kultūros koliokviumas
Įvadinė paskaita
(Haroldas Lasvelis (Harold Lasswell)) 5W komunikacijos modelis: «Who says what, where, to whom, with which effects?»
Kas? (identifikuoti kas komunikuoja)
Ką? (analizuoti siunčiama žinutę)
Kam? (kam skirta ši žinutė, kas jos gavėjas?)
Kur? (kokioje erdvėje ir kokiomis priemonėmis?)
Koks poveikis? (kaip į tai reaguoja auditorija?)
Kultūros sampratos
Kultūra (žmogaus kūryba) vs Natūra (nesukurta žmogaus)
Kultūra kaip žmogiškoji kūryba:
Tai, kas tiesiogiai sukurta žmogaus
Tai, kaip žmogus pažįsta pasaulį
Natūra įkultūrinama, jei ji naudojama kaip žaliava kūrybinei (kultūrinei) veiklai (pvz. XIX a. pirmoje pusėje romantizmas suestetino gamtą).
Viską sukultūriname; vyksta kultūros ekspansija nekultūros (natūros) atžvilgiu.
Kultūros ekologija.
Kultūra – visi negenetiniai, nebiologiškai perduodami žmogaus egzistencijos elementai.
Kitaip tariant, tie žmonijos elementai, kurie gali būti perduodami genetiškai, yra laikomi „ne kultūra“.
Pavyzdžiui, raumenų tankis arba laktozės netoleravimas: ne kultūra.
Sportas ar vietinė virtuvė: kultūra.
Terminą «kultūra» taip pat vartojo romėnų oratorius Ciceronas (vartojęs terminą cultura animi), apibūdindamas jaunimo sielos ugdymą, tai yra savęs ir savo asmenybės ugdymą.
Iki XIX a. terminai „kultūringas“ ir „gerai besielgiantis“ arba „gerai išmoktas“ buvo sinonimai (lietuvių k. Iki šių dienų jie yra laikomi sinonimais).
Kultūros sampratos raida
Žodis «kultūra» kilęs iš lotyniško žodžio «cultura», kuris reiškė įdirbimą, kultivavimą, puoselėjimą, garbinimą.
Ankstyvojoje antikoje – žemdirbystės (agrikultūra) terminas
Brandžioje antikoje – ne tik žemės bet ir žmogaus pasaulio įdirbimas
Pagonybė – sudievinta gamta
Krikščionybėje – kas neturi sielos (augalai, gyvūnai) yra priskirtas prie gamtos ir turi tarnauti kultūrai
Apšvieta (XVIII a.): lavinti, šviesti, ugdyti, kilninti mases.
Racionalizmas, proto amžius: žmogus virš gamtos
Tautinės kultūros: romantizmas (XVIII a. Vokietijoje)
Kultūros ir natūros priešinimas ar sąveika?
Žvelgdami į gamtą, ją laikome kultūros dalimi
Priešinimas pražutingas kultūrai
Geriau kalbėti apie kultūros ir natūros sąveiką
Kultūros skirtys
Kultūra vs natūra
Lokali kultūra vs globali kultūra:
-globalumas: komunikaciniai ryšiai nepaisant gamtinių (kalnų, upių) ar politinių (sienų) trikdžių
informacinės ir komunikacinės technologijos
kultūrinio turinio suvienodėjimas
centro įtaka pakraščiams
Kultūrologija (filosofinė prieiga, gryna disciplina) vs kultūros studijos (transdisciplininis šiuolaikiškas diskursas: filosofija, sociologija, antropologija, komunikacija, kritinė teorija...)
Aukšta (elitinė) kultūra vs vidutinė (miesčioniška) kultūra vs žema (vulgari) kultūra: kiekviena kultūra buvo skirta tam tikrai socialinei klasei. Poveikis: priskyrimas klasei (elitui), klasinė segregacija, priklausomybės klasei demonstravimas.
Verbalinė (žodinė) kultūra (iki rašto atsiradimo) vs teksto kultūra (fiksuojama)
Populiaroji (liaudies) kultūra vs popkultūra (masinė)
Dar apie aukštą ir žemą kultūras
Kultūra kaip technologija skirta klasinių skirtumų ir socialinių hierarchijų kūrimui ir apsaugai (Pierre’as Bourdieu).
«Tie, kurie gražiuose daiktuose įžvelgia gražią prasmę, yra išprusę žmonės» (Oscaras Wilde’as).
Tačiau, kas nustato kas yra Grožis?
Kultūra tarnauja status quo ir monotoniškai visuomenės reprodukcijai (Zygmuntas Baumanas).
Esame “visaėdžiai” kultūros vartotojai
Nebeliko atskirties tarp auštos ir žemos kultūros.
Šiandien esame kultūros «visaėdžiai» (Richardas A. Petersonas).
«Žmonės gali būti visiškai pakvaišę dėl visų tų skaitmeninių dalykų, tačiau tuo pat metu skaityti knygas, jie gali lankytis operoje ir stebėti kriketo varžybas, ir pirkti bilietus į Led Zeppelin pasirodymą ir nesijausti dėl to susidvejinę... Jums patinka tailandiečių maistas? O kuo blogas itališkas? [...] Man patinka abu. Taip. Tai įmanoma. Galiu mėgti regbį ir Stepheno Sondheimo miuziklus. Aukštąją Viktorijos laikų gotiką ir Damieno Hirsto instaliacijas. [...] Angliškas bažnytines giesmes ir Richardą Dawkinsą. Pirmasias Normano Dauglaso knygas ir iPodus» (Stephenas Fry’us).
Nebe rafinuoto skonio kova prieš vulgarų skonį, o visaėdystės kova prieš dietą: nebuk išrankus, vartok daugiau (vartotojiška visuomenė).
«Šiandien kultūrą sudaro siūlymai, o ne draudimai; pasiūlos, o ne normos [...] kultūra neturi liaudies, kurią reiktų šviesti ir kilninti; tačiau ji turi klientus, kuriuos reikia gundyti» (Z. Baumanas).
Kultūros tyrinėjimas
Kaip kultūra gali būti tyrinėjama?
Eminė vs etinė prieigos
Eminė prieiga – tyrinėjimas iš vidaus, bandantis suprasti kultūrą per jos pačios prizmę. Pavojai – tyrėjas gali būti aklas prieštaravimams ir kultūrinei propagandai.
Etinė prieiga – tyrinėjimas iš išorės, bandymas būti nešališku kitos kultūros stebėtoju. Pavojai – tyrėjas gali būti aklas asmeniniam ar ideologiniam šališkumui arba į kitą kultūrą žiūrėti tik per asmeninės kultūros prizmę.
Kas yra kultūros studijos?
Kultūros studijos susiformavo D. Britanijoje 1964 m., kai Birmingamo universitete buvo įkurtas Šiuolaikinės kultūros studijų centras (Centre for Contemporary Cultural Studies - CCCS). Jį įsteigė Richardas Hoggartas.
1970-1980: Kultūros studijų centrų ir katedrų plėtra, ypač anglakalbėse šalyse (Kanadoje, JAV ir Australijoje) bet ir Vakarų Europoje (Prancūzija, Italija, Vokietija, Austrija, Šveicarija).
Neapsiriboja kultūros aprašymu ir analize, bet pateikia kultūros kritiką.
Kaip reikšmės kinta įvairiose medijų struktūrose.
Žurnalas “Working Papers in Cultural Studies”
Primas numeris išleistas 1971 m.
Temos: medijos, popkultūra, subkultūros, semiotika (mokslas, kuris tyria ženklus ir ženklų struktūras įvairiose ženklų sistemose – kalboje, tekstuose, muzikoje, architektūroje), socialiniai judėjimai, kasdienis gyvenimas.
Kultūros studijų metodologija
KS neturi aiškios metodologijos.
Taikomi metodai: teksto analizė, semiotika, etnografija, turinio analizė, apklausa...
Kiekvienas metodas taikomas atsižvelgiant į kontekstą ir į konkretaus tyrimo ypatumus.
ŠKSC tikslas
Šiuolaikinės kultūros studijų centras, ypač vadovaujant Stuartui Hallui (nuo 1968 m.), iš pat pradžių buvo vieta tyrėjams, nepatenkintiems akademinės minties ir intelektualinio gyvenimo derinimu ir nukreipimu („drausmingu“) pagal disciplininę struktūrą.
Kultūros studijos siekė išnagrinėti sudėtingas problemas ir temas, sujungdamos skirtingus požiūrius taip, kaip kitos D. Britanijos institucionalizuotos akademinės disciplinos nedarė ir neleido kitiems tyrėjams daryti.
Kultūros kritika: stardas Hallas (1932-2014)
Kaip pavyzdingai parodyta filme „The Stuart Hall Project“, skirtas 2014 m. mirusiam tyrėjui Stuartui Hallui, kuris buvo vienas iš Šiuolaikinės kultūros studijų centro įkūrėjų, dekolonizacijos postūmis, jaunimo maištai, „trečiojo kelio“ paieška dviejų blokų politikoje ir Šaltojo karo kontekste, mūšiai dėl žemesniųjų klasių gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo, buvo pagrindiniai kultūrinio klimato kaitos veiksniai, pasiekę piką nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki aštuntojo dešimtmečio pradžios.
Hallo suvokimo teorija
Užkodavimas (encoding) / iškodavimas (decoding):
Auditorija (audience) ne pasyviai priima tekstą, o tai daro aktyviai, bendrauja su teksto reikšmėmis.
Reikšmės priklauso nuo individo kultūrinio bagažo. Teksto reikšmė glūdi kažkur tarp kūrėjo ir vartotojo.
Kūrėjas tekstą užkoduoja (suteikia tam tikras reikšmes) tam tikru būdu, bet vartotojas gali tekstą iškoduoti (suvokti) kiek skirtingai.
Negalima numatyti iš anksto kaip publika interpretuos tekstą.
Užkodavimas (encoding)/ iškodavimas (decoding)
Santykis tarp pranešimo užkodavimo ir iškodavimo, toli gražu nėra natūralus, yra socialiai sukonstruotas.
Auditorija gali interpretuoti (arba „iškoduoti“) gautus pranešimus taip, kad atitiktų prasmę, kurią autoriai iš pradžių suteikė;
Gali juos interpretuoti ir kritiškai („taip, bet...“);
Gali juos interpretuoti neteisingai arba taikyti netikėtus skaitymo kodus (pavyzdžiui, suteikdama pirmenybę tam tikriems teksto elementams, kurie autoriams buvo marginalūs);
Gali jų visai nesuprasti dėl to, kad atmeta šaltinį (pvz., dėl politinių priežasčių atsisako sekti tam tikro transliuotojo programas) arba dėl to, kad neturi tinkamų kultūrinių priemonių (pvz. supainiojus žinių transliaciją su TV serialu)
Užkodavimo/ iškodavimo pavyzdis
Naujo sportinio gėrimo TV reklama.
Pranešimas: «Gerdami šį sportinį gėrimą būsite stipresni, greitesni ir sėkmingesni sporte».
Įvairūs auditorijos iškodavimai:
«Jei gersiu šį sportinį gėrimą, savo sporte pasirodysiu geriau, kaip ir sportininkai reklamoje».
«Žinoma, gėrimas gali padėti, bet ši reklama taip pat būdas užsidirbti pinigų. Vien tik jį geriant netapsiu profesionaliu sportininku».
«Ši reklama tiesiog bando mane manipuliuoti, kad nusipirkčiau tai, ko man nereikia. Joks gėrimas stebuklingai nepavers manes sportuoti geriau».
Stuartas Hallas apie popkultūrą
Stuartas Hallas suvokė teorinį poreikį dekonstruoti „populiariąją kultūrą“, nevartodamas šio būdvardžio aprašomuoju būdu, kaip „ką žmonės daro ar galvoja“, nei konservatyviu būdu, kaip tariamos organinės žmonių tapatybės „autentiškumą“.
Anot Hallo populiariajai kultūrai būdinga įtampa, mainai, priešprieša su dominuojančia kultūra, ji yra nuolatinio proceso forma. Hallas rašo: „Šių metų radikalų simbolį ar šūkį neutralizuos kitų metų mados, tačiau laikui bėgant jis tikrai taps gilios kultūrinės nostalgijos objektu. Šiandien maištinga dainininkė rytoj gali atsidurti spalvotame „The Observer“ viršelyje“.
Lawrence’as Grossbergas, JAV
Napibrėžtumas - nėra fiksuotos kultūros studijų definicijos
KS susijusios su kultūrinėmis praktikomis (t.y. tekstai ir diskursai). Kokiais būdais šios praktikos gaminamos? Koks jų poveikis visuomenei? Kaip tai prisideda prie egzistuojančių galios struktūrų reprodukcijos? Kaip galima šiam procesui priešintis? Kaip tai skatina skirtingas grupes ir klases kovoti dėlkultūrinės galios bei įtakos?
KS susijusios su nuolat kintančiomis kasdieninėmis praktikomis, tad gali būti apibrėžiamos kaskart iš naujo.
Johnas Storey’as, JK
KS kultūrą apibrėžia ne estetiškai (pvz. menai), o politiškai
Kultūrą sudaro kasdienio gyvenimo tekstai ir praktikos
Kultūra yra teritorija, kurioje vyksta nuolatinės kovos dėl prasmių.
Šiose kovose pavaldžios grupės bando atsispirti toms prasmėms, kurias dominuojančios grupės joms primeta iš viršaus.
Kultūra yra ideologizuota
Raymondas Williamsas (1921-1988), JK
Pagrindiniai veikalai:
«Raktažodžiai: kultūros ir visuomenės žodynas» (Keywords: a vocabulary of culture and society) – 1976 m.
«Kultūra ir visuomenė» (Culture and society) – 1958 m.
Kitaip nei archeologija ir kultūros antropologija, kurios tyrinėja materialinę kultūros produkciją, KS domisi simbolinėmis sistemomis ir reikšmėmis.
Žodis «kultūra» susijęs su demokratijos ir visuomenės pokyčiais industrinėje visuomenėje. Kultūra – materialus, intelektualinis ir dvasinis gyvenimo būdas.
Richardas Hoggartas (1918-2014), JK
Masinės komercinės (pramoginė spauda, populiarioji literatūra) kultūros vartojimo analizė.
«Vienoda dieta» pateikta žmonių masei.
Tokia produkcija lyginama su parduotuvėmis, kurios savo klientams siūlo ribotą marškinių modelių kiekį už pačią mažiausią kainą. Ribotas pasirinkimas, maža kaina – nuolatinis vartojimas.
Anot Hoggarto masinės kultūros vartotojai yra pasyvūs, o pati masinė kultūra (popmuzika, televizijos programos, komiksai, detektyvai ir meilės romanai) yra banali ir pretenzinga.
Elitas įteisina ir demonstruoja savo galią kultūrinėmis formomis bei praktikomis. Kova dėl kultūrinio statuso.
Herbertas J. Gansas, JAV
Pagrindinis veikalas «Populiarioji ir aukštoji kultūra: skonio vertinimo analizė» - 1974 m.
Žvilgsnis nukreiptas į pačius vartotojus.
Vertinti kultūrą atsižvelgdamas į jos auditoriją(as) ir matuodamas ją pagal kelių grupių, kurių skoniai ir vertybinės pažiūros panašūs, kriterijus.
Gansas nurodė, kad aukštoji kultūra aiškiai orientuota į kūrėją (todėl negali būti priimtina visiems, kad ir kaip to norėtume), o populiarioji - į vartotoją (bet tarp pastarųjų esama ir kūrėjų).
Pagrindinės KS temos D. Britanijoje
Kodėl „populiarioji kultūra“ laikoma prastesne už „aukštąją kultūrą“?
Kokie yra kultūros ir politikos, kultūros ir pokyčių, kultūros ir galios santykiai
Kaip atsiranda atskirtis, subordinacija, marginalizacija ar procesas, dėl kurio tam tikros grupės (pavyzdžiui, moterys, nepasiturintys žmonės ir etninės mažumos) tampa nematomos?
Metodas
Sąvokos – taip, kaip mes jas vartojame kasdienybėje, nemąstydami, nesuvokdami
Identifikuoti konstruktus: suvokti kaip žodžių reikšmė yra socialiai konstruojama kultūros pagalba
Dekonstruoti: kvestionuoti, ginčyti konstruktus ir suprasti kaip vyksta realybės konstravimo procesas
Kultūros studijų aktualumas
Šiandieninės kultūrinės (ir kartu) socialinės permainos:
Trinamos ribos tarp nacionalinių kultūrų, skirtingų menų formų, globalaus ir lokalaus, įvaizdžio ir realybės, fikcijos ir fakto, aukšto ir žemo.
Permainos valstybėje, rinkoje, pilietinėje visuomenėje.
Kultūros studijos analizuoja šias permainas bei teikia išsamesnį naujų kultūros reiškinių poveikio visuomenei supratimą. (Černevičiūtė, 2012)
Vartojimo kultūra ir kultūros vartojimas
Vartotojiškoj visuomenėj, vartotojai perka paslaugas dėl noro įtvirtinti savo statusą ir tapatybę. Vartojimas turi ne tik ekonominius bet ir socialinius-kultūrinius aspektus.
Gyvenimo stilius: nuoseklus vartojimo pasirinkimų rinkinys, būdingas konkrečiam socialiniam sluoksiui arba jo daliai:
apranga
mityba
kūno priežiūra
laisvalaikis
kultūros vartojimas
Vartojimo teorijos:
Fredericas Le Play’as (1855): darbininkai linkę iš karto patenkinti savo norus, aukštesnių klasių atstovai linkę taupyti ateities išlaidoms.
Maurice’as Halbwachsas (1913): šeimų vartojimui įtakos turi ne tik pajamų dydis, bet dar ir tėvų profesijos ir gyvenamoji vieta.
Ernestas Engelsas (1895), Vartojimo dėsnis: kuo didesnės pajamos, tuo mažesnis išlaidų maistui procentas, ir atvirkščiai.
Georgas Simmelis, esė apie madą (1905 m. )
Mada: išsiskyrimas ir imitacija
Išsiskyrimas (eksperimentavimas): poreikis išsiskirti, patvirtinti savo išskirtinumą nuo kitų.
Imitacija (narystė): poreikis patvirtinti savo dalyvavimą socialiniame rate, kurį pripažįstame autoritetingu stiliaus atžvilgiu.
«Mados esmė ta, kad ją praktikuoja tik viena pusė, o kiti visuomenės nariai atsiduria kelyje jos link. Kai tik mada baigia skverbtis, kai tik visi yra priversti dalyvauti tame, ką anksčiau darė tik nedaugelis, kaip tai atsitinka su tam tikrais drabužių elementais ir kai kuriomis socialinio patogumo formomis, ji nebėra apibrėžiama kaip mada». (G. Simmel, 1905).
Varvėjimo efektas
Madų ir stilių sklaidos mechanizmas „lašinant iš viršaus į apačią“: kiekviena socialinė grupė priima statuso hierarchijoje pirmesnę grupę ar socialinį sluoksnį kaip etaloninį savo vartojimo modelį.
«Kai tik žemesniosios klasės pradeda jį pasisavinti, aukštesniosios klasės pereina iš šios mados į kitą, su kuria vėl išsiskiria iš plačiųjų masių, ir žaidimas gali prasidėti iš naujo» (Simmel, 1895)
Thorsteinas Veblenas (1857 - 1929)
“Laisvalaikio klasės teorija” (1899)
Kai kurių prekių vertę lemia ne jų naudingumas, o gebėjimas padaryti tam tikrą socialinę padėtį socialiai matoma.
Parodomasis vartojimas: perteklinės prekės (nesusijusios su išgyvenimu ar konkrečių poreikių tenkinimu), kurios vartojamos norint išsiskirti iš kitų.
Skirtumai
Viena vertus, parodomuoju vartojimu mėginama ne tik įtvirtinti savo statusą, bet taip pat savo tapatybę-identitetą. Post-modernistinėje epochoje, kurioje ryšiai tarp individo ir visuomeninių organizacijų (kaip partijos, profsąjungos) yra silpni, mes mėginame ieškoti savęs rinkoje. Perkant tam tikro stiliaus drabužius, skaitant tam tikros orientacijos žurnalus, ir t.t. mes įtvirtiname mūsų tapatybę. Vartojant, vienu metu, mes skiriamės nuo kitų ir taip pat konformuojamės su tam tikra, sau artima, grupe. Kita vertus, parodomasis vartojimas nebūtinai susieja su prabangių prekių vartojimu.
Kokiu būdu vartojimas prisideda prie tapatybės formavimo?
Atspindi vartotojo statusą
Perteikia vartotojo asmens įvaizdį
Sustiprina vartotojo savigarbą
Pabrėžia vartotojo unikalumą.
Prabangos prekės
Šioms prekėms būdinga aukšta kaina, kuri paverčia šias prekes neprieinamomis bet kokiam pirkėjui. Būtent to ir siekia prabangos prekių vartotojas, tik tokiu būdu jis gali parodyti kitiems visuomenės nariams savo pejėgumą tuos daiktus įsigyti. Kuo didesnė kaina, tuo didesnis prabangos vartotojo suinteresuotumas tą prekęm įsigyti.
Kokios yra prababangos prekės?
Galima apžvelgti tam tikrus skirtumus tarpfirminių ir prabangos prekių, tuomet kai firminių prekių kaina yra didesnė už vidutinę, bet nebūtinai pati didžiausia. (pvz., Samsung, Adidas)
Taip pat yra nefirminės (neturinčios prekių ženklų) prekės, kurių kaina yra didesnė už vidutinę (pvz. rankų darbo gaminiai, viskas kas yra kraftinis).
Industrinės ir rankų darbo firminės prekės
Tik industrinės tiek rankų darbo firminės prekės gali prisideti prie individualaus įvaizdžio formavimo. Tačiau kai kurios industrinės firminės prekės išeina iš nišinių marketingo strategijų ir eina link masinės produkcijos, kainų mažinimo, prekių standartizavimo.
Tuomet firminė (industrinė) prekė tampa pasiekiama masei.
Esant tokioms sąlygoms, rankų darbo (nišinės) prekės išlaiko didesnį originalumą bei unikalumą.
Parodomasis vartojimas
Vienas parodomojo vartojimo elementų yra turto demonstravimas. Prabangos prekėmis (tokiomis kaip automobiliai, laikrodžiai, įvairūs aksesuarai), vartotojas siekia parodyti savo ekonominę padetį ir, taip pat, sukelti pavydą kitiems visuomenės nariams.
Yuppie arba tai kas yra vadinama elitu nustato prabangos vartojimo lygį bei vertę.
Nepaisant firminų prekių masinio prieinamumo («prabangos demokratizavimo»), vertės bei kokybės kartelė vis dar lieka per aukšta masės daliai.
Atsiranda firminių prekių klastojimas skirtingose pasaulio šalyse (pvz. Kinija, Pietų Korėja, Singapuras..)
Subkultūros ir kontrkultūros
Subkultūros samprata
Individų grupė, kuriai būdingi specifiniai interesai, ideologijos ir praktikos
ŠKSC – jaunimo subkultūros ir stilius
Stilius.
Dvi mokyklos:
Subkultūra formuojasi kai tam tikruose socialinuose/kultūrinuose kontekstuose kyla pasipriešinimo idėjos.
Subkultūrų aplinka: miestas. Subkultūros kaip atsakas į vis didėjantį susvetimėjimą ir anominiškumą ypač didesniuose miestuose.
Čikagos mokykla – subkultūros kaip deviantinės grupės. Tyrinėjo kriminalines «gaujas» (gangs).
Subkultūra yra kultūra, kuri egzistuoja platesnės kultūros viduje ir yra modernios pliuralistinės visuomenės požymis (S. Priest).
Žmonės būriasi į subkultūras kaip reakcija į visuomenėje iškylusias problemas (A. K. Cohen ir H. S. Becker).
Priedėlis sub – formuoja savo tapatumą kaip pasipriešinimą dominuojančiai kultūrai.
Subkultūros ar kontrkultūros?
Roszako darbuose «kontrkultūra» sutampa su «subkultūra» (taip kaip mes šį terminą vartojame šiandien).
Tačiau, kiti autoriai suteikė kontrkultūros terminui kitokią reikšmę.
Jei subkultūros gimsta ir gyvena esamoje kultūroje (ginčija platesnę kultūrą, meta jai iššūkius, tačiau neketina daryti perversmų), kontrkultūromis galima vadinti tas subkultūras, kurios siekia «sugriauti sistemą».
Deviantinio elgesio amplifikacijos teorija
Masinės medijos taikosi į tam tikrą jaunų žmonių grupę ir įvardija jų elgesį kaip deviantinį (krypstantis nuo socialinių normų).
Visuomenės atsakas yra moralinė panika, kuria siekiama nubausti «deviantinę» jaunimo kultūrą.
Jaunimas reaguoja amplifikuojant (padidinant) deviantinį elgesį, todėl prasideda žymėjimo, amplifikacijos ir deviantinio elgesio ciklas.
Pavyzdžiui, pankai.
Subkultūros ir masinės medijos
Medijos prisideda prie jaunimo subkultūrų formavimosi.
Medijų opozija legitimuoja subkultūras, t.y. jei medijos transliuoja negatyvias žinutes apie tam tikrą subkultūrą, subkultūra pasiekė savo tikslą.
Underground vs. Mainstream
Subkultūros Lietuvoje
XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga.
Subkultūrinės bendrijos: kultūrinės grupės, egzistuojančios platesnės kultūros viduje, kurių narius vienija pomėgiai, pasaulėžiūra, tikėjimas, profesija, amžius, lytis, etniškumas.
Baikeriai, metalistai, pagonys, gotai, fantastai, elektroninės muzikos fanai.
Subkultūrų tyrinėjimas
Ištakos ir kontekstas
Vertybės ir įsitikinimai
Praktika ir ritualai
Mada ir simboliai
Poveikis kultūrai ir visuomenei
Nebeliko subkultūrų?
Nuo XX a. 9-o dešimtmečio jaunimo studijos pastebėjo, kad nebeliko priešpriešos tarp «tėvų kultūros» ir jaunimo subkultūros. Kitaip tariant, jaunimo subkultūros nebegimsta iš protesto prieš ankstesnės kartos kultūrą.
Autoriai kaip Z. Baumanas kalba apie «neo-gentis» (neo-tribes).
Kitaip nei subkultūros, neo-gentys yra laikinos ir takios (fluid). Narystė pasižymi emociniu laikino bendrumo ryšiu; ji lengvai atšaukiama ir nesusijusi su ilgalaikiais įsipareigojimais.
Subkultūros postmodernistinėje epochoje
Šiandieninėje visuomenėje vyksta tam tikra «stilių kanibalizacija» (Jameson, 1984): meninio gilumo praradimas paviršutiniško pastišo naudai.
«Šiuolaikinė popkultūra tėra gundantis ženklų žaidimas, kuris pasiekė galutinį referentą – beprasmybės juodąją skylę» (Chambers, 1987).
Tačiau autentiškumo pabaiga nereiškia prasmės pabaigos.
Postmodernus pastišas reiškia kūrybišką esamų daiktų suderinimą tam, kad būtų sukurtos naujos reikšmės.
Retromania
Simono Reynoldso knyga „Retromania: Pop Culture’s Addiction to Its Own Past“ („Retromanija: Popkultūros priklausomybė nuo praeities“)
„Užuot kalbėjęs apie save, XXI amžiaus 1-as dešimtmetis tarsi kalbėjo apie kiekvieną iki tol buvusį dešimtmetį vienu metu”. (Reynolds, 2011, x-xi)
Postmodernistinio pastišo elementai (Chris
Barker ir Emma A. Jane, 2016)
Stilius yra paviršiuje
Subkultūros yra «mainstream»
Avangardas yra komercinis pop menas
Kultūra yra pramonė
Aukšta kultūra yra subkultūra
Mada yra retroKultūrinis realityvizmas ir žmogaus teisės
Tolerancija ir visuomenė
Tolerancija: Jūsų laisvė siūbuoti rankas baigiasi ten, kur prasideda mano nosis.
“Mano laisvė baigiasi ten , kur prasideda kito žmogaus laisvė” (I. Kantas)
“Nesutinku su tuo ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti” (Volteras)
Tolerancijos paradoksas (K. Popperis):
Ar atvira ir tolerantiška visuomenė turėtų toleruoti netoleranciją?
Visuomenei, kuriai būdinga beatodairiška tolerancija, neišvengiamai lemta būti apverstai nuo joje esančių netolerantiškų jėgų. Netolerancija pačiai netolerancijai yra būtina sąlyga norint išsaugoti tolerantišką atviros visuomenės prigimtį Tolerancija ir žodžio laisvė
Problema šiandieninėje visuomenėje: viena vertus, teigiama, kad visos kultūros yra vertingos ir jas reikia gerbti (kultūrinis reliatyvizmas). Kita vertus, yra kultūrinių normų ir papročių, kurie prieštarauja Vakarų kultūros vertybėms (taip pat ir žmogaus teisėms).
Keli pavyzdžiai: • Moterų lyties organų žalojimas (kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse) • Kanibalizmas (Papua Naujoje Gvinėjoje) • Žmogžudystės vardan «garbės» (Pakistane, Afganistane) • Bacha Bazi (Afganistane) • Pėdų rišimas (Kinijoje) • Smurtas prieš moteris ir seksualines mažumas.
Kai kurių kultūrų požiūriu Vakarų visuomenė yra moraliai korumpuota dėl savo kultūrinių vertybių (t.y. dėl žmogaus teisių gynimo). Ar įmanomas kompromisas?
Kas yra kultūrinis reliatyvizmas?
Remiantis Oksfordo anglų kalbos žodynu, kultūrinis reliatyvizmas apibrėžiamas kaip "the theory that there are no objective standards by which to evaluate a culture and that a culture can only be understood in terms of its own values and customs; the practice of studying a culture from this viewpoint“.
Visuotinė lietuvių enciklopedija: kultūrinis reliatyvizmas yra teorija, pagrįsta kitų tautų kultūros standartų toleravimu
Į tam tikrą žmonių elgesį ar kultūrinį reiškinį, reikia žvelgti iš jų pačių kultūros perspektyvos
Kultūrinis reliatyvizmas tampriai susijęs su emine kultūros tyrimų prieiga.
Kultūrinis reliatyvizmas kaip reakcija į etnocentrizmą.
Etnocentrizmas: vertinti kitas kultūras remiantis tik savosios kultūros kriterijais. Polinkis savo kultūrą vertinti geriau nei kitas; menkinti kitas kultūras, pernelyg pabrėžiant savosios kultūros privalumus. Manymas, kad savosios grupės vertybinę sistemą turėtų priimti visi.
Kultūrinį reliatyvizmą galima nustatyti empiriniu stebėjimu, parodant, kad moralinės taisyklės, socialinės institucijos, elgesio normos, socialiniai idealai, skonio standartai, kulinarinės technologijos priklauso nuo kultūros ir nuo kultūrinių struktūrų.
Kultūrinės struktūros: bet kokio kultūriškai nulemto veiksmo galimybių sąlygos. Principai, modeliai, taisyklės. Pavyzdžiui, kolektyvinė sąmonė (Durkheimas) arba kolektyvinė ar kultūrinė tam tikros visuomenės atmintis (Maurice'as Halbwachsas).
Edmundas Husserlis teigia, kad tokios reikšmės struktūros sudaro „dvasinį aplinkinį pasaulį“, kuris yra kiekviename individe, priklausančiame tam tikrai visuomenei.
Anot kai kurių radikalesnių kultūros reliatyvistų, nėra jokių gėrio ir blogio standartų, išskyrus tam tikros kultūros įstatymus ir papročius. Betkokie bandymai sukurti tokius standartus bus pasmerkti kaip moralinis imperializmas arba kolonializmas.
Edward Said (1935 - 2003)
Jo veikalas «Orientalizmas» (1978) darė didelę įtaką Kultūros studijoms.
«Rytų (angl. Orient) idėja yra intelektualinis konstruktas, kurį stebėtojai taikė kito, ne europiečio, socialai ir politiškai pavaldaus, skirtumams apibrėžti» (A. Griffante)
«Kiekviena imperija savo oficialiame diskurse teigia, kad ji nepanaši į visas kitas, kad jos susikūrimo aplinkybės buvo išskirtinės, kad jos misija yra šviesti, civilizuoti, nešti tvarką ir demokratiją, ir kad jėgą ji naudoja tik paskutiniu atveju. O dar liūdniau, kad visada atsiranda choras intelektualų, norinčių suokti giesmeles geranoriškoms ar altruistiškoms imperijoms - tarsi nereikėtų tikėti savomis akimis matant dabar misiją vykdančios civilizuotojos nešamą griūtį, vargus ir mirtį».
Kultūrinis reliatyvizmas humitariniuose moksluose
Antropologijoje, kultūrinis reliatyvizmas reiškia metodologinius, tiksliau, hermeneutinius principus, kylančius iš pagrindinės struktūralistinės idėjos, pagal kurią tam tikros reikšmės turi būti aiškinamos kultūros struktūrų, leidžiančių tokias reikšmes interpretuoti, kontekste.
Johnas Tilley’as patikslina, kad antropologai naudoja terminą „kultūrinis reliatyvizmas“ kaip bendrą kontekstualizmo (kiekvienas paprotys, tikėjimas ar veiksmas turi būti tiriamas atsižvelgiant į kultūrą, kurioje jis vyksta) ir neutralizmo (mokslininkai, tirdami tas kultūras, turi slopinti savo moralinius įsitikinimus) metodologinių principų pavadinimą.
Pagrindinės kultūrinio reliatyvizmo tezės
Skirtingos visuomenės turi skirtingus moralės kodeksus.
Nėra objektyvaus standarto, pagal kurį būtų galima nuspręsti, kad vienas socialinis kodas yra geresnis už kitą.
Savos visuomenės moralinis kodeksas neturi ypatingo statuso, o tik vieną iš daugelio.
Etikoje nėra „visuotinės tiesos“, tai reiškia, kad nėra moralinių tiesų, kurios visada galiotų visiems žmonėms.
Visuomenės moralinis kodeksas nustato, kas toje visuomenėje yra teisinga, o kas neteisinga; tai yra, jei visuomenės moralės kodeksas sako, kad tam tikras veiksmas yra teisingas, tai tas poelgis yra teisingas, bent jau toje visuomenėje.
Žmonėms pretenzinga bandyti vertinti kitų žmonių elgesį. Vietoj to, mokslininkai turėtų laikytis tolerantiško požiūrio į kitų kultūrų praktiką
Kultūrinis reliatyvizmas ir žmogaus teisės
Konfliktas tarp kultūrinio reliatyvizmo teoretikų ir žmogaus teisių gynėjų.
Žvelgiant iš žmogaus teisių perspektyvos, kultūros reliatyvistai „tarptautines“ arba „universaliąsias“ žmogaus teises dažnai laiko „vakarietiška“ koncepcija, nepaisančia kultūros tradicijų ir praktikos.
Kita vertus, visuotinių žmogaus teisių šalininkai mano, kad visi žmonės (nepaisant jų skirtumų) nusipelno tų pačių pagrindinių visuotinių teisių ir kad kultūrinis reliatyvizmas yra tik dingstis kai kuriems žmonėms, prisidengiant kultūra, pažeisti šias teises.
Anot kultūros reliatyvistų, žmogaus teisės yra tik tam tikros bendruomenės kultūrinis idealas; todėl jos negali būti taikomos kitoms kultūroms.
Žmogaus tesių universalumas
Ši pozicija teigia, kad žmogaus teisės priklauso kiekvienam asmeniui vien todėl, kad jis yra žmogus.
Kelios universalumo teorijos:
Universalumas pagrįstas Dievo valia (Johnas Locke’as), „natūraliomis“ žmogaus sielos savybėmis (Aristotelis).
Bendri žmonių poreikiai (B. Malinowskis): kvėpavimas, valgymas, gėrimas, seksas, poilsis, veikla, miegas, šlapinimasis, tuštinimasis, pabėgimas nuo pavojaus ir skausmo vengimas.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija:
19 straipsnis – teisė laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti
26 straipsnis – teisė į mokslą
Pagrindinis kūno tipas (basic body type): dvi kojos, regėjimas, klausa, uoslė, skonis. Žmogus gimsta, bręsta, sensta ir miršta.
Emilis Durkheimas: žmogaus prigimtis yra bendra visiems žmonėms:
geriau būti gyvam nei mirusiam;
geriau būti sveikam ir laimingam, nei sergančiam ir nelaimingam.
Žmogaus teisių etapai
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) Deklaracijos preambulė: „visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“.
Po šaltojo karo: lingvistinės, etninės arba religinės grupės daugelyje valstybių vis labiau gina poreikius pripažinti jų tapatumą teisinėmis priemonėmis.
Globalizacija dėl komunikacinių ir informacinių technologijų: