzamine svarbu nurodyti dvi pagrindines klasifikacijas: pagal teisės normos išraišką šaltiniai skirstomi į pirminius ir antrinius, o pagal teisinę galią – į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Civilinio proceso teisėje ypač svarbi statutinė teisė, tačiau reikšmingi ir bendrieji teisės principai, teismų precedentai bei teisės doktrina.

Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai

1. Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Civilinio proceso teisės normos į rūšis gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: 

1. Pagal nustatomų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį:

1. Imperatyvias.

2. Dispozityvias.

2. Pagal taikymo sritį: 

1. Bendrąsias, taikomas bet kuriai teisenai arba visoms proceso stadijoms. 

2. Specialiąsias, taikomas tik kuriai nors vienai teisenai arba proceso stadijai.

3. Išimtines, nurodančias bendrosios ar specialiosios taisyklės išimtį. 

3. Pagal turinį: 

1. Reguliuojamąsias, t. y. nustatančias civilinių procesinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas.

2. Definicines, t. y. pateikiančias atitinkamos sąvokos apibrėžimą.

4. Pagal nustatomos elgesio taisyklės išraiškos formą:

1. Įgaliojamąsias, t. y. suteikiančias tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksnius.

2. Įpareigojamąsias, t. y. nustatančias pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus.

3. Draudžiamąsias, t. y. formuluojančias tam tikrą draudimą, reikalavimą susilaikyti atlikti tam tikrus veiksmus.

5. Pagal vidinę konstrukciją:

1. Dviejų elementų struktūros normas.

2. Trijų elementų struktūros normas.

Civilinio proceso teisės normas paprastai sudaro du struktūriniai elementai: hipotezė ir dispozicija. Tačiau yra ir trijų struktūrinių elementų normų. Pavyzdžiui, CPK 214 straipsnio pirmosios dalies norma turi tik hipotezę ir dispoziciją. Tuo tarpu CPK 215 straipsnio teisės norma turi sankciją. Yra įvairių civilinio proceso teisės normų sankcijų, pavyzdžiui, įspėjimas, pašalinimas iš teismo posėdžių salės, bauda, areštas. Nevykdant tam tikrų procesinių pareigų ar ne laiku naudojantis procesinėmis teisėmis, gali atsirasti grynai procesinio pobūdžio neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, praleidus procesinį terminą, nustatytą tam tikram veiksmui atlikti, prarandama teisė jį atlikti; atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo įteikimui, etc.

Bendrąjį principą, kad įstatymas negali būti taikomas prieš jam įsigaliojant atsiradusiems santykiams, ne kartą pabrėžė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šis principas galioja ir civilinio proceso teisėje. Tai reiškia, kad procesinių veiksmų, atliktų prieš tai, kai priimtas naujas ar pakeistas galiojantis įstatymas, teisinė reikšmė ir padariniai nustatomi pagal ankstesnį įstatymą, galiojusį atliekant tam tikrus procesinius veiksmus.

Tačiau kiekviena bendroji taisyklė turi išimčių. Galimi išskirtiniai atvejai, kai pačiame įstatyme nurodoma jo grįžtamoji galia.

Jeigu pačiame įstatyme nėra specialios nuorodos dėl jo grįžtamosios galios, būtina vadovautis bendruoju principu, kad įstatymas taikomas tik ateity. Tačiau taikant aptariamą principą reikia atsiminti civilinių procesinių santykių specifiką – šiems santykiams būdingas tęstinumas. Todėl procesiniai veiksmai, atliekami įsigaliojus įstatymui, turi atitikti naujo įstatymo reikalavimus, nesvarbu, jie atliekami ką tik ar dar prieš įsigaliojant naujam įstatymui pradėtoje byloje. Šiuo požiūriu civilinio proceso teisės normos taikomos ir santykiams, atsiradusiems prieš įsigaliojant tam tikroms normoms.

Civilinio proceso teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama valstybės sienomis. Skirtingai nei materialiajai, proceso teisei eksteritorialumas nebūdingas. Tad civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia lex forum, t. y. bylos nagrinėjimo vietos įstatymas. Tačiau galimi atvejai, kai ir proceso teisei būdingas eksteritorialumas. Pavyzdžiui, tarptautinė sutartis gali nustatyti, kad užsienio valstybės teismo pavedimas ar sprendimas kitoje valstybėje vykdomi pagal juos priėmusios valstybės civilinio proceso taisykles.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims gali būti nustatomas pagal du kriterijus - pilietybės ir gyvenamosios ar verslo vietos (forum domicile) principus. Taikant pilietybės principą, teismo jurisdikcijai paprastai priklauso visos bylos, jeigu bent viena bylos Šalis yra teismo valstybės pilietis ar juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto, esančio užsienio valstybėje. Pagal antrąjį principą teismo jurisdikcijai priklauso visų asmenų, kurių gyvenamoji ar verslo vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu, kokia jų pilietybė. Lietuvoje taikomas forum domicile principas. Tačiau kai kuriems asmenims civilinio proceso teisės normos netaikomos. Pavyzdžiui, CPK įtvirtina suverenaus imuniteto ir diplomatinio imuniteto doktriną.

CPK nėra specialiųjų normų, nustatančių teisės aiškinimo taisykles. Vienintele tokio pobūdžio norma pripažintina CPK 3 straipsnio pirmoji dalis, pakartojanti CK 1.5 straipsnio ketvirtąją dalį ir reikalaujanti įstatymus ir kitus teisės aktus aiškinti vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Nesant CPK specialiųjų teisės aiškinimo taisyklių, pagal analogiją taikytinas CK 1.9 straipsnis, nustatantis pagrindinius teisės normų aiškinimo kanonus. Kadangi CPK yra sisteminis teisės aktas, jo normos pirmiausiai aiškintinos remiantis sisteminiu teisės aiškinimo metodu. Be abejo, sisteminis teisės aiškinimo metodas reikalauja kiekvieną aiškinamą CPK normą sieti su Konstitucija, bendraisiais teisės principais, tarptautine teise ir t.t. Nustatant tikrąją vienos ar kitos CPK normos prasmę taip pat būtina vadovautis CPK 2 straipsnyje nurodytais civilinio proceso tikslais.

Paskaita: 7. Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai

Svarbus civilinio proceso normų ypatumas yra tai, kad dauguma jų neturi sankcijos. Procesinė norma dažniausiai nustato, kaip turi vykti procesas esant tam tikroms aplinkybėms. Todėl neigiamas procesinis padarinys nebūtinai reiškia sankciją. Tik palyginti nedaug normų numato tikrąsias sankcijas, pavyzdžiui, baudą už netinkamą elgesį procese.

Procesinėms normoms taip pat būdingas formalumas – proceso dalyviai ir teismas negali savo nuožiūra susikurti proceso tvarkos, nes ji nustatyta įstatyme.

Laiko atžvilgiu bendra taisyklė yra ta, kad taikoma procesinio veiksmo atlikimo metu galiojanti procesinė norma. Paskaitoje tai formuluojama paprastai: jeigu procesinis įstatymas pasikeičia, vėliau atliekamam procesiniam veiksmui paprastai taikoma jau nauja norma.

Teritorijos atžvilgiu civilinio proceso normoms būdingas lex fori principas – Lietuvos teisme procesas vyksta pagal Lietuvos proceso teisę. Tai skiriasi nuo materialiosios teisės, nes tam tikrais atvejais Lietuvos teismas gali taikyti užsienio materialinę teisę.

Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai

Civilinio proceso teisės normos – tai teisės normos, reguliuojančios civilinius procesinius teisinius santykius, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus. Civilinio proceso teisės normoms būdingi tam tikri ypatumai, susiję su jų struktūra ir galiojimu laiko, teritorijos bei asmenų atžvilgiu.

Civilinio proceso teisės normų struktūra yra specifinė. Daugeliu atvejų procesinėje teisės normoje nėra sankcijos. Sankcijos paprastai būdingos imperatyvioms procesinėms normoms, kai proceso dalyvis privalo laikytis nustatytų reikalavimų. Tačiau ne kiekvienas neigiamas procesinis padarinys yra sankcija. Pavyzdžiui, teismo atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ar sprendimo už akių priėmimas nėra procesinė sankcija – tai procesiniai padariniai, atsirandantys šaliai tinkamai ir laiku nepasinaudojus savo procesinėmis teisėmis.

Civilinio proceso teisės normas taip pat būtina skirti nuo materialiosios teisės ir procedūrinių normų. Materialiosios teisės normos nustato materialinių teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, o procesinės normos reglamentuoja šių teisių gynimo teisme tvarką. Procedūrinės normos yra materialiosios teisės dalis ir nustato ne pažeistos subjektinės teisės teisminio gynimo, o pačios materialiosios teisės įgyvendinimo tvarką.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas laiko atžvilgiu grindžiamas bendruoju principu, kad teisės normos neturi grįžtamosios galios. Todėl procesinio veiksmo, kuris buvo atliktas iki naujo įstatymo įsigaliojimo, teisėtumas, reikšmė ir padariniai vertinami pagal to veiksmo atlikimo metu galiojusias procesines normas. Pavyzdžiui, jeigu apeliacinis ar kasacinis skundas teisėtai paduotas iki įstatymo, apribojančio tokią apskundimo galimybę, įsigaliojimo, jau atliktas procesinis veiksmas išsaugo savo teisinę reikšmę.

Tačiau civilinio proceso teisėje šis principas turi svarbų ypatumą, nes civiliniai procesiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio. Civilinė byla gali būti nagrinėjama ilgą laiką, o per tą laiką procesinis įstatymas gali pasikeisti. Todėl proceso teisėje normos pirmiausia siejamos ne su viso procesinio teisinio santykio atsiradimo momentu, o su konkrečių procesinių veiksmų atlikimu.

Pagal CPK 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą principą, civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Vadinasi, po naujo procesinio įstatymo įsigaliojimo atliekami procesiniai veiksmai iš esmės turi atitikti naujojo įstatymo reikalavimus, net jeigu pati civilinė byla buvo pradėta dar galiojant ankstesniam įstatymui.

Tai nelaikoma tikrąja įstatymo grįžtamąja galia, nes naujoji norma nepakeičia jau atlikto procesinio veiksmo teisinių padarinių – ji taikoma naujam procesiniam veiksmui, kuris atliekamas jau jai galiojant. Kitaip būtų tik tada, jeigu pats įstatymų leidėjas aiškiai nustatytų, kad naujasis įstatymas turi grįžtamąją galią.

Aiškinant procesinių normų galiojimą laiko atžvilgiu teorijoje išskiriamos trys teorijos. Pagal vientiso proceso teoriją, byla nuo jos iškėlimo iki proceso pabaigos turėtų būti nagrinėjama pagal tą procesinį įstatymą, kuris galiojo proceso pradžioje. Pagal proceso stadijų teoriją, kiekviena proceso stadija turi būti baigiama pagal tą įstatymą, kuris galiojo jai prasidedant, o naujai stadijai jau taikomas tuo metu galiojantis įstatymas. Pagal procesinių veiksmų teoriją, kiekvienas konkretus procesinis veiksmas, procesinė teisė ar pareiga įgyvendinama pagal tuo metu galiojantį procesinį įstatymą. Pateiktame vadovėlio tekste nurodoma, kad CPK 3 straipsnio 8 dalis leidžia įžvelgti proceso stadijų ir procesinių veiksmų teorijų derinimą.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas teritorijoje grindžiamas principu lex fori, t. y. taikoma bylą nagrinėjančio teismo valstybės proceso teisė. Civilinio proceso teisė reglamentuoja valstybės institucijų – pirmiausia teismų – veiklą, todėl jai paprastai nebūdingas eksteritorialumas. Jeigu civilinė byla nagrinėjama Lietuvos teisme, procesas vyksta pagal Lietuvos civilinio proceso teisę, nors ginčo materialiniams teisiniams santykiams tam tikrais atvejais gali būti taikoma užsienio valstybės materialioji teisė.

Taigi reikia aiškiai skirti materialinei ir procesinei teisei taikytinos teisės klausimą. Lietuvos teismas tam tikram materialiniam santykiui gali taikyti užsienio valstybės materialiąją teisę, tačiau pačią bylos nagrinėjimo procedūrą paprastai reglamentuoja Lietuvos proceso teisė. Išimtys galimos, kai jas nustato tarptautinės sutartys ar kitos taikytinos specialios taisyklės.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenų atžvilgiu gali būti siejamas su asmens pilietybe arba jo gyvenamąja ar verslo vieta (forum domicilii). Pagal pateiktą medžiagą Lietuvos civiliniame procese iš esmės vadovaujamasi gyvenamosios vietos principu. Kai byla nagrinėjama Lietuvos teisme, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės procesinis teisinis statusas paprastai nustatomas pagal Lietuvos teisę.

Tačiau procesinių normų taikymas asmenims nėra absoliutus. Tam tikriems asmenims taikomi imunitetai, pirmiausia užsienio valstybės ir diplomatinis imunitetas. Todėl bendrosios Lietuvos civilinio proceso teisės normos tokiems subjektams gali būti netaikomos arba taikomos ribotai įstatymų nustatytais atvejais.

Apibendrinant, civilinio proceso teisės normų pagrindiniai ypatumai yra jų specifinė struktūra ir specialios galiojimo taisyklės. Jų struktūroje dažnai nėra sankcijos, o neigiami procesiniai padariniai ne visada laikomi sankcijomis. Laiko atžvilgiu jau atliktas procesinis veiksmas vertinamas pagal jo atlikimo metu galiojusią teisę, o naujiems procesiniams veiksmams iš esmės taikomas jų atlikimo metu galiojantis įstatymas. Teritorijos atžvilgiu galioja lex fori principas – taikoma bylą nagrinėjančio teismo valstybės proceso teisė. Asmenų atžvilgiu Lietuvos teismuose paprastai taikoma Lietuvos proceso teisė, tačiau galimos išimtys dėl valstybės ir diplomatinio imuniteto.

Civilinio proceso teisės vienodinimas.

1. Civilinio proceso teisės vienodinimas

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Materialiosios ir proceso teisės vienodinimo ypatumai

Pagrindinis teisės vienodinimo tikslas - pasiekti geresnę teisės normų, teisinio reglamentavimo kokybę. Poreikis vienodinti teisę paprastai kyla paaiškėjus, kad skirtingų valstybių nacionalinė teisė tam tikrą klausimą reglamentuoja skirtingai arba neveiksmingai ir šitai trukdo plėtoti tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, tarptautinę prekybą, kliudo laisvam asmenų ir kapitalo judėjimui ir panašiai. Šį tikslą padeda pasiekti lyginamasis metodas: iš pradžių išanalizuojamas tam tikro klausimo reglamentavimas nacionalinėje teisėje, atliekami įvairių valstybių teisės lyginamieji tyrimai, svarstomi įvairūs galimi teisinio reglamentavimo modeliai, aptariami jų privalumai ir trūkumai ir ieškoma racionaliausio problemos sprendimo varianto. Taigi teisės derinimas ir vienodinimas yra kokybiškai naujų teisės normų kūrimas.

Atsižvelgiant į vienodinimo mastą, instituciją, atsakingą už šį procesą, pobūdį ir kitas aplinkybes, atlikto darbo rezultatai įforminami įvairiais būdais: pasirašoma tarptautinė konvencija, dvišalė tarptautinė sutartis, priimamas pavyzdinis (tipinis) įstatymas, parengiama rekomendacija ir t.t.

Globalus civilinio proceso teisės vienodinimas

Hagos konferencija buvo pirmoji, kuri pradėjo derinti ir vienodinti civilinio proceso teisę. Tačiau ji nėra vienintelė. Tai taip pat daro UNIDROIT (Tarptautinės privatinės teisės institutas), ALI (Amerikos teisės institutas), UNCITRAL (JT Tarptautinės prekybos komisija), IMO (Tarptautinė Jūrų organizacija), ICAO (Tarptautinė civilinės saugos organizacija), etc.

Civilinio proceso derinimas Europoje

Išskirtini du civilinio proceso derinimo ir vienodinimo Europoje lygmenys. Pirma, tai Europos Tarybos lygmuo. Didžiulį poveikį derinant ir vienodinant civilinio proceso principus turi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Strasbūro teismo praktika. Europos Taryba taip yra priėmusi keletą svarbių konvencijų specialiai civilinio proceso klausiniais, pavyzdžiui, 1968 m. Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę; 1977 m. Konvenciją dėl prašymų suteikti teisinę pagalbą perdavimo; 1980 m. Konvenciją dėl sprendimų vaikų priežiūros klausimais pripažinimo ir vykdymo ir vaikų priežiūros užtikrinimo; 1990 m. Konvenciją dėl kai kurių tarptautinių bankroto klausimų. Kitas svarbus civilinio proceso teisės vienodinimo būdas Europos Tarybos darbe yra Ministrų Komiteto rekomendacijos. Iš jų pažymėtinos 1984 m. Rekomendacija civilinio proceso supaprastinimo klausimais; 1994 m. Rekomendacija teismo nepriklausomumo klausimais; 1995 m. Rekomendacija apeliacijos klausimais ir kitos.

Antra, tai Europos Sąjungos lygmuo. Europos Sąjungos valstybės civilinio proceso teisę iš pradžių vienodino rengdamos konvencijas. Minėtinos tokios konvencijos civilinio proceso klausimais: 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo; 1995 m. Madrido konvencija dėl bankroto procedūrų; 1998 m. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, pripažinimo ir vykdymo.

Tačiau šiandien civilinio proceso teisė vis dažniau vienodinama priimant reglamentus.

Civilinio proceso teisę Europos Sąjungoje mėginama vienodinti ir kitokiais būdais. Pavyzdžiui, 1987 m. buvo suburta dvylikos ekspertų grupė, vadovaujama Belgijos teisės profesoriaus M. Storme'o. Ji 1993 m. parengė Europos Sąjungos valstybių civilinio proceso teisės vienodinimo perspektyvų, būdų ir sričių ataskaitą.

Civilinio proceso teisės mokslas

Civilinio proceso teisės mokslas

Civilinio proceso teisės mokslas – tai žinių apie civilinio proceso teisę visuma. Civilinio proceso teisės mokslo sąvoka yra platesnė už pačią civilinio proceso teisę. Civilinio proceso teisė yra konkrečioje valstybėje konkrečiu laikotarpiu galiojančių teisės normų, reglamentuojančių civilinį procesą, visuma. Tuo tarpu civilinio proceso teisės mokslas neapsiriboja vien galiojančių teisės normų nagrinėjimu.

Civilinio proceso teisės mokslui būdingas istorinis ir lyginamasis pobūdis. Jis tiria ne tik šiuo metu galiojančią civilinio proceso teisę, bet ir anksčiau galiojusias procesines normas, analizuoja civilinio proceso teisės raidą bei lygina skirtingų valstybių civilinio proceso sistemas. Be to, šis mokslas teikia rekomendacijas įstatymų leidėjui dėl civilinio proceso teisės tobulinimo, o teisės praktikams – dėl konkrečių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Civilinio proceso teisės moksle didelę reikšmę turi dvi pagrindinės civilinio proceso teisės mokyklos – liberalioji ir socialinė. Nuo to, kuria teorija grindžiamas civilinis procesas, priklauso teismo ir šalių vaidmuo, jų galių santykis, civilinio proceso struktūra bei proceso tikslų supratimas. Lietuvos CPK pagrindu laikoma socialioji civilinio proceso mokykla.

Liberalioji civilinio proceso mokykla susiformavo veikiama XVIII–XIX a. liberalizmo idėjų – asmens laisvės, lygybės, nuosavybės apsaugos ir riboto valstybės kišimosi. Šios mokyklos požiūriu civiliniame procese ginamos privačios teisės, todėl procesas pirmiausia laikomas pačių ginčo šalių reikalu. Dėl to pagrindiniais liberaliojo civilinio proceso principais tapo dispozityvumas ir rungimasis.

Liberaliajame procese šalys yra proceso šeimininkės, o teismo vaidmuo yra pasyvus. Šalys pačios sprendžia, ar ginti savo teises, formuluoja reikalavimus, renka ir pateikia įrodymus bei iš esmės kontroliuoja proceso eigą. Teismas savo iniciatyva paprastai neturėtų veikti – jo pagrindinė funkcija yra būti neutraliu arbitru, įvertinti šalių pateiktą medžiagą, išspręsti ginčą ir prižiūrėti, kad šalys laikytųsi proceso taisyklių.

Liberaliojo civilinio proceso tikslas pirmiausia siejamas su formaliąja tiesa. Teismas sprendžia bylą pagal tai, ką šalys pateikė ir įrodė. Todėl net faktiškai teisi šalis gali pralaimėti bylą, jeigu neįrodė arba nepakankamai įrodė savo reikalavimų pagrįstumą. Liberalioji mokykla taip pat išplėtojo šiandien svarbius viešumo, žodiškumo, teisėjo nepriklausomumo, teisės į įstatymo garantuotą teisėją ir kitus principus.

Tačiau liberalioji civilinio proceso samprata buvo kritikuojama dėl to, kad ji rėmėsi formalia šalių lygybe, nepakankamai atsižvelgdama į realią ekonominę ir socialinę žmonių nelygybę. Vien tai, kad abi šalys pagal įstatymą turi vienodas procesines teises, dar nereiškia, kad jos faktiškai turi vienodas galimybes tomis teisėmis pasinaudoti. Šios problemos ir visuomenės socialiniai bei ekonominiai pokyčiai sudarė prielaidas atsirasti socialinio civilinio proceso teorijai.

Socialinio civilinio proceso mokykla pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje. Vienu svarbiausių jos kūrėjų laikomas austrų procesualistas Franzas Kleinas, kurio idėjomis buvo grindžiamas 1895 m. Austrijos civilinio proceso kodeksas. Socialinis civilinis procesas neatmetė liberaliosios mokyklos suformuotų rungimosi, dispozityvumo, viešumo ir kitų principų, tačiau kitaip pradėjo vertinti jų turinį, teismo vaidmenį ir paties civilinio proceso tikslus.

Socialinės mokyklos požiūriu civilinis procesas nėra vien privatus dviejų šalių reikalas. Civilinis ginčas trikdo ne tik konkrečių asmenų santykius, bet ir visuomenės teisinę bei ekonominę tvarką. Todėl valstybė ir visuomenė taip pat yra suinteresuotos, kad ginčas būtų tinkamai, teisingai ir kuo greičiau išspręstas. Procesas turi derinti privačius šalių interesus ir viešąjį interesą.

Dėl to socialiniame civiliniame procese teismui suteikiamas aktyvesnis vaidmuo. Teisėjas nėra vien pasyvus šalių ginčo stebėtojas. Jis turi vadovauti procesui ir rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai, teisingai ir per protingą laiką. Tačiau tai nereiškia, kad šalys praranda savo procesinę autonomiją. Socialinio proceso esmė – protingai suderinti šalių dispozityvumą ir rungimąsi su aktyvesniu teismo vaidmeniu. Negali būti nei visiškai neribotos šalių valdžios procesui, nei „visagalio teismo“, kuris šalis paverstų tik proceso objektais.

F. Kleinas pabrėžė, kad civilinis procesas turi būti aiškus, prieinamas, ekonomiškas, pigus, koncentruotas (greitas) ir turi užtikrinti teisingo sprendimo priėmimą. Ypač svarbus yra proceso koncentruotumas, nes kuo ilgiau tęsiasi teisinis konfliktas, tuo ilgiau išlieka sutrikdyti normalūs visuomeniniai ir ekonominiai santykiai, be to, ilgėjant procesui tampa sunkiau nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes.

Socialinio proceso tikslas nėra vien formalioji tiesa. Siekiama, kad priimamas sprendimas būtų teisingas ir materialiąja prasme, t. y. kad teisinis ginčo išsprendimas kuo labiau atitiktų tikrąsias faktines bylos aplinkybes. Todėl teisėjas negali būti tik pasyvus šalių pateiktų įrodymų vertintojas – jam turi būti suteiktos priemonės užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

Šiuolaikinėje Europoje būtent socialinio civilinio proceso teorija tapo vyraujančia. Jai būdingi aktyvesnio teismo ir proceso koncentruotumo principai. Šios teorijos įtaka matoma įvairių Europos valstybių civilinio proceso reformose, kuriose stiprinama teismo pareiga vadovauti procesui ir užtikrinti kuo greitesnį bei teisingesnį bylos išnagrinėjimą.

Apibendrinant, civilinio proceso teisės mokslas yra žinių apie civilinio proceso teisę visuma, apimanti galiojančios ir istorinės teisės tyrimą, skirtingų valstybių teisės palyginimą bei pasiūlymų teisėkūrai ir teisės taikymo praktikai teikimą. Civilinio proceso teisės moksle išskiriamos dvi pagrindinės mokyklos – liberalioji ir socialinė. Liberalioji mokykla pabrėžia šalių autonomiją, rungimosi ir dispozityvumo principus bei pasyvų teismą, o socialinė mokykla siekia suderinti šalių autonomiją su aktyvesniu teismo vaidmeniu, proceso koncentruotumu, viešojo intereso apsauga ir teisingo sprendimo priėmimu. Lietuvos CPK grindžiamas socialinio civilinio proceso mokyklos idėjomis.

Civilinio proceso teisės raida Lietuvoje

1. Civilinio proceso teisės raida Lietuvoje

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Lietuvos teismų sistemą ir procesą reguliavo 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai. Istorikų nuomone, Statutų nustatytą proceso modelį labai veikė senosios romėnų ir kanonų teisės procedūros. Iki 1840 m. bylos nagrinėtos remiantis 1588 m. Lietuvos Statutu. Nuo 1864 m. civilinės bylos nagrinėtos pagal Rusijos civilinės teisenos statutą - 1806 m. Prancūzijos CPK kopiją. 1864 m. Rusijos civilinės teisenos įstatymas (CTĮ) (su kai kuriais pakeitimais ir papildymais) galiojo Lietuvoje 1918-1940 metais (išskyrus Klaipėdos kraštą, kur galiojo Vokietijos CPK).

Tarpukario Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje, veikiamoje prancūzų, vokiečių ir rusų proceso teisės specialistų darbų, vyravo nuomonė, kad teisė į gynybą yra pažeistos materialiosios teisės įgyvendinimas, t. y. sudedamoji jos dalis. Be to, pabrėžta, kad teisė kreiptis į teismą yra viešoji subjektinė teisė, todėl jos negalima atsisakyti.

Naujasis CPK priimtas 2002 m. vasario 28 dieną. Nuo 2003 m. sausio l d. jis pakeitė iki tol galiojusį Lietuvos TSR civilinio proceso kodeksą, priimtą 1964 m. liepos 7 dieną (įsigaliojo 1965 m. sausio l d.).

Tarpukario Lietuvoje CPK nebuvo sukurtas. Visą tą laikotarpį vadovautasi 1864 carinės Rusijos civilinės teisenos įstatymu, kuris prireikus pildytas. Kadangi valstybės ekonominis pagrindas nekito, o Rusijos įstatymas buvo ganėtinai naujas, be to, nebuvo norima drumsti teisinės sistemos, CPK ir nebuvo atskirai kuriamas.

1934 m. Lietuva pasuko link socialinio civilinio proceso teorijos, kai buvo pakeistas Rusijos įstatymas ir nustatyta teismo pareiga rūpintis esminių bylos aplinkybių išaiškinimu. Teismas galėjo pateikti šalims klausimus, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti joms aplinkybes, kurias būtina išaiškinti, kad byla būtų teisingai išspręsta, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais remiantis tos aplinkybės turi būti išaiškintos. Tai lėmė ne tik teisėjų teisių išplėtimą, bet ir bylos medžiagos koncentruotumo išplėtimą, kas leido kai kuriais atvejais pasiekti, jog bylos būtų išnagrinėtos jau per pirmąjį posėdį. Tačiau Lietuvos civilinis procesas vis tiek išliko liberalusis, kurio tikslas buvo nustatyti procese formaliąją tiesą.

Civilinės teisenos įstatymas numatė sprendimo už akių priėmimo galimybę ir supaprastintą tam tikros kategorijos bylų nagrinėjimo tvarką. Ginčą dėl ieškinio kainos atsakovas galėjo pradėti tik pirmame savo rašytiniame paaiškinime, jei toks buvo paduodamas, arba pirmame teismo posėdyje. Jei ieškovas savo reikalavimus grindė rašytiniais įrodymais, teismas galėjo reikalauti tuos įrodymus pristatyti prieš teismo posėdį ir tokiu laikotarpiu, kad atsakovas su jais susipažintų. Be to, buvo daugelis ir kitų institutų, numatytų CTĮ.

CTĮ numatė didesnę oficialių įrodymų įrodomąją galią. Taip ribota jų ginčijimo galimybė ir byla išnagrinėjama greičiau.

Visą nepriklausomybės laikotarpį galiojo visiškos apeliacijos (galima teikti naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme) ir kasacijos (tikrinamas tik skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas) sistema. Vyriausiasis tribunolas taip pat nagrinėjo skundus dėl proceso atnaujinimo.

1940 m. Lietuvai tapus TSRS dalimi, CTĮ netenka galios ir pradeda galioti atitinkami TSRS teisės aktai. Per visą tarybinį laikotarpį Lietuvoje galiojo keletas CPK, bet jie iš esmės buvo vienodos koncepcijos. 1964 m. CPK teismo galios buvo beveik absoliučios, o pagrindinis jo uždavinys teisme – nustatyti objektyviąją tiesą, todėl jis turėjo savo iniciatyva rinkti papildomus įrodymus, jei jam tai atrodė reikalinga, peržengti ieškinio reikalavimo ribas neatsižvelgdamas į ieškovo valią, etc.

Tarybiniame CPK atsirado dvi naujovės: aiškus teismo ir šalių galios disbalansas teismo naudai; visiškas šalių valios disponuojant procesinėmis teisėmis nuvertimas bei specifinė teismų sprendimų kontrolės sistema, kur ypač daug galių turėjo prokuratūra.

LTSR CPK uždaviniai buvo teisingai ir greitai išnagrinėti bei išspręsti civilines bylas, siekiant saugoti TSRS visuomeninę ir valstybinę santvarką, socialistinę ūkio sistemą ir socialinę nuosavybę, ginti piliečių politines, darbo, buto ir kitas asmenines bei turtines teises ir įstatymo saugomus jų interesus, valstybinių įstaigų, įmonių, kolūkių ir kitokių kooperatinių bei visuomeninių organizacijų teises ir įstatymo saugomus interesus.

Šalys turimus įrodymus galėjo neribotai teikti iki teisminio nagrinėjimo pabaigos, gali prieš teismui išeinant į pasitarimo kambarį, keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, nebuvo sprendimo už akių ar supaprastinto bylų nagrinėjimo, etc.

 Buvo nustatyti labai trumpi ir griežtu bylos išnagrinėjimo terminai, kurių nesilaikant, teisėjams grėsė būti neišrinktiems kitai kadencijai. Buvo ganėtinai apribota teismo sprendimų skundimo galimybė šalims, bet ne valstybei.

Tarybiniame civiliniame procese ginčo šalys turėjo gana ribotų galimybių veikti prieš greitą bylos išnagrinėjimą, nes teismo galios bylos medžiagos turinio atžvilgiu beveik nepriklausė nuo šalių valios, dispozityvumo ir rungimosi principai šiame procese buvo labai riboti. Ginčo šalys neturėjo per daugiausiai galimybių ilgai bylinėtis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo būtina keisti daugelį teisinių aktų, tame tarpe – ir CPK. Nors dar kurį laiką galiojo tarybinis CPK, jame nebeliko teismo teisės savo iniciatyva peržengti ieškinio reikalavimų ribas, jo pareigos nustatyti byloje objektyviąją tiesą, atkurta teismo ir šalių galių procese pusiausvyra, dispozityvumo ir rungimosi principai tapo realiai įgyvendinami. Vietoj tarybinių suteiktos įprastos civiliniam procesui galimybės skųsti apeliacinio ir kasacinio teismo sprendimus, grįžta prie proceso atnaujinimo instituto.

Tačiau tai sukėlė problemų dėl bylos išnagrinėjimo greitumo bei dėl teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formų.

Seimas 2002 02 28 priėmė naująjį Lietuvos CPK, kuris jau rėmėsi socialinės mokyklos idėjomis: greito ir ekonomiško proceso, aktyvaus teisėjo ir materialiosios tiesos nustatymo byloje, etc. Pavyzdinis CPK rengiant naująjį CPK buvo Austrijos.

Šiuolaikinės civilinio proceso teisės ir jos doktrinos tendencijos.

1. Šiuolaikinės civilinio proceso teisės ir jos doktrinos tendencijos

(iš E. Laužiko et. al. „Civilinio proceso teisė. I tomas“)

Galima skirti kelis veiksnius, kurie lemia šiuolaikinės civilinio proceso teisės pokyčius Lietuvoje ir užsienio valstybėse:

1. Bylinėjimosi mastų padidėjimas – nuolat daugėja civilinių bylų. Todėl vis ilgėja bylinėjimosi laikas, o kartu pasireiškia ir tam tikra visos teisingumo sistemos krizė ar net jos bejėgiškumas. Ši problema aktuali ne tik valstybių teismams, bet ir tarptautiniams teismams.

Ilgėjant bylinėjimosi trukmei didėja bylinėjimosi išlaidos, mažėja teismo ir visos teisingumo sistemos veiksmingumas ir autoritetas. Todėl viena iš pagrindinių šiuolaikinės civilinio proceso teisės tendencijų yra reformos siekiant sutrumpinti bylinėjimosi laiką. Vienas iš būdų yra paprastinti teismo procesą. Šias reformas vykdo tiek įstatymų leidėjas, tiek teismai, nelaukdami, kol įsikiš įstatymų leidėjas.

2. Bylinėjimosi pobūdžio pokyčiai – šiuolaikiniame civiliniame procese tenka spręsti ne tik nesudėtingus dviejų privačių asmenų ginčus, bet ir labai komplikuotas bylas. Sudėtingų bylų taip pat daugėja. Civilinės bylos sudėtingumą lemia įvairios priežastys:

1. Valstybei vis labiau kišantis į privačius santykius, keičiantis ekonominėms, socialinėms visuomenės gyvenimo sąlygoms, teisinis reglamentavimas apima vis naujus žmonių santykius. Todėl atsiranda naujų kategorijų civilinių bylų, kokių prieš dešimt ar daugiau metų apskritai nebuvo. Naujų kategorijų civilinių bylų atsiradimas verčia tiek įstatymų leidėją, tiek teismus atitinkamai modifikuoti bylų nagrinėjimo tvarką.

2. Plėtojantis pramonei, mokslui, vykstant integracijai, didėja tiek valstybių, tiek žmonių tarpusavio priklausomumas. Neretai vienas ar kitas teisės pažeidimas veikia ne vieno, o daugelio asmenų interesus. Todėl daugėja civilinių bylų, kur dalyvauja ne du, o gerokai daugiau asmenų. Dėl šios priežasties taip pat būtina atitinkamai keisti procesą (pvz., atsirado grupės ieškiniai).

3. Teisinio reglamentavimo apimtis ir sistemiškumas lemia, kad teismui neretai tenka spręsti kompleksinius klausimus, kurie dažnai peržengia vien ginčo dėl teisės klausimo sprendimo ribas. Todėl ginčo dėl teisės išsprendimas gali sukelti labai reikšmingų šalutinių - ekonominių, socialinių ar net politinių padarinių.

4. Dėl įstatymų leidybos netobulumo, politinių procesų sudėtingumo ir nestabilumo įstatymų leidyba neretai atsilieka nuo gyvenimo tikrovės ir poreikių. Dėl šios priežasties daugėja gyvenimo sričių, kurių materialioji pozityvioji teisė nereglamentuoja. Kita vertus, dėl tų pačių priežasčių įstatymų leidėjas neretai nebespėja žengti kartu su gyvenimu, todėl esamas teisinis reglamentavimas nebeatitinka susiklosčiusių realijų ir tampa pažangos stabdžiu. Tokia padėtis reiškia, kad teismui dažnai tenka susidurti su teisės spraga arba tampa būtina kūrybiškai aiškinti teisę. Tokia padėtis verčia teismą būti aktyvesnį, keičia tradicinį požiūrį į valdžios padalijimą ir skatina atitinkamas reformas.

3. Teismo vaidmens visuomenės gyvenime padidėjimas – doktrinoje vyrauja skirtingos nuomonės, ar teismas iš tiesų turėtų būti laikoma kaip trečioji valdžia pagal valdžių padalijimo principą. Ši doktrina remiasi teismų ir teisėjų apolitiškumo idėja. Manoma, kad teismo veikla nėra ir negali būti susijusi su politika, nes politika skaldo visuomenę. Tad teisėjai, privalantys būti neutralūs, turi likti nuošaly nuo politikos. Tik tada jie galėtų nešališkai vykdyti teisingumą ir žmonės gerbtų jų sprendimus. Kadangi valdžia yra politikos dalis, teismas nėra savarankiška trečioji valdžia.

Tuo tarpu kitos srovės atstovai įrodinėja priešingai. Anot jų, teismas yra nepriklausoma trečioji valdžia. Jis yra sudedamoji visuomenės politinės sistemos dalis, todėl pats ir vykdo, ir veikia politiką.

Teismas tapo ne tik privačių, bet ir viešų ginčų bei konstitucinių konfliktų sprendimo vieta. Šios naujos funkcijos reiškia, kad teismas yra daugiau nei ginčus dėl teisės sprendžianti valstybės institucija.

Įstatymo viršenybės, teisinės valstybės idėjos ir principai reikalauja, kad visuomenės gyvenimą pirmiausiai reguliuotų įstatymas, o ne viešoji administracija savo įsakymais ar direktyvomis. Šie principai taip pat reikalauja, kad įstatymui paklustų ir pati įstatymų leidžiamoji valdžia. Teismo vykdoma įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios veiksmų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais kontrolė daro jį šių idėjų ir principų garantą. Kiek teismas sugebės pasipriešinti šių valdžių savivalei, Konstitucijos ignoravimui ir nepaisymui, tiek visuomenėje bus užtikrinta Konstitucijos ir įstatymų viršenybė, žmogaus teisių apsauga ir valdžių pusiausvyra. Tad jau vien dėl šių aplinkybių būtų neteisinga teigti, kad teismas yra apolitiškas ir nėra savarankiška trečioji valdžia.

Šiuolaikiniam civiliniam procesui būdingas nepaprastai padidėjęs teisėjo vaidmuo aiškinant teisę, skatinantis teisėją būti aktyvų ir kūrybišką pozityviosios teisės interpretatorių. Pasikeitusį teismo ir teisėjo vaidmenį pabrėžia ir šiuolaikinė teisės sociologija, pažymėdama, kad teisėjas yra ir valstybės, ir visuomenės atstovas, privalantis derinti viešuosius ir privačius, kolektyvinius ir individualius, ekonominius ir socialinius bei kitokius interesus.

Procesai, pasireiškiantys tendencija kuo daugiau reglamentuoti visuomenės gyvenimą, kartu reiškia, kad teismas nagrinėja kokybiškai naujas bylas, kurių anksčiau nebuvo ir negalėjo būti. Dauguma iš jų nėra grynai privačios, o vienaip ar kitaip susijusios su viešuoju interesu ir jo apsauga.

Taigi teismas pasiekė naują kokybę - jis jau nėra tik ginčus dėl teisės nagrinėjanti institucija, nes savo sprendimais gali veikti ekonominius, socialinius, politinius visuomenės gyvenimo procesus.

Teismai turi užtikrinti pozityviosios teisės ne tik stabilumą, bet ir plėtojimą, pritaikymą besikeičiančioms visuomenės gyvenimo sąlygoms.

Pats įstatymų leidėjas daugeliu atvejų palieka teismui teisę veikti savo nuožiūra. Teismas, spręsdamas jo nuožiūrai paliktus klausimus, turi nustatyti kriterijus, leidžiančius atsakyti, kas teisinga, o kas klaidinga, kas sąžininga, o kas nesąžininga, kas prieštarauja viešajai tvarkai, kas ją atitinka, kas teisėta, kas neteisėta, ir t.t. Teisėjas, spręsdamas šiuos klausimus valstybės vardu, kartu išreiškia ir valstybės nuostatą bei formuoja visuomenės opiniją dėl šių dalykų.

4. Teisėjo vaidmens civiliniame procese pokyčiai – Teisėjo aktyvumas civiliniame procese gali būti suprantamas dvejopai: 

1. Kaip formalus (procesiniu požiūriu) – pasireiškia tik atitinkamų procesinių priemonių panaudojimu nesikišant į teisminio nagrinėjimo dalyką. Pavyzdžiui, siekdamas patikslinti šalių reikalavimus ir atsikirtimus, teisėjas gali pateikti joms klausimus, pareikalauti, kad jos pateiktų papildomų įrodymų, apklausti liudytojus, savo iniciatyva skirti ekspertizę, nustatyti šalims procesinius terminus tam tikriems veiksmams atlikti ir kontroliuoti jų laikymąsi, skirti šalims procesines sankcijas už nurodymų nevykdymą.

2. Kaip tikrasis – pripažįstama teisėjo pareiga ne tik užtikrinti proceso operatyvumą, bet ir savarankiškai ieškoti materialiosios tiesos - net nustatyti arba pakeisti teisminio nagrinėjimo dalyką, pavyzdžiui, faktinį ieškinio pagrindą, padidinti ieškinio reikalavimus ir panašiai.

Pasaulinė patirtis rodo, kad tikrasis teisėjo aktyvumas šiandien niekur nėra pateisinamas. Ir atvirkščiai – formalų teisėjo vadovavimą procesui pripažįsta tiek kontinentinė, tiek bendroji teisė, tačiau tokio vadovavimo laipsnis skirtingose valstybėse nėra vienodas.

Naujasis Lietuvos CPK nedviprasmiškai nustatė aktyvaus teisėjo modelį. Pažymėtina, kad teisėjų aktyvumas pagal naująjį CPK taip pat nėra vienodas. Pavyzdžiui, vienoks teisėjo aktyvumas yra nagrinėjant ieškinio teisenos bylas, kitoks - ypatingosios teisenos bylas (CPK 443 str.), dar kitoks - šeimos (CPK 376 str.) ar darbo (CPK 414 str.) bylas

5. Integracija ir teisės vienodinimas – valstybės, siekdamos išspręsti tarpusavio bendradarbiavimo civilinio proceso srityje klausimus, pasirašo dvišales ar daugiašales sutartis dėl teisinės pagalbos, užsienio teismų pripažinimo ir vykdymo, teismų kompetencijos atribojimo ir t.t. Didelę įtaka civilinio proceso teisės plėtojimui ir teismų praktikai daro ir tarptautinis valstybių bendradarbiavimas ginant žmogaus teises.

Valstybės taip pat tiesiogiai bendradarbiauja tarpusavyje plėtodamos nacionalinę teisę, pavyzdžiui, rengia bendrus projektus, tipinius kodeksų projektus, keičiasi įstatymų projektais, organizuojami bendri specialistų seminarai ir kitokie renginiai. Todėl šiandien daugelis nacionalinės civilinio proceso teisės normų yra tarptautinio bendradarbiavimo rezultatas. Valstybių pastangas bendradarbiauti civilinio proceso srityje taip pat koordinuoja specialios tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Hagos konferencija tarptautinės privatinės teisės klausimais; Europos Taryba, Tarptautinis privatinės teisės vienodinimo institutas (UNIDROIT) ir kitos.

Viena valstybė, plėtodama savo civilinio proceso teisę, neretai perima kitų valstybių patirtį. Teismai, aiškindami ir taikydami teisės normas, perimtas iš užsienio valstybės teisės, neretai remiasi atitinkamos valstybės teismų praktika.

Didėja lyginamojo metodo reikšmė, nacionalinis civilinis procesas analizuojamas lyginant jį su kitų valstybių civiliniu procesu. Teisės doktrinos naujovės lyginamojo civilinio proceso srityje savo ruožtu panaudojamos įstatymų leidybai ir teismų praktikai.

6. Technikos pažangos įtaka teismo procesui – informacija, užfiksuota kino, fototechnikos, garso ir vaizdo įrašymo technika, buvo pripažinta įrodymais civiliniame procese (CPK 220 str.). Kartu dėl šios technikos naudojimo tapo būtina suformuluoti ir specialias taisykles, užtikrinančias kitų teisės saugomų vertybių, pavyzdžiui, teisės į privatų gyvenimą, gynybą.

Šiuolaikinių informacijos perdavimo priemonių atsiradimas lėmė poreikį nustatyti specialias taisykles, susijusias su teismo proceso fiksavimu (CPK 9 str. 5d.).

Šiuolaikinės informacinės technologijos labai plačiai taikomos teismo procese. Pavyzdžiui, jau šiandien daugelyje valstybių įmanoma pareikšti ieškinį ir siųsti kitokius procesinius dokumentus elektroniniu būdu; visa rašytinė bylos medžiaga kaupiama kompiuterinės laikmenos pavidalu; kaupiamos ir sisteminamos teismų sprendimų kompiuterinės duomenų bazės ir t.t.

Jeigu teisė atsiliks nuo technikos pažangos, naujos technologijos civiliniame procese bus naudojamos ribotai.

2010 m. rugsėjo 8 d. teismas ieškovo prašymu priėmė sprendimą už akių. 2012 m. sausio 9 d. atsakovas pateikė prašymą atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, nes šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Prašymą dėl termino atnaujinimo teismas atmetė ir nurodė, kad prašymas paduotas pasibaigus CPK nustatytam naikinamajam 3 mėn. terminui. Atsakovas su tokiu CPK nuostatų taikymu nesutinka, kadangi įstatymai neturi grįžtamosios galios, o sprendimo už akių priėmimo metu CPK nenustatė naikinamojo 3 mėn. termino, šį terminą numatanti CPK nuostata įsigaliojo jau priėmus sprendimą už akių.

Argumentuotai įvertinkite teismo veiksmus.

Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, manydamas, jog nagrinėjamoje byloje taikytinas norminis teisės aktas, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, prieštarauja Statybos įstatymui, nusprendė šiuo teisės aktu nesivadovauti bei priėmė sprendimą remdamasis kitu norminiu teisės aktu.

Argumentuotai įvertinkite teismo veiksmus.

Pareiškėja 2003 m. kovo 20 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje teismo sprendimas priimtas 1996 m. gegužės 24 d. Teismas pareiškėjos prašymo netenkino, nes nustatė, kad pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė praleidusi nuo 2002 m. galiojančioje CPK redakcijoje nustatytus terminus. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka, kadangi sprendimas buvo priimtas 1996 m., t. y. iki naujojo CPK įsigaliojimo, ir dėl to turėtų būti taikomas ilgesnis terminas procesui atnaujinti, kuris buvo numatytas sprendimo priėmimo metu galiojusioje CPK redakcijoje.

Argumentuotai įvertinkite teismo veiksmus.

Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 5 000 Eur skolą. Teismas nusprendė, kad atsakovai atsako ieškovei po testatoriaus mirties solidariai. Teismas sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2011 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011 pateiktais išaiškinimais

(2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013 pateikta nuoroda į 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2011), kad įpėdiniai atsako solidariai. Atsakovai su priimtu sprendimu nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, o vėliau kasacinį skundą. Atsakovų teigimu atsakovų prievolės yra dalinės ir priimant sprendimą buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos. Tai, kad įpėdinių prievolės kreditoriui yra dalinės, išaiškinta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-641-370/2016; Klaipėdos apygardos teismo 2013 m.

3 vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-l82-513/2013; Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-209-480/2017 ir 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2129-343/2017).

Argumentuotai įvertinkite precedento taikymo sąlygas ir kokiu precedentu reikėtų vadovautis

Lietuvos apeliacinis teismas 2018-09-27 nutartimi apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 315 str. 2 d. 2 p. apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 str. 5 d.).

Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus (CPK 338 str.). Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 10 str. 14 d. asmens teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu gali būti apribota teismo savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali esant ĮBĮ numatytoms sąlygoms. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje sudaro tik 0,08 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Taigi pagal šiuo metu galiojančią ĮBĮ redakciją pareiškėja neturi teisės teikti prašymų dėl sankcijų buvusiam juridinio asmens vadovui pritaikymo. Tiek bankroto bylos iškėlimo metu, tiek kreditoriaus kreipimosi į teismą metu galiojo kitoks reglamentavimas, tačiau atskirojo skundo pateikimo metu jis jau buvo pasikeitęs.

Reglamentavimo pasikeitimas – nuo 2016-01-01 teisę pateikti prašymą teismui apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu turi tik administratorius arba įmonės kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Pagal iki 2016-01-01 galiojusią ĮBĮ 10 str. 14 d. tokią teisę turėjo kiekvienas įmonės kreditorius. Taigi nuo 2016- 01-01 buvo susiaurintas subjektų, galinčių kreiptis į teismą, ratas: kreiptis į teismą pagal šią teisės normą turi ne kiekvienas kreditorius, o tik kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos.

Argumentuotai įvertinkite, ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas turėjo įtakos kreditoriaus teisei skųsti priimtą procesinį sprendimą