VFT I kolis

Finansai

ekonomikos kategorija, o finansų turinį sudaro visuma piniginio pobūdžio santykių, kurie atsiranda paskirstant, panaudojant ir kaupiant piniginius išteklius. Pinigų judėjimas. Finansų prasme, pinigai negali būti suvedami į monetas, kupiūras ir pnš. finansai kaip piniginiai santykiai siejami ne su pinigų judėjimu, kaupimu ir panaudojimu, bet su pinigų pavidalu išreikšto bendrojo valstybės nacionalinio produkto judėjimu. Nesuvesti finansų tik į pinigus.

Viešųjų finansų samprata

Apskritai finansų terminas pagal savo turinį yra ekonominio pobūdžio kategorija, kurios esmę sudaro visuma ekonominių piniginių santykių, kurie atsiranda piniginių fondų sudarymo, paskirstymo ir panaudojimo srityje. Šie ekonominiai santykiai visais atvejais yra:

1) piniginio pobūdžio, t.y. šie santykiai susiję su sukurto produkto arba paslaugos vertės judėjimu

2) paskirstomojo pobūdžio, tai reiškia, kad sukurta paslaugos arba produkto vertė yra paskirstoma tarp įvairių piniginių fondų

3) šie santykiai turi ypatingą tikslą – sukaupti atitinkamus piniginius fondus.

Fondus kaupia tiek gyventojai (namuose, draudimo fonduose), komercinės struktūros (bankai, įmonės), taip pat valstybės ir savivaldybės. Pagal paskirtį ir pagal tų fondų subjektų ypatumus, visi piniginiai fondai skirstomi:

Privatūs (neviešieji) finansai. Tokių finansų tikslas tenkinti atskirų subjektų ar jų grupių poreikius arba asmeninius gyventojų interesus. Pvz.: valstybės įmonių finansai – tos įmonės yra steigiamos valstybės, bet jų pagrindinis tikslas yra gauti pelną iš savo veiklos, surinkti lėšas, sumokėti dividendus, tenkinti savo siaurus interesus.

Viešieji finansai – ekonominiai piniginiais santykiai, kurių pagalba paskirstant ir perskirstant BVP, o taip pat nacionalines pajamas, yra sudaromi piniginiai fondai, kurių lėšos naudojamos valstybės vykdomoms viešosioms funkcijoms finansuoti.

BVP

(bendrasis vidaus produktas) - tai ekonominis rodiklis, parodantis už kokią vertę per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai metus) šalyje buvo sukurta prekių ir paslaugų. Gali būti vertinama tiek vienam gyventojui (parodo ekonominį išsivystymo lygį), tiek ir bendrai visai valstybei (parodo jos bendrą ekonominį pajėgumą).

Viešųjų finansų sistema

visuma valstybėje sudaromų viešųjų piniginių fondų, kurių bendras tikslas finansuoti valstybei tenkančias viešąsias funkcijas.

Lietuvos VF sistema

1. Valstybės biudžetas

2. Savivaldybių biudžetai

3. Specialios (tikslinės) valstybės ir savivaldybių biudžetų programos

4. Nebiudžetinai viešieji piniginiai fondai

5. Valstybės skola

Valstybės biudžetas

pagrindinis centralizuotas valstybės vidinių piniginių išteklių fondas, kurio lėšos

kaupiamos ir naudojamos pagal Seimo patvirtintą valstybės biudžeto pajamų ir asignavimo planą vieneriems metams valstybės funkcijoms finansuoti, dotacijoms savivaldybėms mokėti ir valstybės įsipareigojimams vykdyti. Pačioj Konstitucijoje įtvirtinta, Lietuva neegzistuoja be valstybės biudžeto.

Savivaldybių biudžetai

pagrindiniai centralizuoti savivaldybių piniginių išteklių fondai, kurių lėšos yra kaupiamos ir naudojamos pagal savivaldybių tarybų patvirtintus metinius pajamų ir asignavimo planus vietos savivaldos įstatymui įgyvendinti taip pat vietinės reikšmės programoms finansuoti. Konstitucijoje numatyta, kad kiekviena savivaldybė įgyvendindama savivaldos teisę turi biudžetą.

Specialiosios (tikslinės) valstybės ir savivaldybių biudžetų programos

priklauso valstybės ir savivaldybių biudžetuose formuojami tiksliniai pinigų fondai, kurių lėšos yra kaupiamos ir naudojamos pagal specialius įstatymus griežtai apibrėžtiems tikslams (viešosioms funkcijoms įgyvendinti). Tarsi valstybės/savivaldybės biudžete, bet yra aiškios fondų panaudojimo kryptys ir turi atskirus subjektus, kurie atsako už tų programų kaupimą ir naudojimą. Programos pakliūva į biudžetą, bet tai yra savarankiškos sąskaitos; apskaitomos kartu, bet savarankiškos. Keturios programos:

● Valstybės biudžete: kelių priežiūros ir plėtros finansavimo, aplinkos apsaugos rėmimo programos.

● Savivaldybių biudžetuose: savivaldybių specialiosios aplinkos apsaugos rėmimo programos ir

savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo programos.

Kaimo plėtros programos

Kaimo plėtros programos – nelaikomos specialiosiomis tikslinėmis programomis, nes jų lėšos nėra atskirtos nuo biudžeto lėšų, jos patenka atitinkamai ministerijai, jas valdo ir jos atsiranda kaip biudžeto punktai, o tos dvi programos jos turi savo sąskaitas.

Nebiudžetiniai viešieji piniginiai fondai

atskirai nuo biudžeto pagal spec. įstatymus sudaromi piniginiai fondai, kurių lėšos naudojamos specialiems tikslams, kurie įtvirtinti tų fondų steigimą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Nebiudžetiniai viešieji fondai

Valstybės skola

prie valdžios sektoriaus priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis prisiimtų ir dar neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, konsoliduota suma. Subjektai: centrinės valdžios subjektai (seimas ir vyriausybė), savivaldybės tarybos, valstybės socialinės apsaugos fondai (socialinio draudimo fondo valdyba); ministerija skolintis negali. Lėšas pasiskolinti galima platinant Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašant paskolų sutartis tiek su Lietuvos subjektais, tiek su užsienio (komerciniai bankai). Finansinės nuomos (lizingo) sutartis (šiai dienai tik dujų terminalo nuoma su Norvegija, kitų atvejų nėra), gali atsirasti ir kitais pagrindais, bet faktiškai – vertybiniai popieriai ir paskolos sutartys. Teoriškai savivaldybės gali išleisti vertybinius popierius. Valstybės garantijos – kai valstybė įsipareigoja grąžinti ūkio subjekto prisiimtas paskolas. Bandoma atsisakyti šio instituto.

Viešoji finansų veikla

Apskritai VFV atsiradimą lemia bendrieji arba viešieji visuomenės poreikiai ir tų poreikių pagrindu atsiradusios viešosios funkcijos. Kadangi viešųjų funkcijų įgyvendinimas reikalauja didelių piniginių išteklių, o tokių išteklių sukaupti pajėgi tik valstybė, todėl būtent viešosios funkcijos ir lemia valstybės arba VFV atsiradimą. Vykdant viešąją finansų veiklą sudaromi įvairaus centralizacijos lygio piniginiai fondai, kurių lėšos naudojamos švietimui, sveikatos apsaugai, gynybai, bei kt. viešosioms funkcijoms.

Viešųjų funkcijų fenomenas neatskiriamas nuo valstybės - ypatingos visuomenės organizacijos - tikslų ir ypatybių. Valstybės paskirtis - tenkinti viešuosius interesus (bendruosius visuomenės poreikius) atliekant viešąsias funkcijas. Viešoji funkcija apskritai - tai veikla, vykdoma siekiant užtikrinti bendruomenės gerovę, tai įvairių subjektų, pirmiausia valstybės ir municipalinių darinių, kryptingai vykdoma veikla turint tikslą tenkinti valstybės pripažįstamą ir ginamą viešąjį interesą.

TAIGI, VALSTYBĖS ĮGYVENDINAMOS VIEŠOSIOS FUNKCIJOS LEMIA VIEŠOSIOS FINANSINĖS VEIKLOS ATSIRADIMĄ

Lietuvoje VFV vykdo tiek pati valstybė, tiek savivaldybės, kurioms priskiriamos ne tik atitinkamos funkcijos, bet ir atitinkami ištekliai, pagal Konstituciją savivaldybėms yra garantuojama vietos savivaldos teisė, o tai teisei įgyvendinti reikalingi finansai (Konstitucijos 121str. savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą). Tokiu būdu VFV suprantama kaip organizuojančio pobūdžio kompetentingų valstybės ir savivaldybių ir kitų įgaliotų subjektų veikla kaupiant, paskirstant ir panaudojant viešuosius pinigų fondus tam kad būtų į

VFV tikslas - finansiškai užtikrinti visuomenės poreikių ir viešųjų interesų tenkinimą. Šis tikslas pasiekiamas per tris VFV uždavinius:

Sukaupti pakankamą kiekį piniginių išteklių, kurių reikia viešosioms funkcijoms vykdyti. Šie ištekliai sukaupiami iš FA ir JA mokesčių, rinkliavų, kitų privalomų įmokų, valstybei ir savivaldybei skolinantis iš kitų subjektų lėšas ir pnš.

Tikslingai ir efektyviai paskirstyti ir panaudoti surinktas lėšas atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės tikslus atitinkamam laikotarpiui.

Griežtai kontroliuoti viešųjų piniginių fondų kaupimą, paskirstymą ir panaudojimą bei vertinti šių procesų efektyvumą. Tokią kontrolę atlieka visi viešųjų piniginių išteklių kaupimo, paskirstymo ir naudojimo procese dalyvaujantys subjektai (bet kuri ministerija, bet kuri biudžetinė įstaiga, privalo prižiūrėti) ir specialiai įsteigtos finansų kontrolės institucijos.

VFV turinį sudaro visumą funkcijų, kurias lemia VFV tikslas (VFV vykdančių subjektų veiklos kryptys). Svarbiausios funkcijos yra šios:

● VFV teisinių pagrindų nustatymas.

● Viešųjų piniginių fondų kaupimas.

● Viešųjų piniginių fondų paskirstymas ir panaudojimas.

● Viešųjų piniginių fondų paskirstymo, kaupimo, panaudojimo kontrolė.

VFV ribos

Reikia žiūrėti koks interesas - viešasis ar neviešasis - turi prioritetą tvarkant finansus. Jei dominuoja viešasis interesas, t.y. aplinkosauga, gynyba, tai tokia veikla - viešoji, jei privatus - tai neviešoji. Valstybės įmonės vykdo neviešąją veiklą, nes tenkina savo interesus.

Koks poreikių kuriems tenkinti naudojami finansai pobūdis.

VFV metodai

Kaip bet kokia valstybės veikla taip ir finansų veikla įgyvendinama atitinkamais būdais ir pagal VFV sritis yra skiriamos trys VFV metodų grupės:

1. Viešųjų piniginių fondų sudarymo (lėšų kaupimo) metodai

2. Viešųjų piniginių fondų paskirstymo ir panaudojimo metodai

3. Viešųjų pinigų fondų kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo kontrolės bei vertinimo metodai

Viešųjų piniginių fondų sudarymo (lėšų kaupimo) metodai

Viešųjų piniginių fondų sudarymo (lėšų kaupimo) metodai – įstatymais ir kitais TA nustatyti ir taikomi būdai, kuriais lėšos surenkamos į viešuosius pinigų fondus. Pagal savo pobūdį šie metodai gali būti privalomi ir savanoriški. Pagrindinis yra privalomų mokėjimų metodas, t.y. įstatymais nustatyto visuotinai privalumų mokėjimų taikymas FA ir JA, per kurį yra surenkamos lėšos į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondą. Šio metodo pagrindu atitinkami subjektai privalo dalį savo nustatyto dydžio pajamų (pelno) nurodytais terminais perduoti valstybei (savivaldybėms) mokesčių, rinkliavų, muitų, baudų, ekonominių sankcijų, materialinės žalos valstybei atlyginimo ir kitų privalomų mokėjimų forma. Valstybės ir savivaldybės turi teisę surinkti pajamas ir taikant laisvanoriškus lėšų perdavimo būdus. Savanoriškų mokėjimų taikymas ribotas: viešųjų pinigų fondai gali būti formuojami FA ir JA laisvanoriškai skolinant pinigines lėšas viešajam sektoriui arba skiriant lėšas pagal labdaros ir paramos įstatymą. Šiai dienai laisvanoriškai skolinti pajamų savivaldybėms galima tik teoriškai. Finansinė parama – kai FA ir JA aukoja lėšas biudžetinėms įstaigoms, kurios pagal įstatymą gali būti finansinės pajamų gavėjams. 2porc. perdavimas – čia specifinis atvejis, čia nėra tikroji parama.

Viešųjų piniginių fondų paskirstymo ir panaudojimo metodai

įstatymų numatyti būdai, kurias viešųjų piniginių fondų lėšos paskirstomos ir panaudojant siekiant įgyvendinti viešąsias funkcijas.

● Finansavimas (biudžetinis metodas) – planingas, negrąžintinas ir neatlygintinas lėšų skyrimas iš viešųjų pinigų fondų subjektams, įgyvendinantiems viešąsias funkcijas. Pagal apimtį yra skiriamas visiškas (pilnas) ir dalinis (kai subjektas įgyvendinanti viešąsias funkcijas dalį savo išlaidų padengia iš savo pajamų) finansavimas, o pagal subjektus – valstybės (savivaldybių) institucijų, biudžetinių įstaigų, viešųjų įstaigų ir kitų subjektų finansavimas. Pvz.: ministerija pilnai finansuojama iš valstybės biudžeto, bet yra biudžetinių įstaigų, kurioms leidžiama šalia pagrindinės veiklos užsiimti papildoma veikla ir gauti iš jos pajamų.

● Kreditavimas – tai tikslingas, grąžintinas ir atlygintinas valstybės ar savivaldybės (viešųjų) lėšų skyrimas ūkio subjektams, o atskirais atvejais ir gyventojams. Kreditavimas VFT siejamas su LB paskolų teikimu bei su paskolų teikimu iš valstybės pasiskolintų lėšų. Naudojamos tik valstybei priklausančios pajamos.

● Savifinansavimąsis – nėra paplitęs, esmė – viešąsias funkcijas vykdantis subjektas dalį savo išlaidų dengia iš savo uždirbamų pajamų, veiklos (VU, kai užsiima papildoma veikla, kurią leidžia statutas, gauna atitinkamas pajamas). Šis VFV metodas yra būdingas valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų veiklai, kai jos šalia iš biudžeto finansuojamos pagrindinės veiklos dar užsiima leistina veikla, iš kurios gauna papildomų pajamų.

Viešųjų pinigų fondų kaupimo, paskirstymo ir panaudojimo kontrolės bei vertinimo metodai

įstatymų nustatyti kompetentingų institucijų naudojami duomenų surinkimo būdai, kurių pagalba kompetentingos institucijos prižiūri ir vertina viešųjų piniginių fondų sudarymo ir naudojimo tikslingumą bei efektyvumą. Tai dokumentų tikrinimas, inventorizacija, finansinės ir ūkinės veiklos analizė bei kt.

VFV formos

Skiriamos teisinės ir neteisinės VFV formos:

1. Teisinių VFV formų turinį sudaro kompetentingų institucijų veikla, sukuriant bei taikant VFT normas. Įgyvendinant teisines formas, kompetentingos institucijos priima finansinius teisinius aktus, t.y. kompetentingų institucijų priimamus atitinkamos formos sprendimus, kurie arba sukuria, pakeičia, panaikina VFT normas, arba sukuria, pakeičia, pabaigia atitinkamus viešuosius finansinius santykius. Pagal teisines savybes skiriami norminiai ir individualūs viešieji finansiniai aktai:

● norminiai - tie finansiniai aktai, kurie reguliuoja tam tikros vienos rūšies viešųjų finansinių santykių grupę ir kurie įtvirtina bendro pobūdžio privalomas elgesio taisykles ir neturi personifikuoto adresato. Tokius aktus priima institucijos, kurios reguliuoja VF santykius. Tokiuose aktuose įtvirtinama VF sistema, VFV metodai, jų taikymo tvarka ir kt. Šiuos aktus priima institucijos, kurios turi teisę reguliuoti viešuosius finansinius santykius, neperžengdamos savo ribų: Seimas, Vyriausybė, LB, Finansų ministerija (FM), VMI, savivaldybių tarybos ir kt. pvz.: įstatymas dėl valstybės biudžeto patvirtinimo, vyriausybės nutarimas dėl biudžeto sudarymo ir patvirtinimo taisyklių.

● individualūs - priimami kiekvienu konkrečiu atveju ir adresuoti konkrečiam subjektui bei sukelia atitinkamą finansinį santykį. Pvz.: VMI, vadovaudamasi MAĮ, priima sprendimus dėl mokestinių nepriemokų išieškojimo, baudų skyrimo; muitinė, LB ir pan. pvz.: ministro patvirtinta biudžetinės įstaigos sąmata.

2. Neteisinės veiklos formos išreiškia tokius institucijų veiksmus, kurie yra numatyti įstatymuose ar kituose TA, tačiau tiesiogiai teisinių pasekmių nesukelia. Neteisinių for

Viešąją finansinę veiklą vykdantys subjektai

VFV Lietuvoje įgyvendina pati valstybė, o taip pat savivaldybės (jos prisiima įsipareigojimus VF srityje) tačiau realiai valstybė ir savivaldybės savo įgalinimus VFV srityje įgyvendina ne tiesiogiai, bet per įgaliotas institucijas ir kitus įgaliotus subjektus. Ir šalia valstybės institucijų dalyvauja ir ne valdžios struktūros, kurias valstybė įgalioja valdyti konkrečius VF fondus, pvz.: VSDFV. Vienoms institucijoms VF įgalinimų įgyvendinimas yra sudėtinė kompetencijos dalis (Seimui, Prezidentui, Vyriausybei), kitoms VFV yra pagrindinė veiklos sritis (FM, VMI), bet praktiškai drąsiai galima teigti, kad VFV įgyvendina visos valstybės ir savivaldybės institucijos (vienos siauriau, kitos plačiau), nes visos institucijos išlaikomos iš valstybės/savivaldybės biudžeto ir dalyvauja tiek kaupiant tiek naudojant viešąsias lėšas.

Visos institucijos kurios dalyvauja VFV sąlyginai skirstytinos į:

1. Bendrosios kompetencijos institucijos

2. Specialiosios kompetencijos insitutcijos

Bendorosios kompetencijos institucijos

BENDROSIOS KOMPETENCIJOS INSTITUCIJOS - vadovauja visai VF sistemai ir organizuoja VFV vykdymą visoje valstybėje (savivaldybėje).

Jos yra:

1. Seimas

2. Biudžetas ir finansų komitetas

3. Audito komitetas

4. Vyriausybė

5. Vyriausybės strateginis komitetas

6. Prezidentas

7. Savivaldybių mastu - Savivaldybės tarybos

8. Taryba turi savo pagalbinį aparatą - atitinkamas komitetas, kuris atsakingas už VF klausimų rengimą tarybai. Vilniaus savivaldybėj yra ekonomikos ir finansų komitetas.

9. Vyriausybės vaidmenį atlieka savivaldybės administracijos direktorius ir savivaldybės administracija

Specialiosois kompetencijos institucijos

SPECIALIOSIOS KOMPETENCIJOS INSTITUCIJOS – institucijos, kurioms VFV pagrindinė veiklos sritis. Lietuvoje turim tik valstybės lygmeniu spec. institucijas:

1. Finansų ministerija

2. Pagalbinės įstaigos – mokesčių administratoriai – institucijos, kurios atsakingos už mokesčių ir jiems prilygintų mokėjimų surinkimą į biudžetą. Pagal MAĮ dabar yra du administratoriai (atskirus valdingus įgalinimus dėl lėšų surinkimo turi ir aplinkos ministerija, Sodros valdyba, teismai ir notarai tam tikra prasme – kai mokamas paveldėto turto mokestis, teismai – žyminis mokestis, bet jie ne mokesčių administratoriai):

● VMI prie LR FM - Struktūriškai susideda iš:

- Valstybinė mokesčių inspekcija prie FM-centrinis administratorius.

- Apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios apibendrintai vadinamos vietos mokesčių administratoriais.

● LR muitinė - struktūriškai susideda iš:

- Muitinės departamentas prie FM

- Teritorinės muitinės

3. Lietuvos bankas

4. Finansų kontrolės institucija

5. Savivaldybėse finansinę priežiūrą atlieka arba valstybės kontrolierius, arba savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba.

6. Institucijos, kurios nepriklausydamos valstybės valdžios sistemai, yra atsakingos už piniginių fondų biudžeto sudarymą ir lėšų panaudojimą (piniginių fondų tarybos ir administratoriai).

VF teisės dalykas, metodas, samprata

Tai atskira teisės šaka (bet nebūtinai savarankiška). Būdama atskira teisės šaka VF teisė turi savo reguliavimo dalyką ir apskritai - tai visuomeniniai finansiniai santykiai, kurie atsiranda valstybei, savivaldybėms bei kompetentingiems subjektams įgyvendinant viešąją finansinę veiklą. Tokius santykius reguliuoja ir KT, ir AT ,ir tam tikra prasme CT. Norint išskirti tuos santykius, kurie priklauso VFT reikia išskirti požymius šių santykių:

Tokie santykiai turi turtinių piniginių santykių pobūdį - tai reiškia, kad jie yra susiję su pinginių prievolių vykdymu valstybei ir savivaldybei, bei viešųjų piniginių fondų sudarymu ir panaudojimu.

Santykiai susiję su specifine turto rūšimi - piniginiais ištekliais.

Šie santykiai atsiranda ir egzistuoja valstybės, savivaldybės arba jai atstovaujančios institucijos valia.

Taigi, viešųjų finansų teisės dalykas - visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių finansinių santykių, atsirandančių valstybėms (savivaldybėms) bei kompetentingoms institucijoms vykdant viešąją finansinę veiklą.

VFT naudojasi imperatyviniu arba valdingų įgalinimų metodu. Kuris būdingas visoms viešosios teisės šakoms. Šiam metodui būdinga tai, kad dauguma VFT normų yra formuluojamos kaip įpareigojimai ir dėl to būtent įpareigojimas yra dominuojantis teisinio reguliavimo būdas VFT.

Šiuo atveju valdingų įgalinimų suteikimas siejamas su viešųjų pinigų fondų sudarymu ir panaudojimu (liečia tik VF tvarkymą). Be to, valdingus įgalinimus gali duoti ne bet kuris subjektas, o tik tas, kuris atstovauja valstybę ar savivaldybes ir yra įgaliotas vykdyti VFV.

Taikant imperatyvų metodą pirmiausia siekiama užtikrinti viešųjų pinigin

VFT šaltiniai

1. Konstituciniai VFT pagrindai

2. Norminiai aktai-Pagal reguliavimo apimtį

skirstomi į:

● Bendruosius – tie aktai, kurie be VF santykių reguliuoja ir visuomeninius santykius, sudarančius

kitų teisės šakų reguliavimo dalyką, pvz.: valstybės kontrolės įstatymas (KT, AT, VFT sričiai priskirtas), valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas, seimo statutas, civilinio proceso kodeksas (jame yra skirsnis dėl žyminio mokesčio, o žyminis mokestis yra vienas iš viešųjų pajamų gavimo šaltinių).

● Specialiuosius – aktai, kurie iš esmės skirti reguliuoti būtent viešuosius finansinius santykius, pvz.: biudžeto sandaros įstatymas, valstybės skolos įstatymas ir pnš.

Pagal galiojimo trukmę:

● Nuolatinio galiojimo – orientuoti į ilgalaikį taikymą ir galiojimą, pvz.: LB įstatymas.

● Terminuoti norminiai aktai – teisės aktai, kurie galioja arba iš anksto numatytą laikotarpį, arba kurių galiojimas yra siejamas su tam tikrais įvykiais, aptartais pačiame terminuotame akte (laikinasis fizinių asmenų įstatymas, jo galiojimas buvo siejamas su nuolatiniu įstatymo priėmimu).

3. Tarptautinės sutartys

4. ES teisės aktai

5. Teismo precedentas

Viešųjų finansų reguliavimo teisinis mechanizmas

Mechanizmas yra iš dviejų dalių - VFT normos ir VFT santykiai

Pirminis kiekvienos teisės šakos (iš jų ir viešųjų finansų teisės) elementas yra teisės norma. Viešųjų finansų teisės norma - tai visuotinai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, įtvirtinanti viešųjų finansinių teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas bei kurių tinkamas vykdymas turi užtikrinti viešosios finansų veiklos srityje keliamų tikslų įgyvendinimą.

Bendras tikslas VFT normų - užtikrinti valstybei reikiamų viešųjų pajamų surinkimą, jų tikslingą ir efektyvų paskirstymą ir panaudojimą.

Normos įtvirtina VFT sistemą, įtvirtina valstybės, savivaldybių, atitinkamų institucijų kompetenciją. Nustato finansinės kontrolės pagrindus, nustato poveikio priemonių taikymo tvarką ir t.t.

VFT normos taikomos tik viešosios finansų veiklos srityje, kai kalbam apie privačius finansus VFT normos negali būti taikomos.

Viešųjų finansų teisės normų turinį sudaro būtent visuomeninių santykių, atsirandančių viešosios finansų veiklos srityje, dalyvių elgesio taisyklės.

Reguliuojant viešuosius finansinius santykius remiantis viešųjų finansų teisės normomis valdingi įgaliojimai suteikiami tik vienai finansinių teisinių santykių šaliai - valstybei (savivaldybei) ar jai atstovaujančiai kompetentingai institucijai. VFT gali kilti ir tarp dviejų valstybės institucijų, kuri turės valdingus įgalinimus? Reikia tuomet žiūrėti į įgalinimų turinį.

Specifiniai viešųjų finansų teisės normų tikslai lemia šių teisės normų imperatyvųjį (įsakomąjį) pobūdį - viešųjų finansų teisės srityje vyrauja įpareigojančios teis

VFT normų rūšys

1. Pagal atliekamas funkcijas viešųjų finansų teisės normos skirstytinos į:

● Specializuotas - įtvirtina svarbiausias viešųjų finansų teisės kategorijas ir viešųjų finansinių santykių reguliavimo principus. Pvz.: įstatyme įtvirtintos pagrindinės sąvokos. Tačiau sąvokos gali skirtis, kiekvienas įstatymas numato sąvokas, kurios yra tinkamos būtent to įstatymo taikymui, pavyzdžiui, BSĮ ir MAĮ biudžeto sąvoka skiriasi. Su principais sudėtingiau, tik MAĮ įtvirtina principus (MAĮ 6str.), bet kituose aktuose tie principai išplaukia iš turinio analizės. Ar konkrečią normą laikyti principu ar ne? Reikia žiūrėti, ar turi norma adresatą, pvz.: informacija apie biudžetą yra atvira ir prieinama - principas.

● Reguliuojančias - nustato viešųjų finansinių teisinių santykių dalyvių (valdžios institucijų, juridinių ir fizinių asmenų, kitų subjektų) teisinę padėtį viešųjų finansų veiklos srityje, reguliuoja elgesį ir nustato leistino elgesio ribas (iš esmės - teises ir pareigas).

● Apsaugines - jomis siekiama užtikrinti viešųjų pajamų gavimą laiku, tikslingą jų paskirstymą ir efektyvų panaudojimą. Tokių viešųjų finansų teisės normų nėra daug, nes pati viešųjų finansų teisė priklauso vadinamųjų reguliuojančių (o ne apsauginių) teisės šakų kategorijai. Apsauginėmis viešųjų finansų teisės normomis įtvirtinamos priemonės, turinčios užtikrinti piniginių prievolių vykdymą laiku, taip pat numatomos atsakomybės priemonės (sankcijos), taikomos asmenims, pažeidusiems reguliuojančių viešųjų mokesčių teisės normų nuostatas. Normos, kurios nustato delspinigius, turto areštą

Viešųjų finansų teisės sistema

VFT normos yra apjungiamos į tam tikrą sistemą pagal reguliuojamų santykių pobūdį.

Viešųjų finansų teisės sistema – tai atitinkama viešųjų finansų teisės normų suskirstymo į teisinius institutus pagal jų reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį loginė tvarka. Vadinasi, pirminis viešųjų finansų teisės sistemos elementas yra pati viešųjų finansų teisės norma, o šios sistemos sudarymo pagrindas – tokiomis normomis reguliuojami visuomeniniai santykiai, t. y. viešųjų finansų teisės dalykas.

Viešųjų finansų teisės institutai

Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių specifinius požymius visos viešųjų finansų teisės normos yra suskirstytos į atitinkamus viešųjų finansų teisės institutus - funkciniais ryšiais susietų viešųjų finansų teisės normų, kuriomis reguliuojami vienos rūšies visuomeniniai santykiai, atsirandantys įgyvendinant viešąją finansinę veiklą, grupes. Šiuo metu gali būti skiriami tokie viešųjų finansų teisės institutai:

1. Viešosios finansų veiklos institutas - jo normomis įtvirtinami valstybės finansų politikos pagrindai (kryptys); subjektų, vykdančių viešąją finansinę veiklą, sistema ir kompetencija; viešųjų finansinių santykių reguliavimo principai;

2. Viešųjų pajamų ir išlaidų institutas, kurio normomis įtvirtinama viešųjų pajamų sistema; reguliuojami jų gavimo būdai; nustatoma viešųjų išlaidų sistema ir kryptis;

3. Valstybės biudžeto sandaros ir biudžeto sistemos institutas - jo normomis nustatoma valstybės biudžeto sistemos sandara ir jos sudarymo principai; pajamų ir išlaidų paskirstymo biudžetams principai ir tvarka;

4. Biudžetinio proceso institutas - jo normomis detaliai reglamentuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų sudarymo, tvirtinimo ir vykdymo, biudžeto vykdymo vertinimo procedūros;

5. Specialiųjų biudžeto programų ir nebiudžetinių viešųjų piniginių fondų institutas - jo normomis įtvirtinami tiksliniai nebiudžetiniai viešieji piniginiai fondai ir jų sistema, formavimas bei lėšų naudojimas;

6. Valstybės skolos institutas - jo normomis įtvirtinamos valdžios sektoriaus skolinimosi teisinės formos ir tvarka.

Dažnai tvirtinama, kad mokesčių teisė yra atskira teisės šaka

Viešieji finansiniai teisiniai santykiai

Viešųjų finansų norma - tai atitinkamo teisinio santykio modelis, todėl įgyvendinant viešųjų finansų teisės normas susiklosto viešieji finansiniai teisiniai santykiai, kurie yra visuomeninių santykių reguliavimo teisės normomis procesas ir rezultatas. Pirmuoju atveju viešieji finansiniai teisiniai santykiai suvokiami kaip teisinio poveikio atitinkamiems visuomeniniams santykiams priemonė, antruoju - kaip atitinkamų visuomeninių santykių egzistavimo forma, kuriai būdingas specifinis turinys.

Apskritai kalbant, viešieji finansiniai teisiniai santykiai - tai viešųjų finansų teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kylantys dėl valstybės (savivaldybių) vykdomos viešosios finansinės veiklos. Kadangi šie santykiai yra teisiniai, jie atsiranda, keičiasi ir baigiasi pagal viešųjų finansų teisės normų reikalavimus, t.y. juos palaikant įgyvendinamos viešųjų finansų teisės normos ir jomis išreikšta valstybės viešųjų finansų srities politika. Dėl to šie santykiai vertintini kaip viešosios finansų teisės normų įgyvendinimo išorinė forma, kuriai būdinga tam tikra specifika.

1. Valstybė (savivaldybė) yra privalomasis viešųjų finansinių teisinių santykių subjektas.

2. Tokių santykių turinį sudaro pareiga tinkamai vykdyti pinigines prievoles, o valstybė turi teisę tokio elgesio reikalauti.

3. Viešieji finansiniai teisiniai santykiai rodo esant valinį ryšį tarp šių santykių dalyvių jiems įgyvendinant ir vykdant viešųjų finansų įstatymų nustatytas teises ir pareigas.

4.Viešųjų finansinių teisinių santykių turinį sudaro vienos šalies pareiga tinkamai vykdyti pinigines prievoles valstybei (savivaldybei) ir valstybės (saviva

Viešųjų finansinių teisinių santykių rūšys

Viešųjų finansinių teisinių santykių rūšys:

1. Pagal subjektinės sudėties ypatybes gali būti skiriami tokių rūšių viešieji finansiniai teisiniai santykiai:

● valstybės ir savivaldybių;

● bendrosios kompetencijos valdžios institucijų ir specialiosios kompetencijos finansų institucijų;

● įvairių specialiųjų finansų institucijų;

● specialiųjų finansų institucijų ir privačių juridinių asmenų;

● finansų institucijų ir viešųjų subjektų;

● finansų institucijų ir fizinių asmenų ir kt.

2. Pagal realizuojamas viešųjų finansų teisės normas viešieji finansiniai teisiniai santykiai skirstytini į

materialiuosius ir procesinius. Palaikant materialiuosius viešuosius teisinius santykius yra įgyvendinamos viešųjų finansų teisės normos, kuriomis nustatomos subjektų teisės ir pareigos kaupiant bei naudojant valstybės piniginius išteklius; o procesinius - viešųjų finansų teisės normos, kuriomis reguliuojamas viešųjų piniginių fondų lėšų kaupimas bei naudojimas ir su tuo susiję procesai.

3. Pagal užmezgant viešąjį finansinį teisinį santykį įgyvendinamus tikslus yra skiriami šie viešieji finansiniai teisiniai santykiai:

● organizaciniai santykiai, atsirandantys siekiant įtvirtinti viešųjų piniginių fondų sistemą bei suformuoti valstybės piniginius išteklius administruojančių institucijų sistemą; turint tikslą sukaupti viešąsias pajamas (šiai kategorijai priklauso įmokų į viešuosius piniginius fondus nustatymo, apskaičiavimo, mokėjimo, išieškojimo, valstybės skolinimosi ir pan. santykiai);

● viešųjų išlaidų santykiai, kylantys siekiant padengti pinigines valstybės (savivaldybių) funkci

Viešųjų finansinių teisinių santykių objektai

Finansų teisėje objektų yra daug ir juos galima skirstyti į grupes. Viešųjų finansinių teisinių santykių objektai – vertybės, kurioms yra skirtas konkretus viešasis finansinis teisinis santykis, t. y. tos vertybės, dėl kurių šis santykis atsiranda. Viešųjų finansinių teisinių santykių objektai gali būti šie:

1. Pinigai

2. Mokėjimo priemonės

3. Finansinės paslaugos

4. Piniginės prievolės

5. Valstybės (savivaldybės) piniginai ištekliai

6. Fondinės vertybės

7. Piniginis auksas

VFT subjektai

Apskritai VFT subjektais yra asmenys, kurie gali tapti ir tampa konkrečių santykių dalyviais ir turi atitinkamų santykių dalyvių teises ir pareigas. Išskiriamos trys stambios subjektų grupės:

1. Visuomeniniai teritoriniai dariniai - čia priklauso, visų pirma, pati valstybė ir savivaldybės. Tokių subjektų dalyvavimas VFT santykiuose yra ribotas. Tiek valstybė, tiek savivaldybė gali tapti biudžetinių santykių subjektu; gali tapti nebiudžetinių piniginių fondų subjektu (nes pagal įstatymus tiek valstybė, tiek savivaldybė turi teisę steigti nebiudžetinius fondus (pas mus realizuoja tik valstybė)); gali tapti valstybės skolos santykių subjektu (nes jos abi turi teisę skolintis laikinai laisvas vidaus ir užsienio kreditorių lėšas. Savivaldybė gali skolintis, bet kuriuo atveju galutinėje išdavoje jos prisiimti įsipareigojimai skoliniai pereina į valstybės lygmenį, nes jei savivaldybė neįvykdys savo įsipareigojimų, turės atsakyti valstybė.)

2. Kolektyviniai subjektai - visi tiek viešojo, tiek privataus pobūdžio JA. Viešieji JA šiuose santykiuose atstovauja valstybę ir savivaldybę, todėl jie turi valdingų įgalinimų davimo teisę. Privatus JA - pasyvūs, jie turi vykdyti nurodymus, o viešieji tam tikrais atvejais yra subjektas, kuris atstovauja valstybei/savivaldybei, kitu atveju tampa pasyviu subjektu ir privalo vykdyti kitos šalies nurodymus. Pvz.: turim FM, kai tvirtina biudžetą, jis visada yra valdingas asmuo, o kai kalbam apie mokesčių mokėtojų FM privalo paklusti VMI mokesčių nurodymams.

3. Individualūs subjektai - LR piliečiai ir užsieniečiai. VFT pilietybė esminės reikšmės neturi - turim nuolatinius ir nenuolatinius Lietuvos gyventojus.

Egzaminui - ti

Viešųjų pajamų samprata ir sistema

Valstybei yra būtinos tam tikros pajamos, kurių reikia bendrosioms funkcijoms vykdyti.

Paskirstant valstybės arba visuomenės nacionalines pajamas visada dalis nac. pajamų yra paliekama ūkio subjektams ir gyventojams (nacionalinių pajamų kūrėjams), o kita dalis perduodama valstybei viešųjų pajamų forma (per rinkliavas, mokesčius ir pnš.). Tokios pajamos yra VFT objektas ir šiuo objektu disponuoja valstybės institucijos ir jos yra kaupiamos teisės aktuose numatytuose fonduose ir yra naudojamos viešosios funkcijoms apmokėti (aplinkos apsauga, krašto apsauga ir pnš.)

Visos viešosios pajamos yra gaunamos įvairiais būdais, turi savo kaupimo tvarką, panaudojimo kryptis, todėl jos skirstomos į tam tikras kategorijas.

1. Pagal tai, kokią reikšmę viešosios pajamos turi formuojant pinginius fondus

2. Pagal K yra leidžiamos įvairios nuosavybės formos, tai viešosios pajamos skiriasi ir pagal tai iš kokios nuosavybės formos yra gaunamos

3. Pagal teritorinį kaupimą ir naudojimą

4. Pagal tai, kokiuose fonduose yra kaupiamos viešosios pajamos

5. Pagal teisines formas

Pagal tai, kokią reikšmę viešosios pajamos turi formuojant pinginius fondus

Pagal tai, kokią reikšmę viešosios pajamos turi formuojant pinginius fondus:

● Privalomos (planinės) – tos pajamos, kurių gavimas ir gavimo apimtys yra iš anksto numatytos atitinkamuose planiniuose aktuose ir kurios yra gaunamos nustatant įvairius privalomus mokėjimus. Vykdant atitinkamus finansinius planus gali valstybė ir savivaldybė gauti kitų pajamų, t.y. pajamų, kurios viršija numatytas užduotis ir tokios pajamos yra vadinamos viršplaninėmis pajamomis (pvz.: susiplanuoja, kad surinks 10milijardų akcizo mokesčio, bet pajamos buvo didesnės.). Net baudos yra planinės pajamos.

● Papildomos (viršplaninės)

Pagal K yra leidžiamos įvairios nuosavybės formos, tai viešosios pajamos skiriasi ir pagal tai iš kokios nuosavybės formos yra gaunamos

Pagal K yra leidžiamos įvairios nuosavybės formos, tai viešosios pajamos skiriasi ir pagal tai iš kokios nuosavybės formos yra gaunamos:

● Iš privatinės nuosavybės gaunamos pajamos – mokesčius moka.

● Iš viešosios nuosavybės gaunamos pajamos – taip pat mokesčius moka, be to,

valstybė/savivaldybės turėdamos tam tikrą turtą, gali jį išnuomoti, parduoti ir pnš. – už tai gauna

įplaukas irgi į savo fondus.

Pagal teritorinį kaupimą ir naudojimą

Pagal teritorinį kaupimą ir naudojimą:

● Valstybės ir savivaldybių pajamos. Valstybės pajamos kaupiamos centralizuotose fonduose ir tokių fondų lėšos naudojamos visos valstybės reikmėms apmokėti, taip pat jos naudojamos ir dotacijoms savivaldybėms. Savivaldybių pajamos kaupiamos savivaldybių biudžetuose ir yra naudojamos vietos valdžios įstaigoms išlaikyti ir vietinės reikšmėms programoms finansuoti.

Pagal tai, kokiuose fonduose yra kaupiamos viešosios pajamos

Pagal tai, kokiuose fonduose yra kaupiamos viešosios pajamos:

● Biudžeto pajamos – šios pajamos turi ypatumą, kad jų naudojimas neturi tikslinės paskirties, tokios pajamos pakliūva į valstybės/savivaldybės biudžetą ir yra naudojamos pagal seimo arba savivaldybės tarybos patvirtintą planą, jų numatytoms priemonėms arba programoms finansuoti.

Žemiau esančios pajamos jau turi savo tikslinę paskirtį.

● Specialiųjų biudžeto programų pajamos

● Nebiudžetinių fondų pajamos

Pagal teisines formas

Pagal teisines formas (svarbiausias skirstymas teisine prasme, čia reikia vadovauti Konstitucijos 27str.).

Konstitucija kalba apie biudžeto pajamos, bet ši klasifikacija yra taikytina visoms viešosioms pajamoms.

● Mokesčiai

● Privalomi mokėjimai

● Rinkliavos

● Pajamos iš valstybės turto

● Kitos įplaukos

Mokesčiai

Mokesčiai gali būti aiškinami tiek plačiąja tiek siaurąja prasme.

Plačiąja prasme - visi finansiniai instrumentai, per kuriuos yra surenkamos viešosios pajamos, toks supratimas yra.

Pagal VFT paremta konstitucine nuostata, tai mokesčiai turi būti aiškinami siaurąja prasme - tai tie finansiniai instrumentai, kurie pasižymi ne tik visuotiniu privalomumu, bet ir individualiai neatlygintinu pobūdžiu, t.y. mokėdamas mokesčius mokesčių mokėtojas tiesiogiai negauna jokios naudos arba paslaugos iš valstybės/savivaldybių.

Mokesčių požymiai

Mokesčių požymiai:

1. Bendrieji požymiai - būdingi visiems mokesčiams:

● Pagrindinis viešųjų pajamų šaltinis. Pajamos gaunamos mokesčių pavidalu yra kaupiamos ne tik valstybės biudžete, bet taip pat savivaldybių biudžetuose ir kai kuriuose kituose viešuosiuose pinginiuose fonduose sudaro didžiąją tų pajamų dalį ir turi lemiamą reikšmę kalbant apie viešųjų funkcijų finansavimą. 50-70proc. valstybės biudžeto.

● Mokesčius Lietuvoje įveda įstatymų leidžiamoji valdžia - Seimas. K 67str. - seimas įveda mokesčius ne bet kokia forma, o priimdamas mokesčių įstatymus ir mokesčių įstatymai, palyginus su kitais įstatymais, turi turėti griežtai nustatytą struktūrą, kuria yra apibrėžęs KT savo doktrinoje, t.y. neužtenka, kad priimam įstatymą - mokestį už orą, seimas turi aiškiai apibrėžti tokius elementus - mokesčio mokėtoją, konkretaus mokesčio objektą, mokesčio dydį (jei to negalima padaryti, tai pagal kokius kriterijus reikia jį nustatyti), esmines mokesčio mokėjimo sąlygas (už kokį laikotarpį, kas kontroliuoja, kokia atsakomybė ir pnš.). Mokesčiams įvesti negali būti taikomas referendumas.

● Prievolė mokėti mokestį asmeniui atsiranda prieš pačią valstybę, o ne prieš Seimą. Negalima tartis dėl prievolės, galima tartis nebent dėl mokėtino mokesčio dydžio.

● Mokesčių visuotinis privalomumas - mokesčius moka visi asmenys, kurie atitinkamų mokesčių įstatymų yra įvardijami to mokesčio mokėtojais. Jei asmuo mano, kad turi teisę į tam tikras lengvatas, tai jomis gali naudotis tik jeigu pilnai atitinka įstatymo numatytas sąlygas mokesčio lengvatai gauti. Lengvatos nepaneigia mokesčių pr

Mokesčio apskaičiavimo būdai

Mokesčio apskaičiavimo būdai:

1. Kadastro arba registrų būdas reiškia, kad mokestis yra apskaičiuojamas remiantis duomenimis apie mokesčio bazę esančius atitinkamuose registruose (žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis),

2. Įvertinimo būdas - retas Lietuvoje. Čia mokestis apskaičiuojamas remiantis kompetentingos institucijos atliktu individualiu apmokestinimo objekto įvertinimo. Taikomas paveldimo turto mokesčiui, bet pas mus niekas jo nemoka? Visi atleisti? Jeigu, tarkim, paveldim ypatingus paveikslus, juvelyrinius dirbinius, notaras išduoda įgaliojimą institucijai įvertinti vertė ir nuo jos skaičiuojamas mokestis.

3. Deklaravimo būdas - mokestis yra skaičiuojamas nuo duomenų apie apmokestinimo objektą pateiktų mokesčių deklaracijoje ar kitame deklaracijai prilygintam dokumente. Pvz.: pajamų arba pelno mokesčiai.

● Kitas struktūros elementas - mokestinis laikotarpis - laiko tarpas, už kurį turi būti mokamas mokestis. Lietuvoje gali būti lygus kalendoriniams metais (žemės mokestis, gyventojų pajamų mokestis,), gali būti lygus kalendorinių metų ketvirčiui - angliavandenilių mokestis, gali būti lygus kalendoriniam mėnesiui - akcizas, PVM, loterijų ir lošimų mokestis. Gali būti ir kitoks terminas numatytas įstatyme - vienintelis mokestis turintis specifinį terminą - mokestis už valstybinio turto naudojimą operatyvinio patikėjimo teise, ten laikotarpis lygus subjekto finansiniais metais? Mokestinis laikotarpis nėra taikomas vienkartiniuose mokesčiuose. Reikšmė mokestinio laikotarpio - ne tik, kad mokestis yra skaičiuojamas už tą laiką, bet esmė ta, kad pasibaigus įstatyme aptartam mokestiniam laikotarpiui per įstatyme nustatytą laikotarpį mokesčio mokė

Mokesčių rūšys

Mokesčių rūšys:

Pagal subjektus, mokančius mokesčius:

1. JA mokami mokesčiai - pelno mokestis, mokestis už valstybės turto naudojimą.

2. Gyventojų mokami mokesčiai - paveldimo turto mokestis.

3. Visuotinai mokami mokesčiai - PVM, akcizas, ekologiniai mokesčiai

Pagal tai į kur įskaitomi mokesčiai:

1. Valstybės biudžeto - pelno mokestis, PVM, akcizas.

2. Savivaldybių biudžeto - žemės, nekilnojamojo turto mokestis.

3. Tiksliniai - mokami į tikslinius fondus ir naudojami tik konkretiems to fondo ar programos tikslams

pasiekti. SODROS įmokos keliauja į SODROS fondą, privalomojo draudimo įmokos.

Pagal apmokestinimo objekto ypatumus:

1. Pelno - tie mokesčiai, kurie yra skaičiuojami ne nuo visų mokėtojo gautų pajamų, bet tik nuo pajamų dalies, viršijančios sąnaudas pajamoms gauti. GRYNASIS PELNAS. Pvz.: pelno mokestis, atskaitymai pagal miškų įstatymą, tam tikra prasme ir gyventojų pajamų mokestis, kurį moka pagal individualią veiklą.

2. Pajamų - mokamas nuo visų gautų bendrųjų pajamų, pvz.: gyventojų pajamų mokestis, kuris mokamas nuo darbo santykių (kai nėra atimamos išlaidos).

3. Daiktai - tiek kilnojami, tiek nekilnojami.

4. Žemės mokestis - žemės sklypas.

Vartojimo mokesčiai - tam tikrų prekių ir paslaugų vartojimas, PVM, akcizas, muitai.

Pagal mokesčių mokėjimo periodiškumą:

1. Reguliarūs - mokami nuolatos įstatymo numatytais terminais tol, kol mokesčio mokėtojas turi arba naudojasi apmokestinimo objektu.

2. Vienkartiniai - už vienkartinius veiksmus, susijusius su apmokestinimo objektu. Pvz.: paveldimo turto mokestis, čia ne rinkliava, nes mokam ne už notaro suteiktą paslaugą, o už tai, kad mes gaunam tam tikrą turtą. objektas

Lietuvos valstybinė mokesčių sistema

Lietuvos valstybinė mokesčių sistema - Lietuva unitarinė valstybė ir todėl yra vieninga valstybinė mokesčių sistema. Tokią sistemą numato ir Konstitucija – seimas nustato valstybinius mokesčius.

Kokius mokesčius galime išskirti Lietuvoje, kai kalbame apie viešąsias paslaugas? MAĮ 13str.:

13 straipsnis. Mokesčiai

Pagal šį Įstatymą administruojami mokesčiai:

pridėtinės vertės mokestis;

akcizai;

gyventojų pajamų mokestis;

nekilnojamojo turto mokestis;

žemės mokestis;

mokestis už valstybinius gamtos išteklius;

angliavandenilių išteklių mokestis;

mokestis už aplinkos teršimą;

konsulinis mokestis;

žyminis mokestis;

paveldimo turto mokestis;

privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

valstybės rinkliava;

loterijų ir azartinių lošimų mokestis;

mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;

pelno mokestis;

valstybinio socialinio draudimo įmokos;

muitai;

atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą;

mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise;

motorinių transporto priemonių registracijos mokestis.

Nemokestinės viešosios pajamos

Viešųjų pajamų formos pagal Konstituciją yra penkios. Konstitucija neakcentuoja, bet iš viso Konstitucijos teksto, realios situacijos aišku, kad pagrindinė pajamų forma yra mokesčiai. Todėl dažnai teisės aktuose vartojamos dvi sąvokos – mokestinės pajamos ir nemokestinės pajamos. Tai reiškia, kad iš tų Konstitucijoje išvardytų formų, mokesčiai priskiriami prie mokestinių pajamų, o visos kitos formos vadintinos nemokestinėmis pajamomis. Nemokestinės pajamos – viešos pajamos, kurios gaunamos į biudžetą visais kitais būdais negu pajamos gaunamos mokesčiu pavidalu.

Nemokestinės viešosios pajamos:

Nemokestinės viešosios pajamos:

1. Rinkliavos

● Valstybinės

● Vietinės

2. Privalomi mokėjimai

3. Viešosios pajamos iš turto

4. Kitos viešosios pajamos

Viešosios išlaidos

Teisine prasme viešosios išlaidos yra suprantamos ne kaip paprasta valstybės ar savivaldybės veiklos eigoje panaudota pinginių išteklių suma, bet kaip valstybės ar savivaldybės veikla, susijusi su viešuosiuose pinigų fonduose sukauptų išteklių panaudojimu. Viešosios išlaidos apima veiklą, kuri susijusi su valstybės biudžeto lėtų naudojimu, savivaldybių biudžetų lėšų naudojimu, su sveikatos, socialinio draudimo ir kitų viešųjų lėšų naudojimu ir veikla, susijusi su valstybės/savivaldybės funkcijas atliekančių subjektų panaudojimu. Tai ne konkrečios pinigų sumos, bet atitinkama veikla siekiant panaudoti lėšas.

Viešosios išlaidos turi užtikrinti viešųjų poreikių tenkinimą, socialinė funkcija, švietimo funkcija ir pnš.

Visos viešosios funkcijos yra vykdomos arba tiesiogiai per valstybės/savivaldybių institucijas, arba per valstybės ir savivaldybių įsteigtas įmones, įstaigas bei organizacijos ir todėl visos viešos išlaidos yra skiriamos į:

1. Tiesiogines (centralizuotas) - valstybės ir savivaldybės išlaidos (per institucinę sistemą).

2. Netiesiogines (decentralizuotas) - valstybinių (savivaldybių) įstaigų, įmonių bei organizacijų išlaidas.

Šis skirstymas turi reikšmės kai kalbam apie VFT nes VFT reguliuoja tik tiesioginių išlaidų dalį.

Pagal tai kokioje teritorijoje išlaidos yra daromos:

1. Lietuvos

2. Savivaldybių

Pagal tai iš kokio piniginio fondo išlaidos apmokamos:

1. Valstybės biudžeto

2. Savivaldybių biudžetų išlaidos

3. Specialiųjų programų išlaidos

4. Nebiudžetinių fondų išlaidos - SODROS išlaidos.

Pagal išlaidų atsiradimo sektorius:

1. Išlaidos pagal sektorius, kurių skirstymas turi įsta