1/236
Looks like no tags are added yet.
HAV
RNR, neturi apvalkalo, atsparus karščiui, išdžiūvimui, daugumai organinių tirpiklių ir dezinfekantams, kurių pH < 3, išlieka vandenyje, inaktyvinamas >85 °C per 1 min. Veiksmingi chloras, jodas ir virusą inaktyvinantys dezinfekavimo tirpalai.
Hepatito A plitimas
simptomine arba besimptome forma sergantis žmogus (2–3 sav. iki geltos ir apie 1 sav. po jos atsiradimo), fekalinis-oralinis, kontaktinis
Hepatito A patogenezė
Nežūva skrandyje. Dauginasi PŽ endotelyje ir mezenteriniuose limfmazgiuose. Su krauju patenka į kepenis. Iš jų per tulžies latakus išsiskiria į žarnyną ir pašalinama su išmatomis (daugiausiai prieš klinikinius požymius). Kepenyse žeidžia kupferio ląst, hepatocitus (netiesiogiai, o dėl citotoksinių T limfocitų veiklos vyksta hepatocitų lizavimas) 🡪 nekrozė, į kraują patenka KF, bilirubinas.
Hepatito A klinika
IP-28d (15-50). Užkrečiamas laikotarpis 2-3 sav iki geltos, 1 sav po. Iki 3 metų vaikams dažniausiai besimptomė, suaugusiems simptominė 80%. Besimptomė forma: atsiranda specifinių imunoglobulinų, kartais nežymiai padidėja kepenų fermentų aktyvumas.
Būdinga ciklinė eiga: gripoidiniai simptomai 🡪 dispepsiniai simptomai 🡪 gelta.
Prasideda ūmiai gripodiniu sindromu: galvos skausmas, karščiavimas, silpnumas, kataras. Po kelių dienų išryškėja dispepsiniai simpt. – anoreksija, šleikštulys, vėmimas, skausmas dešinėje pašonėje. Tuo metu padidėja kepenys, patamsėja šlapimas, acholiškos išmatos, pagelsta akių odenos. Po poros dienų pagelsta gleivinės ir oda, savijauta pagerėja.
Yra cholestazinė, žaibinė, atkryčių formos.
Niekada nepereina į lėtinę formą – tai ūmi infekcija.
85 % visiškai kliniškai ir biochemiškai pasveiksta per 3 mėn., kiti – per 6 mėn. Mirštamumas ≤0,2 %.
Hepatito A diagnostika
Klinika, epidemiologinė anamnezė, specifiniai tyrimai
Anti HAV IgM atsiranda 3-5 d iki klinikos ir laikosi iki 6 mėn.
Anti HAV IgG rodo imunitetą (persirgus – aktyvus, tvirtas imunitetas visam gyvenimui). 2-3 ligos savaitę, išlieka visą gyvenimą
HAV RNR išmatose: nustatoma 2–3 sav. prieš geltą, išlieka apie mėnesį, vaikams – kelis mėnesius.
Padidėję ALT, ATS (10-100 kart.), tiesioginio bilirubino rodikliai. Epidemiologinė anamnezė.
BKT: be didelių pokyčių. Specifinio gydymo nėra.
Hepatito A profilaktika
Izoliacija pirmąsias 2 ligos savaites, sanitarinių normų laikymasis.
Vakcinacija (keliautojams, narkomanams, pagal profesiją): inaktyvinta vakcina, per 4 sav. apsauginis titras susidaro 95–100 % paskiepytųjų, 2 dozės kas 6–12 mėn. Imunitetas išlieka ≥20 metų, revakcinacija nereikalinga. Serologinė patikra prieš skiepijimą tikslinga
Po kontakto: Vakcina (per 2 sav.), imuniteto neturinčiam asmeniui per 2 sav. galima skirti specifinio imunoglobulino 0,1 ml/kg į raumenis. (nesustabdo replikacijos, bet gali palengvinti ligos eigą)
HBV
DNR virusas, onkogeniškas, audinių kultūrose nekultyvuojamas. Yra 8 viruso genotipai (A-H), LT labiausiai paplitę D ir A. sAg – paviršiaus; cAg – šerdies; eAg – šerdies Ag darinys. Jautrus dezinfekantams, atsparus išdžiūvimui, ant aplinkos daiktų išlieka iki savaitės, serume 4 °C temperatūroje išlieka mėnesius, 98 °C temperatūroje žūva per keliolika minučių.
Hepatito B plitimas
Šaltinis – žmogus, sergantis ūmine ar lėtine, simptomine ar besimptome infekcija. viruso randama beveik visuose kūno skysčiuose, tačiau epidemiologiškai svarbiausi: Kraujas. Makšties sekretas. Sperma. Infekcinė dozė labai maža Būdai: parenterinis, lytinis, perinatalinis: per placentą iki 5 % perdavimo atvejų, gimdymo metu iki 95 %, po gimimo ypač reta, per organų ir kraujodaros kamieninių ląstelių transplantaciją. Lietuva vidutinio endemiškumo zona.
Hepatito B patogenezė
Su krauju nunešama į kepenis, kur pagrindinė dauginimosi vieta (pasilieka visam gyvenimui). Kepenis pažeidžia limfocitai, „puldami“ infekuotas kepenų ląsteles, gali susidaryti autoAk ir būti poliartritas, inkstų pažeidimas, kitos formos. 5-10 % pereina į lėtinę formą 🡪 visada veda prie kepenų cirozės. Po klinikinio pasveikimo DNR gali išlikti daugelį metų
Hepatito B klinika
Inkubacija – 1–6 mėn., dažniausiai 60–90 d.
Besimptomė forma: gali būti padidėję ALT ir AST arba nebūti nei simptomų, nei fermentų pokyčių.
Simptominė forma: begeltė arba geltinė. 1-4 sav prodromas. Anoreksija, diskomfortas, pykinimas, vėmimas, g.b sąnarių skausmas, makulopapulinis bėrimas, tamsus šlapimas, šviesios išmatos, splenomegalija, gelta (4-12 sav trunka), jai pasireiškus nepagerėja. Sunkumą ir hepatinę encefalopatiją rodo intoksikacijos požymiai, CNS sutrikimai, protrombino rodiklis. Mirštamumas 1% Cirozė (3% suaugusiems)->HCC. Yra žaibinė forma, reikia transplantuot. Lėtinė HBV infekcija - >6 mėn. besitęsiantis kepenų uždegimas (naujagimiam labiau)
Hepatito B diagnostika
Klinika (ALT, AST, Ties. hiperbil., ŠF), epidemiologinė anamnezė, specifiniai žymenys. Ankstyvoj stadijoj kraujyje: Ūminė infekcija sAg ir anti-c IgM. (anti-s nebūna) Lėtinei forma >6 mėn DNR, eAg, sAg, anti- c IgG ir nesusidaro anti-e ir anti-s (+ nuolatinis / protarpinis alt/ast padidėjimas. Vidutinis/stiprus histologinis uždegimas kepenų biopsijoje. (galima lėtine neaktyvi forma tada mažai dnr ir normalūs ast/alt, eAg neigiamas nėra pokyčių biopsijoje) Po vakcinacijos anti-s (antigenai nerandami, tik šitas ak) Po persirgimo: anti-s? ir anti-c
HBsAg
Po 2–6 sav. nuo užsikrėtimo; išlikimas >6 mėn. rodo lėtinę infekciją
Anti-HBc IgM
Inkubacijos metu, 1–2 sav. po HBsAg; didžiausi titrai 2–3 mėn., paprastai išnyksta po 6 mėn.; esant lėtiniam aktyviam hepatitui galimi maži titrai
Anti-HBc IgG
geltos pradžioje; išlieka visą gyvenimą
HBeAg
Inkubacijos metu kartu su HBsAg arba vėliau; aktyvios replikacijos žymuo; išnyksta 3–4 sav. anksčiau už HBsAg; išlikus >8 sav. įtariama lėtinė infekcija
Anti-HBe
Atsiranda išnykus HBeAg, išlieka keletą metų; rodo sumažėjusį užkrečiamumą
Anti-HBs
Atsiranda po HBsAg išnykimo, po 2–6 sav.; rodo įgytą imunitetą, persirgus išlieka visą gyvenimą
HBV DNR
Nustatoma PGR, atsiranda inkubacijos metu; replikacijos žymuo; gali išlikti daug metų po klinikinio pasveikimo
Hepatito B gydymas
Antivirusinis skiriamas kai: sunki eiga (žaibinė forma, koagulopatija INR >1,5., užsitęsusi eiga (ryški gelta ir kiti požymiai >4 sav.; bilirubinas >100 mg/l.). Lamivudinas 100–200 mg per parą per os. (alfa interferonas, entekaviras, tenefoviras). Gydymą baigti - du tyrimai kas 4 sav. patvirtina, kad HBsAg nėra. Stebėjimas 12 mėn., tyrimai po 1, 3, 6 ir 12 mėn.
Hepatito B profilaktika
Vakcinacija: rekombinantinė sAg, kūdikių NIP. Schema 0–1–6 mėn., į raumenis. Sėkminga kai anti-HBs >10 TV/l, nustatyti po 1–2 mėn. nuo paskutinės dozės. Imunitetas apie 20 metų, revakcinacija nerekomenduojama.
Poekspozicinė: Neskiepytam po kontakto su sAg teigiamu krauju kuo greičiau, per 24 val., skiriama: IG 0,06 ml/kg arba 5 ml suaugusiajam + pradedama vakcinacija. Jei mama teigiama III trimestra lamivudinas, kūdikiui per 12h 0,5 IG ir vakcina. Po ekspozicijos pagreitinta 0, 7, 21 d.
HCV
RNR virusas, žinomi 8 genotipai ir beveik 90 potipių, labiausiai paplitę 1a ir 1b, jautrus karščiui ir dezinfekantams, inaktyvinamas 100 °C per 2 min.
Hepatito C plitimas
Šaltinis – ūmine ar lėtine, simptomine ar besimptome infekcija sergantis žmogus. pagrindinis plitimas – per kraują, parenteriniu būdu. Kūno skysčiais, lytinio kontakto metu, perinataliniu g.b.
Hepatito C patogenezė
Nevyksta viruso RNR integracija į hepatocitų branduolius, viskas vyksta ląstelių citoplazmose. Pažeidimas išsivysto dėl imuninio atsako – T citotoksinių limfocitų. Antikūnai viruso neneutralizuoja ir nuo pakartotinio užsikrėtimo neapsaugo. Imuniteto trukmė nežinoma.
Hepatito C klinika
Inkubacija – 14–180 d., vidutiniškai 50 d. Apie 70 % infekcijų besimptomės. Simptominės formos prodromas trunka 5–6 d. Silpnumas, anoreksija, pykinimas, rečiau karščiavimas, diskomfortas dešinėje pašonėje, artralgijos. Gelta atsiranda apie 15 % ligonių. Liga dažniausiai lengva, būklė pagerėja per savaitę. Fermentai ir bilirubinas sunormalėja per 4–6 sav. Sunki ir žaibinė forma ypač reta. Savaime didžioji dalis nepasveiksta, chronizuojasi iki 80%
PASEKMĖS: cirozė, hepatokarcinoma, kepenų nepakankamumas.
Hepatito C diagnostika
Epidemiologinė anamnezė, ALT, AST, tiesiog. hiperbil, ŠF anti-HCV, tačiau gali ir nesukelti imuninio atsako, tada PGR; punkcinė biopsija
Anti-HCV
specifiniai antikūnai, gali išlikti ir pasveikus, todėl nėra replikacijos žymuo.
HCV RNR PGR
kokybinis arba kiekybinis tyrimas, nustatantis virusą, nustatoma anksti, dar 1–4 sav. iki fermentų padidėjimo, piką pasiekia per 8–12 sav., >6 mėn. – lėtinė infekcija.
Hepatito C gydymas
Ūminiam spec gydymo nėra; Po 12 sav. nuo ligos pradžios arba besimptomės infekcijos nustatymo kartoti RNR. Jei išlieka (lėtinė) – skirti tiesioginio veikimo antivirusinius vaistus.
Pilnai išgydoma liga. Tiesioginiai veikiančių antivirusinių vaistų deriniai: Grazopreviras + elbasviras (1b), Ombitasviras + Paritapreviras + Ritonaviras, Sofosbuviras + Velpatasviras, Sofosbuviras + Daclatasviras. Interferonas nebeskiriamas. Trukmė – 8–12 sav. Stebima iki 12 mėn., biocheminiai ir RNR tyrimai po 3, 6 ir 12 mėn.
Hepatito C profilaktika
Po ekspozicijos antivirusiniai vaistai ir specifinis imunoglobulinas neskiriami. Vakcinos nėra, jos kūrimą sunkina didelis heterogeniškumas.
HDV
defektyvus RNR virusas, reikia HBV apvalkalo, todėl visada koinfekcija/superinfekcija. Ūminėje infekcijoje vyrauja tiesioginis hepatocitų pažeidimas, lėtinėje – imuninis. Pradžia – astenovegetacinis arba dispepsinis prodromas; apie 30 % būna artralgijų. Geltos laikotarpio klinika panaši į HBV. (koinfekcijos inkubacija 5–160 d., superinfekcijos 3–7 sav.) Koinfekcija lengvesnė, superinfekcija sunkesnė, labiau tikėtina chronizacija). Diagnozė: RNR ir specifiniai antikūnai. Koinfekcijai: Anti-HDV, ypač IgM, HBsAg, Anti-HBc IgM, HBeAg. Superinfekcijai: Dideli anti-HDV ir anti-HDV IgM titrai, HBsAg, o Anti-HBc IgM nebūna. Etiotropinio gydymo nėra.
HEV
RNR virusas, Gentis turi A–D rūšis. A rūšies 8 genotipai, iš jų 1–4 patogeniški žmogui. 70 °C temperatūroje žūva per 5 min. Atsparus alkoholiniams dezinfekantams. Gerai išsilaiko gėlame ir jūros vandenyje.
HEV 1 ir 2 genotipai
Tik žmogus, fekalinis-oralinis, daugiausia užterštas geriamasis vanduo, protrūkiai ir epidemijos endeminiuose regionuose (indija, afrika, rytų azija)
HEV 3 ir 4 genotipai
Gyvūnai: kiaulės, šernai, elniai ir kt., Nepakankamai apdorota mėsa, ypač kiaulių kepenų produktai, šerniena, elniena, vėžiagyviai; galimas kontaktas su gyvūnais, Zoonozinė infekcija; gyvūnams ligos nesukelia,
Hepatito E plitimas
Inkubacija – 15–70 d. Fekalinis-oralinis, mėsa, gyvūnai, vertikalus, kraujo perpylimas, transplantacija.
Hepatito E patogenezė
Panaši į HAV, tačiau didesnė reikšmė tenka uždegimo mediatoriams, įskaitant prostaglandinus. Tuo aiškinama sunki nėščiųjų ligos eiga.
Hepatito E klinika
Prodromas iki 5 d. - Silpnumas. Apetito stoka. Pykinimas. Rečiau karščiavimas. Atsiradus geltai savijauta dažniausiai nepagerėja. Kelias savaites gali išlikti silpnumas, diskomfortas dešinėje pašonėje, rečiau niežulys ir artralgijos. Galimi ekstrahepatiniai reiškiniai (trombocitopenija, tiroiditas) 1-2 genotipas nevirsta lėtiniu, sunki forma nėščioms ir kepenų ligomis sergantiems, bet šiaip savaime praeina. 3-4 genotipas dažniausiai besimptomis, galima lėtine eiga. Yra cholestazinė forma.
Hepatito E diagnostika
Įtarti, kai ūminio ar lėtinio hepatito priežastis neaiški, ypač: Nėščiosioms, sergantiems lėtinėmis kepenų ligomis, transplantuotiems ir onkohematologiniams pacientams
RNR tiriama kraujyje ir išmatose. atsiranda po 3 sav. nuo užsikrėtimo, prieš simptomus. kraujyje išlieka 3–6 sav., išmatose 4–6 sav., grįžusiems iš endeminių regionų.
IgM – ūminėje fazėje, išlieka 4–5 mėn. IgG atsiranda kiek vėliau. Diagnozuojant vien serologiškai reikia IgM ir didėjančių IgG titrų. Kraujyje padidėję ALT, AST ir bilirubinas.
Hepatito E gydymas
Ūminė infekcija beveik visada praeina savaime, todėl antivirusinio gydymo paprastai nereikia. Ribavirinas gali būti svarstomas, kai: Sunki ūminė infekcija, Ūminis kepenų nepakankamumas ir anksčiau diagnozuota kepenų liga, Pacientas gydomas imunosupresiniais vaistais. Nėščiosioms ribavirinas kontraindikuotinas dėl teratogeniškumo.
Leptospiros
plonos, judrios, tankiai susisukusios gramneigiamosios spirochetos. Ilgai išlieka vandens telkiniuose, drėgnoje dirvoje, maiste iki 2d, šaltyje nežūsta. Veiksminga: Tiesioginė saulė, aukšta temperatūra, dezinfekantai, rūgštinė terpė.
Leptospirozė plitimas
plačiausiai pasaulyje paplitusi zoonozė, atogrąžose. Šaltinis: laukiniai ir naminiai žinduoliai (graužikai pagrinde). Gyvūnams infekcija gali būti simptominė/besimptomė. Bakterijas jie išskiria su šlapimu, užteršdami vandenį ir dirvožemį. Patenka per pažeistą ar maceruotą odą arba sveikas gleivines. Tiesioginis kontaktas su infekuoto gyvūno šlapimu ar audiniais, Netiesioginis kontaktas su užteršta drėgna žeme ar vandeniu, Buitinis kontaktas, Aktyvus poilsis, Per maistą, Per aerozolį. Per žmogų labai retai.
Leptospirozė patogenezė
Prasiskverbia per odą ar gleivines, Limfiniais takais patenka į kraujotaką, Išplinta po organizmą ir įsiskverbia į audinius. Išskiria endotoksiną, hemoliziną ir lipazę. Pažeidžiamos kapiliarų endotelio ląstelių membranos. Pagrindinis pažeidimo mechanizmas – sisteminis kapiliarų vaskulitas, kuriam būdingi endotelio edema, nekrozė ir limfocitinė infiltracija. Dėl cirkuliuojančių Ak kyla autoimuninės reakcijos. Pažeidžia inkstus, kepenis, plaučius, širdį. Galima rasti smegenyse, akyse.
Leptospirozė klinika
Inkubacinis laikotarpis – 2–26 dienos, vidutiniškai 10 dienų. Apie 80 % atvejų pasireiškia karščiavimu be kitų būdingų požymių ir praeina savaime. Ligos pradžia ūmi. Dažniausiai eiga dvifazė. Sepsinė fazė (5–7 dienas, ryškus junginių paraudimas, raumenų skausmas)→ trumpas pagerėjimas → imuninė fazė (aseptinis meningingitas). Weilo liga – viena būdingiausių sunkių formų, kai sutrinka kepenų ir inkstų funkcijos (hipokalemija)
Leptospirozė diagnostika
Epidemiologinė anamnezė
Mikroskopinis kraujo ir šlapimo tyrimas tamsiame lauke (matomos leptospiros). retai. Pasėlis (10 d nuo karščiavimo iš kraujo). jautrumas mažas, auga lėtai. Serologiniai tyrimai - mikroagliutinacijos reakcija kartoti du kartus (po 2 sav). Titrai turi padidėti 4k. Aukso standartas – mikroagliutinacijos reakcija (MAR)., ELISA; PGR (greitas, specifiškas, bet brangus).
Kraujo ir šlapimo tyrimai atitinkamai pagal pažeistus organus
BKT: neutrofilinė leukocitozė, gali būti anemija, trombocitoenija Labai svarbus derinys: ryški hiperbilirubinemija, bet tik nedidelis transaminazių padidėjimas.
Leptospirozė VS hepatitas
Ilgai trunkantis karščiavimas.
Junginių paraudimas.
Leukocitozė.
Proteinurija.
Padidėjusi KFK.
Tik nedaug padidėję ALT ir AST, nepaisant ryškios geltos.
Leptospirozė gydymas
Nors lengvi atvejai gali praeiti savaime, atpažinus ligą antibakterinis gydymas dažniausiai skiriamas, kad sutrumpėtų ligos trukmė ir sumažėtų leptospirų išskyrimas su šlapimu.
Gydymą reikia pradėti įtarus infekciją, nelaukiant laboratorinio patvirtinimo. Doksiciklinas, amoksicilinas, azitromicinas lengvai, sunkiai penicilinas G, amoksicilinas, doksiciklinas, ceftriaksonas. Jarischo–Herksheimerio reakcija gali pasireikšti pradėjus antibakterinį gydymą, profilaktikai galima skirti GKK. Esant sunkiam ir užsitęsusiam inkstų nepakankamumui – hemodializė.
Leptospirozės profilaktika
Gyvūnų imunizacija negyva vakcina taikoma ir Lietuvoje, tačiau imunitetas trumpalaikis – vakcinacija kartojama kasmet. Laboratorijų darbuotojams, kariams, gelbėtojams galima skirti doksiciklino profilaktiškai.
ŽIV
RNR virusas priklauso Retroviridae šeimai, Lentivirus genčiai. Turi p24 (kapsidė, svarbus diagnostikoje baltymas), gp120 (jungiasi prie CD4), gp41 (transmembraninis). Du tipai, genomai skiriasi apie 60 %.
ŽIV gag
koduoja kapsidės antigenus (p24)
ŽIV pol
koduoja pagrindinius enzimus – proteazes, atvirkštinę transkriptazę ir integrazę, kurie svarbūs viruso integravimuisi į ląstelę ir tolimesniam dauginimuisi
ŽIV env
koduoja apvalkalo glikoproteinus
ŽIV plitimas
zoonozė (šimpanzė 1, sooty mangabey 2), parenteriškai (kraujas), lytiniai santykiai, vertikalus (iš motinos gimdant, krūtimi). tik invaziniais keliais. Labiau infektyvus ūminės, vėlyvos ligos atvejais ir kai yra opų lytiniuose organuose.
ŽIV-1
Virulentiškesnis, infektabilesnis, visuotiškai paplitęs
ŽIV patogenezė
Taikiniai: CD4, monocitai-makrofagai, limfmazgio folikulinės dendritinės ląstelės, langerhanso ląstelės, smegenų mikroglijos ląstelės. Aktyvintose ląstelėse dauginasi, o pasyviose (mono, makro) atsideda proDNR ir susidaro rezervuarai (jo vaistai nesunaikina). Makrofagų rezervuarai susidaro blužnyje, smegenyse, žarnyne. CCR5 genas lemia neužsikrėtimą.
Labiausiai sutrikdomas ląstelinis imunitetas, bet įsiterpia ir humoralinis (susijęs su B ląstelėmis), įsijungia autoimuninės reakcijos, todėl procesas kompleksinis. Autoimuninės reakcijos: organų limfocitinė infiltracija, autoantikūnų gamyba (imunologinė trombocitopenija). Iš infekuotų makrofagų išsilaisvinę citokinai ir neurotoksinai lemia neuropatiją
Lėtinės imuniteto aktyvacijos ŽIV infekcijos metu priežastys
Mikrobų (LPS) translokacija per „skylėtą“ žarnyną, nuolatinė viruso replikacija (kuo ilgiau negydomas, tuo didesnė imuniteto aktyvacija), šeimininko imuniteto atsakas į ŽIV, imuniteto reguliavimo ląstelių netekimas, pastovus interferono pakilimas, kofaktoriai: koinfekcijos (pvz. CMV, HCV, HBV), kokainas, krekas, metamfetaminas
ŽIV diagnostikos strategijos
Visuotinis ištyrimas (nėščiųjų, kraujo/organų donorų, kalinių, tuberkulioze sergančių)
Ištyrimas vadovaujantis rizikos veiksniais (lytiniai santykiai, narkotikai)
Ištyrimas vadovaujantis indikacinėmis būklėmis 🡪 parodo imuniteto deficitą (pvz.:herpes zoster, sunki žvynelinė, seborėjinis dermatitias)
Integruotas ištyrimas dėl ŽIV, HCV, HBV, LPI ir TB
Savikontrolės testai (įsigyjami vaistinėse ir internetu)
ŽIV diagnostika
10d langas, 10-20d. RNR, Ag p24, 3 sav. Ak ELISA ir Western
Pagrindinis atrankinis tyrimas IV kartos kombinuotasis Ag/Ak tyrimas nustato: ŽIV-1 ir ŽIV-2 IgM bei IgG antikūnus, ŽIV-1 p24 antigeną.
ELISA III kartos (nustatomi Ak, teigiamas nuo >2-4 sav. po užsikrėtimo), IV kartos testas (Combo) 🡪 auksinis standartas ((nustatomi ŽIV Ag ir Ak (kombinuotas tyrimas), teigiamas nuo 14 d. po užsikrėtimo (10-20) (Ag teigiamas pasidaro anksčiau)), greitieji testai (3-os ir 4-os kartų) – atsakymas per 10-15 min.
Western-Blot. Ilgą laiką taikytas kaip patvirtinimo metodas. CDC kriterijai: nustatyti mažiausiai 2 iš sekančių Ag: p24, gp41, gp 120/160. Jautrus ir specifiškas.
Kiekybiniai plazmos ŽIV RNR (viruso krūvio) tyrimai. Indikacijos: ŽIV+ motinos naujagimiui, ūminės ŽIV infekcijos diagnostika (pirmasis testas; po 10 d. ŽIV RNR – viremijos lygis lemia tikimybę perduoti infekciją), ŽIV perdavimo tikimybės nustatymas, klinikinio atsako vertinimas
ŽIV Laboratorinių žymenų atsiradimo seka
Eklipsija trunka apie 10 d., visi tyrimai neigiami
Po 10–12 dienų maždaug pusei užsikrėtusiųjų nustatoma ŽIV RNR
Po 14 d. atsiranda p24 Ag 🡪 teigiamas Combo testas.
Apie 21 d. trunka serokonversijos langas, molekuliniai (RNR), Ag teigiami, Ak nėra
Ak susiformuoja po 3 sav. (IgM 20 d., IgG 30-35d) ir lieka visą gyvenimą
Pikas po 30 d., ūminiai ŽIV simptomai: bėrimas, karščiavimas, galvos skausmas, limfmazgių padidėjimas
Apie 50 dieną p24 dažniausiai išnyksta iš kraujo dėl imuninių kompleksų susidarymo

Pagrindinis ŽIV imuninės būklės rodiklis
CD4 skaičiaus tyrimas. norma 800–1050/mm³, srovės citometrija, normalus CD4/CD8 santykis >1 (santykis mažėja.), reiškmingiausias žymuo pradėti ART
Reikšmingas pokytis:
- Apie 30 % absoliučiojo CD4 skaičiaus.
- Arba 3 procentinių punktų CD4 dalies pokytis.
Per pirmas 4–8 ART savaites CD4 vidutiniškai padaugėja apie 50/mm³.
Ūminė ŽIV infekcija
Didelis ŽIV RNR kiekis, o antikūnų tyrimai dar neigiami arba neapibrėžti
Ankstyva ŽIV infekcija
Laikotarpis iki 6 mėn. po užsikrėtimo
Pirminė ŽIV infekcija
Apima ūminę ir ankstyvą infekciją. Simptomai: karščiavimas, faringitas - labiausiai, limfadenopatija, bėrimas (48–72 val. nuo karščiavimo pradžios, trunka 5–8 dienas.), skausmingos opos . Juos junta ne visi. Simptomai prasideda per 2-4 sav po užsikrėtimo, simptomų pradžia staigi – išsivysto per 24-48 val Požymiai trunka 1,5-2 sav. Laboratoriniuose tyrimuose 🡪 leukopenija ir limfopenija – limfocitozė (CD8>CD4), atipiniai limfocitai. Letargija ir depresija gali persistuoti mėnesiais. Diferencijuotina nuo EBV mononukleozės, pirminės CMV infekcijos, streptokokinio faringito, gripo.
Ūminis retrovirusinis sindromas
Ūminės infekcijos metu atsirandantis karščiavimas ir kiti nespecifiniai simptomai
ŽIV Serokonversija
antikūnai dažniausiai nustatomi po 3–5 savaičių, tam tikrais atvejais gali užtrukti iki 6 mėn.
Besimptomė lėtinė ŽIV infekcija
Po ankstyvos infekcijos gali trukti 8-10 metų, Žmogus pradeda jausti, kai CD4 nuo 350 mm3, Generalizuota limfadenopatija, vidutiniškai CD4 ląstelių mažėja ~50mm3 per metus, svorio kritimas, viduriavimas, naktinis prakaitavimas, karščiavimas
CD4 ląstelių skaičiaus ir viruso krūvio pokyčiai negydomos ŽIV infekcijos metu
3-9 sav viremija, 9sav-8m. latentinis periodas

A kategorijos ŽIV
Besimptomė infekcija, nuolatinė išplitusi limfadenopatija arba ūminė ŽIV infekcija
B kategorijos ŽIV
Simptominė infekcija, kai nėra C kategorijos ligos. Mažosios oportunistinės ligos. Bacilinė angiomatozė, Burnos ir recidyvuojanti makšties kandidozė. Gimdos kaklelio displazija ir karcinoma in situ (HPV), Konstituciniai simptomai (≥30 dienų trunkantis karščiavimas ≥38,5 °C arba viduriavimas ≥2 kartų per dieną.) Liežuvio plaukuotoji leukoplakija. Pasikartojanti (2k) ar daugiau nei vieną dermatomą apimanti juostinė pūslelinė. Idiopatinė trombocitopeninė purpura. Listeriozė. Uždegiminė mažojo dubens liga. Periferinė neuropatija.
C kategorijos ŽIV
AIDS apibrėžiančios ligos. Infekcijos: Pneumocystis jirovecii pneumonija. Tuberkuliozė – plaučių, ekstrapulmoninė ar išplitusi. Stemplės, trachėjos, bronchų arba plaučių kandidozė. CMV retinitas. CMV liga, išskyrus izoliuotą kepenų, blužnies ar limfmazgių pažeidimą. Ekstrapulmoninė kriptokokozė. Kriptosporidiozė su viduriavimu >1 mėn. Izosporozė su viduriavimu >1 mėn. HSV opos >1 mėn. arba HSV ezofagitas, bronchitas, pneumonitas. Išplitusi ekstrapulmoninė histoplazmozė. Ekstrapulmoninė arba išplitusi Mycobacterium avium komplekso ar M. kansasii infekcija. Pasikartojanti bakterinė pneumonija: ≥2 epizodai per 12 mėn. Pasikartojantis netifinių salmonelių sepsis. CNS, akių ar vidaus organų toksoplazmozė. Progresuojanti daugiažidinė leukoencefalopatija. Kokcidiozė Navikai: Kapoši sarkoma. Invazinė gimdos kaklelio karcinoma. Burkito ir imunoblastinė limfoma. Pirminė CNS limfoma. Kitos būklės: ŽIV encefalopatija / demencija. ŽIV sukeltas išsekimo sindromas: >10 % svorio sumažėjimas ir >30 dienų trunkantis viduriavimas arba nepaaiškinamas karščiavimas.
CD4 kategorija 1
>500/mm³ (bakterinės infekcijos, tuberkuliozė, Herpes simplex, Herpes zoster, kandidozės, plaukuotoji leukoplakija, Kapoši sarkoma) (pagerėjus būklei ankstesnė sunkesnė stadija neatšaukiama)
CD4 kategorija 2
200–499/mm³(pagerėjus būklei ankstesnė sunkesnė stadija neatšaukiama)
CD4 kategorija 3
<200/mm³ tikrosios oportunistinės infekcijos (pneumocistozė, toksoplazmozė, kriptokokozė, kokcidijomikozė, kriptosporidiozė) (pagerėjus būklei ankstesnė sunkesnė stadija neatšaukiama)
Kai CD4 tampa mažiau nei 50
pradeda reikštis atipinės mikobakterijozės, histoplazmozė, CMV retinitas, CNS limfoma

ŽIV gydymo tikslai
ART skiriama visiems užsikrėtusiems asmenims, pradedama kuo greičiau ir tęsiama nepertraukiamai visą gyvenimą.
Sumažinti susijusį sergamumą, mirštamumą
Prailginti išgyvenamumą ir pagerinti gyvenimo kokybę
Maksimaliai ir ilgalaikiai nuslopinti viruso krūvį (viremiją), RNR
Atstatyti ir išsaugoti imuniteto funkciją (užkirsti kelią AIDS infekcijai)
Užkirsti transmisiją
ART vaistai
Nukleozidiniai / nukleotidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai – NATI Tenofoviras TDF / TAF, emtricitabinas, lamivudinas, abakaviras, zidovudinas
Nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai – NNATI Doravirinas, efavirenzas, etravirinas, nevirapinas, rilpivirinas
Proteazių inhibitoriai – PI Darunaviras, atazanaviras, lopinaviras, ritonaviras
Integrazės inhibitoriai – II Dolutegraviras, biktegraviras, raltegraviras, elvitegraviras, kabotegraviras
Fuzijos inhibitoriai Enfuvirtidas
CCR5 antagonistai Maravirokas
Inhibitoriai po prisitvirtinimo Ibalizumabas
gp120 prisijungimo inhibitoriai Fostemsaviras
Ritonaviras ir kobicistatas naudojami kaip farmakokinetiniai stiprikliai.
ART principai kai diagnozuota tuberkuliozė
Kai CD4<50/mm3, ART pradedama per 2 sav. nuo TB gydymo
Kai CD4>50/mm3, ART pradedama per 2-4 sav. nuo TB gydymo pradžios, gali būti pradėta per 8-12 sav. nuo TB gydymo pradžios.
ART pasirinkimas
Pirmasis pasirinkimas 2 NATI + INSTI (du nukleozidų analogai ir vienas proteazių arba nenukleozidų analogas arba integrazių inhibitorius); 2 NATI + PI/r; 1 NATI + 1 INSTI (EACS nuo 2019-11) biterapija - integrazių inhibitoriai pakankami stiprūs - tas pats rezultatas gaunamas kaip ir prie trijų vaistų (neskiria jei viremija > 10^5)
Alternatyvusis pasirinkimas 2 NATI + NNATI
Nepamatuojama viremija dažniausiai pasiekiama per 12–24 savaites
PrEp ŽIV profilaktika
Skiriama esant didelei užsikrėtimo rizikai: rizikingi lytiniai santykiai, švirkščiamųjų narkotikų vartojimas.
Prieš skiriant: Ag/Ak tyrimai, HBV ir kitų LPI tyrimai.
ART: tenofoviro dizoproksilio fumaratas + emtricitabinas (TDF/FTC).
Vartojama kasdien po 1 tabletę arba tam tikrais atvejais pagal poreikį vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais.
mikrobicidai/vakcina?
PŽP ŽIV profilaktika
Nedelsiant nuplauti žaizdą vandeniu ir muilu; akis ar gleivines gausiai praplauti vandeniu.
Įvertinti kontaktą ir infekcijos šaltinį; ištirti dėl ŽIV, HBV, HCV. Profesinį įvykį užregistruoti.
Jei profilaktika indikuotina, pradėti kuo greičiau: geriausia per 4 val., ne vėliau kaip per 48–72 val.
3 antiretrovirusinių vaistų derinys, 28 dienas.
Nustačius, kad šaltinis ŽIV neužsikrėtęs, profilaktika nutraukiama.
Kontrolinių tyrimų terminai šaltiniuose skiriasi: pradinis tyrimas per 48 val., baigus PŽP ir po 6–8 sav / per 8 dienas, po 6 sav., 3 ir 6 mėn.
vakcina?
Streptococcus pneumoniae
Dažniausias suaugusiųjų sukėlėjas; vyresnis amžius, otitas, sinusitas, pneumonija, asplenija, likvoro nutekėjimas, kochlearinis implantas (53% meningitų)
Neisseria meningitidis
Vaikai, paaugliai, jauni suaugusieji; gyvenimas kolektyvuose; komplemento stoka (27% meningitų)
Meningitų epidemiologija
Dažniau sergama šaltuoju metų laiku.
Skiepai nuo Hib, pneumokokų ir meningokokų keičia sergamumą bei sukėlėjų pasiskirstymą.
Riziką didina imunosupresija, asplenija, gretutinės ligos, kaukolės defektai ir likvoro nutekėjimas.
Pasikartojantis meningitas skatina ieškoti likvoro fistulės ar imuniteto sutrikimo.
Meningitų klinika
Triada nustatoma beveik pusei pacientų
Karščiavimas.
Stiprus galvos skausmas.
Sprando raumenų rigidiškumas.
Sąmonės sutrikimas.
Pykinimas, vėmimas.
Galimi traukuliai, židininiai neurologiniai simptomai, galvinių nervų pažeidimas.
Meningitų komplikacijos
smegenų edema, išeminiai insultai, traukuliai, hidrocefalija, klausos sutrikimas, galvinių nervų pažeidimas, subdurinė empiema, smegenų abscesas; sisteminės – sepsis, šokas, DIK.
Bakterinių meningitų diagnostika
Pagrindinis tyrimas – juosmeninė punkcija ir likvoro ištyrimas. Likvoras dažnai drumstas, pūlingas; anksti gali būti skaidrus, spaudimas padidėjęs, leukocitų >1 000/µl, vyrauja neutrofilai, baltymas >1g/l, gliukozė sumažėjusi <2,2 mmol/l, likvoro/kraujo gliukozės santykis <0,3, laktatas padidėjęs >2,8 mmol/l
Etiologijai dažoma gramo būdu, daromas pasėlis, AB jautrumas, paimami ir kraujo pasėliai (2 kas 20min), PGR, Ag latekso agliutinacija. BKT, CRB, prokalcitoninas, elektrolitai, inkstų funkcija; sunkios būklės atveju – krešėjimas, laktatas.
KT prieš punkciją reikalinga jei yra sunki imunosupresija, naujai atsiradę traukuliai, GKS <10, ŽNS
Punkcija atidedama esant nestabiliai kraujotakai ar kvėpavimui, besitęsiantiems traukuliams, ryškiems krešėjimo sutrikimams, infekcijai punkcijos vietoje.
KT ar atidėta punkcija neturi uždelsti antibiotikų skyrimo.
Meningito empirinis gydymas
Skubi hospitalizacija. Antibiotikai į veną pradedami per pirmąją valandą.
18–50 m., nėra listeriozės rizikos: Ceftriaksonas (2g iv kas 12h) arba cefotaksimas (2g iv kas 4-6h)
>50 m. arba listeriozės rizika: Ceftriaksonas / cefotaksimas + ampicilinas (2g iv kas 4h) / amoksicilinas
Tikėtinas cefalosporinams atsparus pneumokokas: Papildomai vankomicinas arba rifampicinas
Pneumokokiniam meningitui: +Deksametazonas prieš arba su AB (10mg iv kas 6h)
Neisseria meningitidis
Gramneigiamas kapsulinis diplokokas. A B C W Y serogrupės. Neatsparus aplinkos veiksniams, kapsulė padeda išvengti fagocitozės, o endotoksinas svarbus šoko ir DIK išsivystymui.
N. meningitidis epidemiologija
Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus arba besimptomis nešiotojas. Plinta oro lašeliniu būdu, artimai kontaktuojant su kvėpavimo takų išskyromis. Dažniausiai serga maži vaikai; kita rizikos grupė – paaugliai ir jauni suaugusieji. Dažnesnė žiemą ir pavasarį.
N. meningitidis klinika
Inkubacija dažniausiai 3–4 dienos, galimos 1–10 dienų. Galima kolonizacija, sukelia ūminį rinofaringitą, meningitą, meningoencefalitą, bakteriemija, mišrias formas. Bakteriemija: aukšta temperatūra, šaltkrėtis, silpnumas, raumenų skausmai, būdingas makulopapulinis bėrimas kojose, sėdmenyse, liemenyje, kuris pereina į petechijas ir hemoragijas kurios neišnyksta paspaudus.
Sukelia Purpura fulminans, Waterhouse–Friderichsen sindromą
Žaibinė meningokokemija
Labai greitas būklės blogėjimas. Galūnių skausmas, šaltos galūnės, blyški ar marmurinė oda. Sparčiai plintantis hemoraginis bėrimas. Hipotenzija, oligurija, sąmonės ir kvėpavimo sutrikimai. DIK, dauginis organų nepakankamumas.
N. meningitidis diagnostika
Klinikinis įtarimas: ūmus karščiavimas, hemoraginis bėrimas, meningito ar sepsio požymiai.
Kraujo ir likvoro pasėliai, PGR.
Likvoro mikroskopijoje gali būti gramneigiami diplokokai.
BKT, CRB, prokalcitoninas; sunkios eigos atveju – trombocitai, krešėjimas, laktatas, organų funkcijos rodikliai.
Nosiaryklėje rastas gali reikšti nešiojimą, todėl invazinei ligai patvirtinti svarbiausi kraujo ir likvoro tyrimai.
N. meningitidis gydymas
Nedelsiant hospitalizuoti ir pradėti antibiotikus.
Ceftriaksonas 2 g kas 12 val. į veną arba cefotaksimas.
Patvirtinus jautrumą galima gydyti benzilpenicilinu.
Meningokokinio meningito gydymo trukmė – 7 dienos.
Esant šokui – kristaloidai, vazopresoriai pagal poreikį ir intensyvioji terapija.
Gydomi traukuliai ir kvėpavimo nepakankamumas.
N. meningitidis profilaktika
Izoliacija: lašelinės atsargumo priemonės; izoliuoti iki 24 val. nuo gydymo ceftriaksonu pradžios. Chemoprofilaktika skiriama artimiems kontaktams (ciprofloksacinas, ceftriaksonas, rifampicinas. Kuo greičiau skirti (per 5/10d)
Skiepai: MenB ir MenACWY vakcinos. Vakcinacija nepakeičia chemoprofilaktikos po artimo kontakto.
Streptococcus pneumoniae
gramteigiamas lanceto formos diplokokas, turintis polisacharidinę kapsulę. Pneumolizinas pažeidžia kvėpavimo takų epitelį, slopina fagocitų aktyvumą ir skatina uždegimą. Kolonizuoja nosiaryklę; iš jos patenka į vidurinę ausį, sinusus, apatinius kvėpavimo takus. Blužnis svarbi pašalinimui iš kraujo.
S. pneumoniae epidemiologija
Infekcijos šaltinis – žmogus; galimas besimptomis nešiojimas. Plinta per kvėpavimo takų sekretus, oro lašeliniu būdu. Nešioja apie 20–40 % vaikų ir 5–10 % suaugusiųjų. Dažnesnė šaltuoju metų laiku, dažniausiai sporadinė. Didžiausia rizika mažiems vaikams, ypač iki 2 m., ir vyresniems nei 65 m. Asplenija rizika.
S. pneumoniae klinika
Otitas, sinusitas, pneumonija, meningitas, bakteriemija ir sepsis. Būdinga sunki eiga. Svarbios pasekmės – klausos sutrikimas, kiti neurologiniai pažeidimai. Mirštamumas didesnis.
S. pneumoniae diagnostika
Priklauso nuo infekcijos vietos. Iš jos imamas pasėlis, daroma mikroskopija. Jei invazinė - kraujo pasėlis. Meningito atveju likvoro tyrimai.
S. pneumoniae gydymas
priklauso nuo infekcijos vietos ir jautrumo antibiotikams. Pneumonijai penicilinas, amoksicilinas, amoksicilinas su klavulano rūgštimi, cefotaksimas ar ceftriaksonas. Galima ampiciliną. Atsparios infekcijos gydymas parenkamas pagal jautrumą: moksifloksacinas, vankomicinas, linezolidas.
Meningitui būtinos meningitinės antibiotikų dozės: ceftriaksonas 2 g kas 12 val. arba cefotaksimas 2 g kas 4–6 val. Cefalosporinams atspariam – derinys su vankomicinu. Meningito gydymo trukmė 10–14 dienų, kartu anksti skiriamas deksametazonas.
S. pneumoniae profilaktika
Pagrindinė priemonė – vakcinacija: Konjuguotos pneumokokinės vakcinos – PCV. ir 23-valentė polisacharidinė vakcina – PPV23. Skiepai ypač svarbūs vaikams, vyresniems žmonėms, sergantiesiems lėtinėmis ligomis, imunosupresuotiems, esant asplenijai, likvoro nutekėjimui ar kochleariniam implantui. Artimiems kontaktams chemoprofilaktika neskiriama.
Septinis šokas
sunkiausia sepsio forma su ryškiais kraujotakos ir metaboliniais sutrikimais.
Nustatomas, kai nepaisant adekvačios infuzoterapijos:
1. VAS ≥65 mmHg palaikyti reikia vazopresorių.
2. Laktatas išlieka >2 mmol/l.
Meningokokinės infekcijos sukeltas infekcinis toksinis šokas
Meningokokemija → endotoksinas → stiprus uždegiminis atsakas → endotelio pažeidimas, kapiliarų pralaidumo padidėjimas ir krešėjimo aktyvinimas → hipovolemija, mikrotrombozės, DIK → audinių hipoperfuzija ir organų nepakankamumas.
Vetinami gyvybiniai rodikliai, laktato kitimas, BKT ir krešėjimo tyr., biocheminiai tyrimai, galimo infekcijos židinio pasėliai.