Šatrijos Ragana 

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais ji vėl grįžo prie didžiosios meilės – pedagogikos. Beviltiškai kovodama su sunkia liga, ji dar stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą aktyviausia filantropine ir švietėjiška veikla, nuvyko ekskursiją į Rygą, dažnai būdavo gamtoje ir rašė svarbiausią pedagoginį veikalą „Motina – auklėtoja“

Dar 1891 m. į namus buvo pakviestas Povilas Višinskis padėti pasirengti į gimnaziją Marijos broliui Steponui. Povilas Višinskis jau tuo metu buvo įsitraukęs į judėjimą už tautinį atgimimą. Didele savo dvasinio poveikio galia į savo idealų erdvę jis įtraukė ir Mariją. Povilo Višinskio paskatinta prisidėti prie lietuvybės puoselėjimo Marija su dideliu entuziazmu mokėsi lietuvių kalbos ir pramokusi kalbą, ja toliau kalbėjo.

1896m. Marija išvažiavo į Varšuvą, į bitininkų kursus. Šios žinios vėliau jai pravertė ūkyje Židikuose. 1898 m. mirus tėvui Anuprui Pečkauskui, šeima liko be lėšų pragyvenimui. Labūnavos dvaras buvo praskolintas, įkeistas bankui. Apie tą skaudų laikotarpį Marija rašė: „Apskritai sakant, visa mūsų šeimyna netikusi praktiškam gyvenimui… Materializmas mums visiems buvo tolimas ir koktus“. Marija mokytojavo dvaruose, kiti vaikai irgi ėmėsi darbo.