9 pask. Psichosocialinė raida žaidimų metais
Psichosocialinė raida
Pateikta Giedrės Sirvinskienės medžiaga apie psichosocialinę raidą. Šiame kontekste nagrinėjami svarbūs aspektai, susiję su vaikų psichosocialiniu vystymusi, jų emocijų reguliavimu, žaidimo funkcijomis ir tėvų elgesio poveikiu.
Klausimai
Kaip ankstyvoje vaikystėje vystosi Aš-vaizdas?
Kaip vaikai mokosi emocijų reguliavimo?
Kaip ikimokyklinukai žaidžia ir kaip žaidimas daro įtaką bei atspindi raidą?
Kaip tėvų elgesys daro įtaką vaiko raidai?
Aš-vaizdo raida
Aš-vaizdas: vaizdinys ir nuomonė apie save, kognityvinis konstruktas, apimantis tai, kaip apibūdinu ir vertinu savo bruožus bei sugebėjimus.
Vaikų savivertė: Vaikai save apibūdina pradžioje pagal išorinius bruožus, pvz., odos spalvą, plaukų ilgį arba drabužius. Nuo trejų metų jie geba apibūdinti savo jausmus ir elgesio savybes, pavyzdžiui, kaip jie elgiasi su kitais vaikais arba kaip jaučiasi tam tikrose situacijose.
Realus aš vs. idealus aš: Vaikai lygina savo realų aš su idealaus aš samprata, kas gali turėti įtakos jų savivertės jausmui.
Kultūriniai skirtumai: Kolektyvistinės kultūros skatina Aš-vaizdo aspektus, susijusius su tarpusavio priklausomybė ir bendradarbiavimu, o individualistinės kultūros (pvz., Europa, Amerika) skatina savarankiškumą ir asmeninę atsakomybę.
Lytinis tapatumas:
Lyties įvardijimas: 2-3 metų vaikai pripažįsta savo lytį.
Lyties stabilumas: Ikimokyklinukai supranta, kad lytis stabili ir nepasikeičia per gyvenimą.
Lyties nekintamumas: 4-7 metų vaikai supranta, kad vyriškumas/moteriškumas nekinta, todėl formuojasi jų suvokimas apie lyties socialinius vaidmenis.
Emocijų reguliavimas
Gebėjimas kontroliuoti emocijas: Tai procesas, kai vaikai mokosi, kiek ir kada išreikšti savo emocijas, kas yra esminis aspektas vaikystėje.
Emocinių reakcijų raidos etapai: Du metų amžiaus vaikai reaguoja į stresą liūdesiu, o vyresni vaikai labiau sugeba reguliuoti emocijas ir naudoja protines strategijas, tokias kaip kvėpavimo pratimai arba pokalbis apie jausmus.
Emocinės savireguliacijos problemos: Problemos gali signalizuoti ankstyvą psichopatologiją, o emocinis distresas ir per didelė kontrolė gali pakenkti vaikų raidai.
Žaidimo funkcijos
Žaidimas: Žaidimas yra vaiko pagrindinis „darbas“, būtinas normaliam pažinimo ir socialinės raidos vystymuisi.
Psichoanalitinė kryptis: Žaidimas padeda vaikams spręsti emocinius konfliktus ir atsikratyti traumuojančių patirčių.
Bihevioristai: Vertina žaidimą kaip socialinio mokymosi formą, kuri padeda vaikams įgyti socialinius įgūdžius.
Kognityvinė kryptis: Žaidimo metu lavėja pažintiniai gebėjimai, tokie kaip problemų sprendimas ir kūrybiškumas.
Žaidimo ryšys su kalba ir mąstymu: Žaidimas sušvelnina klaidų padarinius ir skatina vaikų vaizduotę bei kūrybiškumą.
Žaidimo rūšys pagal Midred Parten (1932):
Nuošalusis žaidimas: vaikai žaidžia šalia kitų, tačiau nesusijungia su jais.
Stebėtojo žaidimas: vaikai stebi kitus žaidėjus be dalyvavimo.
Paralelinis žaidimas: vaikai žaidžia atsiskyrę, tačiau naudoja panašias priemones.
Asociatyvus žaidimas: vaikai bendrauja ir keičiasi žaislais, tačiau žaidimas nesukuria bendro tikslo.
Žaidimas bendradarbiaujant: vaikai dirba kartu su bendra tikslo siekimu, skatindami socialinį ryšį.
Žaidimo ypatybės pagal J. Piaget:
Funkcinis žaidimas: pasikartojantis motorinis aktyvumas, pavyzdžiui, mėtimas ir gaudymas.
Simbolinis žaidimas: vaizduote grįsti žaidimai, tokie kaip vaidinimai.
Konstrukciniai žaidimai: vaikų piešimo ir kūrimo veikla.
Žaidimai ir lyčių skirtumai: Vaikai 2-3 metų amžiuje dažniau pradeda žaisti su tos pačios lyties bendraamžiais, o mergaitės dažniau palaiko kitus, tuo tarpu berniukai linkę konkuruoti.
Žaidimas vienumoje: Tai gali būti normali raidos dalis, tačiau gali būti ir įspėjančių ženklų, rodančių socializacijos problemas.
Žaidimo terapija: Psichodiagnostinė priemonė, padedanti vaikams reikšti emocijas ir spręsti problemas per žaidimą.
Tėvų elgesys ir vaiko auklėjimas
Dvi pagrindinės sferos: Parama ir kontrolė vaiko auklėjimo procese.
Auklėjimo tipai:
Autoritetingas: derinamas šilumą ir reikalavimus, skatina savarankiškumą.
Autoritarinis: reikalauja obediencijos su mažai šilumos, gali sukelti baimę.
Viską leidžiantis: kelia mažai reikalavimų ir ribų.
Neįsitraukiantis: nesuteikia nei paramos, nei kontrolės.
Fizinės bausmės: gali sukelti tik laikinas vaiko elgesio pokytis, tačiau ilgainiui didina agresyvumo tikimybę.
Vadovavimo elgesiui be fizinių bausmių principai: pozityvi paskata, reikalavimai pagal amžių, aiškios taisyklės, kurios padeda sukurti saugią ir palaikančią aplinką.
Kaimynai ir šeima: Teigiami ar neigiami poveikiai, socialinė sąveika vaikystėje, bendravimas su bendraamžiais ir šeima gali turėti ilgalaikį poveikį vaiko psichologinei raidai.