1/32
Looks like no tags are added yet.
divertikulai (sąvoka)
tai maišo pavidalo, didesni arba mažesni organo sienelės praplatėjimai (išgaubos)
tempimo divertikulas
apima visus sienelės sluoksnius; jis susidaro dėl išorinio tempimo
tempimo divertikulai - dažniau viduriniame susiaurėjime.
pulsinis divertikulas
apima tik gleivinę ir susidaro dėl padidėjusio slėgio iš vidaus.
pulsiniai divertikulai paprastai susidaro tik ties viršutiniu arba apatiniu stemplės susiaurėjimu.
divertikulo specifinis simptomas
Specifinis simptomas - pasunkėjęs praryto maisto slinkimas. Jo priežastys būna ir funkcinės, ir organinės. Jei sutrikimas iš lėto progresuoja, tai priežastis, matyt, organinė (vėžys); jei ryti tarpais sunkiau, tarpais lengviau, tai liga paprastai gerybinė.
Pulsinis divertikulas kartais būna didelis; tada jame gali kauptis maisto likučiai, jie ten ima gesti, vėliau yra atryjami, dalis jų patenka į kvėpavimo takus ir gali sukelti sunkius kosulio priepuolius.
Operuojama tik tada, kai negalavimai sunkūs
egzofagitas
Bakterinė arba virusinė infekcija, grybeliai ir uždegimai dėl skrandžio sulčių refliukso sukelia skausmingą ezofagitą. Dažnai jis tik lydi sunkias bendrąsias ligas ir reiškiasi kaip kandidamikozinis ezofagitas, ypač pacientams, kurių imunitetas nusilpęs. Didelei daliai sergančiųjų AIDS infekcija pažeidžia ne tik žarnyną, bet ir burnos ertmę; tai lengva nustatyti tepinėlio mėginiu
stemplės nudegimas chemikalais
kai žmogus per klaidą arba ir tyčia išgeria buityje vartojamo skysčio WC ar vamzdžiams valyti, kuriame yra druskos rūgšties arba natrio šarmo. Jų koncentracija tuose chemikaluose būna labai didelė, tad ir nudegimai sunkūs.
Pradžioje staiga ima labai smarkiai deginti burną, po to paprastai labai sutrinka rijimas ir vis stiprėja skausmas krūtinės ląstoje. Pavojus stemplei prakiurti tuo didesnis, kuo giliau pažeista jos sienelė. Sužalojimai būna lengvesni ir sunkesni - nuo paviršinio nudegimo ligi visų sienelės sluoksnių pragraužimo. Perforacijos (prakiurimo) pavojus gresia mažiausiai dvi savaites, todėl būtinas atidus stebėjimas ir priežiūra
ūminis gastritas
Ūminis erozinis arba hemoraginis gastritas gali prasidėti dėl daugelio priežasčių. Po sunkių nudegimų, kraujavimo, šoko, sepsio, operacijos, taip pat nuo besaikio girtavimo ir kai kurių vaistų (acetilsalicilo rūgšties, indometacino ir kt.) gali atsirasti paviršinių pažeidimų, o kartais kyla ir didelis kraujoplūdis.
Klinikiniai požymiai - pykinimas, raugulys, vėmimas ir viduriavimas. Ligonis jaučia sunkumą po krūtinkauliu, o palpuojant skauda pilvą.
Lėtinis gastritas
- A tipo gastritas: autoimuninis, išplitęs tik skrandžio kūne ir dugne.
- B tipo gastritas: jį sukelia Helicobacter pylori, jis plinta nuo prievarčio ligi įskrandžio.
- A-B tipo gastritas: autoimuninis, kartais įsiveisia Helicobacter, būna retai.
- C tipo gastritas: jam būdingas grįžtamas tulžies patekimas - refliuksas (dažnai būna po skrandžio operacijos).
Gastrito dažnumas didėja su amžiumi. Lėtinis paviršinis gastritas retai pats tepasitraukia; dažniausiai jis po daugelio metų tampa atrofiniu.
opa (sąvoka)
audinių defektas, atsiradęs skrandžio sienelėje arba pradinėje dvylikapirštės žarnos dalyje
Kartais tai būna tik paviršinis gleivinės pažeidimas (erozija), o kartais- opinis procesas, kuris skverbiasi į raumeninį sluoksnį, o jį išgydžius lieka randai.
skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos vystymasis
Skrandžio opa maždaug vienodai dažnai serga ir vyrai, ir moterys, o dvylikapirštės žarnos opa vyrus ištinka 4 kartus dažniau negu moteris. Šiandien opos priežastimi laikoma sutrikusi sąveika tarp įvairių mechanizmų, kurie veikia virškinimą šiose vietose. Ypatingą reikšmę čia turi tam tikromis sąlygomis prasidedanti autolizė (susivirškinimas). Nuo tokio proceso, kuris ardo apsauginę gleivinę, saugo vadinamiesiems agresijos mechanizmams (druskos rūgščiai, pepsino sekrecijai, nervinei stimuliacijai ir kt.) besipriešinantys apsauginiai veiksniai, vad. gynybos mechanizmai. Tai apsauginis gleivių sluoksnis, vietinė kraujo apytaka, natūralusis gleivinės atsparumas ir tam tikri grįžtamieji ryšiai su vidaus sekrecijos organais. Jei gynybos mechanizmai nusveria, tai gleivinė nesužalojama ir opa neatsiveria.
opaligės simptomai
Opalige sergančiųjų nusiskundimai labai būdingi, nors būna ir daug išimčių. Būdingiausi nusiskundimai - spazmiški arba spaudžiantys skausmai po krūtine, susiję su valgymu: išalkus skauda labiau, pavalgius skausmas atslūgsta. Maždaug tarp vidurnakčio ir 3 valandos ryto ligonis jaučia "naktinį skausmą", kurį kelia padidėjusi skrandžio sulčių sekrecija tuščiame skrandyje. Apetitas dažniausiai nesumažėjęs, vemiama retai.
lėtinės opos
Lėtinės opos yra daug dažnesnės ir beveik visiems pacientams tolydžio kartojasi, paprastai vis toje pačioje vietoje. Jos gana dažnai savaime užgyja, bet dauguma jų (apie 90% dvylikapirštės žarnos opų ir apie 60% skrandžio opų) linkusios kartotis.
ūminės opos
Ūminiais skrandžio ir dvylikapirštės žarnos pažeidimais, kuriuos dažniausiai sukelia nesteroidinių priešreumatinių vaistų vartojimas, serga vis daugiau žmonių, ypač senų, kurie, varginami degeneracinių skeleto ligų arba: skausmų, susijusių su kitomis lėtinėmis ligomis, kasdien didelėmis dozėmis vartoja skausmą slopinančius vaistus. Ypač tais atvejais esama daug pavojaus susilaukti gyvybei pavojingo kraujoplūdžio, opos prakiurimo ir skrandžio prievarčio stenozės.
opaligės diagnostika
Diagnozei patvirtinti daroma gastroskopija su biopsija, nes vien iš rentgenologinio tyrimo duomenų ne visada galima tikrai spręsti, ar nėra vėžio.
skrandžio navikai
dažnai serga 60+ metų
Beveik visi skrandžio navikai yra piktybiniai. Apie 3% jų sudaro sarkomos, 1 % - limfomos, o didžiulė dauguma esti karcinomos. Prognozė nepalanki.
Kodėl navikai atsiranda, dar nežinoma. Kaltė verčiama tiek išoriniams veiksniams (nikotinui, alkoholiui, nitrozaminams ir kt.), tiek vidiniams (pvz., imuniteto ydoms); pastarieji, kaip manoma, iš pradžių sukelia ikivėžinius procesus (prekancerozes). Kol vėžys auga dar tik gleivinėje - o tai gali trukti metų metus -ligonis dažniausiai tejaučia lengvus, nebūdingus negalavimus. Netpatyręs rentgenologas, jei iš viso į jį kreipiamasi, šioje stadijoje ne visada tikrai nustatys, ar navikas gerybinis, ar piktybinis
skrandžio naviko simptomai
Jei negalavimai stiprėja ir ligonis jaučiasi vis blogiau, reikia manyti, kad jau yra išplitusių metastazių. Pacientas daugiausia skundžiasi apetito stoka, dažnai bjaurisi mėsa ir jaučia deginantį arba spazmišką skausmą po krūtine. Jei navikai auga arti prievarčio, tai ligonį greit ima varginti dažni vėmimai, o paskui įvyksta visiška prievarčio stenozė. Metastazės plinta ne tik į gretimus organus, bet ir į smegenis, plaučius, inkstus, antinksčius, kaulus ir kiaušides (Krukenbergo navikas).
apendicitas
Apendicitas - tai kirmėlinės ataugos (apendikso) uždegimas. Apendicitas yra dažniausia chirurginė, liga, o kirmėlinės ataugos šalinimo operacija (apendektomija) - dažniausiai atliekama operacija.
apendicito priežastys
Kirmėlinė atauga - nedidelė rudimentinė ataugėlė, atsišakojanti nuo storosios žarnos. Jos uždegimas dažniausiai kyla, kai joje įstringa išmatos (dėl anatominių ypatybių, labai sukietėjusių išmatų, parazitų ir pan.). Tokiu atveju susidaro palankios sąlygos daugintis bakterijoms (E. coli, straptokokai, stafilokokai ir kt.) ir plėtotis uždegimui.
apendicito skirstymas
Katarinis - kai kirmėlinė atauga paburkusi, truputį išopėjusi. Tai lengviausia apendicito forma.
Flegmoninis - pažeisti visi kirmėlinės ataugos sluoksniai, ir joje susikaupę pūliai.
Gangreninis - kirmėlinė atauga papilkėjusi, pūlių gali patekti ir į pilvaplėvės ertmę.
Perforacinis - kirmėlinė atauga nebegyvybinga, plyšusi, pūliai patekę į pilvaplėves ertmę. Pilvaplėvė taip pat apimta uždegimo.
apendicito požymiai
Apendicito simptomai gali būti labai įvairūs. Labiausiai simptomai ir eiga priklauso nuo ligos trukmės, vaiko amžiaus, organizmo atsparumo ir kirmėlinės ataugos padėties.
Pirmieji požymiai - viso pilvo skausmai, karščiavimas, vėmimas. Mažiem vaikams sutrinka miegas, jie tampa neramūs.
Vėliau ryškėja vietiniai apendicito požymiai.
Jei apendikso (kirmėlinės ataugos) padėtis tipinė, pasireiškia tipinis apendicito simptomas: skausmas apatinėje dešinėje klubinėje pilvo srityje, dažniausiai pilvą skauda nuolat (retai - priepuoliais), kartais skausmas prasideda pakrūtinyje ir nusileidžia į klubinę sritį. Klubinės srities pilvo raumenys būna įtempti.
Kartais pasireiškia tik pykinimas. Dažnai ligoniai vemia kelis kartus per dieną.
Tuštinimosi sutrikimai: dažniausiai tuštinimasis nesutrikęs, tačiau retais atvejais ir ypač maži vaikai gali viduriuoti.
Karščiavimas - nelabai didelis, iki 38 laipsnių Celcijaus.
Kai kirmėlinės ataugos padėtis netipinė - gali skaudėti šoną, ar virš gaktos.
Apendicitui progresuojant, pažeidžiamos nervinės galūnėlės ir apendicito požymiai gali susilpnėti.
apendicito komplikacijos
Pavojingiausia ir pagrindinė apendicito kompluikacija - peritonitas - pilvaplėvės uždegimas. Gali būti vietinis peritonitas, arba išplitęs - apimantis visą pilvaplėvę.
apendicito tyrimai
Kraujo tyrimas - uždegiminiai rodikliai.
Vertingiausias apendicito požymis - tai pilvo skausmas ir raumenų įtempimas.
plonoji žarna
Plonosios žarnos funkcijos - varyti į priekį maisto tyrelę ir rezorbuoti maisto medžiagas - priklauso ne tik nuo gero gleivinės veikimo, bet ir nuo kitų virškinimui svarbių organų tinkamos sąveikos. Sergant atrofiniu gastritu, kai sutrinka fermentų gamyba, ir tam tikromis kasos, kepenųbei tulžies pūslės ligomis, fermentai nepakankamai parengia maisto tyrelę virškinti plonojoje žarnoje. Tada maisto medžiagos ir veikliosios medžiagos lieka kaip reikiant nesuvirškintos
(maldigestija - virškinimo sutrikimas). Dažnai tokiu atveju viršutinėse žarnyno dalyse įsiveisia nenormali žarnyno flora (rūgimo ir puvimo bakterijos), kuri dalį nerezorbuotų maisto medžiagų paverčia nuodais. Tai savo ruožtu skatina pagreitėjusią peristaltiką (viduriavimą), kuri dar labiau trikdo įsisiurbimą.
absorbcijos sutrikimas (malabsorbcija)
gali sukelti daugelis įgimtų ydų, kenkiančių rezorbcijos procesams, rečiau - įgytos plonosios žarnos ligos.
Pagrindinės malabsorbcijos priežastys:
- įgimtos plonosios žarnos ligos (įgimti angliavandenių rezorbcijos trūkumai);
- aminorūgščių pernašos sutrikimai (pvz., vitamino B12 malabsorbcija) , įgytos plonosios žarnos ligos (pvz., endeminė spru, celiakija);
- plonosios žarnos kraujagyslinės kilmės ligos (nepakankama žarnyno kraujotaka);
- bakterijų pagausėjimas plonojoje žarnoje;
- endokrininiai sutrikimai (skydliaukės ligos, cukrinis diabetas ir kt.).
absorbcijos sutrikimo simptomai
Šios ligos,neretai pereinančios viena į kitą, reiškiasi labai įvairiai:
ligonis daug kartų gausiai viduriuoja vandeningomis arba pusskystėmis išmatomis, dažnai kentėdamas spazminius skausmus
jam smarkiai pučia pilvą;
sunkiais atvejais dėl apetito stokos mažėja svoris
atsiranda edema ir ascitas (pilvo vandenė).
Dar prisideda vitaminų trūkumo pasekmės - polinkis kraujuoti (stinga vitamino K), kaulų išakijimas (vitamino D), odos pažeidimai (vitamino A), nervų uždegimai (vitamino B) ir vandens netekimo apraiškos
vis didėjantis silpnumas ir raumenų traukuliai dėl to, kad organizmas nuolat praranda daug vandens ir elektrolitų. Beveik visada prasideda hiperchrominė arba hipochrominė mažakraujystė (trūksta vitamino B12 ir geležies)
dirglioji žarna (storoji)
Tai storosios žarnos, rečiau - ir kitų žarnyno dalių funkcijų sutrikimas, kurio priežastys dar ne visai aiškios. Kadangi būna sutrikusi žarnos motorika, nors nepavyksta rasti jokio specifiško ar juo labiau patologinio anatominio pagrindo, tai dabar linkstama manyti, kad ligos priežastis visų pirma psichosomatinė. Ligonis skundžiasi mėšlungiškais skausmais apatinėje pilvo dalyje, kai prireikia tuštintis. Viduriai dažnai atrodo esą perpildyti, juos smarkiai pučia. Išmatos dažniausiai kietos.
Vis dėlto patartina ištirti, ar nėra organinių ligos priežasčių žarnyne arba kur kitur. Mat minėtieji sutrikimai gali kilti ir dėl rimtesnių priežasčių, o jų padariniai gali būti sunkūs. Panašiais simptomais kartais reiškiasi ir uždegiminė žarnos stenozė, žarnos divertikulas, miopatijos, išangės įplėšos, neurogeninės ligos, piktnaudžiavimas vaistais ir dar daug kas.
opinis kolitas
Opinis kolitas - tai tarpais besikartojantis žarnos gleivinės uždegimas. Jis gali apimti visą storąją žarną. Priežastis nežinoma. Užėjus ligai, ligonis viduriuoja. Klinikinis ligos vaizdas nepastovus. Gydymo taktika prik1auso nuo to, kiek kartų per parą ligonis tuštinasi. Priežastinio gydymo nėra, todėl didesnę reikšmę įgauna uždegimo slopinamosios ir simptominės priemonės.
Ligos sunkumas vertinamas pagal tai, kiek kartų per parą pacientas tuštinasi ir kokia išmatų konsistencija. Lengvą ir vidutinio sunkumo kolitą atitinka 3-10 kartų per 24h, išmatose kraujo mažai, o eritrocitų nusėdimo greitis šiek tiek padidėjęs.
Sunkus kolitas esti tuomet, kai išsituštinimų skaičius per parą viršija 10, išmatose daugoka kraujo, be to, ligą komplikuoja karščiavimas, leukocitozė ir mažakraujystė, galintys grėsti gyvybei. Nepriklausomai nuo to esti nemažas trombozės pavojus, į kurį taip pat reikia atsižvelgti darant invazinius tyrimus. Didoka ir vėžio tikimybė.
storosios žarnos divertikuliozė
Gaubtinės žarnos gleivinės išsigaubimai per raumenų sluoksnio tarpus vadinami gaubtinės žarnos divertikulais. Jie atsiranda tikriausiai nuo padidėjusio slėgio (dėl vidurių užkietėjimo!) , kai žarnų sienelės silpnos iš prigimties.
Dažniausiai jie aptinkami atsitiktinai, kadangi nesukelia jokių negalavimų. Tik retkarčiais jie turi ryšio su nereguliariu tuštinimusi, vidurių pūtimu, o kai kada - ir su spazmiškais skausmais, liudijančiais esant divertikulų uždegimą; pastaruoju atveju gali būti ir sudirginta pilvaplėvė.
Diagnozę galima nustatyti padarius kontrastinę klizmą. Šia liga retai serga žmonės, jaunesni kaip 50 metų.Rezekcija tikslinga tuo atveju, jei vis kartojasi sunkūs uždegimo priepuoliai, o vaistai nebepadeda.
žarnų nepraeinamumas
Žarnų nepraeinamumas reiškia, kad arba žarną uždarė mechaninė kliūtis, arba žarna yra paralyžiuota ir todėl ja negali slinkti maisto tyrelė ir išmatos.
Pagal tai skiriamas:
- mechaninis žarnų nepraeinamumas ir
- paralyžinis žarnų nepraeinamumas.
mechaninis žarnu nepraeinamumas
Dažniausia jo priežastis - išvarža, kai žarnos dalis iš pilvo ertmės per išvaržos vartus išvirsta iš pilvo ertmės į nenormalią pilvaplėvės kišenę, susidariusią išorėje. Žarnų nepraeinamumą gali sukelti ir sąaugos, žarnos užsisukimas ir jos dalių įsimovimas viena į kitą (invaginacija), augliai, o kartais - ir svetimkūniai.
Kiekvienu atveju paciento būklė tampa nepaprastai pavojinga ir jį būtina kuo skubiausiai gelbėti. Didžiausias pavojus tas, kad žarnos sienelėje sutrikusi cirkuliacija gali sukelti nekrozę, nuo kurios prasidės pilvaplėvės uždegimas (peritonitas).
Ligoniui išpučia pilvą, susilaiko išmatos ir dujos, jis vemia, vėliau net išmatomis. Skausmai prasideda diegliais. Jei vėliau pilvo spazmai atslūgsta, tai ligoniui lyg ir palengvėja, bet tai anaiptol nereiškia, kad ir objektyviai jo būklė pagerėjo. Tik retais atvejais mechaninė kliūtis išnyksta pati ir žarnos atkarpa vėl tampa praeinama, o dažniausiai skausmai susilpnėja dėl to, kad yra prasidėjęs žarnos paralyžius ir ligonio būklė tapo dar grėsmingesnė. Žarnos kraujagyslės greitai persipildo, o cirkuliuojančio kraujo kiekis sumažėja (pulsas mažas, dažnas); artėja gyvybei pavojinga šoko būsena.
paralyžinis žarnų nepraeinamumas
Esant pilvaplėvės uždegimui (peritonitui), po pilvo operacijos, taip pat vykstant ūminiams procesams inkstuose arba dėl sunkaus kasos pažeidimo gali suparalyžiuoti žarnas. Paralyžinis žarną nepraeinamumas nuo mechaninio skiriasi šiais simptomais:
- nebelieka jokio žarną judesio ("kapų tyla");
- išplitusi apsauginė pilvo įtampa (pilvas kietas "kaip lenta");
- karščiavimas.
Žarnyno kraujagyslių trombozės ir embolijos taip pat sąlygoja žarnų nepraeinamumo simptomus. Taip atsitinka dažniausiai senyviems žmonėms. Labai greit išsivysto sunkaus šoko būsena, ligoniui labai skauda, dažnai jis vemia kraujais.
mechaninis žarnu nepraeinamumas simptomai
skausmas - diegliai, kartais ir pastovus
pilvo presas - nėra arba neryškus
žarnyno judesiai - sustiprėjusi peristaltika
karščiavimas - nėra
vėmimas - sąstovinis
tuštinimasis - nėra
pulsas - ilgai būna geras, iš lėto blogėja
šokas -Užsikimšus žarnos spindžiui nebūna; ryškus esant užsisukimui, nes persipildo kraujagyslės
paralyžinis žarnų nepraeinamumas simptomai
skausmas - spontaniškas vietinis skausmas paspaudus ir atleidus
pilvo presas - pagrindinis simptomas
žarnyno judesiai - peristaltikos nėra
karščiavimas - karščiuoja (tiesioji žarna)
vėmimas - nuolatinis
tuštinimasis - nėra
pulsas - pulso blogėjimas ankstyvasis simptomas
šokas - išsivysto beveik visada