Lit Motiejus Kazimieras Sarbievijus
Motiejus Kazimieras Sarbievijus - jėzuitas, vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų.
Biografija
Septyniolikos jis įstojo į Jėzuitų ordiną. 1622-1625 m. mokėsi jėzuitų kolegijoje Romoje. Popiežius Urbonas VIII, kuris ir pats buvo poetas, puikiai įvertino Sarbievijaus poeziją. Pasakojama, kad M. Sarbievijus, kaip anksčiau Dantė ir Petrarka, paties popiežiaus buvo vainikuotas laurų vainiku bei apdovanotas aukso žiedu. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete retoriką, filosofiją, teologiją. Jo iniciatyva VU susiformavo literatūrinis humanistų būrelis, kuriam priklausė talentingiausi poetai. Vien XVII - XVIII a. išleista daugiau kaip 50 jo poezijos rinkinių.
Kontekstas
Barokas
Barokas (XVI a. pab. - XVIII a. vid.) - viena prieštaringiausių kultūros epochų. Vieni dažniausių baroko įvaizdžių - Fortūnos (lemties) ratas ir giltinė. Menas - detalus, puošnus, prabangus, gausus. Dailėje populiaru vaizduoti šventuosius, biblines scenas. Vienas iš XVII a. filosofijos bruožų - žmonės bando susieti ir gamtą, ir Dievą, paversti tiksliuoju mokslu. Baroko mąstytojai nemano, kad pasaulis yra pilnai pažinus.
Svarbiausi baroko bruožai:
puošnumas, didingumas, prabanga
priešingybių derinimas, opozicijos
žmogaus gyvenimas trumpalaikis
sėkmė nepastovi
gyvenimas yra sapnas/teatras
stoicizmas
Svarbiausios baroko vertybės:
dvasia, siela
buvimas tikru krikščioniu
susitaikymas su lemtimi, nuolankumas
kuklumas
Kūryba
Savo kūrybinį kelią jis pradėjo panegirikomis. M.K. Sarbievijaus kūryba remiasi antika, Biblija ir lotynų kalba. Kūryboje jis bandė imituoti Horacijų. Ryški jos idėja - lietuvių kultūrinio bei istorinio savitumo idėja, kuri stiprinama „romėniškos Lietuvos“ mitu, o lietuvius jis pabrėžtinai vadina kviritais. Opozicijomis grįstą vaizdavimo būdą jis vadino koncepcijomis.
Motyvai, siejantys jo kūrybą su Horacijaus - romėniška lietuvių kilmės legenda, gamtos vaizdas tarsi iš aukštai, panoraminis vaizdas, gyvenimo laikinumas.
Motyvai, siejantys jo kūrybą su Šventuoju Raštu - svarbiausia vertybė yra siela, ji amžina, žmogaus gyvenimą lemia Dievas.
Stoicizmas
Stoikai manė, kad žmogus turi dalyvauti visuomenės gyvenime ir ne vengti nelaimių bei nemalonumų, bet žvelgti į juos abejingai. Pinigai, daiktai, giminės ir artimieji iš žmogaus gali būti atimti, o sieloje glūdinčios dorybės niekas neįstengia išplėšti. Kiekvienas žmogus gali pasidaryti doras, tam tereikia noro. Mus pasiekė Lucijaus Anėjaus Senekos, Epikteto ir Marko Aurelijaus, vėlyvųjų stoikų, darbai.
Seneka jaunystėje sunkiai sirgo, paskui Kaligula ištrėmė jį į Korsiką. Po 8 metų antroji imperatoriaus žmona Agripina jį sugrąžino ir padarė Nerono mokytoju. Jis kurį laiką buvo Nerono regentu, bet vėliau imperatorius liepia jam mirti. Seneka nemaldauja pasigailėjimo, o mirė oriai ir narsiai.
Kūryba
Odė Telefui Likui
Šioje odėje jis skundžiasi likimo ir sėkmės nepastovumu. Idėjos: gyvenimas tik sapnas, žmogus negali lemti savo likimo, materijos laikinumas, žmogus yra menkas. Kai žmogus stojiškai susitaiko su lemtimi, stiprėja jo siela. Palyginimais parodoma greita laiko tėkmė.
Pagrindinė mintis - visa materija yra laikina ir ne tokia vertinga, kaip dvasinės vertybės.
Probleminiai klausimas: kodėl viskas laikina? ar žmogus gali valdyti savo likimą?
Odė Pauliui Kazlovijui
Kūrinyje Lietuva gretinama su Senovės Roma. Kontrastingi metų laikai parodo poilsio svarbą. Erdvė atvira, plati, panoraminė, nuotaika pakili. Akcentuojamas laikinumas, kaita.
Temos: atgimimas, poilsis, saikas, gamta yra sielos atgaiva, reikia nepersidirbti.
Pagrindinė mintis - gyvenime turi būti darbo ir poilsio balansas.
Probleminis klausimas: kodėl reikia poilsio? kodėl svarbu saikas? kas žmogui teikia (sielos) ramybę?
Odė Janui Libinijui
Žmogus, būdamas su savimi gali labiausiai pasiekti dvasios ramybę. „Savęs aš pilnas“ - savistaba, gilinimasis į savo vidinį pasaulį, turtingas vidinis pasaulis. Mintis - šiame gyvenime kiekvienas vaidina savo vaidmenį, bet tai nėra tikras gyvenimas. Dievo įvertinimas yra svarbiausias. „Būsiu laimingas, nors nieks nemato“ - kukli laimė, jam nereikia šlovės, kuri sujauktų sielos ramybę.
Temos: vienišumas, vienatvė, gyvenimas yra teatras/vaidinimas, šlovė, pavydas, sielos ramybė, kuklumas, dora siela.
Pagrindinė mintis - nereikia siekti šlovės, bet vienatvėje koncentruotis į vidinį pasaulį. didžiausia vertybė yra ne šlovė, o dvasia.
Probleminis klausimas: kodėl svarbi vienatvė? ar vienatvė vertybė? ar vienatvė gali džiuginti?
Odė Krispui Levinijui
Temos: laikinumas, lemties nepastovumas, nepermaldaujamas laikas, jaunystė.
Pagrindinės mintys - likimas yra nepastovus. laikas greitai bėga. turtai nėra tokie svarbūs kaip dvasinės vertybės. žemiškieji dalykai yra laikini.
Probleminis klausimas: ar verta branginti jaunystę? ar žmogus valdo savo likimą? ar gali žmogus pasipriešinti laikui?