12

12. XIXa. Europa: Tarp revoliucijų ir nacionalizmo.

Temos reikšmingumas:

Prancūzijos revoliucija tapo visuomenės demokratėjimo ir valstybės bei politinės santvarkos respublikonėjimo ledlaužiu.
XIX a. būtent tuo ir pasižymėjo, kad Europoje kilo daugybė pilietinių ir nacionalinių judėjimų, kovų tarp senosios politinės tvarkos ir naujųjų liberalių, respublikoniškų bei tautinių judėjimų.
XIX a. susiformavo nauja ideologija – nacionalizmas, teigiantis, kad tautą sieja bendra kalba, tradicijos, kultūra ir istorija. Nacionalizmo tikslas – sukurti vieningą nacionalinę valstybę. Visa tai keitė Europos politinį vaizdą.

Senosios tvarkos atkūrimas-restauracija.

Prancūzijos revoliucijos idėjos – valdžių padalijimo principas, pilietinių teisių įtvirtinimas, respublikinės santvarkos reikalavimas – esmingai keitė valstybės ir apskritai politinės santvarkos supratimą. Prancūzijos revoliucija sudarė palankias sąlygas iškilti Napoleonui Bonapartui, kuris, 1799 m. įvykdęs karinį perversmą, privertė atsistatydinti direktoriją ir įkūrė konsulatą – vykdomosios valdžios instituciją, sudarytą iš trijų konsulų.

Netrukus jis sutelkė ir įstatymiškai įtvirtino visą valdžią savo rankose ir iš esmės įvedė diktatūrą, o galiausiai 1804 m. tapo Prancūzijos imperatoriumi. Šis dvylikos metų periodas 1792–1804 m. – žinomas kaip Pirmosios Prancūzijos respublikos laikotarpis.

Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karai su Europos didžiosiomis valstybėmis (Áustrija, Didžiąja Britãnija, Prūsija, Rùsija) truko daugiau nei dvidešimt metų (1792–1815). Esminis dalykas tas, kad Europos monarchijos kovojo su revoliucinėmis idėjomis, iškėlusiomis pilietinių ir politinių teisių būtinybę, o Napoleonas, iš dalies jas perėmęs, siekė šias idėjas išplėsti už Prancūzijos ribų ir taip įtvirtinti savo vyraujančią poziciją Europoje. XIX a. pr. beveik visa Europa buvo apimta Napoleono organizuotų karų, kurie baigėsi jo pralaimėjimu.

Pasibaigus Napoleono karams, 1814–1815 m. įvyko Vienos kongresas, kuriame susirinko didžiųjų Europos valstybių (Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Rusijos) dinastijų atstovai. Tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio didžiųjų Europos galių ir jų diplomatijos atstovų susitikimas, jame buvo siekiama sureguliuoti Europos valstybių santykius ir atkurti senąją Europos politinę tvarką, kurios pagrindas buvo senosios monarchijos ir jų dinastijos.

Vienas iš šio Vienos kongreso rezultatų – senos politinės tvarkos atkūrimas Prancūzijoje. Tikrovėje tai reiškė, kad Prancūzijos karaliumi tampa nukirsdinto Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI brolis. 1814 m. jis tapo Prancūzijos karaliumi Liudviku XVIII. Jam valdant šalyje prasidėjo restauracija, reiškianti, kad Burbonų dinastija vėl valdo Prancūziją. Kartu Prancūzijoje buvo atkurta konstitucinė monarchija. Apibendrinant reikia pasakyti, kad siaurąja prasme restauracija reiškė burboniškosios monarchijos atkūrimą Prancūzijoje. Plačiąja prasme restauracija reiškė, kad Vienos kongrese atkurta Europos politinė sistema, kurią griovė Prancūzijos revoliucijos idėjos ir Napoleono Europos užkariavimai. Vienos kongresas skelbė, kad Europos politinė sistema remiasi keturiomis didžiosiomis politinėmis galiomis – monarchijomis: Austrija, Didžiąja Britanija, Prūsija ir Rusija. Vienos kongreso supratimu, būtent šios valstybės turi užtikrinti Europos galių pusiausvyrą, stabilumą ir taiką.

1804 m. priimtas Civilinis kodeksas, kuriame buvo įtvirtinti keli fundamentalūs revoliucijos pasiekimai ir pricipai: individo laisvės neliečiamumas, piliečių lygybė prieš įstatymą, privačios nuosavybės neliečiamumas. Taigi, apibendrinant galima teigti, kad, nepaisant susidorojimo su revoliucijos idėjomis ir monarchinės tvarkos Prancūzijoje atkūrimo, pačios idėjos niekur nedingo ir neprarado aktualumo.

Šių idėjų gyvybingumą iliustruoja 1830 m. liepą Prancūzijoje, Parỹžiuje, ekonominių priežasčių sukelta dar viena revoliucija. Paryžiuje liberalių ir respublikoniškų idėjų įkvėpti revoliucionieriai, kuriuos sudarė vis didesnę svarbą XIX a. įgaunančios buržuazija ir darbininkija, reiškė nepasitenkinimą nauju konservatyviu karaliumi, ribojančiu pilietines teises, cenzūruojančiu.

1848-1849m. revoliucijos: pilietinės teisės ir tautiniai judėjimai.

XVIII a. antroje pusėje prancūzų ir vokiečių filosofai vis labiau atkreipė dėmesį į tautinę kultūrą, papročius ir tradicijas, kalbą ir jos vertingumą. Pradėta gilintis į tai, kas yra tauta, kas konkrečiai tautai būdinga ir kuo ji skiriasi nuo kitų tautų. Su šiomis idėjomis XIX a. pirmoje pusėje paplito tautos, jos praeities, papročių, tradicijų ir kalbos idealizavimas, romantizavimas. Kai kada tokios idėjos įvardijamos kaip romantizmas, kuriam būdingas tautos istorinės praeities vertės iškėlimas, istorinių asmenybių ir jų veiklos idealizavimas, išskirtinis didžiavimasis savo tauta.XIX a. pirmoje pusėje romantizmas išsivystė į romántinį nacionalizmą, siekiantį pilietinių teisių, respublikinių valdymo formų ir tautų savarankiškumo.

XIX a. vis sparčiau augo Europos miestai ir darbininkijos sluoksnis. Kartu su šiais giluminiais gyvenamosios vietos ir darbo santykių pokyčiais kilo naujų problemų. Sudėtingos ir prastos darbo sąlygos, menkas uždarbis ar nedarbas kėlė miestų gyventojų nepasitenkinimą, vertė įsitraukti į įvairius socialinius ir politinius judėjimus. Reikia pabrėžti, kad XIX a. pirmoje pusėje daugelyje Europos valstybių dar buvo baudžiava.

Minėtos socialinės problemos vertė visuomenes vienytis ir davė pagrindą suvokti savo bendrumą. Šis nepasitenkinimas aiškiausias formas įgavo 1848–1849 m. revoliuciniuose judėjimuose įvairiose Europos šalyse. Kiekvienoje iš jų revoliucionierių reikalavimai buvo panašūs. Būtent todėl 1848–1849 m. Europoje skirtingose šalyse kilusios revoliucijos vadinamos bendru Tautų pavasario vardu. Tautų̃ pavãsaris įvardija įvairiose Europos šalyse kilusias plačių visuomenės masių revoliucijas, kuriomis buvo siekiama pilietinių teisių, demokratiškesnių valdymo institucijų (parlamentų), išsilaisvinti iš senų monarchistinių politinių galios struktūrų, suteikti tautoms savarankiškumą. Nepaisant revoliucionierių reikalavimų ir pasipriešinimo motyvų panašumų – kovos su senąja monarchistine politine tvarka – buvo ir skirtumų. Prancūzijoje buvo reikalaujama išplėsti ribojamas pilietines teises ir atkurti respubliką. Vokiškose žemėse keliami demokratiškesnės, parlamentu pagrįstos politinės santvarkos sukūrimo reikalavimai. Daugiatautėje Austrijos imperijoje įvairios skaitlingos etninės grupės skirtinguose imperijos regionuose ne tik reikalavo politinių teisių, bet ir siekė sukurti savo nacionalines valstybes. Visais trimis atvejais šios revoliucijos buvo plačių visuomenės masių judėjimai, juose didelę reikšmę įgavo tautinė simbolika, reiškusi, kad revoliucionieriai jaučiasi priklausą tam tikrai konkrečiai tautinei grupei, bendruomenei, turinčiai teisę protestuoti ir kelti politinius reikalavimus.

1814 m. Prancūzija vėl tapo konstitucine monarchija. O 1830 m. su respublikoniškomis ir liberaliomis idėjomis kilusi dar viena revoliucija tik pakeitė vieną karalių kitu. Vėlesnės ekonominės problemos ir kainų augimas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Šis nepasitenkinimas ir reikalavimas reformuoti valdžios institucijas, išplėsti rinkimų teisę buvo valdžios tramdomas uždraudžiant susirinkimus ir protestus. Visa tai 1848 m. Paryžiuje dar labiau paskatino respublikos šalininkų nepasitenkinimą esama politine santvarka.Dalis kariuomenės perėjo į revoliucionierių pusę, ir karalius bei vyriausybė buvo priversti pasitraukti. Šių įvykių pasekmė buvo naujos, bene demokratiškiausios to meto Europoje konstitucijos priėmimas, įsteigta Antroji Prancūzijos respublika. Revoliucija pasiekė pergalę. Per revoliuciją įsitvirtinę simboliai galutinai tapo Prancūzijos respublikos nacionaliniais simboliais.

1848 m. Paryžiuje kilę įvykiai nuvilnijo per Europą ir paskatino revoliucinius judėjimus kitose šalyse. Priežasčių visuomenės nepasitenkinimui buvo užtektinai: sena socialinė ir politinė tvarka, kurioje vyraujantį vaidmenį užėmė aristokratija, valstiečių baudžiava ir tiesioginė jų priklausomybė nuo pono, spaudos cenzūra. Įkvėpti demokratinių-liberalių idėjų revoliuciniai judėjimai įvairiuose miestuose kėlė reikalavimus sukurti demokratiškesnę politinę ir socialinę santvarką, sudaryti sąlygas platesniam visuomenės atstovavimui politikoje ir politinėse institucijose. Prūsijoje, didžiausioje ir galingiausioje vokiškųjų žemių valstybėje, sukilimai buvo numalšinti.

Įdomu tai, kad būtent per šias revoliucijas vokiškose žemėse buvo iškelta idėja dėl bendro simbolio – juodos, raudonos, auksinės trispalvės, kuri turėjo reprezentuoti vokiečių revoliucionierių vienybę ir respublikinių vertybių siekius.

Tuo tarpu Austrijos imperijoje konfliktas kilo tarp centrinės valdžios ir nacionalinių judėjimų, įkvėptų romantinio nacionalizmo ir siekiančių politinių teisių atskiroms tautinėms grupėms. Habsburgų dinastijos valdoma Austrija buvo daugiatautė impèrija, kurioje gyveno čekai, italai, kroatai, lenkai, serbai, slovėnai,vengrai ir kitos tautos ir kuri pasižymėjo stipria imperatoriaus valdžia bei tuo, jog tautos neturėjo politinių teisių

Visgi centrinė imperijos valdžia sugebėjo numalšinti kilusį nepasitenkinimą ir neramumus valstybėje. Austrijos imperija, reaguodama į 1848–1849 m. kilusius ir ateityje galimus tautinius neramumus, 1867 m. įvykdė valstybės struktūros pertvarką. Šios pertvarkos esmė buvo susitarimas tarp dviejų didžiausių Austrijos imperijos – Austrijos ir Vengrijos – dalių ir tautų bei dualistinės Austrijos - Vengrijos valstybės sukūrimas. Susitarimu buvo siekiama užkirsti kelią galimiems tautiniams neramumams valstybėje. Trumpai tariant, visa imperijos esmė išliko, ją tebevaldė Habsburgų dinastija, tačiau buvo sukurti atskiri Austrijos ir Vengrijos parlamentai bei vyriausybės. Tokiu būdu Habsburgams pavyko išsaugoti savo dinastiją ir imperiją, o vengrams – įgyti reikšmingą politinį svorį bendroje valstybėje. Ši dualistinė valstýbė, neretai dar vadinama Dunõjaus ar Habsburgų monarchija, išliko daugiataute imperija.

Valstybės vienijimas: Italija.

Itãlija kaip vientisa valstybė Apeninų pusiasalyje niekada neegzistavo.Įvairūs politiniai veikėjai ir politikai vis garsiau kėlė idėjas, kad tautą sieja bendra kalba, tradicijos ir istorija, todėl tam tikros žemės turi būti sujungtos ir suvienytos į vieną politinį darinį – nacionalinę valstybę. Šių ypač XIX a. vid. ir antroje pusėje vis labiau politiniame ir socialiniame gyvenime dominuojančių idėjų visuma gavo nacionalizmo pavadinimą. Pagrindinis nacionalizmo tikslas – nacionãlinės valstýbės, kurią sieja viena kalba, istorinė praeitis, tradicijos ir teritorija, sukūrimas.Svarbus itališkojo nacionalinio judėjimo postūmis – 1847 m. pradėjęs eiti laikraštis „Atgimimas“

1848 m. prasidėję sukilimai prieš svetimą Habsburgų Austrijos valdymą šiauriniuose Apeninų pusiasalio regionuose ir prieš Burbonų dinastijos valdymą pietinėse pusiasalio žemėse baigėsi itališkojo nacionalinio judėjimo įvairiose teritorijose pralaimėjimu. Šiose pirmosiose 1848–1849 m. kovose prieš svetimų monarchijų valdžią ir dėl italakalbių žemių suvienijimo į vieną politinį darinį kaip karo vadas pasižymėjo jūrininkas ir keliautojas Džuzepė Garibaldis. Garibaldis buvo griežtas respublikinės santvarkos šalininkas. 1848 m. jis suformavo karinius savanorių būrius ir kovojo už trumpai gyvavusią Romos respubliką. Po pralaimėjimo Dž. Garibaldis buvo priverstas bėgti ir apsigyveno Niujorke.

Itališkojo nacionalinio judėjimo idėjinis lyderis K. B. Kavuras. 1858 m. pasikvietė Dž. Garibaldį padėti rengti kitą pasipriešinimo karą prieš Austrijos imperiją.Ši karinė Dž. Garibaldžio ekspedicija buvo sėkminga. Įgijęs visuotinį populiarumą ir šlovę, kitais metais su savo pajėgomis Dž. Garibaldis leidosi į Apeninų pusiasalio pietus – 1860 m., sulaukęs plačios vietinių gyventojų paramos, jis užėmė Siciliją ir Neãpolį. Tai buvo teritorijos, kurias valdė ispaniškosios Burbonų dinastijos atšakos palikuonys. Taip svetimų dinastijų – pradedant Habsburgais ir baigiant Burbonais – valdžia Apeninų pusiasalyje buvo pašalinta.

Apeninų pusiasaliui vienijantis į vieną politinį darinį politinius sprendimus priėmė ir sąjungininkų tarp prancūzų ieškojo Viktoras Emanuelis II. Jis dalyvavo kovose prieš Austrijos imperiją, rėmė Dž. Garibaldžio žygį į Siciliją, taip pat dėjo pastangas, kad kai kurios kitos Apeninų pusiasalyje esančios teritorijos plebiscito būdu būtų prijungtos prie vienijamos nacionalinės valstybės – Italijos. Dž. Garibaldis buvo revoliucionierius respublikonas, masių numylėtinis, tautinis herojus Viktoras Emanuelis II, nors ir pakankamai liberalių politinių pažiūrų, buvo kilęs iš kilmingos monarchų dinastijos. Tas pats minėtas K. B. di Kavuras labiau linko monarchijos pusėn. Tai puikus visos epochos priešpriešos ir konkurencijos tarp skirtingų politinių pozicijų, respublikonizmo ir konservatyvaus monarchizmo, pavyzdys. Dž. Garibaldis savo didįjį darbą jau buvo atlikęs – didžioji Apeninų pusiasalio buvusių atskirų politinių darinių dalis buvo sutelkta.

1861 m. Italija paskelbta karalyste. Pirmuoju jos karaliumi tapo Viktoras Emanuelis II. Tačiau Italijos vienijimas toli gražu nebuvo baigtas. Austrijos imperija tebevaldė šiaurės rytinę Apeninų pusiasalio dalį – italakalbę Venècijos karalystę. Pasinaudojęs tarptautinėmis Austrijos imperijos problemomis ir karu su Prūsijos karalyste, Viktoras Emanuelis II kreipėsi į Dž. Garibaldį, kviesdamas jį slapčia dar kartą organizuoti savanorių būrius ir atkovoti Veneciją. 1866 m. Dž. Garibaldis suorganizavo savanorių kariuomenę ir vadovavo mūšiams prieš Austrijos imperijos pajėgas Venecijoje. Nepaisant to, kad ši karinė ekspedicija nebuvo sėkminga, nusilpusi Austrija, pralaimėjusi karą Prūsijai, buvo priversta atsisakyti savo pretenzijų į Veneciją. Galiausiai Apeninų pusiasalyje teliko viena teritorija – Popiežiaus valstybė. 1870 m. Prancūzijai įsitraukus į karą su Prūsija, iš Popiežiaus valstybės atitrauktos čia buvusios ir popiežiaus, ir jo valstybės saugumą užtikrinusios prancūzų kariuomenės pajėgos. Italijos karalystės karinės pajėgos be jokio pasipriešinimo įžengė į Ròmą. 1870 m. spalio 6 d. karalius Viktoras Emanuelis II išleido dekretą, kuriuo paskelbtas Italijos nacionalinės valstybės sukūrimas. Suvienyta Italija tapo konstitucine monarchija.

Valstybės vienijimas: Vokietijos imperija.

XIX a. pr. karų Europoje įkarštyje Napoleonas, panaikinęs daugiau nei aštuonis šimtmečius gyvavusią Šv. Romos imperiją, 1806 m. įkūrė Reino sąjunga, kuri vienijo įvairias vokiškas žemes, teritorijas ir miestus. Jos tikslas buvo šiuos skirtingus vokiškus politinius darinius susieti su Prancūzija karinės sąjungos ir pagalbos ryšiais. Tačiau Napoleonui pralaimėjus ir atsisakius Prancūzijos imperatoriaus sosto Reino sąjunga prarado savo reikšmę. Prūsijos karalystė tapo vokiškų žemių vienijimo ir telkimo lokomotyvu. Būtent šioje monarchijoje, vyraujant nacionalizmo idėjoms, XIX a. vid. pradėtas brandinti vokiškų žemių suvienijimo į vieną nacionalinę valstybę planas.

Vokiškų žemių vienijimo procese pagrindinį vaidmenį atliko du asmenys: Vilhelmas I ir Otas fon Bismarkas. Vilhelmas I ilgainiui pradėjo vertinti kylantį vokiškąjį nacionalizmą kaip galimybę sustiprinti Prūsijos monarchiją. Jo supratimu, būtent vokiškųjų žemių vienijimas ir Vokietìjos nacionalinės valstybės sukūrimas yra garantas, užtikrinantis Hohencolernų dinastijos galią tarp Europos dinastijų ir valstybių. Vilhelmas I paskyrė Otą fon Bismarką Prūsijos kancleriu, taigi, atsakingu už realią valstybės politiką ir jos įgyvendinimą. O. fon Bismarkas nuosekliai rėmė karaliaus vokiškų žemių vienijimo politiką. Reikėtų pabrėžti, kad būtent O. fon Bismarkas, o ne Vilhelmas I buvo pagrindinis visų esminių politinių įvykių ir sprendimų, susijusių su vokiškųjų žemių vienijimu, veikėjas.

O. fon Bismarkas itin kritiškai vertino 1848–1849 m. revoliucijas, pasižymėjo konservatyvumu, nusiteikimu prieš bet kokias liberalias ir revoliucingas idėjas, kuriomis buvo siekiama visuomenės ir valstybės demokratizacijos ir, kaip ir pridera itin konservatyviam XIX a. politikui, didelį dėmesį skyrė Prūsijos kariuomenės stiprinimui.Galima sakyti, kad O. fon Bismarkas buvo politikas be skrupulų. Bene geriausiai tai atspindi ši jo mintis: „Vienintelis tvirtas galingos valstybės pamatas – ir tuo ji esmingai skiriasi nuo mažos valstybės – yra valstybinis egoizmas, kuris neturi nieko bendro su romantika.“ Jam pradėjus eiti Prūsijos kanclerio pareigas, Prūsija organizavo tris karus prieš savo kaimynes: Austriją, Dãniją ir Prancūziją. Šie karai buvo pagrįsti vokiečiakalbių žemių telkimo ir vienijimo ideologija.

Vokietijos karai su kaimynėmis:

Pirmasis iš vadinamųjų Vokietijos suvienijimo karų 1864 m. įvyko tarp Prūsijos ir Danijos karalysčių. Sėkmingas.

Po dvejų metų, 1866 m., Prūsija įsitraukė į karą su savo ankstesne sąjungininke ir kartu konkurente Austrijos imperija. Sėkmingas. 1867 įkurta Šiaurės Vokietijos sąjunga, kuri reiškė, jog Prūsija yra neginšijama galia, telkianti vokiškąsias žemes į vieną politinį darinį-valstybę.

1870–1871 m. Prūsijos kare su Prancūzija. Karą tarp šių šalių sukėlė jųdviejų ginčas dėl to, kas paveldės Ispãnijos karaliaus sostą, taigi, tai buvo dinastinis ginčas dėl įtakos Europoje. Karą pradėjo Prancūzija, tačiau jis baigėsi vienareikšme Prūsijos, tiksliau, jos vadovaujamos Šiaurės Vokietijos sąjungos ir sąjungininkių pietų Vokietijos žemių pergale. Dar karui nesibaigus(1871m.), įkurta Vokietijos imperija, kuri kartais vadinama Antruoju Reichu. Vokietijos imperijos įkūrimo simbolinis aktas 1871 m. sausio 17 d. įvyko Prancūzijoje, pačiuose Versãlio rūmuose. Žinoma, ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Versalio rūmai simbolizavo XVII–XVIII a. Prancūzijos absoliutinės monarchijos ir apskritai šios valstybės galią. Taip siekta Prancūziją pažeminti. Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu).

Europa XXa. išvakarėse.

XIX a. didžiosiose tautose formavosi nacionalizmas, neretai įgaudamas kraštutines formas ir tapdamas atviru šovinizmù, iškeliant vieną tautą ir jos interesus virš kitų, menkinant kitas tautas, tautines mažumas.

Austriją-Vengriją valdė Habsburgų dinastija, Vokietijos imperiją – Hohencolernai. Trečioji imperija – Didžioji Britanija.

XIX a. Didžioji Britanija tapo galingiausia Europos valstybe. Ši XIX a. antros pusės Didžiosios Britanijos istorijos epocha įvardijama Viktòrijos epochà, kai Britanijos imperiją valdė karalienė Viktorija (1819– 1901). Šiuo laiku Didžioji Britanija pasiekė savo politinės, teritorinės ir ekonominės galios viršūnę.

Didžiosios Britanijos valdymo forma ir jos tradicija nuo tų valstybių skyrėsi. Jos parlamentarizmas galutinai įtvirtintas dar XVII a. pab. ir tai suteikė politinei ir socialinei sistemai stabilumo. Parlamentas čia buvo pamatinė politinė institucija. Tuo tarpu Austrijos ir Vokietijos politinės sistemos buvo dar itin konservatyvios. XX a. pr. šių valstybių politinių sistemų, institucijų ir visuomenių laukė fundamentalūs sukrėtimai.

XIX a. Europa: Tarp revoliucijų ir nacionalizmo

Prancūzijos revoliucija tapo demokratėjimo ir respublikonėjimo ledlaužiu, inicijavusi pilietinius ir nacionalinius judėjimus.
Susiformavo nacionalizmas: bendra kalba, tradicijos, kultūra siejo tautas.
Prancūzijos revoliucijos idėjos skatino Napoleoną Bonapartą, kuris 1804 m. tapo imperatoriumi, o jo karai (1792–1815) kėlė pasipriešinimą monarchijoms.
Vienos kongresas (1814–1815) atkūrė senąją Europos politinę tvarką, sugrąžindamas monarchiją Prancūzijoje.
1830 m. Paryžiuje kilo revoliucija, vedusi prie 1848–1849 m. revoliucijų visoje Europoje, siekiančių pilietinių teisių ir demokratijos.
Italija, niekada nesuformavusi vientisos valstybės, paskatino nacionalinius judėjimus, ypač su Garibaldiu ir Kavuru. 1861 m. Italija tapo karalyste.
Vokietijos imperijos kūrimo procese, vadovaujant Bismarkui, įvyko trys sėkmingi karai (1864, 1866, 1870–1871), o imperija oficialiai paskelbta 1871 m.
XIX a. pabaigoje nacionalizmas tapo kraštutiniu, menkinančiu kitas tautas. Didžioji Britanija pasiekė galybę Viktorijos epochoje, tuo tarpu Austrija ir Vokietija liko konservatyvios.

XIX a. Europa: Tarp revoliucijų ir nacionalizmo

Prancūzijos revoliucija: Tapusi demokratėjimo ir respublikonėjimo ledlaužiu, ji inicijavo daugybę pilietinių ir nacionalinių judėjimų Europoje.
Nacionalizmas: Nauja ideologija, siekianti sukurti vieningą nacionalinę valstybę dėl bendros kalbos, tradicijų, kultūros ir istorijos.
Napoleono Bonaparto valdymas: Po Prancūzijos revoliucijos, jis tapo imperatoriumi 1804 m. ir padidino savo galią per karus su Europos didžiosiomis valstybėmis (1792–1815), kurie kėlė monarchijų pasipriešinimą.
Vienos kongresas (1814–1815): Ruoštas sugrąžinti senąją Europos politinę tvarką ir atkūrus monarchiją Prancūzijoje. Prancūzų karaliumi tapo Liudvikas XVIII.
Pilietinės teisės ir 1830 m. revoliucija: Paryžiuje kilo revoliucija 1830 m., kuri ir vėl vedė į 1848–1849 m. visoje Europoje, siekiančių demokratijos ir pilietinių teisių.
Italijos nacionalinis judėjimas: Apeninų pusiasalyje buvo siekta sukurti nacionalinę valstybę. Jos vienijimo ikona Džuzepė Garibaldis ir ideologinis lyderis K. B. Kavuras padėjo Italijai tapti karalyste 1861 m.
Vokietijos imperijos kūrimas: Vokietijos suvienijimas prasidėjo prie Prūsijos monarchijos, kurią stiprino Vilhelmas I ir kancleris O. fon Bismarkas. Bismarckas atliko esminį vaidmenį organizuojant tris karus (1864, 1866, 1870–1871), kurie leido suformuoti Vokietijos imperiją, paskelbtą 1871 m.
XX a. išvakarės: XIX a. pabaigoje nacionalizmas tapo kraštutiniu ir dažnai iškeldamas vienos tautos interesus virš kitų, tuo pačiu menkindamas mažumas. Didžioji Britanija tapo galingiausia Europos valstybe Viktorijos epochoje, tuo tarpu Austrija ir Vokietija išliko konservatyvios.

Apibendrinant, XIX a. Europą pasižymėjo intensyvūs politiniai pokyčiai, revoliuciniai judėjimai ir nacionalizmą skatinančios idėjos, formuojančios modernią Europos politiką ir pilietines teises šiandien.