Tarptautinių Santykių Raida XVII–XIX A.

Popiežių revoliucija paskatino sukurti naujo tipo politinį teisinį junginį – pasaulietinę teritorinę karalystę.
Šios karalystės skiriamieji bruožai:
- Karalius nebebuvo aukščiausiasis dvasinis valdovas, jis buvo tik pasauliečių valdovas, pavaldus popiežiui dvasiniais klausimais.
- Karalius valdė ne tik savo domene, bet ir visoje valstybėje tiesiogiai per pareigūnus.
- Svarbiausi karaliaus uždaviniai – palaikyti taiką ir vykdyti teisingumą, kontroliuojant prievartos taikymą ir reguliuojant žemės nuosavybės santykius.
- Karalius savo uždavinius vykdė per profesionalius pareigūnus ir teisėjus; vykdomoji ir teisminė valdžia tapo profesionalia biurokratine.
- Įtvirtinta karaliaus teisė ir pareiga leisti įstatymus per atitinkamus pareigūnus ir institucijas.
- Karalių sukurtų teisės normų visuma sudarė karalių teisę.
- Karalius tapo konstitucine figūra, pripažįstančia savo pavaldumą teisei, o valdiniams suteikta teorinė teisė ir pareiga priešintis neteisėtiems įsakymams.
- Karaliaus valdžią ribojo įvairios savavaldės korporacijos, pavyzdžiui, miestai ir bažnyčia.
- Karaliai sudarė tarptautinį profesinį elitą, kurio valdžia priklausė nuo kitų narių pripažinimo.
Bažnyčia sustiprėjo kovoje su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi ir kitais valdovais.
Tarpininkaujant popiežiui, 1494 m. birželio 7 d. sudaryta Tordesiljo sutartis tarp Ispanijos ir Portugalijos, nustačiusi kolonijinių užkariavimų sferas Vakarų pusrutulyje.
Tordesiljo sutartis patikslino karalysčių ribas, kurias 1493 m. sankcionavo popiežiaus bulės.
Demarkacinė linija pastūmėta iki 2000 km į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų.
Žemės į rytus nuo linijos pripažintos Portugalijai, į vakarus – Ispanijai.
Taip susikūrė dvi milžiniškos imperijos, o Bažnyčios ir popiežiaus vaidmuo išaugo.
Sutartis panaikinta 1777 m.
XVII a. Europoje karai baigti taikos kongresais, siekiant sukurti universalią tarptautinių santykių sistemą.
1648 m. Vestfalijos taika turėjo itin didelę reikšmę.
XVII–XIX a. svarbu buvo diplomatijos priemonėmis palaikyti didžiųjų valstybių jėgų balansą.
Priklausymas didžiųjų valstybių grupei priklausė nuo ekonominių, demografinių ir politinių procesų.
Didžioji Britanija, Prancūzija, Austrija ir Prūsija tris šimtus metų išlaikė savo vietą šioje grupėje.
Per tris Anglijos–Olandijos karus Olandijos vaidmuo sumažėjo, o XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje Olandija prarado didžiosios valstybės statusą.
Toks pat buvo Danijos karalystės likimas.
Švedijos karalystė prarado savo pozicijas po pralaimėto karo prieš Rusiją, Daniją ir ATR (1700−1721 m.).
Jos vietą didžiųjų valstybių grupėje užėmė Rusijos imperija.
Ispanijos įpėdinystės karas (1701−1714 m.) sudavė didelį smūgį Ispanijos pozicijoms, o XIX a. jos kolonijoms Pietų Amerikoje paskelbus nepriklausomybę, Ispanija paliko didžiųjų valstybių grupę.
Didžioji Prancūzijos revoliucija ir Šiaurės Amerikos kolonijų kova už nepriklausomybę reiškė, kad politinė tauta tapo tarptautinių santykių subjektu.
Tarptautinius santykius pradėta grįsti ir prigimtinės teisės doktrina (iš 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracijos: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sutverti lygūs ir visi apdovanoti savo kūrėjo kai kuriomis neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso: gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“).
Europos valstybių reakcija buvo 1814–1815 m. Vienos kongresas, kuriame tobulintos diplomatinės procedūros.
Nustatytos 4 diplomatinio atstovavimo kategorijos (klasės):
- ambasadoriai, popiežiaus nuncijai, pasiuntiniai (legatai)
- įgaliotieji ministrai ir nepaprastieji įgaliotiniai
- reziduojantys ministrai
- reikalų patikėtiniai
Ambasadoriaus rango pasiuntiniais apsikeisdavo tik didžiosios valstybės.
1815 m. įvyko pirmoji ambasadorių konferencija.
Apie 50 metų diplomatai tobulino Vienoje nustatytą Europos jėgų balanso sistemą.
Vienos kongreso nutarimai sustiprino konservatyvias jėgas, nustatė valstybių sienas ir įtvirtino naują jėgų santykį po Napoleono I karų.
Šiai tvarkai apsaugoti 1815 m. Paryžiuje įkurta Šventoji sąjunga.
Vienos kongreso sukurta sistema prarado aktualumą susivienijus Vokietijai ir Italijai.
XIX a. antrojoje pusėje monarchus pakeitė ministrai, o jaunos Lotynų Amerikos valstybės ir Japonija bei Kinija perėmė europietiškąjį diplomatinį protokolą.
Pagerėjus susisiekimui ir informacijos perdavimui, diplomatinis bendravimas suaktyvėjo.
Diplomatija dar buvo tik vyrų profesija.
Pirmąją diplomatinės misijos vadovę paskyrė Sovietų Rusija (Aleksandra Kolontaj, TSRS ambasadorė Norvegijoje, 1927 m.).
1917–1919 m. revoliuciniai įvykiai sudavė didelį smūgį nusistovėjusioms normoms ir praktikoms.
Revoliucinės vyriausybės naikino diplomatinius rangus, paviešindavo slaptąsias tarptautines sutartis, nepaisė nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo.
Tačiau šie procesai truko neilgai, nes tarptautinio pripažinimo poreikis privertė grįžti prie tarptautinės teisės ir įprastų diplomatijos praktikų.
Diplomatai nesugebėjo sutrukdyti kilti dviem pasauliniams karams, bet po jų įvyko Tautų Sąjungos ir Jungtinių Tautų Organizacijos įsteigimas bei daugelio pamatinių konvencijų ir sutarčių sudarymas.